Slovakijos Tatrų kalnai - tai vieta, kur gamtos didybė susipina su adrenalino kupinais iššūkiais ir ramiomis gamtos stebėjimo akimirkomis. Ši kalnų grandinė, esanti Karpatų dalyje, siūlo nepakartojamus peizažus, kurie vilioja keliautojus iš viso pasaulio. Nors Aukštieji Tatrai garsėja savo aukštomis viršukalnėmis ir sudėtingomis trasomis, Žemieji Tatrai vilioja ramesniais maršrutais, paslaptingais urvais ir nuostabiais slėniais. Slovakija, būdama nedidelė Vidurio Europos šalis, stebina savo gamtos lobiais, istorinėmis pilimis ir žavingais miesteliais, todėl ji tampa puikia kryptimi šeimoms su vaikais, ieškančioms įsimintinų atostogų.
Kelionės Pradžia: Nuo Lenkijos Link Slovakijos Širdies
Pirmąją kelionės dieną praleidome skriedami per Lenkiją, o jau vakarop pasiekėme jaukų Tatranska Kotlina kaimelį Slovakijoje. Čia įsikūrėme „Kolba“ pensionate, kur vos spėję atvykti buvome pasodinti prie vakarienės stalo. Laimei, virtuvė dar nebuvo užsidariusi, ir mes spėjome paragauti gardaus guliašo su bruknių padažu, įvairių sriubų bei ant grilio keptų šonkauliukų. Po sotrios vakarienės ir trumpo poilsio kambariuose, ruošėmės rytojaus žygiui po kalnus.
Antroji Diena: Pirmieji Žingsniai Į Kalnus
Antrąją kelionės dieną atsikėlėme anksti. Saulė jau spindėjo danguje, ir dangus buvo be debesėlio - puikus ženklas artėjančiam žygiui. Sudėję daiktus keturių dienų žygiui, papusryčiavome ir nedelsdami patraukėme į kelią. Nors žemėlapyje žygis iki pirmo sustojimo - „Plesnivec“ kalnų namelio (1290 m virš jūros lygio) - buvo numatytas kaip 3,5 valandos, patirtis rodė, kad tikėtina, jog užtruksime bent 5 valandas, ypač pirmoji diena, kai grupėje yra įvairaus pasirengimo žmonių, o kai kas kalnuose - pirmą kartą. Žygis prasidėjo 760 metrų virš jūros lygio, o „Plesnivec“ namelį pasiekėme po maždaug 2,5 valandų. Čia papietavome, pasigardinome sūrio kepsnius ir tęsėme kelionę žaliai pažymėta trasa link Baltojo ežero.
Oras buvo puikus, o einant kalnų slėniais kartais net per karšta, tad teko dažnai stoti atsigerti ir nusšluostyti prakaitą. Kuprinės nebuvo lengvos - juk atrodė, kad visko prireiks, tad prisidėjome nemažai rūbų, maisto užkandžiams ir vandens. Kadangi pirma nakvynė buvo su čiužiniais, pasiėmėme ir miegmaišius. Dar po 2,5 valandų pasiekėme Didįjį Baltąjį ežerą (1615 metrai virš jūros lygio) ir maloniai leidome laiką, braidydami po jį ir bendraudami su vietinėmis antimis. Po trumpo poilsio ir užkandžių, vėl užsidėjome kuprines ant pečių - liko dar apie valanda kelio iki nakvynės vietos - namuko prie Žaliojo ežero („Chata pri Zelenom plese“).
Miškingos vietovės po truputį retėjo, vis dažniau pasirodė kalnų uolynai su didesnėmis viršūnėmis. Kai keliautojų veiduose jau matėsi nuovargis, nuo saulės ir kuprinių spaudžiamų pečių, maršruto šlaito apačioje pamatėme nakvynės vietą - Žaliojo ežero namelį, ramiai įsikūrusį ant ežero kranto ir apsuptą kalnų viršūnių. Nors dienos metu sutikome tik vieną kitą žmogų, nakvynės vieta buvo pilna žmonių. Paaiškėjo, kad čia ne tik turistai nakvoja, bet ir alpinizmo bei techninio lipimo stovyklautojai, kurie su profesionaliais instruktoriais atlieka techninius kopimus naudodami specialią įrangą.
Po beveik 7 valandų žygio, atsidėjome kuprines, užsisakėme vakarienę ir apžiūrėjome nakvynės vietą - namuko palėpę, kur buvo suklota apie 30 minkštų čiužinių. Sužinojome, kad pagrindiniame name yra įrengti dušai - tikra prabanga. Grožėdamiesi vaizdais ir besileidžiančia saule, pavakarieniavome, greitai nusiprausėme ir susisukome į miegmaišius.
Slovakijos Tatrai'19. Džiangas.
Trečioji Diena: Aukščiau Viršukalnių ir Peržengiant Ribas
Ankstyvas trečiosios dienos rytas prasidėjo judesiu. Nors palėpėje buvo pilna žmonių, rytinės saulės nušviestos kalnų viršūnės ir spinduliuojantis ežeras pagerino nuotaiką. Papusryčiavę, susivynioję miegmaišius ir užsidėję kuprines ant pečių, vėl patraukėme į kelią. Lauke laukė pirmoji aukštesnė perėja - Svištovkou perėja (2037 m virš jūros lygio). Kad pasiektume šią perėją, turėjome pakilti beveik 500 metrų. Kylant aukštyn, debesų daugėjo, vėjas stiprėjo, ir pradėjus krapnoti, teko išsitraukti lietpalčius.
Kuo aukštyn kilo mūsų kelionė, tuo dažnesni darėsi sustojimai fotosesijoms. Medžių mažėjo, uolų daugėjo, atsivėrė didesni vaizdai į po kojomis likusius slėnius. Pagaliau pasiekėme perėją. Verčiamės į kitą kalno pusę, kur mus pasitiko tamsūs debesys, o tolimame slėnyje matėsi lyjant su purslais ir stiprėjantis vėjas.
Išsitraukę megztukus ir striukes nuo vėjo, leidomės žemyn. Nakvynės vieta - Skalnata kalnų namelis - buvo už 3,5 valandos kelio. Eidami raudonai pažymėtu maršrutu, buvome užklupti trumpalaikio lietaus su vėju, tačiau netrukus vėl išlindo saulė. Kalnuose oras tikrai permainingas. Priešais pasimatė mūsų sustojimo vieta, kurioje pietausime - Skalnata kalnų namelis. Šio namelio savininkas yra šerpas rekordininkas, kuris prieš kelis dešimtmečius į vieną kalnų namelį yra užnešęs daugiau nei 200 kg krovinį. Šis vyras, dabar jau senukas, iki šiol sukasi kalnų namelyje, padeda kavinėje, apžiūri aplinką.
Užkandę ir sušilę, nusprendėme, kad sėdėti negalime, nes reikės nakvoti neplanuotoje vietoje. Jauniausia keliautoja paragino: „Stojamės ir einam!“. Su „pasunkėjusiomis“ kuprinėmis ant pečių, patraukėme toliau. Mūsų laukė apie 1,5 valandos kelio iki nakvynės vietos - Zamkovskeho kalnų namelio, vieno didžiausių Aukštuosiuose Tatruose. Eidami kalnų slėniu, sutikome vietinę gyventoją - lapę. Tai buvo įspūdis ne tik jauniausiai keliautojai, bet ir suaugusiems, kurie sustojo trumpam susipažinimui ir fotosesijai.
Kaip ir planavome, nakvynės vietą pasiekėme laiku. Dušai buvo vėsūs, ir nors kai kuriems pavyko nusimaudyti po šiltu vandeniu, daugumai teko tenkintis vėsesne vandens temperatūra. Po vakarienės, kaip ir praeitą vakarą, greitai atsigulėme.
Ketvirtoji Diena: Iššūkių Pilnas Žygis
Ankstyvas ketvirtosios dienos rytas prasidėjo apniukusiu dangumi. Kol papusryčiavome, lietus įsismarkavo, tad teko palaukti, kol lauke „dušas“ aprimtų. Išsitraukę striukes ir lietpalčius, ruošėmės kelionei - laikas sekėsi, ir turėjome eiti. Lietus aprimo, liko tik krapnojimas - startuojame! Ketvirta kelionės diena ir trečia diena kalnuose žadėjo būti sudėtingiausia visais atžvilgiais, tiek maršruto, tiek oro sąlygomis. Klausimas „ar įveiksime maršrutą?“ nekilo, kilo klausimas „kaip mes šį maršrutą įveiksime?“.
Iki pirmo rimtesnio sustojimo - Teryho kalnų namelio (vieno aukščiausiai įsikūrusių Tatruose - 2015 m virš jūros lygio) - likus geram pusvalandžiui, jau pajutome, ką reiškia lietus ir atšiaurus vėjas, aplinkui tvyrančius debesis. Suaugę išsakė mintis, kad oras ne koks, o jauniausia keliautoja pasiskundė, kad „tas lietus galėtų ir dingti“. Gal ir buvome išklausyti, bet pirmiausia turėjome pasiekti Teryho kalnų namelį. Viršijus 2 kilometrų aukštį, drėgnos pirštinės nebepadėjo sušildyti rankų, todėl jas nusiėmėme ir šildėme sausais rankogaliais, prieš akis jau matydami kalnų namelį.
Įėję į namelį, nusimovėme batus ir tik su kojinėmis lipome į antrą aukštą. Čia buvo šilta, kvepėjo maistu, patogu susėsti ant suolų. Suvalgius šiltos sriubos, išgėrus kakavos ir užkandus savo sumuštinius, pradžiuvę ir pailsėję, vėl grįžome į veidus. Lauke nurimo vėjas, beveik nebebuvo lietaus - buvome išklausyti, nes mūsų laukė sudėtingiausia šio žygio atkarpa. Palikę Teryho kalnų namelį ir tris jį supančius ežerėlius, artėjome prie Priečne perėjos (Priečne sedlo - 2352 metrai virš jūros lygio). Prieš mus atsivėrė maždaug 40-50 metrų aukščio kalnų siena, kurios įveikimui buvo pritvirtintos grandinės.
Traukėme apraišus ir karabinus, kad galėtume saugiai pririšti jauniausią keliautoją. Suaugusiųjų lūpose pasigirdo kalbos, kad „jei būčiau žinojęs, kažin ar būčiau „pasirašęs“ šiam žygiui“. Vienas, du, penkiolika, šimtas penkiolika… ir visi ant perėjos. Aukštis 2352 m pasiektas. Visi laimingi, o svarbiausia - saugūs. Nuo perėjos matėsi mūsų nakvynės vieta - Zbojnicka kalnų namelis, iki kurio dar laukė apie 1,5-2 valandos kelio. „Vertėmės“ į kitą kalnų pusę - nusileidimas buvo lengvesnis, oras gerėjo, pasirodė saulės spinduliai. Ir vėl mes - dar vienoje nakvynės vietoje. Kadangi kalnų namelis stovi beveik 2 km aukštyje, apie dušus čia niekas negalvojo. Vanduo tekėjo iš ežero per vamzdžius į kriauklę. Nusiprausėme ir šią naktį miegosime lovose.
Penktoji Diena: Sugrįžimas Į Civilizaciją Ir Poilsis
Penktasis kelionės rytas pasitiko saulėtas ir gražus. Pusryčiavome, kuprinės jau buvo lengvesnės, o nuotaikos puikios - juk nemažai įveikta prieš tai. Po 3 valandų kelio pasiekėme gražius kalnų krioklius. Atsisėdę ir atsigulę klausėmės vandens šniokštimo. Apsidairę aplink ir pamatę, kiek daug žmonių, supratome - sveiki sugrįžę į civilizaciją. Dar 20 minučių kelio ir Bilikovo kalnų namelyje valgėme keptą sūrį ir gėrėme „Koffola“. Užkandę, sėdome į funikulierių ir leidomės į Stary Smokovec kaimelį.
Pasivaikščioję po miestelį, negalėjome atsispirti pagundai atsipalaiduoti terminiuose baseinuose. Po poilsio terminiuose baseinuose grįžome į Tatranska Kotlina kaimelį, mūsų pirmąją nakvynės vietą, kurioje apsistojome ir paskutinę naktį. Prie vakarienės stalo buvo pakeltas tostas - „už super kelionę, susipažinimą su kalnais ir visus keliautojus - nuo jauniausio iki vyriausio“. Rytoj ryte - kelionė į Lietuvą. Bet, kaip ir kiekvienais metais, pažadėjome sau sugrįžti kitąmet. Į kalnus, kurie yra visokie - ir žemi, ir aukšti; ir šalti, ir šilti; ir saulėti, ir debesuoti; ir labai gražūs, ir atšiaurūs. Mes čia sugrįšime kartu ir kiekvienas atskirai.
Slovakijos Tatrų Įvairovė: Nuo Adrenalino Iki Ramybės
Slovakijos Tatrai siūlo harmoniją tarp dviejų pasaulių: nuo adrenalino kupinų kopimų į aštrias Aukštųjų Tatrų viršukalnes iki ramių, meditatyvinių žygių banguojančiomis Žemųjų Tatrų keteromis. Tai vieta, kur gamtos didybė priverčia pasijusti mažu, bet kartu ir įkvepia. Slovakijos Tatrų peizažas, kartą pamatytas, amžinai išlieka atmintyje ir širdyje, nuolat kviesdamas sugrįžti.
Šalyje siūlomi įvairūs maršrutai, tinkantys tiek patyrusiems keliautojams, tiek šeimoms su vaikais. Keliaujant automobiliu, galima patogiai pasiekti atokesnes vietas ir lanksčiai koreguoti kelionės planą. Aukštieji Tatrai, su savo viršukalnėmis, viršijančiomis 2500 metrų, siūlo įspūdingus žygius, o Žemieji Tatrai - paslaptingus urvus ir lengvesnes trasas.
Kelionės į Slovakiją su vaikais yra itin smagios ir įsimintinos. Tatrų nacionaliniame parke yra pažintiniai takai, tinkami žygiams, slidinėjimui ir gamtos stebėjimui. Bratislavos pilis, Bojnicės pilis, nacionalinis muziejus, taip pat vandens parkai, tokie kaip AquaCity Poprad ar Tatralandia, siūlo pramogas visai šeimai.
Slovakijoje kainos yra draugiškos keliautojų piniginei. Apsilankymas muziejuose kainuoja nuo 3 iki 7,5 eurų, plaukimas plaustais su ekskursija - apie 15 eurų. Maistas taip pat nesikandžioja, o porcijos dažnai būna didelės. Nakvynės kainos svyruoja nuo 7 eurų svečių namuose iki kelių šimtų eurų prabangiuose viešbučiuose.
Kelionė į Slovakiją automobiliu yra patogus ir praktiškas pasirinkimas, ypač keliaujant su vaikais. Tai leidžia laisvai keisti maršrutą, sustoti norimose vietose ir mėgautis gamtos grožiu be skubėjimo. Liepos-rugpjūčio mėnesiai yra geriausias laikas keliauti, o keliautojams rekomenduojama pasirūpinti tinkama kalnų apranga ir medicininiu draudimu.
Slovakijos Tatrai - tai tikra žygių į kalnus mokykla, pasiruošimas kitiems kalnams pažinti. Tai vieta, kur gamta ir nuotykiai susitinka, paliekant nepamirštamus įspūdžius visai šeimai.
tags: #slovakijos #kalnai #su #vaikais