Lietuvos partizanų judėjimas, ypač po Antrojo pasaulinio karo, buvo ryškus pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui etapas. Ši kova už laisvę vyko visoje Lietuvoje, tačiau Žemaitija, dėl savo geografinės padėties ir istorinių aplinkybių, tapo vienu svarbiausių partizaninio pasipriešinimo židinių. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, o vėliau vėl atsidūrė po okupacijų jungu, Žemaitijos partizanų vadai tapo tautinio pasipriešinimo simboliais. Šiame straipsnyje nagrinėsime Žemaičių apygardos (1946-1953 m.) partizanų vadus, jų kovas, strategijas ir aukas, siekdami atskleisti šio laikotarpio sudėtingumą ir partizanų didvyriškumą.
Žemaičių apygardos formavimasis ir pirmeiviai vadai
Žemaičių apygarda, kaip Lietuvos partizanų karinis teritorinis vienetas, veikė Žemaitijoje nuo 1946 iki 1953 metų, kovodama su sovietų okupaciniu režimu. Apygardos kūrimosi pagrindą sudarė Lietuvos laisvės armijos (LLA) rinktinės, kurios 1946 m. balandžio mėnesį aštuoniuose valsčiuose jau buvo sudariusios 10 rinktinių. Šios rinktinės buvo sujungtos į Žemaičių legioną, kuris 1946 m. balandžio 17 d. transformavosi į Žemaičių apygardą. Apygarda veikė Telšių, Kretingos, Mažeikių ir trumpai Tauragės apskrityse. Jos struktūrą sudarė Alkos, Kardo ir Šatrijos rinktinės.
Pirmieji Žemaičių apygardos vadai susidūrė su itin sunkia situacija. 1946 m. rugsėjo mėnesį saugumui suėmus F. Ašoklį ir Propagandos skyriaus viršininkę B. Staliūnienę (slapyvardis Vyšnia), atkurtam štabui Plungės valsčiuje iki 1947 m. balandžio vadovavo K. Antanavičius (slapyvardis Tauras). Tačiau 1947 m. balandžio 9 d. štabas buvo sunaikintas. Nelikus štabo narių, apygarda skilo. Vadais pasiskelbė Šatrijos rinktinės vadas K. Juozaitis (slapyvardis Meteoras) ir jam nepaklusęs Alkos rinktinės vadas J. Vygantas (slapyvardžiai Ivanauskas, Narmontas ir kiti). Saugumas, pasinaudodamas šiuo skilimu, tarp jų išprovokavo konfliktą. J. Vygantas su savo štabu pateko į saugumiečių kontroliuojamo Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio komiteto įtaką. 1947 m. spalio mėnesį J. Vygantas, pakviestas komiteto į Vilnių, partizanams parengė deklaracijas, raginančias nutraukti ginkluotą pasipriešinimą. Toks jo elgesys buvo pasmerktas Žemaitijos partizanų vadų kaip išdavikiškas.
Apygardai pakrikus, paramą jai suteikė J. Žemaičio (slapyvardis Vytautas) vadovaujama Kęstučio apygarda. Buvo atkurtas Žemaičių apygardos štabas. Apygardos vadu tapo A. Milaševičius (slapyvardžiai Radvila, Ruonis, Vairas), o štabo viršininku - V. Montvydas (slapyvardžiai Žemaitis, Etmonas, Algimantas, Dėdė). V. Montvydas 1948 m. birželio mėnesį tapo apygardos vadu ir juo išbuvo iki 1953 m. rugpjūčio 23 d.
Vlado Montvydo-Žemaičio vadovavimo laikotarpis
Vladas Montvydas-Žemaitis (gimęs 1911 m. rugsėjo 9 d. Gatautiškės kaime, Šilalės rajone) buvo vienas iš ilgiausiai Žemaičių apygardai vadovavusių ir svarbiausių jos veikėjų. Jo vadovavimo laikotarpiu ypatingas dėmesys buvo skiriamas pogrindinei spaudai ir organizacinės struktūros stiprinimui.
V. Montvydas gimė Gatautiškės dvaro darbininkų šeimoje. Vaikystėje jis mėgdavo meistrauti, o baigęs pradžios mokyklą, pramoko staliaus amato. Daugelį metų jis gyveno kartu su sesers Petronėlės šeima, įsirengdavo staliaus dirbtuves išsinuomotuose ūkiuose. Jis buvo darbštus, negirtuokliavo, nerūkė, ir neturtingas jaunuolis sugebėjo įsigyti dviratį, laikrodį, radijo aparatą bei geresnę aprangą.
1938 m. Vladas Montvydas susituokė su ūkininko dukra Bronislava Ralyte ir tapo ūkio šeimininku Nevardėnų kaime. Jo ūkis klestėjo: jis atremontavo pastatus, pasistatė kalvę, išvystė bričkučių gamybą, įsigijo javų kūlimo technikos, arkliais sukamą grūdų malūną, ant namo stogo iškilo vėjo generatorius, o kambariuose švietė elektros lemputės. Jis samdė darbo jėgą, tačiau ir pats kartu dirbo.
1944 m. vasarą, artėjant antrajai sovietinei okupacijai, Vladas Montvydas pasirinko kitą kelią - tėvynę nuo okupantų ginti savo gimtajame krašte. Jis vis daugiau laiko skyrė pasiruošimui partizaniniam karui. Jo namuose slapčia buvo vežami ir slepiami ginklai. 1944 m. pradžioje V. Montvydas Varnių apylinkėse pradėjo organizuoti Lietuvos laisvės armijos Vanagų grupę. Jis buvo Varnių Šaulių sąjungos vadas, rengdavo gegužines ant Gargždutės kalno. Jo sodyba buvo pavyzdinė, tvarkinga, o pats jis niekada nematytas neblaivus ar rūkantis.
Per porą savaičių jo dirbtuvėse būdavo padaromi dveji treji vežimai (bričkelės), kurie turėjo didelę paklausą. Laisvalaikiu namiškiai ir kaimynai, susirinkę didžiajame kambaryje prie radijo aparato, įdėmiai klausydavosi žinių, diskutuodavo. Veiduose vis dažniau pasirodydavo liūdesio ir susirūpinimo išraiška.
1944 m. rudenį enkavedistai apsupo V. Montvydo sodybą. Jis buvo bunkeryje netoli namų kartu su Stanislovau Beniuliu. Slėptuvė buvo įrengta sumaniai, tačiau vienas iš kaimų partizanų, išduotas, parodė bunkerio vietą. Nors partizanai atsišaudė ir mėtė granatas, sovietų pajėgos buvo didesnės.
Vlado Montvydo ūkis 1944 m. Kūčių vakarą virto pelenais nuo okupantų rankos. Žmona ir penki mažamečiai vaikai liko gyvi, tačiau be pastogės. Partizano šeimą glaudė ir augino giminaičiai bei Žemaitijos kaimų valstiečiai. Vėliau, 1951 m., jo žmona buvo suimta ir įkalinta Kazachstane. Penki mažamečiai vaikai turėjo slapstytis pas gerus žmones.
1948 m. pradžioje, po KGB agentų provokacijų, Žemaičių apygarda buvo smarkiai nukentėjusi ir septynis mėnesius neturėjo vado. Jonas Žemaitis-Vytautas, Vakarų (Jūros) srities vadas, 1948 m. pradžioje Žemaičių apygardos vadu paskyrė Vladą Montvydą-Žemaitį. Jo vadovaujamoje apygardoje buvo ypač gerai išplėtota pogrindinė spauda. Suprasdamas, kad vien ginklu sunku pasipriešinti okupantams, jis daug dėmesio skyrė partizanų spaudai. Buvo leidžiami laikraščiai „Kovojantis lietuvis“, „Malda girioje“, „Laisvės balsas“.
V. Montvydas-Žemaitis žuvo išduotas 1953 m. rugpjūčio 23 d. Poežerės kaime, Šilalės rajone. Jo žūtis kartu su adjutantu B. Alūza (slapyvardis Bedalis) ir redaktore I. Petkute žymėjo Žemaičių apygardos pabaigą. Bunkeryje buvo rasta spausdinimo reikmenų, staklės ir daug laikraštėlių. 1999 m. Vladas Montvydas buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (po mirties).
PARTIZANŲ KELIAIS - Vlado Montvydo - Žemaitčio gyvenimo ir patizanavimo istorija
Kiti svarbūs Žemaičių apygardos vadai ir kovotojai
Nors Vladas Montvydas-Žemaitis buvo vienas svarbiausių Žemaičių apygardos vadų, negalima pamiršti ir kitų, kurie prisidėjo prie kovos už laisvę.
- Fortūnatas Ašoklis-Vilkas: Vadovavo apygardai nuo 1946 m. lapkričio iki 1946 m. rugsėjo mėnesio. Jo suėmimas 1946 m. rugsėjį sukėlė krizę apygardos veikloje.
- Kazimieras Antanavičius-Tauras: Buvo apygardos vadas iki 1947 m. balandžio mėnesio. Jo vadovaujamas štabas buvo sunaikintas 1947 m. balandžio 9 d.
- Kazimieras Juozaitis-Meteoras: Po K. Antanavičiaus žūties tapo vadu, tačiau jo autoritetas buvo ginčijamas.
- Aleksandras Milaševičius-Ruonis: Nuo 1947 m. aktyviai prisidėjo prie apygardos karinės struktūros reorganizavimo. Jis buvo vienas iš labiausiai patyrusių ir profesionaliausių kovotojų, vadovavo Vakarų Lietuvos (Jūros) sričiai. Jo žūtis 1949 m. rugsėjo 9 d. buvo didelė netektis.
- Jonas Semaška-Liepa: Vadovavo apygardai nuo 1945 m. lapkričio iki 1946 m. balandžio.
Spaudos ir propagandos svarba
Žemaičių apygardoje didelis dėmesys buvo skiriamas pogrindžio spaudai. Apygardos partizanų kapelionas, Pašilės (Kelmės apylinkės) parapijos klebonas V. Stirbys, iki suėmimo 1950 m. balandžio mėnesio, su kitais leido ir platino apygardos štabo laikraštį „Laisvės balsas“, kuris ėjo iki 1953 m. balandžio 20 d. Redagavo I. Petkutė (slapyvardžiai Neringa, Vilnelė, Lakštingala). Taip pat ėjo laikraštis „Malda girioje“ (1951-1952 m.), kurio redaktorė taip pat buvo I. Petkutė. Šie leidiniai buvo svarbūs ne tik informacijos sklaidai, bet ir partizanų kovos dvasiai palaikyti.
Aukos ir pasipriešinimo mastas
Nuo 1947 iki 1950 m. pirmoje pusėje Žemaičių apygardoje žuvo 624 kovotojai, buvo suimti 1972 partizanai, ryšininkai ir rėmėjai. 1952-1953 m. apygarda buvo beveik sunaikinta: žuvo 161, suimta 49, legalizavosi 4 partizanai. Per visą kovos laikotarpį buvo likviduoti 37 saugumo agentai.
Partizaninis karas Žemaitijoje ir visoje Lietuvoje buvo išskirtinis dėl savo trukmės, visuotinimo ir partizanams nepalankių jėgų santykio. Per visą laikotarpį aktyvių ginkluoto pasipriešinimo dalyvių buvo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo daugiau nei 20 tūkst. partizanų.
Aukštas partizanų pasiaukojimas ir drąsa, kovojant už Lietuvos laisvę, yra verti didžiausios pagarbos. Žemaičių apygardos partizanų vadai ir kovotojai paliko neištrinamą pėdsaką Lietuvos istorijoje, tapdami laisvės ir pasipriešinimo simboliais.
