Šiam tekstui ne veltui pasirinktas dramatiško 1960 m. italų režisieriaus Vittorio De Sicos filmo pavadinimas. Nors šis straipsnis ne apie karo metų įvykius Italijoje, o apie ramų sovietmetį Lietuvoje; nors šios istorijos veikėjai ne Sofi Loren ir Žanas Polis Belmondo, tai visai nesvarbu. „Sunku žodžiais nusakyti tą bendrumo, ryžto, susikaupimo ir nusiteikimo jausmą, kurį mes jautėme iš mus aplinkui supančių žmonių.“ Šis jausmas, apibūdinantis bendruomeniškumą ir pasiaukojimą, ypač ryškiai atsiskleidžia pasakojant apie du skirtingus, bet vienodai svarbius gyvenimo kelius - felčerės Zosės Petraitienės ir kardiologės Vanda Pumputienė. Nors straipsnio pavadinime minimas Vandos Pumputienės vardas, svarbu paminėti ir Zosės Petraitienės istoriją, kuri atspindi sovietmečio Lietuvos realijas ir pasiaukojančių medikų likimus.
Tragiškas Zosės Petraitienės Likimas: Pareiga Audroje
Tauragės apskrityje, Pagėgių savivaldybėje esama Natkiškių kaimo, kuriame gyvena apie pusę tūkstančio žmonių. Kaime yra mokykla, pagrindinė. Pavadinta ji ne kokios nors „Taikos“, „Šviesos“, „Minties“ ar kitos metafizinės abstrakcijos garbei, o pavadinta vardu, kuris šių dienų skaitytojo ausiai skamba jau netgi archajiškai - Zosės Petraitienės pagrindinė mokykla. „Kas ta Zosė Petraitienė?“- toks klausimas neabejotinai kyla kiekvienam jaunesniam žmogui. Žmogui, negyvenusiam sovietmečiu ir neatsimenančiam tragiškų įvykių, nutikusių Natkiškių apylinkėse tą šaltą 1982 m. Žiema tąsyk itin nirtingai šiepė dantis - netgi spaudoje pranešta, kad palei Nemuną esančiuose rajonuose pūga būsianti pavojinga: vėjo greitis sieksiąs net iki 25 metrų per sekundę, o šaltis - apie 18 laipsnių.
Tą sausio vakarą Natkiškių kaime felčere dirbusią Zosę Petraitienę pasiekė pagalbos šauksmas - pradėjo gimdyti atokiame vienkiemyje gyvenusi moteris. Nepaisant to, kad žemė maišėsi su dangumi, felčerė ryžosi vykdyti savo pareigą. Kolūkis organizavo šiokį tokį transportą - traktorių su vairuotoju. Bevažiuojant sodybos link ir matant prieš akis stichijos siautulį, vyras nebesiryžo judėti toliau. Jis akimirkai palindo po mašina, kad išleistų beužšąlantį vandenį. Palydovas pats vos grįžo namo - laukuose pasiklydo, jo drabužiai buvo net apledėję - tokios nuožmios oro sąlygos buvo. O Zosė Petraitienė dingo pūgoje - nepasirodė pas gimdyvę, nepasiekė sodybos. Prasidėjo dingusiosios paieškos - teigiama, kad moters ieškojo ne tik vietiniai gyventojai, bet ir sovietinės armijos kariai su metalo ieškikliais - su savim felčerė turėjo metalinį lagaminėlį su medikamentais.
Šią dramatišką istoriją derėtų prisiminti - ir ne tik kaip eilinę sovietmečio tragediją. Zosės Petraitienės, pūgoje žuvusios felčerės istorija, galėtų būti susimąstymo akimirka tiems, kurie nesiryžta žygiuoti į oro uostą už savo pelnytas teises, tačiau iškart ryžtasi kelti sparnus į prakutusias Vakarų valstybes. Taip, Zosė Petraitienė gyveno tuo laiku, kai niekas negalėjo nė susimąstyti apie emigraciją, tačiau atsakykime patys sau - tą sausio vakarą, kai ji sužinojo apie tolimame vienkiemyje gimdančią moterį - kokios moralinės vertybės ragino ją eiti ten per siaučiančią pūgą, per artėjančią tamsą?
Vanda Pumputienė: Gydytoja, Liudijusi Istoriniuose Įvykiuose
Kita medikės istorija - netragiška, tačiau nė kiek ne mažiau reikšminga. Vanda Pumputienė - gydytoja kardiologė, ilgus dešimtmečius atidavusi darbui Vilniaus GMP stotyje - nuo 8 deš. Pirmoji jos didesnė patirtis susijusi su masinėmis nelaimėmis įvyko 1975 m. balandžio 4 d. Žaslių geležinkelio katastrofoje, kuomet keleivinis traukinys Vilnius-Kaunas rėžėsi į gabaritais iš šalutinio kelio išsikišusią degalų cisterną. Kelios akimirkos ir viską naikinanti ugnis apėmė pirmus keturis sudvigubinto sąstato vagonus. Tiesa, esama archyvinių duomenų, kurie leidžia abejoti, ar tikrai žuvo tik dvi dešimtys - po kelių dienų tuometinis LSSR vidaus reikalų ministras informuos tuometinę Vyriausybę - LSSR Ministrų Tarybą - apie 105 pareiškimus dėl dingusių asmenų, kurie vienaip ar kitaip turėjo važiuoti nelaimę patyrusiu reisu. Katastrofos bylą tyrusius tardytojus irgi kažkodėl domins tai, kiek gi žmonių galėjo važiuoti tą popietę į Kauną.
Kita didelė nelaimė, kurioje tiesiogiai sudalyvauti teko Vandai Pumputienei - vos po savaitės, balandžio 13 d., pačiame Vilniaus centre įvykusi pontoninio tilto griūtis. Griuvus nepabaigtam tiltui, kuris būdavo kiekvieną pavasarį pastatomas maždaug toje vietoje, kur dabar yra Karaliaus Mindaugo tiltas, šaltame Neries vandenyje atsidūrė apie 80 žmonių, kurie prieš tai vakarą leido Sporto rūmuose - stebėjo vengrų estradinio ansamblio „Syrius“ koncertą. Skęstančių žmonių puolė gelbėti visi - ir gelbėtojai, ir milicininkai, ir kariai, ir medikai, ir eiliniai piliečiai. Oficialiais duomenimis, tąkart žuvo 4 žmonės - nepaisant to, iki šiol sklando gandai apie kūnus, kuriuos Neris atiduodavo net po kelių savaičių…
Trečiąkart Vandai Pumputienei teko sudalyvauti Jonavos „Azoto“ avarijos likvidavime, 1989 m. kovo mėnesį. Tąkart įvykus sprogimui gamykloje, žuvo 7 žmonės, o milžiniški nuodingų chemikalų debesys vertė organizuoti iki tol neregėto dydžio gelbėjimo operaciją - ilgesniam ar trumpesniam laikui buvo evakuoti 34 tūkstančiai žmonių.
Ketvirtasis kartas, kai buvo reikalinga skubi medikų pagalba nutiko jau beatgimstančioje Lietuvoje - 1991 m. Sausio 13-osios įvykių metu. Greitosios pagalbos gydytoja Vanda Pumputienė, kartu su kolege felčere Giedrima Kundrotaite būtent už savo pareigų atlikimą gelbstint nukentėjusius tą naktį, vėliau buvo apdovanotos garbingais apdovanojimais - Sausio 13-osios medaliais. Šie apdovanojimai simbolizuoja ne tik asmeninę drąsą, bet ir visos medicinos bendruomenės pasiaukojimą sunkiausiais Lietuvos istorijos momentais.
Kinų medicina apie ligų ir spaudimo priežastis
Kriaunų Krašto Švietimo Istorija: Nuo Parapinių Mokyklų Iki Šiuolaikinių Įstaigų
Pradedame publikacijas apie Kriaunų krašte veikusias mokyklas, jose dirbusius mokytojus, besimokiusius mokinius. Maloniai kviečiame visus parašyti apie savo vaikystės ir jaunystės metus mokykloje, taip pat kviečiame atsiliepti pastebėjus netikslumų ar turint papildymų. Prie Kriaunų bažnyčios XVIII a. antrojoje pusėje jau veikė parapinė mokykla, kuri po 1863 m. sukilimo buvo paversta rusiška liaudies mokykla, ji veikė iki 1915 m. Manoma, kad spaudos draudimo metais Kriaunų apylinkių kaimuose veikė slaptų daraktorinių mokyklų, kurių caro policijai nepavyko susekti ir todėl apie jas archyvuose medžiagos nepavyko rasti. Atsikūrus Lietuvos valstybei, visoje Lietuvoje buvo susirūpinta pradiniu švietimu. 1919 m. lapkričio 3 d. buvo atkurta Kriaunų pradžios mokykla, 1927 m. vasario 1 d. - Bagdoniškio pradžios mokykla (įkurta 1915 m.; manoma, okupacinės vokiečių valdžios), 1926 m. spalio 15 d. įsteigta Bajorų pradžios mokykla, 1927 m. lapkričio 3 d. įsteigta Keležerių pradžios mokykla (veikė Juozapavos k.).
Šiame kontekste svarbu paminėti žymius žmones, kilusius iš šio krašto ir prisidėjusius prie mokslo bei technikos pažangos. Jonas Stankūnas gimė 1949 m. Pakenės k., Kriaunų apylinkėje, Rokiškio r. Jis yra aviacijos inžinierius, habilituotas technikos mokslų daktaras, profesorius. 1956-1963 m. mokėsi Bagdoniškio septynmetėje mokykloje. 1967 m. sidabro medaliu baigė Kriaunų vidurinę mokyklą. 1970 m. su pagyrimu baigė Krivoj Rog (Ukraina) civilinės aviacijos mokyklą. 1976 m. su pagyrimu baigė Vilniaus Inžinerinį statybos institutą. 1981 m. apgynė technikos mokslų daktaro disertaciją. 1995 m. apgynė habilituotą technikos mokslų daktaro disertaciją. Lietuvos mokslo premijos laureatas (1997). Per 150 mokslinių straipsnių, mokslo studijų, mokslo projektų autorius/bendraautorius. Įkūrė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Antano Gustaičio aviacijos institutą (VGTU AGAI) ir 1993-2017 m. buvo jo direktoriumi. Koordinavo VGTU AGAI ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos veiklą aprūpinant Lietuvos civilinės ir krašto apsaugos aviacijos sistemą universitetinio išsilavinimo aviacijos specialistais. Šiuo metu VGTU profesorius emeritas.
Mokslui mūsų šeimoje visada buvo juntama gili pagarba. Dar XIX-XX amžių sandūroje gabiausi giminės vyrai jau studijavo aukštuosius mokslus. Tą pagarbą jaučiau ir aš nuo mažens. Tad pasiruošimas pirmiesiems žingsniams į mokslus buvo jaudinantis ir įsimintinas visam gyvenimui. Mokykla viliojo saulėje spinduliuojančiais langais, iškilusi ant kalvos virš erdvių laukų, virš tolumoje baltuojančio beržyno, apsupta plačiai nuo kalvos šlaito besikamuoliuojančių obelų sodų. Ji kvietė elegantiškos, kaimui nebūdingos medinės architektūros grožiu ir dideliais, dailiomis baltomis langinėmis viliojančiais langais (1 pav. a). Ją nuolat matydavau iš miškų apsuptos Pakenės gimtojo mūsų sodybos kiemo. Rodėsi lengvai pasiekiama, bet iš tikrųjų pakankamai tolima. Vingiuotais kaimo keliais ir takeliais iki jos keturi kilometrai.
1 pav. a. Profesoriaus Mykolo Rőmerio namas - mokykla. Mokyklos vaizdas iš pietvakarių pusės. Nuotrauka iš Leokadijos Lukošiūnaitės-Malcienės knygos (2009).1 pav. b. Profesoriaus Mykolo Rőmerio namas - mokykla. Mokyklos vaizdas iš rytų pusės.1 pav. c. Profesoriaus Mykolo Rőmerio namas - mokykla (iš šiaurės pusės) apie 1940 m. Mokyklai priklausė du kambariai dešiniajame pastato gale. Įėjimas į mokyklą per gonkas. Kitame namo gale gyveno M. Rőmerio šeima. Nuotrauka iš laikraščių (ant nuotraukos A.1 pav. d. Profesoriaus Mykolo Rőmerio namas - mokykla. Mokyklos vaizdas nuo dvaro kalvos pusės (iš šiaurės vakarų pusės), 2020 m. J.1 pav. e. Profesoriaus Mykolo Rőmerio namas - mokykla. Mokyklos vaizdas iš kiemo (iš rytų pusės), 2020 m. J. Stankūno nuotr.1 pav. f. Profesoriaus Mykolo Rőmerio namas - mokykla. Mokyklos vaizdas iš šiaurinės alėjos pusės, 2020 m. J. Stankūno nuotr.
Pagaliau atėjo ilgai lauktas 1956 metų rugsėjis. Jau metas į mokslus, bet tėveliai dar delsia, dvejoja - ar sugebėsiu toks mažas taip toli nueiti, gal palaukus dar vienerius metus… Aš nekantrauju, o ir mokykla primena, kad jau esu privalančių lankyti sąrašuose. Tai ir nulemia ilgai lauktą tėvelių sprendimą. Tiesa, kiek pavėluotai. Jau įsibėgėjęs rugsėjis, kai mane, gražiai aprėdytą, pavedėjo pusantro kilometro iki artimiausių kaimynų bendraamžių ir bendraklasių Algiuko ir Vytuko Kazlauskų, o toliau tik su jais takeliu pro irgi klasiokės Kalvinių Kristutės namus, įsukę į vieškelį nužingsniavome likusius du su puse kilometro iki Bagdoniškio. Tuomet pirmą kart pakilau į soduose skendintį Bagdoniškio dvaro kalną. Įkopus statoka įkalne, vieškelio dešinėje nusidriekė aukštų liepų alėja apjuosti platūs sodai. Palikę vieškelį, peršokome į neregėtai aukštais medžiais apsodintą alėjos takelį. Jo gale, kiek dešiniau, savo dydžiu nustebino ilgas ir aukštas medinis pastatas. Bet tai dar ne mokykla. Tai tik Bagdoniškio dvaro mediniai rūmai (2 pav. a ir b).
Jusdamas kylantį jaudulį, su draugų būreliu pasukome kiek į dešinę palei apleistą baltai tinkuotą, gana nušiurusį pastatą, kaip vėliau sužinojau, tai buvę patys seniausi senieji Bagdoniškio dvaro mūriniai rūmai (3 pav. a, b ir c). Palikęs senojo dvaro teritoriją (4 pav.), toliau keliukas nėrė žemyn, pro kairėje tarp medžių spindintį tvenkinį į lyg žemesnę kalvos terasą. Atsivėrė nepaprastai gražaus parko ir dailių pastatų bei statinių apsuptas profesoriaus Mykolo Rőmerio namas (1 pav; 5 pav.). Apsukę jį iš kairės, patekome į daugybės vaikų klegesiu ir šurmuliu apstulbinusį mokyklos kiemą. Draugai, jau nebe naujokai, pradingo šurmulyje. Aš nustebęs dairiausi tai į visa didybe iškilusį mokyklos pastatą, tai į nenusakomo judėjimo pilną erdvų kiemą. Staiga, kažkur aukštai, garsiai sutilindžiavo pirmasis mano gyvenime mokyklos skambutis. Vaikai, lyg šluota pabraukti žirniai, staiga nubildėjo viena kryptimi - aukštyn į viršų įspūdingais plačiais betoniniais laiptais ir dingo pro svetingai atvertas mokyklos duris. Viskas nutilo. Aš nedrąsiai užkopiau iš paskos ir atsidūriau prieblandoje, ilgame koridoriuje, su daugybe jau spėjusių užsiverti durų. Pasimečiau… Staiga į nugarą stumtelėjo lengva moteriška ranka. Koridoriaus kairėje atsivėrė aukštos baltos durys ir pirmosios auklėtojos Janinos Skruodienės padrąsintas įžengiau į klasę. Tiksliau, klasės nelabai prisimenu. Tik langus - didelius, šviesius, ryto saulės užlietus mokyklos langus… Tokia buvo pradžia.
2 pav. a. Bagdoniškio dvaro mediniai rūmai. Vaizdas iš pietų pusės. Nuotrauka iš Rőmerio šeimos albumo: Mykolas Rőmeris. Dienoraštis 1918 m. birželio 13-oji - 1919 m. birželio 20-oji. Sudarytojai Bronius Makauskas ir Rimantas Miknys. „Versus Aureus“, 2007, p. XXII.2 pav. b. Bagdoniškio dvaro mediniai rūmai, 2020 m. Vaizdas iš rytų pusės. J. Stankūno nuotr.3 pav. a. Senieji Bagdoniškio dvaro mūriniai rūmai. Nuotrauka iš Rőmerio šeimos albumo: Mykolas Rőmeris. Dienoraštis 1919 m. birželio 21-oji - 1920 m. kovo 15-oji. Sudarytojas, mokslinis redaktorius Rimantas Miknys. „Versus Aureus“, 2009, p. 36.3 pav. b. Senieji Bagdoniškio dvaro mūriniai rūmai, 2014 m. A. Dilio nuotr. ir komentarai ant nuotraukos.3 pav. c. Senieji Bagdoniškio dvaro mūriniai rūmai, 2020 m. J. Stankūno nuotr.
Bėgo dienos. Pamažu apsipratau. Jau turėjau solidų savą suolą juodu pasviru stalviršiu su atverčiamu dangteliu, leidžiančiu netrukdomai atsistoti ir būti pakankamai arti stalo sėdint. Suole patogi lentynėlė mokyklos daiktams ir kitiems slaptiems vaikiškiems dalykėliams. Kas buvo pirmasis suolo draugas? Gal Kazlauskų Algiukas ar Vytukas, o gal kas nors iš kitos, mums labai draugiškos didelės Rimšų šeimos - man jau iš ankstyvosios vaikystės pažįstami klasiokai Almutė ar Bronius. Nors patekti į vieną suolą su mergaite mažai tikėtina.
Po truputį išaiškėjo mokyklos vidus. Nuo įėjimo, prasidedančio koridoriaus kairėje, pietinėje pusėje buvo erdvios klasės. Koridoriaus dešinėje, kampe prie įėjimo, mediniai laiptai į viršų, o toliau, ties viduriu - durys į erdvią salę, plačiais langais žvelgiančią į žalsvą tvenkinį ir liepų parko gilumą. Antrame aukšte - mokytojų ir direktoriaus kabinetai bei dar viena, pati gražiausia ir erdviausia klasė, pro kurios langus matydavai plačius slėnius, kurių horizonto linija aprėmino Antanašės, Antazavės, Kriaunų ir net Dusetų apylinkių tamsiai mėlynų miškų kontūrus. O kiek arčiau prieš akis lyg jūra nepaprasto grožio erdvi žemuma (6 pav.), kurioje Dusetų kryptimi miško apsuptyje stiebėsi ir mano gimtosios Pakenės ąžuolai.
4 pav. Senųjų dvaro pastatų teritorija iš buvusio „Rojaus sodo“ pusės, 2020 m. J. Stankūno nuotr.5 pav. Profesoriaus Mykolo Rőmerio namas ir jį supantys pastatai, statiniai ir parkas, 2020 m. J. Stankūno nuotr.6 pav. Nuo Bagdoniškio mokyklos atsiveriančios slėnio erdvės, kurių horizonto linija aprėmina Antanašės, Antazavės, Kriaunų ir net Dusetų apylinkių miškų kontūrus. J. Stankūno nuotr.
Mokykla juosė nuostabus profesoriaus Mykolo Rőmerio namo aplinkoje suformuotas parkas su dailiai įkomponuotais kitais jo sodybos pastatais ir statiniais. Iš vakarų, nuo aukščiau išsidėsčiusių senųjų Bagdoniškio dvaro pastatų, į mokyklos kiemą nusileisdavai gražiu, tarp tvenkinių vinguriuojančiu keliuku (5 pav.). Ties mokykla, iš kairės, pasitikdavo aukštokas raudonų plytų bokštas - rūkykla (7 pav.), iš dešinės - labai gilus šulinys, už jo - dailus baltas mūrinis pastatas (ofisina - profesoriaus laikais buvusi virtuvė) (8 pav.), kuriame gyveno mokyklos direktorius, o šviesiausiame pietiniame kambaryje - dirbtuvės mūsų darbiniams įgūdžiams lavinti. Ties šuliniu, tarp mokyklos ir direktoriaus namo, iš slėnio kilo gili, šiek tiek paslaptinga griova arklių kinkiniams įvažiuoti, papuošta grakščiu lyg karūna gelžbetoniniu vienos arkos tiltu (9 pav.), padabintu elegantiškais kaltiniais metaliniais turėklais ir vaikus landžioti žaidžiant gundančiomis betoninėse atramose suformuotomis apvaliomis angomis. Suktelėjus kiek kairiau, keliukas įneria tarp dailaus tvenkinio ir paties mokyklos pastato (1 pav. d), o iš ten - ir į kiemą (1 pav. e). Kiemo erdvėje, gilumoje įrengta tinklinio aikštelė, o į kairę, per tarp alyvų įspraustą nedidelį tiltelį, prasideda dar viena, šiaurės link kylanti liepomis apsodinta alėja (1 pav. f; 10 pav.). Nuo šios alėjos į dešinę kiek giliau už liepų - apylinkėse neregėtas skaldyto akmens ir raudonų plytų svirnas (11 pav.), o už jo tolyn stiebiasi jau profesoriaus įveistas baltųjų antaninių obelų sodas. Sodo pakraščiu per kalvą iš vakarų į rytus driekėsi šviesi ir ilga paties profesoriaus sodinta beržų alėja (12 pav.). Didelis vaikų džiaugsmas buvo ir iš pietryčių mokyklą juosiantis status šlaitas, tolumoje suvarvantis į dar vieną nemažą tvenkinį.
7 pav. Rūkykla, 2020 m. J. Stankūno nuotr.8 pav. Baltas mūrinis namas - ofisina (virtuvė), 2020 m. J. Stankūno nuotr.9 pav. Tiltas per griovą iš slėnio pusės, 2020 m. J. Stankūno nuotr.10 pav. Šiaurinė alėja, 2020 m. J. Stankūno nuotr.11 pav. Akmenų ir raudonų plytų mūro svirnas, 2020 m. J. Stankūno nuotr.12 pav. Profesoriaus Mykolo Rőmerio sodinta beržų alėja, 2020 m. J. Stankūno nuotr.
Iš ryto ir per pertraukas rasdavome ką veikti pagal savo amžių, polinkius ir sugebėjimus. Vieni šėldavome vejotinį (gaudynes). Gaudėme vieni kitus apie mokyklą, griovoje, ant tilto ir jo angose. Kiti per trumpas pertraukas suskubdavome pažaisti kvadratą už tiltelio šiaurinėje parko alėjoje. Treti, vyresni, mušdavome tinklinio kamuolį (13 pav.). Dar vienas labai azartiškas žaidimas, ypač ankstyvą pavasarį, tik atšilus žemei - aguonėlė. Pietrytiniame kalvos šlaite, pasiskirstę mažais būreliais, sutūpę ratu organizuodavome peiliukų smaigymo į drėgną, lipnią, ką tik atšilusią žemę, varžybas, su sudėtingiausiomis taisyklėmis, nusakančiomis įmantriausius smeigimo būdus ir sėkmingų pratimų kiekius. Mergaitės tuo metu straksėdavo „klases“ ant šiaurinės alėjos tiltelio išbraižytuose kvadratėliuose.
13 pav. Tinklinio komanda 1960 m. Pirmoje eilėje (iš kairės): Girčys, su kamuoliu - Aloyzas Kazlauskas, Zinautas Malcius, Petras Kurlavičius. Antroje eilėje (iš kairės): Juozas Juškevičius, Petras Urbonas, Rimantas Jakimavičius, Jonas Stankūnas, Mindaugas Sakavičius, Algis Kazlauskas, Bronius Rimša, Vytautas Kazlauskas, Algis Nargelis. J. Sinicos nuotr. Iš J.
Šaltu metų laiku žaidimai persikeldavo į mokyklos salę. Ten stovėdavo savadarbis teniso stalas, sukaltas iš ilgų, baltų nesuleistų ir dėl to pasiklaipiusių drebulinių lentų. Nelygūs jų sudūrimai nukreipdavo kamuoliuką netikėčiausiomis kryptimis, bet tai tik ugdė mūsų miklumą. Raketės irgi buvo savadarbės. Jas galėdavo atstoti ir storesnius viršelius turinti knyga, ir pačių mokyklos dirbtuvėse iš faneros išpjauta raketė. Prie teniso stalo norėdavo prieiti ko ne visa mokykla, todėl nutįsdavo ilga eilė. Kad būtų daugiau galimybių pažaisti, žaisdavome poromis iki iškritimo. Geriausiai sekdavosi kovoti poroje su jau minėta Rimšų Almute.
O bene įsimintiniausias užsiėmimas žiemą būdavo šokiai. Juodelės Matukas atsinešdavo armoniką. Dar viena, labai laukiama pramoga - kino filmų žiūrėjimas. Taip vadintą „kiną“ (filmą) atveždavo nedažnai, gal kartą per mėnesį, bet jis būdavo labai laukiamas. Jau nuo ryto matydavome pasiruošimo darbus: salėje kabinamas ekranas, montuojamas kino projektorius, atnešamos paslaptingos apvalios dėžės su kino filmo juostomis, o kieme, ypač žiemos šaltyje, ilgai ir nuobodžiai kosčioja ir čiaudi bandomas užvesti motogeneratorius. Jei pagaliau išgirstame tolygų motoro gaudesį, kinas bus iškart po pamokų, jei ne, gali tekti laukti ir iki vėlyvos popietės. Maloniai prisimena visi klasiokai - arbata pietums. Dvaro mediniuose rūmuose. Kasdienis nuotykis. Visada sėkmingai). Įsimintinos ir kasmetės pavasarinės mokyklos išvykos po Bagdoniškio, Pakriaunio (27 pav.), Kriaunų, Antazavės apylinkes, pirmieji pėsčiųjų, dviračių žygiai ar ekskursijos atvirame sunkvežimio kėbule į Stelmužę, Zarasus, Obelius ar kitas nuostabias Aukštaitijos vietoves.
Tai tokie tie iki šiol prisimenami mokyklos smagumai. O dabar apie reikalus. Atvirai sakant, mažai kas įsiminė iš pamokų. Tik bendra aplinka, klasė, mokytojai. Labiau įsiminė jau pats ruošimasis pamokoms namuose. Pamažu lavinami rašybos įgūdžiai: nuo pačių paprasčiausių elementų - tiesių ir pasvirusių brūkšnelių, lenktų raidės elementų iki dailyraščio. Dailyraštis įsiminė labiausiai. Nesisekė man su tais aštrios plunksnos paspaudimais ir atleidimais. Kai paspaudi, plunksna prabeda sąsiuvinio lapą, kai atleidi - neberašo. Na, bet nors ir pirštai, ir liežuvis nuo pastangų būdavo rašaluoti, „dailyraščio“ darbus šiaip taip padarydavau. Tiesa, jie turbūt labiau panašėjo į „teplyraštį“. Matematika ir kiti tikslieji mokslai sekėsi kur kas geriau. Pirmosios tikslios formulės - raidelėmis bei skaitmenimis atvaizduoti bei mokytojų nupasakoti Pasaulio supratimo dėsniai žingsnelis po žingsnelio vedė į beribį pažinimo okeaną - stebinantį, užvaldantį visą vaizduotę ir esybę, ir skatinantį irtis vis gilyn ir gilyn per daugelį darbo ir studijų metų išsiveržti iš to, ką vadiname žinių pagrindais ir nerti į tai, kas dar niekam nežinoma, kur tu eini pirmas… Kai pramokau skaityti, atsivėrė ir kaimo bibliotekos lobynai. Knygų prisirinkdavau tiek, kiek telpa į…
Ekstremalių Patirčių Kultūra: Nuo Ruonių Šventės Iki Savęs Peržengimo
Lauke - 30 laipsnių šalčio. Iš ežere iškirstos eketės virsta garai, nors vandens temperatūra - tik keturi laipsniai. Vilniuje praėjusį šeštadienį, kai buvo fiksuota šią žiemą rekordiškai žema temperatūra, vyko ruonių šventė. Prie Salotės ežero susirinkę šiltai apsimūturiavę smalsuoliai trypčiojo vietoje ir kaleno dantimis. Bet tik ne ruoniai. Jie - Vilniaus Pilaitės sveikuolių klubo „Gilužis“ nariai - eketėje išsimaudė tris kartus. Už dyką, be jokio atlygio. Ir ko čia esą stebėtis? Toks jų gyvenimo būdas.
„Vanduo buvo kokių keturių laipsnių šilumos. Tai kur ten bus šalta? Bėgome į vandenėlį pasišildyti. Kai iškirtime eketę, ji garavo kaip reikiant, vadinasi, šiluma iš jos sklido. Tikrai nebaisu žiemą šokti į eketę. „Tas barjeras - nebūtinai vanduo. Esu ėjęs per karštas žarijas. Kai esi tam pasiruošęs - jokių problemų nekyla. Atbėgus prie vandens pirmiausia reikia apšilti - nusivilkus striukę pasimankštinti nors 15 minučių, kad kūnas įkaistų. Pirmą kartą įšokusieji į eketę joje pabūna minutę dvi, kartais - tik keliolika sekundžių. „Išsivanojęs eketėje gali būti ir pusvalandį. Kūnas dega, tiesiog spinduliuoja. Atrodo, kad saulės spinduliukai kandžioja kaip paplūdimyje vasarą, - palygino Genutė. - Išlipus nesinori greitai persirengti - nešalta.
Žiema ar vasara, kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį 8 valandą ant Salotės kranto susirenka apie 40 žmonių - „Gilužio“ klubo narių ir jiems prijaučiančiųjų. Pasimankštinę mauduoliai puola į vandenį. Anot G. Slavinskienės, norint šokti į ledinį vandenį, svarbiausia tam teigiamai nusiteikti. Jeigu šoksi bijodamas, gali ir blogai pasijusti. „Žinoma, organizmas šiokį tokį stresą patiria - juk temperatūra skiriasi. Turbūt mano organizmas yra stiprus. Ir anksčiau nesirgau, ir dabar, per tuos dešimt metų, kai maudausi ežere, nesergu - jokios slogos, jokio kosulio. Nejaučiu jokių sąnarių skausmų. Pirmą kartą žiemą, vasarį, G. Slavinskienė maudėsi jūroje. Ir nieko, jokios slogos. Ne vien tik jūra kalta, kad ji pamėgo maudynes eketėje. „Būdavo, žiemą jis lauke mankštinasi, sportuoja su draugais. Namo grįžta šlapiais drabužiais. Pasirodo, visą žiemą maudosi eketėje. Kai sužinojau, bariau. Bet taip atsitiko, kad pati į tą eketę įšokau. Tikrai negalvojau, kad maudysiuosi. Matyt, kūnui reikėjo adrenalino, - svarsto Genutė. - Kai Kęstutis vedė, eketėje nebesimaudo.
G. Slavinskienės nuomone, žmogui reikia keistis. Esą gal ir jos viduje kas nors buvo nulūžę, kad panoro keistis? Mirė vyras, vaikai vedė ir išėjo iš namų gyventi atskirai, o ji liko viena. Vis dėlto daugelis ruoniams nešykšti replikų. G. Slavinskienė ne kartą yra girdėjusi, kad tik bepročiai žiemą bėga į ežerą maudytis. Ne vienas, rodydamas į ją, yra pirštu pasukiojęs į smilkinį. Po šios ruonių šventės internete Genutė perskaitė atsiliepimų apie jų maudynes. Iš 40 komentarų gal tik 10-15 yra normalūs, kiti - negražūs. Esą tuos ruonius reikia surinkti ir uždaryti į beprotnamį. Kaip jie atrodo? Stori ir negražūs.
V. Siaurys taip pat pastebėjo, kad žmonės nori daug ką savo gyvenime pakeisti. Tada paprastai sako: „Nuo pirmadienio. Nuo kito mėnesio. Po Naujųjų metų.“ Mes rūkyti, laikytis dietos. Labai sunku tai padaryti. „Mano metodas - maudynės eketėje padeda visai kitaip mąstyti. Aš noriu peržengti ribą, aš būsiu geros formos, aš esu stiprus, aš pasitikiu savimi. Mano motyvacija kitokia - tai ribų peržengimas. Tai teigiama motyvacija. Ir kai išlendi iš vandens, tą pajunti.
Pastaruoju metu jis gyvena ir Vilniuje, ir kaime, todėl ne visada gali išsimaudyti Salotės ežero eketėje su kitais sveikuoliais. Kai gyvena kaime, kiekvieną rytą ir vakarą apsipila trimis kibirais šulinio vandens. „Atsikeli iš patalo ir eini prie šulinio. Jo nuomone, ir miesto gyventojai žiemą gali persipilti šaltu vandeniu. „Lipi žemyn su vandens kibirais, kaimynai eina į darbą ir domisi, kas čia vyksta. Bet koks kieno reikalas, ar tu eini vilkėdamas kailiniais, ar tik šortais? Persilieji ant sniego vandeniu ir grįžti. Anot pašnekovo, žmonės daug ko nedaro dėl to, kad nepatogu, kad tingi, gėda, neaišku, kaip kiti į tai pažiūrės. Valios grūdinimas, anot V. Siaurio, per stiprus žodis. Tai - valios ugdymas. Savikontrolė, pasitikėjimas savimi, pozityvus požiūris į aplinką ir geresnis kitų žmonių įvertinimas. „Jei žmogus pamato, kad yra silpnas, tegul bando dar kartą. „Tegul pradeda nuo lengvesnio. Tegul šiek tiek nuleidžia kartelę - tai vadinu savo vertės barjeru. Nebūtina kiekvienam per speigus šokti į eketę. Reikia įvertinti savo jėgas, gerai pagalvoti, ar tau to reikia, ar ne, ir pradėti nuo lengvesnės užduoties. Pavyzdžiui, pirmiausia galima kieme apsitrinti sniegu. Po kiek laiko apsipilti kibiru šalto vandens. Įlįsti į eketę vienai minutei - gal ir nieko, bet ilgiau - abejoju, ar gerai. Tokios maudynės organizmui - baisus stresas, išsiskiria didelis kiekis adrenalino. Gali staiga šoktelėti kraujospūdis. Gali sutrikti širdies ritmas. Jeigu prasta galvos smegenų kraujotaka ar nesveika širdis, į eketę geriau nešokti. Svarbiausia, vadinamieji ruoniai iš anksto turi būti pasirengę, užsigrūdinę. Tai - ir valios dalykas. Tikėjimas, kad pasveiksi, treniravimasis padeda, kaip ir vaistai.