Lapkričio mėnesis, o vaikas darželyje dar nepriprato? Lapkričio mėnuo, tačiau vaiko adaptacijos darželyje procesas dar vyksta? Tai normalu, gali būti ir taip, tėvus ramina medicinos psichologė Karolina Kančiauskytė-Beigė. Pirmoji mažamečio vaiko adaptacija darželyje ar lopšelyje tobulu atveju trunka kelias savaites, dažniausiai - 1-3 mėnesius, tačiau kai kuriais atvejais gali trukti ir iki pusės metų. Ašaros atsisveikinant yra visiškai normalu ir „legalu“. Kaip ir faktas, kad adaptacija - tiek rutinos kaitos prasme, tiek ir emociniu lygmeniu - vyksta tiek vaikams, tiek ir jų tėvams. Kiekvienas vaikas, tėvai, situacija yra be galo skirtinga, tad nei universalių laiko rėmų, nei taisyklių, deja, nėra.
Adaptacijos etapai ir jų ypatumai
Pasak specialistės, nėra idealaus adaptacijos plano. Suprantama, kad labai sunku ir skaudu matyti verkiantį vaiką, tačiau labai natūralu, jog vaikas verkia, nenori eiti ar likti. Pastebimi du pagrindiniai adaptacijos variantai. Pirmu atveju, vaikui nuo pat pradžių sunku atsiskirti, vaikas liūdi, verkia, nenori. Nuosekliai pratinant, ilginant laiką darželyje, vaikas palaipsniui adaptuojasi. Antru atveju vaikas pirmosiomis dienomis noriai ir be jokių sunkumų pasilieka darželyje, tyrinėja žaislus, atrodo, kad jam labai smagu, tačiau po kelių tokių „lengvų“ dienų ar savaitės staiga ima verkti, nebenorėti eiti, atsiskirti ar pan. Tuomet nuosekliai laikomės namų ir darželio rutinos ir, kaip ir pirmuoju atveju, adaptacija vyksta. Žinoma, gali būti ir dar daug kitokių adaptacijos kelių, juos ypač pakoreguoja netikėtos ligos, atostogos ar kiti įvykiai.
Kitas svarbus momentas, specialistės teigimu, yra tai, kad mes klaidingai manome, jog adaptacija skirta tik vaikui. Deja, adaptacija vyksta visai šeimai. Tėvams taip pat iškyla įvairių jausmų, tarkim, tenka atsiskirti nuo mažylio ilgesniam laikui, pasikeičia rutina, tenka pradėti derinti jau iki tol buvusius aiškius dienos ar savaitės planus su nuvykimais į bei iš darželio, galbūt grįžtama į profesinius darbus.
Pasirengimas darželiui: nuo ko pradėti?
Sėkminga vaiko adaptacija darželyje prasideda dar vaikui nežengus kojos į ugdymo įstaigą. Pirmiausia, svarbu suvienodinti namų ir darželio rutiną. Pavyzdžiui, jeigu vaikas vis dar miega dienos miegą du kartus, o darželyje tik vieną - naudinga jau namuose pereiti prie miegojimo vieną kartą per dieną (ir, idealu, panašiu metu, kaip ir darželyje). Taip pat galima pradėti pratintis keltis tuo metu, kai teks keltis į darželį, valgyti panašiu metu, eiti į lauką.
Apie darželį kalbėtis iš anksto. Su vyresniais vaikais (apie 3 m.) pokalbių apie būsimą ėjimą į darželį gali būti daugiau nei su mažaisiais, nes jiems jau patiems gali kilti įvairių klausimų, baimių ar pan. Labai svarbu į visus tuos klausimus pasistengti atsakyti, jų nenuvertinti. Net jeigu vaikas to paties klausia daugybę kartų, svarbu ramiai atsakyti. Tai gali rodyti, kad vaiką ši mintis neramina ir jis taip bando nusiraminti, užtikrinti, kad viskas yra gerai. Galima iš anksto darželį apžiūrėti iš lauko, kelis kartus pro jį praeiti, galbūt per atstumą pasižiūrėti, kaip lauke žaidžia vaikai, papasakoti vaikui, kas vyksta ar pan. Kartais su vyresniaisiais yra braižomas žaismingas kalendorius, kuriame braukiamos dienos iki darželio pradžios, tad vaikas vizualiai mato, kiek dar liko dienų, tarsi sukuriamas laukimo jausmas. Su mažesniais vaikais (ypač dar nekalbančiais) tokie pokalbiai gali būti minimalūs, tačiau vis tiek vartokite tokius žodžius, kaip „darželis“, „auklėtoja“, „auklytė“ ar pan. Tiesa, svarbu apie darželį pradėti kalbėti, kai jau žinote konkrečią vietą, pradžios datą ir pan.
Kaip paruošti savo mažylį ikimokykliniam ugdymui: 10 patarimų ir strategijų
Adaptacijos plano sudarymas ir tėvų vaidmuo
Svarbu susidėlioti adaptacijos planą. Paprastai vaiko adaptacijos planą pateikia pati ugdymo įstaiga ir kiekvienoje įstaigoje šis planas gali būti skirtingas. Svarbu, kad tėvai žinotų, koks tas planas: kiek trunka, ar jie bus įleidžiami į klasę, kaip vis ilginamas vaiko pasilikimo laikas darželyje ir pan. Svarbu, kad tėvams jis tiktų ir jie jaustųsi kiek įmanoma ramesni tuo laikotarpiu. Taip pat labai svarbu, kad adaptacijos metu nebūtų planuojama ilgesnių patraukų ar atostogų, nes tai gali apsunkinti adaptacijos procesą.
Tėvams reikia paruošti save, kad jiems taip pat tai bus adaptacija. Tėvams taip pat reikės adaptuotis prie to, kad jų vaiką visą ar pusę dienos prižiūrės kiti suaugusieji, kad jie bus atskirai nuo vaiko, kad į dabartinę dienotvarkę įsitraukia kelionės į ir iš darželio, galimos vaiko ligos ir kiti niuansai. Neretai nutinka taip, kad vos pradėję lankyti darželį vaikai suserga. Tai labai natūralu ir dažna.
„Chaotiškas šeimos rytas namuose arba ugdymo įstaigos „papeikimas“ vaikui girdint gali suaugusiajam atrodyti kaip nereikšmingos smulkmenos, dėl kurių vėliau kils nuostaba, kodėl vaikas nenori važiuoti į darželį. Taip apsunkinamas adaptacijos procesas. Ir atvirkščiai - tėvų ramybė ir nuoseklumas, pozityvus nuteikimas ir kai kurios kitos „smulkmenos“ gali iš esmės padėti tiek vaikui, tiek tėvams adaptacijos procese“, - paaiškina medicinos psichologė K. Kančiauskytė-Beigė.
Atsisveikinimo ritualai ir bendravimas su auklėtoja
Atsisveikinimas - tai viena skaudžiausių ir sunkiausių akimirkų adaptacijos metu. Tiek tėvai, tiek vaikai šiame momente gali išgyventi „puokštę“ įvairiausių emocijų. Svarbu, kad atsisveikinimas būtų trumpas ir struktūruotas. Pavyzdžiui, mama arba tėtis nupiešia širdutę vaiko delne, spusteli apsikabindamas, palinki geros dienos ir nusišypso atsisveikindamas. Svarbu, kad po šio „ritualo“ vaikas ir vaiką atvedęs suaugęs atsiskiria, išeina, o vaikas lieka su jį pasitikusia auklėtoja. Natūralu ir suprantama, kad be galo skaudu palikti vaiką verkiantį, tačiau struktūra vaikui suteikia saugumo, o saugumas ramina.
Kai atsisveikinimai emocionalūs, rekomenduojama, kad vaiką atvestų tas žmogus, su kuriuo vaikas įprastai lengviau gali atsiskirti, ir kuriam suaugusiajam pačiam yra kiek ramiau. Kartais girdžiu, kad atsisveikinant ir patys tėvai ašaroja arba vos sulaiko ašaras, tad vaikui lengviau būtų atsiskirti su tuo, kuris rodo, jog darželyje saugu ir viskas yra gerai. Panašiu metu ir ne piko metu. Kartais būna, kad vaiką trikdo kitų atsisveikinimai prie durų, ima graudintis dar prieš atsiskiriant, gali jautriai reaguoti į kitų vaikų verksmą ar bendrą triukšmą ir pan.
Jeigu neramu, kaip laikosi vaikas darželyje, rekomenduojama apie tai kalbėtis su auklėtoja. Įstaigos turi savų būdų, kaip komunikuoja su tėveliais. Dažnai būna taip, kad vaikas nustoja verkti vos tik tėvai išeina ir jis lieka su auklėtoja bei kitais vaikais, tuomet įsitraukia į žaidimus ir t.t. Nepasiteiravęs tėvas to nežino ir jaudinasi, ar vaikas nustojo verkti. Natūralu, kad dienos eigoje vaikui vis kyla „liūdesėlių“, kad jis pasidalina su auklėtoja, jog nori mamos ar tėčio šalia. Tai yra neatsiejama adaptacijos dalis. Paprastai auklėtojos sugeba į tai reaguoti tinkamai ir empatiškai.
Laipsniškas laiko ilgėjimas ir informavimas apie pasiėmimą
Rekomenduojama laiką darželyje ilginti palaipsniui. Tarkim, iš pradžių vaikas tik pabūna su vaikais ir mokytoja lauke, vėliau jau eina ir valandėlei į vidų. Dar vėliau buvimo laikas ilginamas iki kelių valandų, tada pridedamas pavalgymas, o tada miegojimas. Šis procesas skirtingose įstaigose gali būti skirtingas. Paprastai, jeigu nėra itin stiprių emocinių reakcijų, šis procesas gali užtrukti 1-2 sav., kartais trumpiau. Tai labai priklauso nuo vaiko ir aplinkybių. Proceso neverta užtęsti pernelyg ilgai, nes jeigu tikslas yra, kad vaikas būtų darželyje nuo ryto iki vakaro, bet pirmiausia pripratiname būti tik iki pietų miego, vėliau pridėjus pietų miegą gali kilti antrinė adaptacija (iš esmės, tai emociškai silpnesnė adaptacija).
Kaskart vaiką informuoti, kada pasiimsite jį. Darželinukai dar negeba suprasti laiko, tad atvykimo laiką jiems nurodome pagal veiklą, pavyzdžiui, kai visi vaikai eis miegoti, kai pavalgysi vakarienę, po pasakos laiko ir t.t. Galite priminti vaikui ir praėjusią dieną, kad atvykote, tuo metu, kaip tarėtės. Atvykti pasiimti tuo metu, kai planuojate. Jeigu sutarta, kad atvyksite pasiimti, kai vaikai eis iš lauko į klasę - tada ir pasiimkite. Jeigu yra vėluojama pasiimti vaiko, tai kelia vaikui nesaugumą.
Kai adaptacija užsitęsia: isterijos priežastys ir sprendimai
„Pilnai įvykusi adaptacija laikoma tokia, kai vaikas jau gali ramiai atsiskirti nuo mamos ar tėčio, yra užmezgęs ryšį su bent vienu suaugusiuoju darželio grupėje, gali ramiai dalyvauti veiklose (nebekyla liūdesys, tėvų ilgesys), yra perpratęs ir priėmęs dienos rutiną, žino, kokios taisyklės ir lūkesčiai yra darželyje. Adaptacijos laiką dažniausiai ilgina tai, kad pradėję lankyti vaikai dažnai suserga, o atėjus vėl, įvyksta ligos atkrytis. Adaptaciją ištęsia ir atostogos, kiti išvykimai. Labai svarbu adaptacijos metu suteikti vaikui daug kokybiško dėmesio, laiko kartu, empatiškai priimti jo išgyvenimus. Labai natūralu, jeigu namuose vaikas adaptacijos metu yra irzlesnis, piktesnis, prasčiau miega.
Specialistės teigimu, kai kuriais atvejais gali prireikti ir specialisto konsultacijų. Tai labai rekomenduojama, kai vaiko elgesys ir emocijos itin suintensyvėjusios, kai atsirado vaikui visiškai nebūdingas elgesys ar nuotaikos, ir tai nesikoreguoja jau keletą savaičių. Kartais rūpestį dėl tam tikrų raidos, elgesio, emocijų ar ugdymo aspektų išreiškia ir auklėtojos. Pasikalbėti su specialistu geriau ir tuomet, kai tėvams neramu, trūksta informacijos.
Raskite isterijos priežastį
Prisiminkite, kas buvo prieš tai, iki isterijos priepuolio. Dažnai audrą sukelia koks nežymus įvykis, o jo tikroji priežastis - tolimoje praeityje. Ją būtina atrasti ir neutralizuoti, kitaip isteriškumas vaikui susiformuos kaip charakterio savybė. Tuomet bus sunku ir mažyliui, ir jums. Dažniausia vaikų isterijos priežastis - persirgta liga, kitaip tariant, dėl ligos nusilpusi nervų sistema. Kol sirgo, mažylis buvo apgaubtas dėmesiu, o pasveikęs jo neteko. Todėl ir kaprizijasi. Paslėpta isterijos priežastis gali būti ir emocinis persitempimas. Dažnos šventės, svečiai, per ilgas televizoriaus žiūrėjimas, filmai su muštynėmis ir riksmais, įprasto režimo pakrikimas ir panašūs dalykai negatyviai atsiliepia vaiko emocinei būklei, jo nervų sistemai. Kiekvienoje šeimoje būna problemų, kurios blogai veikia vaiko psichiką. Paanalizuokite jas, stebėkite, kaip vaikas reaguoja, pasistenkite nustatyti tas situacijas, kai jo reakcija neadekvati, liguista. Jeigu jūs rasite tikrą isterijos priežastį, turėsite galimybę ją pašalinti arba bent jau sušvelninti.
Kas išprovokavo?
Išprovokuoti isteriją gali ir smulkmenos: jūs ketinate eiti su vaiku į lauką ir staiga suskamba telefonas. Jūs kalbate telefonu, o vaikas stovi prie durų ir laukia; vieną vaiką paglostėte per galvą, o kitą nuvijote; sulūžo mylimas žaisliukas; prisiminė seną skriaudą; darželyje arba kieme vaiką kažkas erzino. Būna ir rimtų priežasčių - išsiskyrimas su artimais žmonėmis, naminio gyvūnėlio mirtis ir pan. Neįmanoma išvardyti visko, kas gali vaiką privesti prie afekto būsenos.
Patarimai, kaip elgtis per isteriją
Kai tik pastebėsite, kad vaiką ištiko isterija:
- Pasistenkite nukreipti jo dėmesį į ryškų, įdomų objektą.
- Pasinaudokite žaisliuku, kuris jūsų rankose irgi „verkia“ arba „juokiasi“.
- Atkreipkite vaiko dėmesį, kaip prausiasi katytė arba žaidžia šuniukas.
- Jeigu isterijos pretekstas yra jūsų nedėmesingumas (pvz., vaikas aprengtas laukia prie durų, o jūs plepate su drauge telefonu), atsiprašykite mažylio (taip, taip, jeigu esate neteisūs, turite vaiko atsiprašyti) ir kitąsyk taip nesielkite. Juk vaikas - asmenybė, kurią reikia gerbti.
- Atlaisvinkite jo juosmenį veržiantį diržą, atriškite visus raištelius, atsagstykite viršutines sagas.
- Nuprauskite vaiką šaltu vandeniu.
- Galima pakišti jo riešiukus (kur tvinksi pulsas) po tekančio vandens srove.
- Nereikia duoti jokių raminamųjų lašiukų, nes jie turi narkotizuojamąjį poveikį.
- Ramiai pasakykite: „Na, nurimk, viskas jau gerai“.
- Niekada nesuvedinėkite sąskaitų su vaiku, nepriekaištaukite jam ir jokiu būdu nebauskite. Jis jau nubaustas. Verčiau pamąstykite, kaip ateityje išvengti tokių scenų.
Po keleto valandų
Pabendravus su vaiku, kai jis nurims, galite papasakoti jam, kaip nemalonu buvo aplinkiniams stebėti jo isteriją. Susitarkite, kad daugiau ji nesikartos. Ir patys dar kartą apmąstykite, kokia gali būti vaiko isterijos priežastis. Galbūt ji slypi jūsų elgesyje, jūsų bendravime su vaiku?
Netikra isterija
Dažnai vaikai tik imituoja isteriją, kad pasiektų ko nori: krenta ant grindų, rėkia, reikalauja, kad jiems ką nors nupirktų, duotų, leistų ir t.t. Būdamas afekto būsenos, vaikas išties negali pats savęs kontroliuoti ir jam reikia suaugusiųjų pagalbos, o štai tokių „koncertų“ metu jis puikiai save valdo. Tiesa, būna, kad vaidindamas isteriją vaikas taip įsijaučia į vaidmenį, jog išties tampa nevaldomas - imitacija virsta realybe. Jeigu jūs matote, kad vaikas „dirba publikai“, apsimeskite, jog nepastebite. Išlikite tvirti. Kai tik vaikas supras, kad fokusas nepavyko, jis liausis jį rodęs. Kam raudoti, jeigu taip nieko negali pasiekti?