Gajus Julijus Cezaris - vienas ryškiausių senovės Romos simbolių, garsus karvedys, politikas, rašytojas ir itin kontroversiška istorinė asmenybė. Jo vardas tapo titulu, simbolizuojančiu valdžią ir galią, o frazės „Atėjau, pamačiau, nugalėjau“ ir „Rubikonas peržengtas, burtas mestas“ įėjo į istorijos metraščius. Tačiau ką bendra galėjo turėti Cezaris, gyvenęs ir veikęs prieš mūsų erą, su tolimaisiais Baltijos kraštais, kurių pavadinimas bus paminėtas tik po tūkstančio metų? Ar iš tiesų Cezaris keliavo po mūsų kraštus, ar jo vardas su Lietuva susijęs tik legendų ir pasakojimų dėka?
Antikos pasaulio žinios apie baltus
Nors tiesioginių Cezario kelionių į dabartinės Lietuvos teritoriją įrodymų nėra, Antikos pasaulis nebuvo visiškai nežinantis apie mūsų kraštų gyventojus. Graikų istorikas Herodotas, dar V a. pr. Kr., rašė apie neurus ir budinus - gentis, kurias mokslininkai sieja su baltaisiais. Beje, jis paliko ir labai pikantišką detalę apie neurų gebėjimą vieną kartą per metus virsti vilkais. Vėliau, I a. pabaigoje, romėnų istorikas Tacitas savo veikale „Germania“ mini aisčius, gyvenusius prie Baltijos jūros. Nė vienas tyrinėtojas neabejoja, kad jie buvo baltai. Antrojo amžiaus geografas Ptolemėjas paminėjo sūduvius ir galindus. Archeologai patvirtina, kad gintaras iš Baltijos kraštų nukeliaudavo iki pat Romos, kur buvo labai vertinamas. Tačiau kaip šis gintaras pasiekdavo Romą - ar patys baltai leidosi į pavojingą kelionę, ar tai vyko per pirklius tarpininkus - lieka paslaptimi.
Cezario karinė ir politinė karjera
Julijus Cezaris (gimęs apie 100 m. pr. Kr., miręs 44 m. pr. Kr.) buvo ne tik politikas, bet ir iškilus karvedys. Jis užkariavo Galiją (dabartinę Prancūziją), surengė žygius į Britų salas ir Germaniją. Būdamas stiprios centralizuotos valdžios šalininkas, Cezaris reformavo Romos administracinę sistemą, suteikė Romos piliečių teises provincijų gyventojams, pirmą kartą įvykdė visuotinį gyventojų surašymą ir 46 m. pr. Kr. reformavo kalendorių, sukūręs Julijaus kalendorių, kuris gyvavo iki pat Grigaliaus kalendoriaus įvedimo. Jo karinė praktika pasižymėjo drąsiais taktiniais manevrais, naujos technikos panaudojimu ir sumaniu tiekimo tarnybos stiprinimu. Jis laikė puolimo ir gynybos veiksmus lygiareikšmiais ir sumaniai juos derino.
Nors Cezario šeima valdė nemažus turtus, jo namai stovėjo prastos reputacijos turėjusiame triukšmingame Romos rajone - Suburoje, garsėjusioje daugybe užeigų ir viešnamių. Cezaris vaikystėje ir paauglystėje daug sportavo, mėgo jodinėti, plaukioti, mokėsi retorikos, literatūros ir graikų kalbos. Būdamas vos penkiolikos, jis neteko tėvo ir faktiškai tapo Julijų šeimos galva. Po to, kai diktatoriumi tapo Lucijus Kornelijus Sula, Cezaris pateko į nemalonę ir buvo priverstas išvykti iš Romos. Grįžęs, jis aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime. Vienos kelionės metu Cezaris pateko į piratų nelaisvę. Pasak Plutarcho, jis su piratais elgėsi bravūriškai, grasino juos nukryžiuosiąs. Atgavęs laisvę, jis subūrė laivyną, užpuolė piratus ir daugumą jų nukryžiavo.
Cezaris keliavo po Romos imperijos provincijas. Būdamas Ispanijos provincijos valdytojas, jis pasakė palydovams: „Geriau aš būčiau pirmuoju žmogumi čia nei antruoju Romoje.“ 60 m. pr. Kr. jis su Pompėjumi ir Krasu sudarė pirmąjį triumviratą - faktinę šalies vyriausybę, nukreiptą prieš senatą. 59 m. pr. Kr. Cezaris užėmė konsulo pareigas ir įvedė agrarinį įstatymą, pagal kurį žemė buvo suteikta vargingiausiems Romos piliečiams ir į atsargą išėjusiems legionieriams.
Nuo 58 iki 50 m. pr. Kr. vyko Galų karas, kurio metu Cezario vadovaujami romėnų kariai prijungė prie Romos valdų visą Galiją, įsiveržė į Germaniją ir pirmą kartą istorijoje persikėlė per Lamanšo sąsiaurį į Britaniją. Ryškiausias šio karo epizodas - galų Alezijos tvirtovės apgultis. Šis karas, kurio pagrindiniu istoriku tapo pats Cezaris su savo „Galų karo užrašais“, baigėsi akivaizdžia romėnų pergale. Per šį karą žuvo apie 20 tūkst. romėnų ir beveik milijonas keltų.
49 m. pr. Kr. Cezaris peržengė Rubikono upę, pradėdamas pilietinį karą prieš Pompėjaus šalininkus. Šioje kruvinoje kovoje romėnai pasiekė pergalę. 48-44 m. pr. Kr. Cezaris sutelkė savo rankose milžinišką valdžią, tapo diktatoriumi iki gyvos galvos. Vėlyvuoju savo valdžios laikotarpiu jis reformavo šalies valdymo sistemą, kalendorių, surengė pirmąjį Romos valstybės gyventojų surašymą. Jis siekė centralizuoti valdžią, mažinti provincijų atskirtį, teikė teisinę, ekonominę ir socialinę paramą. Tačiau Romoje daugėjo nepatenkintų jo vienvaldyste, ypač tarp politikų, siekusių atkurti respubliką.
Galiausiai, 44 m. pr. Kr. kovo 15 d., sąmokslininkų grupė, vadovaujama Marko Junijaus Bruto ir Gajaus Kasijaus Longino, per senato posėdį nužudė Julijų Cezarį. Jam buvo smogta 23 kartus. Senatoriai teigė, kad veikė baimindamiesi, jog Cezario valdžios koncentracija kenkia Romos respublikai. Nepaisant Cezario mirties, sąmokslininkams nepavyko atkurti Romos respublikos institucijų.
Legendos apie Cezarį ir Lietuvą
Nors tiesioginių istorinių ryšių tarp Cezario ir Baltijos kraštų nėra, vėlesniais laikais atsirado legendų, bandančių susieti šias dvi istorines realijas. Viena tokių užuominų randama Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“, kurioje minima, kad su prūsais esą kariavo pats Cezaris. Tačiau šis faktas neminimas jokiuose kituose šaltiniuose, todėl jo patikimumas kelia abejonių.
Dar įspūdingesnę istoriją pasakojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero pasiuntinys Jonas Ostrorogas, kreipdamasis į popiežių XV amžiuje. Jis teigė, kad lietuvių ir lenkų protėviai - getai - kovojo su pačiu Aleksandru Makedoniečiu ir Julijumi Cezariu, ir abu juos nugalėjo. Ostrorogas netgi pasakojo, kad Cezaris, patyręs tris pralaimėjimus, sudarė sutartį su getų valdovės piemenimis, kurių garbei buvo įkurtas miestas - dabartinė Lietuvos sostinė Vilnius. Pasak Ostrorogo, Vilnius buvo įkurtas Cezario! Tai buvo aliuzija į Romos įkūrimą, kur piemenys taip pat suvaidino svarbų vaidmenį, siekiant suteikti Vilniui tokią pat garbę kaip ir Romai. Žinoma, jokių istorinių šaltinių, patvirtinančių šią istoriją, nėra.
Užmigkite klausydamiesi VISOS Julijaus Cezario istorijos
Archeologai teigia, kad Cezario laikais Vilniuje, dabartinio Gedimino kalno vietoje, jau gyveno žmonės - ten tilpo visa būsimų vilniečių bendruomenė. Tačiau Ostrorogo pasakojimas smarkiai papiktino italus, kurie laikė tokį teiginį per daug akiplėšisku.
Vėlesniais laikais lietuvių istoriografijoje atsirado ir daugiau romėniškų interpretacijų. Lenkas Janas Długoszas rašė, kad Vilnių įkūrė romėnas Vilijus, nuo kurio kilo upės Vilijos pavadinimas. Tačiau patys lietuviai XVI amžiuje griežtai atmetė tokias teorijas, tvirtindami, kad Vilnių įkūrė Gediminas, susapnavęs Geležinį vilką. Nepaisant to, romėnų palikimo atminti nenustojo. XVI amžiaus pirmojoje pusėje paplito legenda, kad lietuviai kilę iš romėnų. Pasak jos, Palemonas su kitais patricijais, bėgdami nuo Neronio (arba Atilos) žiaurumo, iš Romos patraukė į šiaurę, atrado Žemaitiją ir Lietuvą bei įkūrė čia valstybę.
Cezario vardas ir jo reikšmė
Cezario vardas ilgainiui tapo titulu. Iš pradžių tai buvo Romos imperatorių garbės vardas, vėliau - sosto įpėdinio, o galiausiai - tiesiog Romos imperatoriaus titulas. Šis žodis kitose kalbose transformavosi į „caras“ (bulgariškai, rusiškai) ir „kaizeris“ (vokiškai).
Julijus Cezaris laikomas cezarizmo ikona - ideologijos, kuriai būdingas stiprus, charizmatiškas lyderis, asmenybės kultas, jėga paremtas valdymas ir reikšmingas kariuomenės vaidmuo. Tokios istorinės asmenybės kaip Napoleonas Bonapartas ir Benitas Musolinis save laikė cezaristais.
Nors Julijus Cezaris niekada nebuvo „važiavęs Romos gatvėmis“ mūsų supratimu, jo kelionės, užkariavimai ir politinė veikla paliko neištrinamą pėdsaką istorijoje. Jo vardas ir legenda iki šiol kelia diskusijas ir įkvepia naujas interpretacijas, netgi siejančias jį su tolimaisiais Baltijos kraštais, nors tiesioginių istorinių įrodymų tam nėra. Šios legendos atspindi ne tiek faktinę Cezario istoriją, kiek senovės ir viduramžių žmonių siekį sieti savo kilmę su didžiomis civilizacijomis ir legendiniais herojais.
Archeologai mano aptikę konkrečią vietą Romoje, kur 44 m. pr. Kr. kovo 15 d. buvo mirtinai nudurtas Julijus Cezaris. Tai įvyko Pompėjos kurijoje, kur kartais posėdžiaudavo senatas. Šiuo metu šios vietos liekanos yra „Torre Argentina“ archeologinėje vietovėje pačiame Romos centre. Tačiau, kaip teigia tyrėjai, tai ne vieta, kur Cezaris mirė, o vieta, kur jis buvo nudurtas ir nukrito. Šią vietą žymi vėlesnio laikotarpio, Augusto laikų, statinys. Šie radiniai, palyginus su senoviniais tekstais, leidžia daryti išvadą, kad generolas buvo nužudytas sėdėdamas kėdėje pirmininkaudamas senato posėdžiui. Tačiau neįmanoma žinoti, ar Cezaris mirė toje pačioje vietoje, ar jo kūnas buvo nugabentas į Romos forumą, kur buvo pagerbtas ir kremuotas. Šie rezultatai, kaip ir visa archeologija, yra diskutuotini ir atviri kritikai.