Vaikų žarnyno ligos: nuo disbakteriozės iki parazitų ir rimtesnių sutrikimų

Sutrikus kūdikio ar vaiko virškinimui, tėvams kyla pačių įvairiausių klausimų, pavyzdžiui, kokie klinikiniai požymiai rodo, kad prasidėjo disbakteriozė? Kaip ji diagnozuojama? Ką daryti, jei kūdikis iš tiesų susirgo? Tai tik dalis susirūpinimų, su kuriais susiduria tėvai, pastebėję neįprastus ar nerimą keliančius simptomus savo vaikų virškinimo sistemoje. Vaikų žarnyno ligos yra plati ir sudėtinga tema, apimanti daugybę sutrikimų - nuo lengvų virškinimo sutrikimų iki gyvybei pavojingų būklių. Šiame straipsnyje gilinsimės į įvairias vaikų žarnyno ligas, jų priežastis, simptomus, diagnostiką ir gydymo būdus, siekdami suteikti išsamų supratimą apie šiuos dažnai pasitaikančius susirgimus.

Disbakteriozė: žarnyno mikrobiotos disbalansas

Disbakteriozė yra žarnyno mikrobiotos (mikroorganizmų visumos) disbalansas. Vis dažniau pripažįstama, kad sveikas žarnynas yra svarbus geros tiek suaugusiųjų, tiek ir vaikų sveikatos veiksnys. Kiekvieno žmogaus organizmas yra sudarytas iš labai sudėtingos sinchroniškai veikiančios sistemos. Žarnynas - taip pat ne išimtis. Jame susiformavusi mikroflora atlieka daugybę svarbių funkcijų, pavyzdžiui, išskiria pieno rūgštį ir daugybę kitų medžiagų, reikalingų žarnyno gleivinės apsaugai, imuninės sistemos stimuliacijai, vitamino K sintezei, kovai su patogeniniais mikroorganizmais ir t.t. Gerosios bakterijos padeda virškinti maistą, įsisavinti maisto medžiagas, palaiko imuninę sistemą.

Esant tam tikroms sąlygoms ir aplinkybėms, žarnyno mikroflora gali būti išbalansuojama: tuomet ir išsivysto disbakteriozė (disbiozė). Beje, svarbus faktas, kurį būtinai turite žinoti: disbakteriozė nėra liga. Žarnyno disbakteriozė signalizuoja apie žarnyno mikrobiotos - įvairių mikroorganizmų bendruomenės, gyvenančios virškinimo trakte - disbalansą.

Veiksniai, galintys lemti žarnyno disbakteriozę:

• Pirmosios gyvenimo dienos ir mėnesiai (ypač svarbu naujagimio kolonizacija).
• Antibiotikų ir kitų vaistų vartojimas (dažnai sutrikdo natūralią florą).
• Mityba (netinkama, nereguliari, skurdoka maistinėmis medžiagomis).
• Persirgtos ligos (ypač infekcinės, ilgalaikės).
• Aplinkos veiksniai (stresas, ekologinė situacija).
• Imuniteto sutrikimai (disfunkcija).
• Elgesio ir neurologiniai sutrikimai.
• Odos ligos (kartais susijusios su bendru organizmo imuniniu atsaku).

Šiais laikais disbakteriozės nustatymo metodų yra daugybė. Pats populiariausias būdas - bakteriologiniai išmatų tyrimai, leidžiantys įvertinti mikroorganizmų sudėtį. Gydymui pasitelkiami probiotikai - papildai, kurių sudėtyje yra gerųjų bakterijų, padedančių atkurti žarnyno mikroorganizmų pusiausvyrą, bei prebiotikai, maitinantys šias bakterijas. Svarbu užtikrinti tinkamą mitybą ir kuo retesnį antibiotikų vartojimą, taikant juos tik kraštutiniais atvejais. Taip pat svarbu mažinti kūdikių ir vaikų patiriamą stresą. Nesant jokių sutrikimų, probiotikų ir prebiotikų profilaktiškai (ypač kūdikiams ir vaikams) vartoti nereikėtų, nes tuomet jie neturės jokio efekto.

Enterobiozė: dažna parazitinė kirmėlinė liga

Apie enterobiozę pasakoja Šiaulių visuomenės sveikatos centro gydytoja, vyriausioji apskrities epidemiologė Nijolė Urbanovičienė. Enterobiozė - viena labiausiai paplitusių parazitinių žarnyno ligų pasaulyje. Ją sukelia 3-10 milimetrų dydžio kirmėlės, vadinamos spalinėmis, o lotyniškai - Enterobius vermicularis, iš kur ir kilo ligos pavadinimas. Enterobioze sirgti gali bet kokio amžiaus žmonės (beje, ne vieną kartą). Tačiau dažniausiai serga vaikai. Lietuvoje kasmet serga apie 20-30 tūkstančių, Šiaulių apskrityje apie 3-5 tūkstančius gyventojų. Ypač liga paplitusi tarp vaikų, lankančių darželius, mokyklas.

Statistiniai duomenys rodo, kad labiausiai yra užsikrėtę pradinių klasių mokiniai (sudaro apie 67 proc. visų sergančiųjų enterobioze) ir ikimokyklinio amžiaus vaikai (sudaro apie 20 proc visų sergančiųjų enterobioze). Neretai šią ligą vaikai perduoda ir savo tėveliams bei broliukams ir sesutėms, draugams. Ligos šaltinis yra enterobioze sergantis žmogus, kuris į aplinką išskiria helmintų kiaušinėlius. Kirmėlės parazituoja žarnyne. Spalinių patelės naktimis iššliaužia iš tiesiosios žarnos ir aplink išangę esančiose odos raukšlėse deda kiaušinius. Viena apvaisinta spalinė gali išskirti 12-15 tūkstančių kiaušinėlių. Spalinių kiaušinėliai subręsta per kelias valandas, aplinkoje gyvybingi išlieka iki 3 savaičių. Nuo sergančio žmogaus spalinių kiaušinėlių patenka ant naktinių rūbų, patalynės, grindų, lieka ant rankšluosčių, unitazų, vonios kraštų, per užterštas rankas patenka ant maisto. Spalinių kiaušinėlius gali išnešioti ir musės. Su dulkėmis jie gali pakilti į orą ir nusėsti ant įvairių žmogaus aplinkos daiktų (kilimų, užuolaidų, žaislų, lentynų ir kt.). Dėdamos kiaušinėlius kirmėlės sukelia stiprų niežėjimą. Kasydamasis sergantis asmuo kiaušinėliais užteršia savo panages. Nuo užterštų rankų kiaušinėliams patekus į burną, vėl užsikrečiama kirmėlėmis, todėl liga gali tęstis nenutrūkstamai. Paprastai užsikrečia visi šeimos nariai. Tokiu pat būdu liga išplinta vaikų kolektyvuose.

Iš kiaušinėlio plonajame žarnyne išsirita lerva, ji auga kol virsta subrendusia kirmėle. Tai užtrunka apie mėnesį. Po užsikrėtimo liga pasireiškia pilvo skausmais, dažniausiai bambos srityje, gali padažnėti tuštinimasis, pykinti, kartais būna ir vėmimas. Sumažėja apetitas. Dėl bendros intoksikacijos gali svaigti ir skaudėti galvą, dėl niežėjimo naktimis, prastėja miegas. Vaikas būna irzlus, nervingas. Ilgalaikė liga lėtina vaikų fizinį ir psichinį vystymąsi. Mergaitėms kirmėlės gali suerzinti išorinius lytinius organus, atsiranda paraudimas, peršėjimas. Kartais enterobiozė komplikuojasi apendicitu, sukelia šlapimo ir lytinių organų uždegimus. Spalinių gyvybinės veiklos produktai alergizuoja vaiko organizmą, kas pasireiškia, pavyzdžiui, odos išbėrimais. Kirmėlės gali būti ir šlapimo nelaikymo priežastimi. Helmintai slopina organizmo imunitetą, todėl vaikai tampa neatsparūs ir kitiems infekciniams susirgimams. Taip pat lėtina imuniteto susidarymą skiepijimų metu.

Enterobiozės diagnozė patvirtinama laboratoriniu tyrimu. Gydoma vaistais nuo kirmėlių, kurie dar vadinami antihelmintikais. Rekomenduojama išsitirti ir gydytis visai šeimai, arba kolektyvo nariams vienu metu, kad neliktų infekcijos šaltinio. Po gydymo turėtų būti kartojamas tyrimas, kad įsitikinti ar asmuo neužsikrėtė pakartotinai. Tėvai, pastebėję ligos simptomus turi kreiptis į vaiką prižiūrintį gydytoją pediatrą ar šeimos gydytoją, kuris paskirs reikiamus tyrimus, o pasitvirtinus diagnozei - paskirs reikiamą gydymą. Pagyti nuo enterobiozės galima tik griežtai laikantis asmens higienos taisyklių. Net ir po medikamentinio gydymo, jei vaikai neturės reikiamų higienos įgūdžių, ar nebus sudarytos sąlygos jų laikytis, patekę į spalinių kiaušiniais užkrėstą aplinką, vėl susirgs. Beje, pasveikti galima ir be vaistų, vien tik griežtai laikantis asmens higienos reikalavimų. Spalinė gyvena apie mėnesį. Jei per tą laiką būtų išvengta pakartotino užsikrėtimo, susirgęs pasveiktų savaime.

Kaip išvengti enterobiozės ir jos plitimo:

• Reguliariai ir kruopščiai plauti rankas, ypač po tualeto naudojimo, prieš valgį ar maisto ruošimą.
• Trumpai karpyti nagus ir jų nekramtyti.
• Sergančiam vaikui naktį patartina užmauti apglundančias kelnaites, kad jam kasydamasis į panages nepatektų kirmėlių kiaušinėlių. Kelnaites reikia kasdien keisti, išskalavus išlyginti karštu lygintuvu.
• Kiekvieną rytą šiltu vandeniu ir muilu gerai nuplauti sėdmenis, šlaunis ir rankas.
• Po gydymo pakeisti visus kūno ir lovos baltinius ir juos išvirti.
• Vandeniu su muilu nuplauti ar išskalbti vaikų žaislus.
• Kelių dienų po gydymo kiekvieną dieną plauti/siurbti gyvenamąsias, ypač - miegamąsias patalpas. Patalpas valyti drėgnu būdu, po to karštu vandeniu nuplikyti naudotus plovimo įrankius.
• Karštu vandeniu plauti tualeto unitazą, vonią ir naktinius puodus. Spalinių kiaušinėliai jautrūs aukštai temperatūrai, 60 º C temperatūros vandenyje spalinių kiaušiniai žūna gana greitai, ypač jei valymui, plovimui naudojamas ūkiškas muilas, soda ar pan.

Virškinimo sutrikimai: viduriavimas ir vidurių užkietėjimas

Virškinimo sutrikimai yra viena dažniausių vaikų sveikatos problemų. Jie gali būti sukelti įvairių priežasčių, pradedant netinkama mityba ir baigiant infekcijomis ar rimtesnėmis ligomis.

Viduriavimas:

Viduriavimas yra vienas iš dažniausiai pasitaikančių negalavimų, ypač keliaujant, kai kitokia aplinka ir maistas gali paveikti žarnyno mikrobiotą. Vaikų viduriavimas gali būti sukeltas netinkamos mitybos, kai kurių vaistų, alerginės reakcijos į tam tikrus maisto produktus, žarnyno infekcijų. Vasarą viduriavimo tikimybė didėja, nes karštyje suaktyvėja kenksmingi mikroorganizmai, o maisto produktai greitai genda.

Dažniausiai vaikus puolančios rotavirusinės ir norovirusinės žarnyno infekcijos vadinamos tiesiog skrandžio gripu. Šie virusai plinta per užkrėstus paviršius, maistą bei kontaktą su jau sergančiaisiais. Itin sparčiai šie virusai plinta vaikų kolektyvuose. Jei suaugusiems ir vyresniems vaikams šie virusai dažniausiai nesukelia didesnių komplikacijų, kūdikiams jie gali būti pavojingi. Esant viduriavimui ir/ar vėmimui mažyliai itin greitai netenka organizmui gyvybiškai svarbių skysčių ir kur kas greičiau patiria dehidrataciją. Pastebėjus, kad mažylis rečiau šlapinasi, šlapimas tapo tamsesnis, vaikas tapo neįprastai vangus ar irzlus, reikėtų skubiai kreiptis medikų pagalbos.

Vidurių užkietėjimas:

Vidurių užkietėjimas sudaro apie ketvirtadalį visų vaikų gastroenterologų konsultacijų. Deja, anot gydytojų, dažniausiai tėvai kreipiasi į medikus, kai pastebi vaiko vidurių užkietėjimo sukeltas komplikacijas: pilvo skausmus, pablogėjusį apetitą, išmatų ar šlapimo nelaikymą, kraują tuštinantis, iškritusią tiesiąją žarną tuštinimosi metu, pasikartojančias šlapimo takų infekcijas.

Dažniausia (90-95 proc.) vaikų vidurių užkietėjimo priežastis - funkcinis vidurių užkietėjimas, t.y. kai nėra nustatoma organinė liga, sukelianti vidurių užkietėjimą. Funkcinis vidurių užkietėjimas dažniausiai yra sąlygotas skausmingo tuštinimosi, dėl ko vaikas pradeda vengti tuštinimosi. Neretai tėvai pažymi, kad norėdamas tuštintis vaikas slepiasi, sutraukia sėdmenų raumenis, siūbuoja pirmyn ir atgal. Tačiau taip vaikas nebando pasituštinti, o kaip tik pajutęs norą tuštintis siekia sulaikyti šį procesą. Toks išmatų sulaikymas sukelia išmatų susikaupimą storojoje žarnoje, kurioje iš išmatų rezorbuojamas vanduo, tad, kaupiantis išmatoms, jos vis labiau kietėja ir sekančio pasituštinimo metu vaikas vėl gali jausti skausmą. Taip palaipsniui formuojasi uždaras ratas, kurio centre - vaiko baimė tuštintis.

Kiti su tuštinimu susiję sutrikimai:

• Išmatų nelaikymas: Skiriamas tikrasis ir pseudo-obstrukcinis išmatų nelaikymas. Pastaroji forma yra vidurių užkietėjimo pasekmė ir yra žymiai dažnesnė.
• Tuštinimasis su krauju: Dažniausios priežastys: išangės įplėša, hemorojiniai mazgai arba tiesiosios žarnos polipai. Išangės įplėša yra išangės gleivinės ir odos išilginė žaizda, dažniausiai sukelta kietų išmatų. Hemorojiniai mazgai vaikams dažniausiai pasireiškia dėl ilgo stangrinimosi tuštinimosi metu. Tiesiosios žarnos polipai yra žarnos gleivinės išaugos, pasireiškiančios neskausmingu kraujavimu.
• Tiesiosios žarnos prolapsas (iškritimas): Viena iš vidurių užkietėjimo, intensyvaus stangrinimosi ar ilgo sėdėjimo ant puoduko pasekmių.

Požymiai, į kuriuos tėvai turėtų atkreipti dėmesį:

• Vaikas tuštinasi rečiau nei 2 kartus per savaitę.
• Tampra neramus prieš tuštinimąsi, stangrinantis verkia, traukia kojytes prie pilvo.
• Pasituštinus stebimos labai gausios išmatos arba priešingai - pasituštinama labai nedideliu kiekiu.
• Vengia/bijo puoduko.
• Skundžiasi išangės srities skausmu.
• Vargina dažni pilvo skausmai.
• Sumažėja apetitas.
• Teplioja kelnaites.
• Vaikas slepiasi tuštinantis arba suglaudžia kojas, siūbuoja pirmyn ir atgal, bandydamas sulaikyti tuštinimąsi.
• Dažnai kartojasi šlapimo takų infekcijos.
• Anksčiau jau nebesišlapinančiam į kelnaites vaikui prasideda šlapimo nelaikymas.

Patarimai, kaip išvengti vaikų tuštinimosi problemų:

• Ugdyti gerus vaiko tuštinimosi įgūdžius, užtikrinti saugią, ramią aplinką.
• Pratinti vaikus eiti pasituštinti bent vieną kartą per dieną, maždaug tuo pačiu paros metu, geriausia po valgio.
• Jei vaikas nori pasituštinti, būtinai užtikrinti, kad jis tai galėtų atlikti.
• Jei vaikas skundžiasi skausmingu tuštinimusi - neverskite stangrintis.
• Niekada nebausti už įvykusias nelaimes, negėdinti, bet apdovanoti ar pasveikinti už pasisekimus.

Žarnyno rotacijos patologija vaikų chirurgijoje

Žarnyno rotacijos sutrikimai - tai patologija, sutrikdanti pirminės gemalo vystymosi stadijos žarnyno formavimąsi. Sutrikus žarnyno rotacijai, atsiranda užsisukimas - gyvybei pavojinga būklė, dažniausiai pasireiškianti kūdikiams ir vaikams kaip įgimta patologija, sukelianti įvairių komplikacijų: žarnyno nepraeinamumą, žarnų nekrozę ar net peritonitą ir mirtį. Ši patologija yra grėsminga gyvybei, todėl būtina tiksli ir ankstyva jos diagnostika bei tinkamas gydymas. Tačiau ankstyva diagnostika yra sudėtinga, nes pradžia besimptomė, vėliau sunku traktuoti pakitusį naujagimio, kūdikio, vaiko elgesį.

Žarnyno užsisukimas gali vystytis sutrikus žarnų formavimuisi ir yra įgimta patologija: žarnos dalis apsisuka kartu su pasaitu apie skersinę ašį. Tačiau gali būti ir įgyta (antrinė): nėra žarnyno rotacijos sutrikimų, tačiau dėl pilvo ertmės patologijos, dažniausiai dėl sąaugų, fiksuotos žarnos pasisuka apie naujai susidariusią ašį. Užsisukti gali bet kuri virškinamojo trakto dalis: skrandis, plonoji žarna, gaubtinės žarnos skersinė dalis, akloji bei riestinė žarna.

Patologijos kliniką lemia užsisukimo laipsnis: dalinis ar visiškas. Pagrindinis simptomas - skausmas, todėl naujagimiai ir kūdikiai neramūs, vyresni vaikai skundžiasi išplitusiu pilvo skausmu. Kitas svarbus simptomas - vėmimas. Svarbiausi diagnostiniai tyrimai yra rentgenologija ir kompiuterinė tomografija, kiti naudojami labiau diferencinei diagnostikai arba vertinant bendrą organizmo būklę. Pagrindinis gydymas - chirurginė intervencija.

Europoje įgimtu žarnos užsisukimu serga 1 iš 450 naujagimių. Žarnyno užsisukimas sudaro 3-6 proc. visų žarnyno nepraeinamumo formų priežasčių. 9-25 proc. atvejų jis susijęs su storosios žarnos užsisukimu. Dažniausiai šia liga serga naujagimiai, o jos klinikos pasireiškimas priklauso nuo žarnos obstrukcijos laipsnio. Apie 20 proc. atvejų pirmieji simptomai atsiranda pirmą gyvenimo savaitę, 60 proc. - pirmąjį gyvenimo mėnesį, dar 20 proc. - pirmaisiais metais. Nėra skirtumo tarp lyčių.

Veiksniai, turintys įtakos įgimtiems žarnyno rotacijos sutrikimams ir sukeliantys žarnų užsisukimą, yra virškinamojo trakto ir širdies vystymosi defektai, taip pat įgimti blužnies ir kepenų anatominiai pakitimai. Patologinė būklė dažniau atsiranda esant kitiems įgimtiems sutrikimams, pavyzdžiui: Dauno sindromui, lėtiniam vidurių užkietėjimui, 13, 18, 21 chromosomų trisomijai, nesusiformavusiai analinei angai, žarnų atrezijai, storosios žarnos piktybiniam augliui, virkštelės išvaržai, dvylikapirštės žarnos atrezijai ir stenozei, diafragmos/virkštelės išvaržai, Mekelio divertikului, įgimtiems inkstų pakitimams, Hiršprungo ligai, cistinei fibrozei ir kitoms panašioms patologijoms.

Įgimtas žarnų užsisukimas dažniausiai pasireiškia viršutinių žarnų segmentų obstrukcijos simptomais. Jeigu obstrukcija dalinė, neretai pasitaiko atvejų, kai simptomai nepasireiškia ir žmogus nugyvena visą gyvenimą net neįtardamas, kad turi šią patologiją. Vyresniems vaikams ligą diagnozuoti sunkiau, nes vyrauja nespecifiniai simptomai: praeinantis pilvo skausmas, silpnumas, kartais pasireiškia baltymų netoleravimas. Progresuojant užsisukusios žarnos išemijai, pilvo skausmas tampa staigus, stiprus, raižomas visame plote, pasikartoja tam tikrais laiko intervalais, jį lydi kiti būdingi simptomai (pykinimas, vėmimas), pilvas būna išsipūtęs.

Svarbiausi požymiai, kuriais pasireiškia žarnyno užsisukimas, yra dažnas vėmimas žalsvu turiniu, pilvo padidėjimas, staigus skausmas ir jautrumas, padažnėjęs širdies ritmas ir kvėpavimas, vidurių užkietėjimas, kraujas išmatose. Vyresni vaikai skausmą dažniausiai nurodo bambos srityje. Taip pat tėvai ir gydytojai turėtų atkreipti dėmesį į neįprastą vaiko elgesį: vaikas vangus, dažniau nei įprasta verkia, guli stipriai susirietęs ir pritraukęs kojas priekrūtinės.

Ankstyva ligos diagnostika paremta būdingų simptomų, laboratorinių tyrimų rezultatų įvertinimu, o patvirtinama operacijos metu randamu specifiniu vaizdu. Laboratorinių tyrimų rezultatai nėra pagrindiniai duomenys nustatant žarnos užsisukimą, tačiau suteikia nemažai svarbios informacijos. Naujagimiui liga tiksliai diagnozuojama tik atlikus pilvo srities rentgenologinį tyrimą ar kompiuterinę tomografiją, o operacijos metu diagnozė patikslinama.

Ligoniai, sergantys žarnų nepraeinamumu, kenčia nuo intoksikacijos ir dehidracijos. Skysčių trūkumas kompensuojamas izotoniniu druskos, Ringerio, gliukozės tirpalais. Viena seniausių konservatyvaus gydymo priemonių, sergant storųjų žarnų nepraeinamumu, yra sifoninės klizmos. Taip pat žarnos užpildomos oro, tikintis, kad atsisuks ir bus išvengta operacinio gydymo. Nesant peritonito požymių, atliekama endoskopinė žarnos dekompresija. Konservatyviais gydymo metodais galima išgydyti apie 80 proc. riestinės žarnos užsisukimo atvejų, tačiau po procedūros rekomenduojama atlikti planinę operaciją. Neatidėliotina operacija atliekama ir tuomet, kai užsisukusi plonoji žarna.

Kitos žarnyno ligos ir sutrikimai

Be jau minėtų, vaikų žarnyną gali varginti ir kitos ligos bei sutrikimai. Pavyzdžiui, ūmios žarnyno infekcijos, sukeltos virusų (rotavirusai, norovirusai) ar bakterijų, pasireiškia viduriavimu, vėmimu, karščiavimu, pilvo skausmais. Sunkiais atvejais gali išsivystyti dehidracija.

Apsinuodijimas maistu, sukeltas nešviežio ar netinkamai paruošto maisto, taip pat pasireiškia panašiais simptomais, tačiau dažniausiai simptomai praeina greičiau ir pasireiškia tik tiems, kurie valgė užterštą maistą.

Maisto netoleravimas ar alerginės reakcijos į tam tikrus produktus taip pat gali sukelti žarnyno negalavimus, odos bėrimus, kvėpavimo sunkumus.

Kartais panašius simptomus gali sukelti ir pavojingos bakterijos ar pirmuonys, kuriems reikalingas specifinis gydymas. Tokiais atvejais tiriama išmatos, siekiant nustatyti ligos sukėlėją.

Vaikų chirurgijoje svarbią vietą užima ir žarnų nepraeinamumas, kuris gali būti įgimtas arba įgytas. Jis sukelia stiprius pilvo skausmus, vėmimą, pilvo pūtimą ir reikalauja skubaus gydymo.

Tėvams svarbu atidžiai stebėti vaiko savijautą, maitinimosi įpročius, tuštinimosi dažnumą ir konsistenciją. Pastebėjus bet kokius nerimą keliančius simptomus, būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją, kuris paskirs reikiamus tyrimus ir paskirs tinkamą gydymą. Laiku diagnozuota ir gydoma liga padeda išvengti rimtų komplikacijų ir užtikrina greitesnį vaiko pasveikimą.

tags: #vaiku #zarnyno #ligos