Kunigiškiai - tai ne tik pajūrio kurortas, viliojantis savo smėlio paplūdimiais ir ramiu poilsiu. Tai vieta, kur susipina istorijos vingiai, šeimos likimai ir asmenybės, palikusios ryškų pėdsaką lietuviškame kraštovaizdyje. Šiame straipsnyje pasinersime į Teresės Rubšytės-Ūksienės, gimusių 1931 m. birželio 14 d. Bučių kaime, pasakojimą, atskleidžiant ne tik jos vaikystės prisiminimus, bet ir gilesnius šeimos istorijos audinius, siejančius ją su žymiais asmenimis ir svarbiais Lietuvos istorijos laikotarpiais. Nors pati Teresė tiesiogiai su Kunigiškiais nėra minima, jos šeimos istorija, ypač brolio kunigo Antano Rubšio gyvenimo kelias, atspindi vertybes ir siekius, kurie neretai atsispindi ir poilsiautojų lūkesčiuose, ieškančių ramių ir prasmingų akimirkų pajūryje.
Šeimos Šaknys: Išgyvenimo Istorijos ir Meilės Pėdsakai
Teresės Rubšytės-Ūksienės tėvų šeima buvo didelė - augo aštuoni vaikai: penki broliai ir trys seserys. Du vyriausieji vaikai, Emilija ir Juozas, gimė iš pirmosios jos motinos, Barboros Meškauskaitės-Šlepavičienės-Rubšienės, santuokos su Pranciškumi Šlepavičiumi. Pranciškus, deja, mirė tragiškai, gesindamas jaują - pastatą, skirtą grūdams džiovinti. Kaip pasakojama, jis nesaugiai elgėsi su ugnimi, galbūt atsigėrė šalto vandens ar tiesiog pailsęs ant žemės parkrito, susirgo stipriu plaučių uždegimu. Geriausias jo draugas Matas Rubšys ir Barbora vežė jį pas gydytoją, tačiau pagalbos nesulaukė. Pranciškus mirė po trijų dienų.
Barbora, likusi viena su dviem vaikais ir dideliu ūkiu, patyrė daugybę sunkumų. „Sunke tada buva: vaka mažilele, ūkis didels. Sumdžiau mergą, puora vaikiu, pymeni. Darbų visyms užteka. Kad išmuokiečiau skuolas, prekiavau arkles, karviems. Reikieji švuogerkoms dales atidūti, ūki gelbėti. Ale tada buvau jauna, nabijojau darba“, - prisimena ji savo jaunystės sunkumus. Jai padėdavo mirusio vyro draugas Matas Rubšys, gyvenęs už poros kilometrų, Lapkalnio kaime. Matas buvo apsišvietęs žmogus: baigęs carinę progimnaziją, gerai kalbėjo rusiškai, o ilgokai gyvenęs Amerikoje (slapstėsi nuo tarnybos carinėje armijoje), mokėjo ir anglų kalbą. Jis buvo geras pasakotojas. Po penkerių metų Matas pasipiršo Barborai. Ji, suprasdama, kad vienai su dviem vaikais bus sunku, kad reikia prižiūrėti ūkį ir kad augantiems vaikams reikalingas tėvas, sutiko tekėti už Mato. „Žina, uns atedava kap y pas Prancišku, kad atedava iš Lapkalni, pasiteiraudava, a nerek kun padieti, bova raštings, pamuokyts. Tap užtruka gal kokis pinkerius metus. Vyną syki uns jėmi i pasipirša. Piršuos toks Baublys, Auškalnis i daug kitū. Anyms vis atsakiau. Na vynam nadaviau žuodi. Vuo daba jėmiau i sutikau. Tap i apsiženijau untra karta. Juzuks bova jau pinkeriū, o Emeliki da vyresni.“ Matas Rubšys našlaičiams atstojo tėvą, augino ir savo šeimoje su Barbora gimusius 6 vaikus. Visi jie veržėsi į mokslą, nors gyveno vargingai. Penki Mato Rubšio vaikai tapo mokytojais, įgijo aukštojo mokslo diplomus, įskaitant ir kunigą Antaną. Tėvas, norėdamas, kad nors vienas vaikas liktų ūkyje, įkalbėjo Petrą, jam sakydamas: „Petriuk, tu neik toliau į mokyklą, aš tau Lapkalnį paliksiu.“ Petras baigė tik septynmetę Nevočių mokyklą.
Teresės Gimimas ir Vaikystės Nuotykiai
Teresė gimė 1931 m. birželio 14 d., sekmadienį, per Šv. Antano atlaidus, Bučių kaime, ant kalvos, prie kurios glaudėsi maro kapeliai, po šimtamečiais klevais rymojusioje senovinėje troboje. Jos tėvai, Barbora ir Matas Rubšiai, sutikę, kad dukra būtų vadinama Antanina, tačiau visi ją vadino Teresike arba Teresiūne. Teresė prisimena savo mamą, kuri, nors jai pačiai buvo keturiasdešimt metų, atrodė labai jauna. „Taisyklingų veido bruožų, pilkai žalsvos akys, tiesi nosis, juodi plaukai, švelni oda, dar nepaliesta raukšlių, ją jaunino, vertė mane grožėtis, didžiuotis savo mama. Liekna, vidutinio ūgio, nepaprasto darbštumo. Nejausdavau, kada ji keliasi, kada po dienos darbų gula. Mačiau vis besidarbuojančią namuose, skubančią šeimai padėti lauko darbuose.“
Mamytės tėviškė buvo Payžnio kaime. Teresė dažnai lankydavosi pas dėdę Vincentą Meškauską su jo dukterimis. Kartu braidydavo po Yžnę, gaudydavo vijūnus, kopdavo ir risdavosi nuo Pakievio kalno, kupini vaikų išdaigų. Vieną karštą, saulėtą dieną, užsižaidusi su mergaitėmis, Teresė neišsigando artėjančio juodo debesies, tik perkūno griausmo. Ji puolė bėgti namo, nors diedukas nenorėjo jos išleisti. Nepatenkinti, bet išleido, dar dėdienė ant galvos užrišo skarelę. Vos už kilometro ar poros, pasiekus Dargalių kaimą, sutemo, kamuoliniai žaibai tarsi ugnies kilimas ritosi jai po kojų. Lietus pylė kaip iš kibiro. Teresė prisiminė tėvelio pamokymus, kaip elgtis perkūnijos metu. Sėdėdama prie akmens, kai žaibas trenkė į jį, ji lėtinusi žingsnius, tipenusi koja už kojos, bridusi per liūtį ir besiritančius kamuolinius žaibus. Skarelė ir suknelė permirko kiaurai. Mama nuvilko nuo jos šlapius drabužėlius, šluostė šiukščiu lininiu rankšluosčiu. Nuo to laiko Teresė nebebijojo perkūnijos, nors tąkart ji buvo negailestinga: gretimame kaime nutrenkė pririštą karvę, kamuolinis žaibas padegė netolimo kaimyno kluoną.
Sesuo Emilija Šlepavičiutė ištekėjo Teresei dar negimus. Kol svainis Antanas Kučinskas pasistatė savo trobelę, jie gyveno drauge senovinėje pirkioje po galingais klevais. Teresė augo su sesers vaikučiais ir buvo visų mylima. Emilija buvo ypač gera, neskyrė jos nuo atžalų. Vėliau svainis susirentė trobelę už poros šimtų metrų prie siauručio, vingiuojančio per šabakštynus upeliuko.
Brolio Antano (g. 1923 m.) vaikystės dienos bėgo triūsiant tėvelių ūkyje. Nuo mažens jis buvo linkęs į mokslus, nesiskyrė su knyga. Vasaromis ganė ne tik savo tėvų, bet ir kaimynų gyvulius, o paaugęs gelbėjo visuose ūkio darbuose tėveliams, kaimynams, giminėms, kad galėtų, rudeniui atėjus, mokytis. Keturis pradžios mokyklos skyrius baigė Šiauduvoje. Jo patirtis, išgyvenus brolio Antano, gimnazijos moksleivio, areštą pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu, yra skausmingas liudijimas apie to meto represijas. Sovietai, apkaltinę antitarybine veikla, suėmė grupę mokinukų ir išvežė į Šubertinės kalėjimą Tauragėje. Po ilgų tardymų brolis Antanas ir dar keli moksleiviai buvo paleisti.
Kunigo Kelias ir Dvasinis Paveldas
Antanas Leonardas Rubšys pasirinko sunkų dvasininko kelią, kad pasitarnautų žmonėms, sušildytų juos savo meile. Jis baigė Šilalės gimnaziją 1943 m. pavasarį, buvo 1-osios gimnazijos laidos abiturientas. Rudenį įstojo į Telšių kunigų seminariją. Prasidėjus antrajai Lietuvos okupacijai, Antaną kartu su Telšių seminaristais, negalėjusį net sudie pasakyti šeimai, atsitraukdama vokiečių kariuomenė išvežė į Vokietiją. Antanui pasisekė pabėgti ir jis, pasiekęs Eichšteto Wilibaldo kunigų seminariją, įstojo studijuoti filosofijos mokslą.
1946 m. sovietinė valdžia antrąkart uždarė Telšių kunigų seminariją. Tais pačiais metais apsirgo tėvelis. Tėvui buvo reikalingi antibiotikai, kurių nebuvo galima gauti. Tėvelis mirė. Jo vietą atstojo svainis Antanas. Emilija augino dešimt vaikų, ne visi užaugo. Antrasis, Antanukas, mirė nuo difterito. Po daugelio metų brolis Stasys pasakojo, kad griaudami namą pastogėje atradę gražias pirštinaites. Vaikutis žaidė jomis, o po kurio laiko užpuolusi baisi liga pasmaugusi mažylį. Nebuvo vaistų, o ir pas gydytojus vaikutį niekas nevežė. Aštuonios atžalos užaugo. Sunku buvo išmaitinti gausią šeimyną prasidėjus okupacijoms, kai dėl forminės duonos kepaliuko Emilijai tekdavo pasiekti Laukuvą ar Šilalę.
Antanas Rubšys 1944-1945 m. Eichšteto seminarijoje įgijo filosofijos bakalauro laipsnį. Tais pačiais metais jis kartu su draugais lietuviais buvo išsiųstas į Romą, kur veikė lietuviams įkurta kolegija. Čia 1945-1949 m. Antanas studijavo Grigaliaus universitete. 1948 m. gruodžio 18 d. Antanas Leonardas Rubšys įšventintas kunigu. 1949 m. Gregoriano universitete kun. A. Rubšys baigė Teologijos studijas licenciato laipsniu. Po to jį nukreipė studijuoti į Biblijos institutą, kur 1951 m. įgijęs Šv. Rašto licenciato laipsnį. Tų pačių metų vasarą jis išvyko į apžvalginės archeologijos kelionę po Artimuosius Rytus. Rudenį diplomuotas kun. A. Rubšys išvyko į JAV, kur dėstė Šv. Raštą ir biblines kalbas Nekalto Prasidėjimo širdies San Diego kunigų seminarijoje. 1957-1958 akademinius metus Antanas praleido Romoje, Popiežiškajame Šv. Rašto institute, kur įgijo Šv. Rašto daktaro laipsnį.
Baigęs studijas, buvo pakviestas dėstyti Niujorko Manhatano kolegijoje Šv. Raštą - egzegezę ir hermeneutiką. 1969-1981 m. dirbo Šv. Juozapo seminarijoje Duwoodie (Niujorke) vizituojančiu profesoriumi. 1971-1972 m. studijavo Popiežiaus Biblijos institute Jeruzalėje ir įgijo šiuolaikinės hebrajų kalbos diplomą. 1994 m. gruodžio 21 d. popiežius Jonas Paulius II suteikė kun. dr. Antanui Leonardui Rubšiui Popiežiaus rūmų prelato titulą. 1994-2002 m. prelatas dr. A. Rubšys dėstė Šv. Rašto egzegezę Vilniaus, Kauno, Telšių, Vilkaviškio kunigų seminarijose, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakultete bei Vilniaus pedagoginio universiteto Tikybos katedroje.
1990 m. Lietuvos Vyskupų Konferencija pakvietė prelatą A. Rubšį versti Senąjį Testamentą į lietuvių kalbą iš pradinių tekstų, parašytų hebrajų, armėnų ir graikų kalbomis. 1995 m. dr. A. Rubšui skirta Lietuvos nacionalinė premija už Senojo Testamento vertimą į lietuvių kalbą. 1996 m. vasario 7 d. VDU rektorius Antaną Rubšį paskelbė Vytauto Didžiojo universiteto teologijos garbės daktaru. Jam buvo suteiktas ir VDU profesoriaus vardas.
JAV ir Lietuvos spaudoje tuo metu rašė: „Lengva ir įdomu keliauti su Antanu po Šventojo Rašto kraštus. Skaitai, ir širdis trokšta pamatyti tas vietas. Pirmojo tomo „Šventojo Rašto kraštuose“ išvadoje profesorius sako: „Pasaulį laikau Dievo pasauliu, jame daug žmonių, daug tautų, daug tikėjimų. Visi kopia į Dievo kalną. Žydai, krikščionys, musulmonai - jie ypatingi, nes turi tokią savimonę, kad Dievas juos prašnekino. Dievas sakė Abraomai: „Aš myliu tave“, Jėzus mums sakė: „Dievas myli tave“, Mahometas sakė arabams: „Alachas jus myli“. Yra trys religijos, kurios labai svarbios pasauliui, nes jos išreiškia istorinį požiūrį. Dieviškoji meilė turi daug veidų. Visi žmonės trokšta ir ieško teisingumo. Visi dorieji žmonės žino: užjausk savo artimą, nedaryk jam to, kas tau pačiam nepatinka. Iš esmės Dievo samprata lieka ta pati ir judėjams, ir musulmonams, ir mums. Dievas mus prašnekino žodžiu, naudodamas senus pavyzdžius.“ Antanas Rubšys - visame pasaulyje pripažintas biblinio pasaulio Šv. Rašto žinovas. Pasak istoriko dr. Algimanto Liekio, „jo vertimai, kaip ir autoriniai darbai, džiugina lietuvių kalbos grynumu ir gražumu, sąvokų tikslumu, paaiškinimų platumu ir gilumu - jis ištyrė ir paaiškino Šventajame Rašte minimų įvykių, valstybių, valdovų, išminčių, pranašų istoriškumą, įvairiose tautose ir įvairiais laikais vyravusią pasaulėžiūrą, atskleidė, kaip ją reikėtų šiandien suprasti…“
Kokia Slypi Istorija Apie Vievio Šv Onos Bažnyčią? Ir Kokius Atradimus Galima Rast Aplink ?
Kunigiškiai: Kurortas ir Poilsio Ieškotojai
Dažnai užduodami klausimai apie poilsį Kunigiškiuose atspindi daugelio žmonių lūkesčius, ieškančius kokybiško ir malonaus poilsio. Nors Teresės Rubšytės-Ūksienės istorija tiesiogiai nesusijusi su Kunigiškiais, jos šeimos vertybės - darbštumas, atsidavimas, dvasinis ieškojimas - rezonuoja su tuo, ko ieško žmonės atostogų metu.
Klausiama, kuriose įstaigose ir privataus sektoriaus vietose Kunigiškiuose siūlomas poilsis geriausiomis kainomis, kurios poilsio, apgyvendinimo vietos yra geriausios, teikia SPA paslaugas, turi baseinus, siūlo akcijas ar nuolaidas, tinka šeimai su vaikais ar poroms, įsikūrusios arčiausiai jūros, siūlo trumpalaikę ar ilgalaikę nuomą. Šie klausimai atskleidžia įvairius poilsiautojų poreikius - nuo šeimyninio poilsio iki romantiškų išvykų, nuo biudžetinio varianto iki prabangesnių atostogų.
Kunigiškiai, būdami Palangos dalimi, siūlo platų paslaugų spektrą. Čia galima rasti tiek jaukių sodybų ir privačių namų nuomai, tiek modernesnių vilų ir apartamentų. Dauguma apgyvendinimo vietų yra įsikūrusios netoli jūros, užtikrinant lengvą priėjimą prie paplūdimio. Kai kurios vietos siūlo papildomas paslaugas, tokias kaip SPA procedūros, baseinai, vaikų žaidimų aikštelės, todėl tinka įvairiausiems poilsiautojams. Akcijos ir nuolaidos dažnai taikomos sezono metu arba ne sezono metu, todėl verta atidžiai sekti pasiūlymus.
Nors tiesiogiai nešnekama apie Kunigiškių gyventojus, Teresės Rubšytės-Ūksienės pasakojimas ir jos brolio kunigo Antano Rubšio gyvenimo istorija atspindi gilias lietuviškas vertybes: šeimos svarbą, atsidavimą darbui, dvasinį augimą ir tautinę savimonę. Šios vertybės, nors ir ne tiesiogiai susijusios su kurorto infrastruktūra, formuoja bendrą krašto dvasią ir gali suteikti papildomą prasmę kelionei po Lietuvą, ar tiesiog poilsiui prie jūros.
tags: #y #kunigiskes #pas #aleksa #su #vaikuciais