Virgilijus Noreika: Kelias Per Meną, Gyvenimą Ir Iššūkius

Virgilijus Kęstutis Noreika (1935 m. rugsėjo 22 d. Šiauliuose - 2018 m. kovo 3 d. Vilniuje) - iškilus lietuvių dainininkas (tenoras), pedagogas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, profesorius, scenos ir visuomenės veikėjas, palikęs neištrinamą pėdsaką Lietuvos ir pasaulio muzikinėje istorijoje. Jo kelias nuo Šiaulių gatvių iki prestižiškiausių pasaulio scenų ir dėstymo aukštumų yra ne tik artistinės karjeros, bet ir gilių asmeninių išgyvenimų, meninės tiesos paieškų ir nuolatinio tobulėjimo istorija.

Gimtinės Šaknys Ir Ankstyvieji Metai

Pirmuosius dešimt Virgilijaus Noreikos gyvenimo metų praleido Šiauliuose, Dvaro ir Vilniaus gatvių sankirtoje. Jau nuo 1942 metų, būdamas vos septynerių, jis pradėjo savo meninę kelionę Šiaulių dramos teatre, vaidindamas nykštuką. Šis ankstyvas pasinėrimas į scenos pasaulį, neabejotinai, suformavo jo meninę prigimtį. 1945 metais, kartu su tėvais, Virgilijus persikėlė į Vilnių, kur tęsė savo ugdymą 1-ojoje berniukų gimnazijoje. Muzikinė pradžia buvo stipri: 1949-1953 m. jis mokėsi Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, o vėliau, 1953-1958 m., studijavo Lietuvos konservatorijoje, kur baigė Kęstučio Petrausko dainavimo klasę. Jau šiuo laikotarpiu atsiskleidė jo ypatingas talentas ir potencialas.

Operos Scenos Primarijus: Vokalo Magija Ir Meninė Tiesa

Nuo 1957 iki 1975 metų Virgilijus Noreika buvo Lietuvos SSR operos ir baleto teatro solistas, kurio scenoje sukūrė daugiau nei 50 vaidmenų. Nors tarp jo vaidmenų gausu lietuvių kompozitorių - Kazimiero Viktoro Banaičio, Giedriaus Kuprevičiaus, Vytauto Klovos, Balio Dvariono, Vytauto Laurušo - operų partijų, jis taip pat sėkmingai įkūnijo pagrindinius vaidmenis žymiausių užsienio kompozitorių operose. Tarp jų - Don Chosė (G. Bizet „Karmen“), Verteris (J. Massenet „Verteris“), Edgardo ir Nemorino (G. Donizetti „Liučija di Lamermūr“, „Meilės eleksyras“), Lensky (P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“), Otelas, Alfredas, Hercogas (G. Verdi „Otelas“, „Traviata“, „Rigoleto“), Kavardosis, Džonsonas, Rodolfas (G. Puccini „Toska“, „Manon Lesko“, „Bohema“), Vladimiras (A. Borodino „Kunigaikštis Igoris“), Mocartas (N. Rimskio-Korsakovo „Mocartas ir Saljeris“).

Bėgant metams daugybę kartų mėginta įspėti Virgilijaus Noreikos interpretacijos meno paslaptį. Po kiekvieno koncerto ar spektaklio savęs klausdavo - ne ką, o kaip jis kalba ir kaip jam tai pavyksta. Meninę tiesą labai trumpai yra įvardijęs pats V. Kas patyrė poetinę būseną scenoje, žino, jog tai nenusakomos galios ir tuo pat metu trapi akimirka, lyg dvasios gestas ar nebylus aiktelėjimas, kuris ir leidžia praverti burną, jau žinant, kad bus sakoma tiesa. Toji tiesa taps vyksmu laike, nelygu, kas tai - spektaklis, vokalinis ciklas ar paskira daina. Klausydamasis V. Noreikos, greta orios jo povyzos ir emocijų užmojo kaskart matydavai nuolankumą, net nusižeminimą, tarytum kūrybingos būsenos akivaizdoje jis atnašautų auką.

Nors senajame teatre buvo ir galingesnių balsų, kai kurie vertingesni tembru, Virgilijus Noreika buvo neabejotinas primarijus. Pasak muzikos kritiko ir dainavimo pedagogo Rodolfo Celletti, brangiausias ir vertingiausias vokalinio balso komponentas - jame slypintis grūdas, dėl kurio balsas tampa gyvas. Tąją gyvastį, jau nebe fizinę, o dvasinę, klausytojai tučtuojau atpažįsta kaip savą ir, patys to nesuvokdami, be apeliacijų jai paklūsta. Dramatiška tai, kad šios gyvasties neįmanoma išmokti ar ją nukopijuoti, privalai jos ieškoti tik savyje.

Jo interpretuojama Roberto Šumano ciklo „Poeto meilė“ (pagrįsto Heinricho Heinės eilėmis, Antano Saulyno vertimu) kulminacinė daina „Senos, piktos dainos“ stulbino tragizmu: „Ar žinot, ko šis karstas toks didelis ir toks sunkus? Į jį aš sudėjau meilę ir skausmą, ir vargus!..“ Paskutiniai trys žodžiai skambėjo sukrečiamai, meilę kone prakeikiant, skausmą ir vargus apraudant. Galėtum truktelėti pečiais: na, kokie dar vargai, ar skausmai galėjo kamuoti šį sėkmės lydimą menininką? Jis - tikras, neginčijamas primarijus, publikos mylimas, net garbinamas, kolegų sekamas ir mėgdžiojamas, pripažintas autoritetas, pelnęs visus įmanomus apdovanojimus ir premijas! Taip. Tačiau Virgilijaus, menininko, balso gyvastis plukdė ir įgarsino turtingesnę ir gilesnę patirčių bei išgyvenimų gamą.

Didelę nuolatinio V. Noreikos repertuaro dalį sudarė mums brangi lietuvių profesionaliosios muzikos pradininkų Česlovo Sasnausko, Miko Petrausko, Juozo Naujalio, Aleksandro Kačanausko kūryba ir vėlesnių kompozitorių - Stasio Šimkaus, Stasio Gailevičiaus, Juozo Gruodžio bei artisto amžininkų romantinės tradicijos vokaliniai kūriniai. Pats solistas, paklaustas apie tą magiškąjį „kaip“, modavo ranka: „Nieko aš negalvoju… tik dainuoju…“ Intuicija neleido jam lyg chirurgui preparuoti kūrybos slėpinio.

Tarptautinė Karjera Ir Pedagogo Darbas

Virgilijus Noreika buvo ne tik scenos žvaigždė, bet ir aktyvus tarptautinėje erdvėje. 1965-1966 m. jis tapo pirmuoju iš pokario Lietuvos, stažavusiu žymiajame Milano teatre „La Scala“, kur paruošė šešis vaidmenis. Čia jis atliko Pinkertono vaidmenį G. Puccini operoje „Madam Baterflai“ vadovaujant Gennaro Barrai. Vėliau šioje scenoje jis pasirodė dar keletą kartų su ten gastroliavusia Maskvos Didžiojo teatro trupe. Jo balsas skambėjo ir kituose prestižiniuose pasaulio teatruose, tokiuose kaip Teatro Colón Buenos Airėse, Grand Opéra Paryžiuje, Berlyno valstybinėje operoje, Čikagos lietuvių operoje.

Nuo 1976 m. Virgilijus Noreika dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tapęs profesoriumi. Jo pedagoginis talentas atsiskleidė ir tarptautiniu mastu. 1993-1994 m. jis dėstė Lotynų Amerikos dainavimo akademijoje Karakase (Venesuela), o 1995-1996 m. buvo teatro „Estonia“ Taline dainavimo meistriškumo pedagogas, nuolat kviečiamas vesti meistriškumo kursus. Nuo 1997 m. jis tapo Estijos muzikos akademijos kviestiniu profesoriumi, o nuo 2000 m. - Dainavimo skyriaus vedėju. Nuo 2003 m. jis vadovavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro operos studijai kaip meno vadovas ir pedagogas.

Kaip Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Estijos muzikos akademijos profesorius ir LNOBT Operos studijos vadovas, V. Noreika išugdė visą būrį puikių operos dainininkų. Tarp jo mokinių - žinomi solistai: Edgaras Montvidas, Kristian Benedikt, Merūnas Vitulskis, Eugenijus Chrebtovas, Liudas Norvaišas, Laimonas Pautienius, Mindaugas Zimkus, Kęstutis Alčiauskis, Audrius Rubežius, Marta Lukšytė, Jonas Sakalauskas ir kt. Jo pedagoginis palikimas yra neįkainojamas, formuojant naujas profesionalių dainininkų kartas.

Menas Ir Asmenybė: Tarp Profesionalumo Ir Natūralumo

Virgilijus Noreika buvo orus žmogus, niekad ir niekam neleisdavęs savęs gailėti, nors ir profesinių, ir asmeninių dramų neišvengė. Sulaukęs kūrybinio kelio viršūnės, jis suabejojo savo balso ištverme ir tapo Operos ir baleto teatro vadovu. Išbuvo šiame poste net penkiolika metų, tačiau vėliau pripažino, kad tai toli gražu nebuvo laimingiausias jo laikas. Bet kurio teatro scenos primarijus, sėdęs į to paties teatro vadovo krėslą, atsitokėjęs nustebs, kad tai visai kita profesija. Scenos struktūra, diktavusi aukštus kriterijus, nutolsta, tuo metu teatro užkulisiuose egzistuoja kita avanscena, kurioje veši permanentinis žmogiškų silpnybių kaktomuša.

Vėlesnis V. Noreikos biografijos dešimtmetis kaip ir įspūdingas, tačiau gal, kaip sakoma, tai „ne iš gero gyvenimo“, kaip ir tasai popsinis „Trijų tigrų“ eksperimentas, laimei, neilgai trukęs. Tuomet mus buvo ištikęs istorinis dešimtojo dešimtmečio virsmas, kartu su laisve daugeliui menininkų atnešęs egzistencinio išgyvenimo išbandymų.

Atėjęs į V. Noreikos vadovaujamą Operos studiją teatre, dirigentas Jonas Alexa pareiškė: „Su gimtadieniu, maestro! Mes Jums leidžiame vadintis maestro!“ Šitaip teatro vyriausiasis dirigentas apgynė patį titulą, nes beatodairiškas jo vartojimas Lietuvoje jau buvo beprasidedąs. J. Alexa labai vertino V. Noreiką, bet niekuomet nebūtų sau leidęs gražbyliauti: šimtmečio tenoras, legenda, grandas… Patys gražiausi žodžiai, būdami tik žodžiai, dažnai nuvilia bejėgiškumu. Tačiau šis pasveikinimas buvo nelauktas, įspūdingas ir be galo prasmingas, vertas jų abiejų.

Šiandien, atsigręžus į V. Noreikos kelią, akivaizdu, kad jis tapo kita viršukalne, asmenybe, kurioje paradoksaliai derėjo aukščiausias profesionalumas ir absoliutus natūralumas, drauge ir reiklus vidinis kritikas bei kryptingas gyvenimo programuotojas. Greta intuicijos - ir giluminis žinojimas, leidęs jam išugdyti per pusšimtį (!) profesionalių tenorų, baritonų ir bosų Lietuvoje ir pasaulyje.

Pripažinimas Ir Palikimas

Virgilijus Noreika yra pelnęs daugybę apdovanojimų, tarp jų - 2010 m. įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija „Už aukščiausią vokalinį meistriškumą ir neblėstantį talentą“. Jis taip pat yra Estijos muzikos ir teatro akademijos garbės daktaras (2009 m.) ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro garbės emeritas (2013 m.).

Jo balsas dovanojo jam laimingus tolesnius penkiolika metų jau naujajame tūkstantmetyje. Per 80-ojo gimtadienio koncertą teatro scenoje su didžiausiu įkvėpimu jis padainavo visą solinį koncertą jaunatviškai skambančiu balsu, sau nenuolaidžiaudamas. „Ašėjau savuoju keliu, per juoką, džiaugsmą ir ašaras, ir kai reikėjo - kovojau, kai buvo skaudu - tylėjau“, - tai posmas iš V. Noreikos paskutiniu gyvenimo tarpsniu ypač dažnai dainuotos populiarios dainos „Mano kelias“ („My Way“). Franko Sinatros kadaise išgarsintą dainą iš anglų (Paulo Ankos eilės) į lietuvių kalbą meniškai išvertė poetas ir vertėjas Alfonsas Bukontas.

Nuo 2017 m. Vilniuje rengiamas Tarptautinis Virgilijaus Noreikos vardo dainininkų konkursas, liudijantis jo svarbą ir įtaką muzikos pasauliui. Jo palikimas gyvuoja ne tik jo mokinių kūryboje, bet ir visų, kuriuos palietė jo nepakartojamas menas ir nuoširdus žmogiškumas. V. Noreikos gyvenimo kelias yra įrodymas, kad autentiškumas, atsidavimas menui ir nuolatinė vidinė kova gali vesti į didžiausias aukštumas.

tags: #virgiliajaus #noreikos #gimimo #vieta