Praėjo jau daugiau nei 33-eji metai nuo kunigo Juozo Zdebskio tragiškos žūties 1986 m. vasario 5 d. Šiais metais gegužės 10 d. jis būtų šventęs savo 90-metį. Daug kas dar jį gyvai prisimena, kiti yra girdėję apie šį neeilinį Kunigą, tvirto tikėjimo Kristaus karį, kuris gelbėdamas sielas galėjo kalnus nuversti. Būdamas nepriklausomos dvasios žmogus, jis drąsiai stojo prieš smurtaujantį sovietinį totalitarizmą. Du kartus teistas ir kalintas už tikybos mokymą, kun. Juozas savo kančia paliudijo ištikimybę Kristaus mokymui.
Kelias į Kunigystę ir Pasiaukojimas Tėvynei
Juozas Zdebskis gimė 1933 m. gegužės 10 d. Naujienos kaime, Krosnos parapijoje, netoli vaizdingo Žaltyčio ežero. Jo tėvai, Vincas Zdebskis (1877-1955) ir Ieva Slavėnaitė (1897-1979), buvo religingi žmonės, kilę iš skirtingų socialinių sluoksnių. Tėvas, smulkaus ūkininko sūnus, buvo 20 metų vyresnis už motiną, kilusią iš turtingos ir išsilavinusios šeimos. Būsimasis kunigas augo kartu su seserimis Maryte ir Zuzanele, tačiau ankstyva vaikų netektis (Zuzanelė mirė kūdikystėje, o Zitutė paskendo būdama šešerių) paliko gilų pėdsaką šeimos gyvenime.
Nuo pat vaikystės Juozas pasižymėjo ramumu, susimąstymu ir gilumu. Nors namuose trūko švelnumo, o motina buvo valdinga ir atšiauri, berniukas rado paguodą ir atramą tikėjime. Jo artimiausias bičiulis tapo Nukryžiuotasis Kristus, su kuriuo jis bendravo nuo vaikystės. Ši dvasinė sąjunga lydėjo jį visą gyvenimą. Pradžios mokyklą baigė Burdulių sodyboje, vėliau mokslus tęsė Krosnos gimnazijoje, kur jo pamaldumas ir darbštumas išsiskyrė iš kitų bendraamžių. Gimnazijos metais, vokiečių okupacijos metu, jis aktyviai dalyvavo pogrindinėje ateitininkų veikloje, organizavo religinių knygų skaitymo būrelius, nors tikybos pamokos buvo uždraustos.
Po gimnazijos baigimo, 1948 m., po tragiškos sesers Zitutės mirties, Juozas priėmė sprendimą stoti į kunigų seminariją. Tėvai, bijodami sovietinės valdžios represijų ir masinių tremčių, stengėsi jį atkalbėti, tačiau jo apsisprendimas buvo tvirtas. Išvykimas į Kauno kunigų seminariją tapo reikšmingu gyvenimo lūžiu, simbolizuojančiu atsisveikinimą su vaikystės namais ir pasiryžimą viską atiduoti Dievui: „Visa Tau!“
Seminarijoje gėrio sėklą ir kilnias mintis jam skiepijo žymūs to meto profesoriai, tarp jų kun. Juozas Grigaitis, kun. Kuraitis, Aleksandras Grigaitis, Juozas Eretas, Juozas Grubliauskas, Aloyzas Šlapkauskas. Pastarieji trys kartu su prof. Juozu Zdebskiu pradėjo studijas rektoriaujant kun. Augustinui Vaitkevičiui.
Pasipriešinimas Sovietiniam Totalitarizmui ir "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" Gimimas
Kun. Juozas Zdebskis tapo vienu iš "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos" steigėjų. Šis leidinys, pradėtas rengti 1972 m., tapo svarbiu pasipriešinimo sovietiniam režimui simboliu, dokumentuojančiu tikinčiųjų persekiojimus, tikėjimo laisvės varžymą ir Bažnyčios gyvenimą okupuotoje Lietuvoje. Kunigas, būdamas nepriklausomos dvasios žmogus, drąsiai stojo prieš smurtaujantį sovietinį totalitarizmą. Dėl savo veiklos du kartus buvo teistas ir kalintas, tačiau tai tik dar labiau sustiprino jo tikėjimą ir ryžtą.
Jo veikla neapsiribojo vien tik Lietuva. Kun. Juozas keliavo po visą Sovietų Sąjungą, kur savo parapija laikė visus ten gyvenančius lietuvius ir kitus tikinčiuosius. Traukiniais, autobusais, lėktuvais jis vykdavo pas kalinius lageriuose, kareivius Uralo priekalnėse ar Sibiro pakraštyje. Jis aktyviai dalyvavo nelegaliame misijų darbe vietovėse, kur trūko nuolatinių katalikų kunigų ir maldos namų. Jis lankėsi pas Pavolgio vokiečius katalikus, taip pat Armėnijoje, Moldovoje, Sibire.
Kunigas Juozas Zdebskis taip pat skyrė didelį dėmesį santykiams su jaunimu ir moterimis, kurios dažnai būdavo aktyvios Bažnyčios talkininkės. Jis savo pavyzdžiu ir gyvu liudijimu rodė, kad yra įmanomas kitoks vyrų ir moterų luomų bendravimas, nei tą demonstruoja bulvarinė žiniasklaida. Jo pamokslai, paremti intensyviomis teologinėmis studijomis, traukė klausytojus giliomis įžvalgomis ir gebėjimu atskleisti nagrinėjamos temos esmę. Jis studijavo Šventąjį Raštą, Bažnyčios tėvų ir krikščioniškųjų filosofų veikalus, nuoširdžiai perteikdamas savo žinias kitiems.
Palikimas ir Jo Puoselėtoja Loreta Paulavičiūtė
Po kunigo Juozo Zdebskio tragiškos žūties 1986 m., visas jo rašytinis palikimas - daugiau nei 100 sąsiuvinių - atsidūrė pas Loretą Paulavičiūtę (1939-2001). Ši moteris, medikė, vėliau tapusi vienuole, nuo 1956 m. talkindavo kunigui, perrašinėdama jo paskaitų ir konferencijų konspektus. Po kunigo mirties ji ėmėsi nelengvos užduoties - perrašyti visą jo archyvą.
Artėjant kunigo Juozo Zdebskio žūties dešimtmečiui, jo bičiuliams kilo mintis išleisti knygą apie jį. Tai buvo pirmoji knyga, po kurios sekė visa "zdebskiada" - daugybė leidinių, skirtų kunigo atminimui. Visų šių knygų iniciatorė, rengėja ir leidėja buvo Loreta Paulavičiūtė. Ji buvo Dievo apdovanota ypatinga traukos jėga, kurios dėka žmonės ieškojo pas ją stiprybės. Nepaisant to, kad ji buvo sunki ligonė, 20 metų prikaustyta prie lovos ir kankinama baisių skausmų, ji sugebėjo, bendraudama tik ranka rašomais laiškais ir telefonu, sutelkti autorius, redaktorius, spaustuvininkus, platintojus bei leidybos rėmėjus ir išleisti daugybę knygų, ne tik apie kun. Zdebskį, bet ir kitų autorių kūrinius.
Ši knyga, kurios parengimui panaudota daug informacijos, leidžiama daugelio žmonių pageidavimu. Iš visų apie jį išleistų knygų bei straipsnių mozaikos siekiama sudėlioti vientisą šio Kunigo, žmonių meiliai Šlavantų Tėveliu vadinto, paveikslą. Knygą sudaro dvi dalys: pirmojoje pateikiamos daugiausia paties kun. Juozo Zdebskio mintys ir įžvalgos, o antrojoje - kunigo artimųjų, bičiulių ir kitų jį pažinojusių asmenų atsiminimai bei liudijimai.
Knyga "Apkabink Mane" ir jos Reikšmė
Tuo tarpu, kai prisimenamas ir gerbiamas didis dvasininkas, vaikų literatūroje taip pat nagrinėjamos svarbios temos, susijusios su santykiais, bendravimu ir emociniu pasauliu. Garsaus lenkų rašytojo Przemysław Wechterowicz knyga „Apkabink mane“ yra jauki ir miela istorija apie nepaprastą apkabinimų ir draugystės galią. Pagrindiniai pasakojimo veikėjai - lokys tėtis ir lokiukas sūnus - leidžiasi į smagią kelionę, kurios tikslas - nuoširdžiai apkabinti kuo daugiau miško gyventojų. Knyga pabrėžia, kad apkabinimai yra džiaugsmas, kuris pakelia nuotaiką, kuria artimus ryšius ir stiprina draugystę.
Ši knyga, iliustruota lenkų dailininkės Emilios Dziubak, yra puiki edukologinė priemonė, kurią tėvai ar mokytojai gali naudoti norėdami pasikalbėti su vaikais apie tai, kokie skirtingi mes visi esame, apie socialinius ryšius, šeimą ir kaimynų santykius. Ji moko empatijos, supratimo ir atvirumo kitokiam. Knygos iliustracijos, pilnos netikėtų ir prajuokinančių detalių, puikiai papildo šiltą ir smagų tekstą, skatindamos vaikų smalsumą ir vaizduotę. Tai liudija, kad net ir sunkiais laikais, kaip kun. Zdebskio gyvenimo epocha, svarbu nepamiršti dvasinių vertybių, meilės ir bendrystės, kurios gali padėti įveikti bet kokias kliūtis.
Tokie kūriniai, kaip kun. Juozo Zdebskio gyvenimo istorija ir knygos apie meilę bei draugystę, primena mums apie svarbiausius dalykus gyvenime - tikėjimą, drąsą, pasiaukojimą ir gebėjimą mylėti bei palaikyti vienas kitą.
tags: #vaikiska #knygute #apkabinkime