Diskusijos apie gimstamumą ir motinystės amžių Lietuvoje nuolat kelia aistras. Seimo narys konservatorius Valdas Rakutis sukėlė pasipiktinimo audrą, pareiškęs, kad trisdešimtmetės moterys turėtų susirūpinti vaikais ir Lietuvos demografine padėtimi, jei vis dar nėra pagimdžiusios, bei pridūręs, kad trisdešimtmetis yra rizikingo gimdymo pradžia. Toks pareiškimas paskatino gilintis į šią problemą, analizuojant dabartinę statistiką, medicininius aspektus ir socialinius veiksnius, lemiančius moterų sprendimą susilaukti vaikų.
Medicininiai Aspektai ir Amžiaus Rizikos
Valdas Rakutis akcentavo, kad ne visas amžius yra tinkamas gimdymui. Jo teigimu, „nėra gerai, kai gimdo per jaunos moterys, ir per senos. Per jaunos yra nepasirengusios moraliai, neturi tvarios šeimos ar sąlygų. Per senos šiuo požiūriu moterys gali nebegalėti gimdyti, yra įvairių sveikatos rizikų. Taigi, yra optimalus moters amžius, kada jai tinka gimdyti.“
Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos Reprodukcinės medicinos centro vadovė doc. Kęstutis J. M. K. (vardas ir pavardė nenurodyti tekste) pritarė, kad „nuo 35 metų moteris turi didesnę vaisiaus chromosominės ligos riziką.“ Ji taip pat pabrėžė, kad „šiais laikais turime platų genetinių tyrimų spektrą ir tas ligas galime diagnozuoti anksti ir priimti sprendimus.“ Tačiau ji skatina „ir vyresnių, ir jaunesnių moterų pasirinkimą lauktis ir pirmo, ir antro, ir trečio vaiko, ir nesigąsdiname.“ Svarbu pastebėti, kad „nuo 42 metų vaisiaus chromosominės ligos rizika didėja ir vyrams.“
Akušerijos skyriaus vadovė profesorė Meilė Minkauskienė akcentavo, kad Lietuvoje sėkmingai gimdo ir vyresnio amžiaus moterys, pavyzdžiui, „vyriausia klinikų gimdyvė pernai buvo 52-ejų.“ Ji pridūrė, kad rizikingiau gimdyti turinčioms lėtinių ligų moterims, gyvenančioms ne pagal sveiką gyvenimo būdą. „Su amžiumi atsiranda tokios ligos, kaip hipertenzija - aukštas kraujo spaudimas, cukrinis diabetas, viršsvoris, kartais jau keturiasdešimties metų moterys būna patyrusios insultą ar infarktą.“
Medikai sutinka, kad „tikimybė pastoti moterims mažėja nuo 35 metų, nuo šio amžiaus didėja ir vaisiaus chromosominės ligos rizika, taip pat vyresniame amžiuje gimdyti pavojingiau, jei yra lėtinių ligų ar dėl gyvenimo būdo.“ Tačiau, anot jų, „su amžiumi tikimybė pastoti mažėja, tačiau reikia atsižvelgti į šiuolaikines technologijas, šiuolaikines galimybes. Faktiškai bet kuri pora gali susilaukt vaikų.“
Demografinė Situacija Lietuvoje: Skaičiai ir Tendencijos
Valstybės duomenų agentūros duomenys atskleidžia, kad 2022 m. vidutinis gimdančių moterų amžius Lietuvoje buvo 30,2 metų (2021 m. - 30,3 metų), o vidutinis pirmąjį vaiką gimdančių moterų amžius - 28,2 metų (2021 m. - 28,4 metų).
Ekspertai taip pat įspėja apie demografinę krizę dėl gimstamumo. 1990-aisiais Lietuvoje gimė 56,9 tūkst. vaikų. Praėjus dvylikai metų, 2002-aisiais, šis skaičius buvo kone perpus mažesnis ir siekė 29,5 tūkst. Dar mažesnis skaičius fiksuotas 2021-aisiais - tais metais Lietuvoje gimė 23,3 tūkst. Naujausia statistika rodo, kad Europos Sąjungoje (ES) moterys vidutiniškai tampa motinomis 29,8 metų amžiaus. Prieš dešimtmetį mamos buvo vieneriais metais jaunesnės.
Demografė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorė Aušra Maslauskaitė pabrėžia, kad kalbant apie žemą gimstamumą būtina atsižvelgti į tai, jog „mažėja moterų, galinčių susilaukti vaikų, skaičius.“ Ji aiškina, kad „jeigu prieš 20 metų turėjome 900 tūkst. moterų, kurios galėtų susilaukti vaikų, tai yra nuo 15 iki 49 m. amžiaus moterų, dabar šitas skaičius yra reikšmingai sumažėjęs. Atitinkamai turime situaciją, kad kuo mažiau reproduktyvaus amžiaus moterų, tai dėsningai mažiau turime suskaičiuotų pagimdytų kūdikių.“
Pasak demografės, per pastaruosius 30 m. Lietuvoje stipriai pasikeitė gyventojų amžiaus ir lyties struktūros - turime mažiau jaunų žmonių, kurie gali susilaukti vaikų, ir daugiau vyresnio amžiaus žmonių, kurių reproduktyvus amžius baigėsi. Šie demografiniai pasikeitimai susiję su emigracija, kuri per pastaruosius 30-35 m. reikšmingai sumažino reproduktyvaus amžiaus moterų skaičių, taip pat su tuo, kad nuo 1990-ųjų Lietuvoje sparčiai mažėjo gimstamumas, o šiuo laikotarpiu gimusios moterys dabar pačios gali susilaukti vaikų.
Visgi absoliutus per metus gimusių kūdikių skaičius neparodo tikrosios situacijos. Itin svarbus suminis gimstamumo rodiklis, tai yra vidutinis skaičius kūdikių, kuriuos moterys pagimdo per visą savo gyvenimo laikotarpį, kai yra vaisingos. Pagal šį rodiklį Lietuvoje viena moteris susilaukia vidutiniškai vieno vaiko. Šis skaičius per paskutinius dešimtmečius kito nežymiai: 2000 m. suminis gimstamumo rodiklis buvo 1,39, 2023 m. - 1,18. Kadangi suminio gimstamumo rodiklis yra žemesnis nei 2 vaikai ir neužtikrina kartų kaitos, ilgainiui gyventojų populiacija pradeda senti ir trauktis. „Šiuo atveju, net jeigu tos moterys, kurios galėtų gimdyti, pagimdytų daugiau vaikų, situacija vis tiek iš esmės nepasikeistų“, - sako A. Maslauskaitė.
Priežastys, Kodėl Moterys Gimdo Vėliau ir Mažiau
Viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl moterys Lietuvoje vis vėliau susilaukia pirmagimio, yra pasikeitęs šeimos modelis. „1990 m. ir anksčiau žmonės įprastai tuokdavosi jaunesniame amžiuje, tuo metu po 1990 m. tas amžius pradėjo vėleti ir natūralu, kad besivėlinantis santuokos amžius vėlina ir pirmojo vaiko susilaukimo amžių“, - paaiškina A. Maslauskaitė. Vėlesnės santuokos susijusios su tuo, kad nepriklausomybės laikotarpiu paplito nauja šeiminio gyvenimo forma - gyvenimas ne santuokoje, dar vadinamas kohabitacija. „Plintant kohabitacijai, nesantuokinėms partnerystėms tampant kultūrine norma žmonės vėliau kuria santuoką ir tada vėliau susilaukia vaikų.“
Medikė K. Mačiulienė pastebi, kad „pirmas gimdymas vis daugiau nukeliamas.“ Anot jos, „anksčiau vidutinis pirmo gimdymo amžius būdavo 22-24 metai, vėliau jis pasislinko 25-27 metų link, o šiuo metu vidutinis gimdyvių amžius - apie 30 metų.“ Ji aiškina, kad „kol nesusitvarkys materialinės gerovės ir neturės pakankamai finansų vaikui išlaikyti, jį lavinti, išmokslinti, kol neturės stabilių darbo pajamų, nė viena nenori gimdyti. Kitos svarsto apie išvykimą užsienį ar tiesiog nori pakeliauti, todėl atideda pastojimą. Šiandien jau nebūna naivių moterų, kurios gimdytų bet kada ir bet kaip.“
Globalūs ir Asmeniniai Veiksniai
Mažėjantį gimstamumą lemia ir globalūs iššūkiai, ir asmeniniai lūkesčiai. Globalios problemos - krizės, kariniai konfliktai, pandemijos ir kt. - gimstamumą reguliuoja visame pasaulyje. Tuo metu mūsų regione ryškiausią pėdsaką paliko COVID-19 pandemija ir įtempta geopolitinė situacija. „Akivaizdu, kad šitie du veiksniai, jų bendras „kokteilis“ daliai gyventojų kartos, kuri gali susilaukti vaikų ir dar turi laiko juos atidėti, jis duoda efektą, kad jie nusprendžia atidėti vaikus, nesusilaukti jų, nes kaip rodo dauguma tyrimų, neapibrėžtumas skatina žmones įšaldyti savo sprendimą susilaukti vaikų, net jeigu jie nori“, - teigia A. Maslauskaitė.
Kitos priežastys yra susijusios su materialiniais ištekliais, būtent būsto prieinamumu. „Nuo 2016-2017 m. būsto prieinamumas Lietuvoje mažėja, apie tai ne kartą savo ataskaitose rašė Lietuvos bankas. Būstas, kaip rodo tarptautiniai tyrimai, yra vienas iš labai svarbių veiksnių, skatinančių persvarstyti savo reprodukcinius ketinimus ir jų realizaciją“, - pažymi demografė.
Ekonominės krizės, kai sumažėja atlyginimai, šokteli kainos, taip pat stipriai koreguoja planus susilaukti vaikų. „Tai, natūralu, įneša nemažai nesaugumo svarstant apie tai, ar dabar laikas susilaukti vaikų, ar ne“, - tvirtina A. Maslauskaitė.
Augantys Lūkesčiai Tėvams: „Vaiko Kaina“
Ne tik pragyvenimo lygis ar saugumas šalyje lems, kiek vaikų norės gimdyti. Įtakos turi ir nematerialūs aspektai, tokie kaip išaugę lūkesčiai tėvams. „Matyt, mes gyvename tokioje epochoje, kai galime kalbėti apie augančią „vaiko kainą“. Tai gal ne tiek kaštai, susiję su rūbais ar kitais daiktais, kurie yra reikalingi vaikams, bet su tuo, kad žmonės galvoja apie tai, ar jiems pavyks užtikrinti vaikams išsilavinimą, lavinimą, užklasines popamokines veiklas ir t. t.“, - pastebi A. Maslauskaitė.
„Gyvename tokiu laikotarpiu, kai mūsų kultūra kelia labai aukštus standartus tėvams, ką jie turėtų daryti būdami tėvais. Labai dažnai tie standartai labiau yra taikomi mamoms“, - priduria ji. Vaiko teisių gynėjai, psichologai ir kiti specialistai nuolat akcentuoja emocinio ryšio, laiko kartu svarbą. Vaikų auginimas suprantamas kaip didelių investicijų - tiek finansinių, tiek nematerialinių - reikalaujantis darbas. Vis dėlto ši užduotis mūsų visuomenėje dažniausiai priskiriama motinystei. Atsiranda dilema, kaip suderinti darbą ir motinystę.
„Lietuvos visuomenėje yra įsivaizdavimas apie tai, ką turi daryti mama ir tėtis, yra pakankamai tradicinis. Vaiko auginimą žymiai labiau siejame su motinyste. Nepaisant to, kad tėvo vaidmuo keičiasi, vis tiek visas krūvis yra siejamas su motinomis. Pačios moterys labai dažnai taip mano ir aplinka joms diktuoja, kad tik jos gali suprasti, kokie yra vaiko poreikiai, jos gali tai atliepti, todėl joms tai turi būti pagrindinė užduotis“, - sako A. Maslauskaitė. Dirbančios moterys supranta, kad, tapusios mamomis, bent kuriam laikui „iškris“ iš darbo rinkos. Kyla klausimas, ar aukoti savo išsilavinimą, o tada ir karjerą dėl vaiko. Dėl to moterys susilaukia mažiau vaikų nei norėtų, visai negimdo arba šeimą sukuria vėliau.
Tarptautinės Tendencijos: Ar Lietuva Atsilieka?
Naujausia statistika rodo, kad Europos Sąjungoje (ES) moterys vidutiniškai tampa motinomis 29,8 metų amžiaus. Prieš dešimtmetį mamos buvo vieneriais metais jaunesnės. Jauniausios mamos Moldovoje. Čia pirmą kartą gimdančių moterų amžiaus vidurkis 24,7 metų. Toliau seka Bulgarija (26,9), Rumunija (27,1), ir Šiaurės Makedonija (27,8).
Nors Lietuvoje vis kyla diskusijų, kad šeimos delsia susilaukti vaikų, bet iš tikrųjų Baltijos šalyse mamos - vienos jauniausių Europoje. Latvijoje vidutinis moters amžius, kai ji susilaukia pirmojo kūdikio - 28 metai, Lietuvoje - 28,4, o Estijoje 28,7. Vyriausios mamos - Italijoje (31,8), Airijoje (31,6) ir Ispanijoje (31,5).
Tiesa, ekspertai akcentuoja, kad vėlesnė motinystė nebūtinai reiškia, kad moterys atsisako vaikų. ES duomenimis, kai kurios šalys, kuriose moterys gimdo vėliau, tuo pačiu yra valstybės, kuriose gimstamumas yra didesnis, pavyzdžiui, Danija, Vokietija, Airija, Kipras, Nyderlandai, Portugalija, Švedija, Lichtenšteinas ir Norvegija.
„Iš tiesų tai yra laukimas“, - sakė Vienos universiteto demografė Ester Lazzari, tyrinėjanti gimstamumą. „Nėra daug įrodymų, kad žmonės nebenori turėti vaikų; idealus šeimos dydis per laiką iš esmės nepasikeitė. Moterys tiesiog laukia tinkamo momento“, - pridūrė ji. E. Lazzari teigimu, yra keletas veiksnių, kuriuos europiečiai paprastai laiko „būtinomis sąlygomis“ norint turėti vaikų. Pavyzdžiui, jie pirmiausia nori baigti studijas ir pasiekti finansinį stabilumą, be to, paprastai jiems reikia daugiau laiko nei anksčiau, kad susikurtų stabilius romantiškus santykius.
Remiantis 2023 m. duomenimis, Rytų ir Vidurio Europos moterys dažniausiai tampa motinomis būdamos 25-30 metų, o Vakarų ir Pietų Europos moterys dažnai laukia iki 30 metų. Tačiau tendencija atidėti vaikų gimdymą pastebima visoje Europoje, sakė E. Lazzari. Todėl labai sunku nurodyti vieną priežastį, kuri tai paaiškintų.
Šis pokytis gali turėti pasekmių sveikatai. Tėvystės atidėjimas gali padidinti vaisingumo problemų riziką. Tai reiškia, kad kai pora jau bus pasirengusi turėti vaikų, gali iškilti problema, kad jiems nepavyksta susilaukti tiek atžalų, kiek norėtų. „Pageidaujamas reprodukcijos amžius pasikeitė, ir tai įdomu, nes biologiškai niekas nepasikeitė“, - sakė E. Lazzari.
Beveik 30 Metų Pirmajam Gimdymui: Ką Tai Reiškia Lietuvai?
Vidutinis amžius pirmajam gimdymui Lietuvoje siekiantis beveik 30 metų (28,4 m. 2022 m.) yra ženklas, kad moterys vis labiau atidėlioja motinystę. Nors tai nėra naujiena, ši tendencija kelia susirūpinimą dėl demografinės ateities. Kaip pastebi medikai, „gimdo vis daugiau vyresnio amžiaus pacienčių - virš 35 metų. Prieš 20 metų tai buvo neįprasta, dabar tai kasdienybė.“
Viena iš situacijų, kurią iliustruoja ši tendencija, yra vilnietės Sandros, kuri neseniai atšventė 35-ąjį gimtadienį ir su nekantrumu laukė pirmagimės dukrytės, istorija. „Man neseniai suėjo 35, tai vaikučio ilgai laukėme, iš tikrųjų penkerius metus. Ir sulaukėme“, - džiaugėsi Sandra.
Kita vertus, pasitaiko ir jaunų moterų, kurios tvirtai apsisprendžia neturėti vaikų. 22-ejų vilnietė Aistė teigia: „Aš jau seniai esu sugalvojusi, kad nenoriu vaikų. Aš žinau, kad tai per metus gali keistis, bet aš to ir bijau, kad užsimanysiu, nes, mano įsitikinimu, aš labai pakenkčiau vaikui.“ Aistė vaikų nenori ir dėl savo finansinės padėties, ir dėl neapibrėžtos ateities. „Bet kurie šiuo metu gimstantys vaikai, man atrodo, ateityje turės prastesnę ateitį negu mes. Žinau, kad gal juokingai skamba, bet dėl globalinio atšilimo, išgyvenimo lygio ir kt. aš negalėsiu padėti vaikui, kai pati vos save išlaikau.“
A. Maslauskaitė pastebi, kad bevaikystė auga. „Tarkime, jeigu pasižiūrėsime į moteris, kurios šiais metais sulauks 45-50 metų, apie 11 proc. nesusilaukia vaikų. Tuo metu 20 m. vyresnėje moterų kartoje, t. y. toje, kuri gimė 1955-1959 m., jų buvo 8,5 proc. Taigi galime sakyti, kad bevaikystė truputį auga.“ Įdomu tai, kad bevaikystė yra nevienoda. Vienose kartose bevaikėmis dažniau likdavo moterys su aukštuoju išsilavinimu, kitose - žemesnio išsilavinimo moterys. „Dažniausiai bevaikės likdavo tos moterys, kurios turi aukštąjį išsilavinimą, bet jauniausiose kohortose (1970-1974 m., 1975-1979 m. gimimo kartos) bevaikių moterų dalis auga tarp žemesnio išsilavinimo moterų. Kitaip tariant, jeigu anksčiau bevaikės moterys likdavo tos, kurios buvo su universitetiniu išsilavinimu, pastaruoju metu bevaikių moterų dalis auga, kurios anksčiau pagimdydavo - su žemesniu, su viduriniu išsilavinimu“, - komentuoja A. Maslauskaitė.
Tokios tendencijos rodo sudėtingą demografinę situaciją Lietuvoje, kuriai įtakos turi daugybė socialinių, ekonominių ir asmeninių veiksnių.