Bobas Dylanas, tikrasis vardas Robertas Allenas Zimmermanas, gimęs 1941 m. gegužės 24 d. Dulute, Minesotoje, yra viena įtakingiausių ir nenuspėjamiausių figūrų pasaulio muzikos ir literatūros istorijoje. Jo šeši dešimtmečiai trunkančią karjerą žymi ne tik revoliucinis požiūris į dainų rašymą ir atlikimą, bet ir gilios, daugiaplanės įtakos populiariajai kultūrai, kuri apima pilietinių teisių judėjimus, literatūrą ir net pasaulinę politiką. Nors jo meninis kelias yra neatsiejamas nuo Amerikos folk ir rokenrolo tradicijų, Bobo Dylano istorija turi netikėtą ir svarbų lietuvišką poskonį - jo seneliai iš motinos pusės buvo kilę iš Kauno.
Iš Minesotos prerijų į pasaulio sceną
Nuo pat vaikystės Minesotoje būsimoji muzikos ikona daug laiko praleido klausydamas radijo - daugiausia bliuzą ir kantri grojančias stotis, o vėliau ir ankstyvąjį rokenrolą. Mokykloje buvo kelių grupių narys: „The Shadow Blasters“, „The Golden Chords“ - grojo Little Richard rokenrolo koverius bei kitas populiarias dainas. 1959 m. Robertas Zimermanas persikėlė į Mineapolį, kur studijavo Minesotos universitete. Studijų metu pradinis susidomėjimas rokenrolu užleido vietą Amerikos folk muzikai. Būtent šiuo metu R. Zimermanas pradėjo pristatinėti save Bob Dylan. Jo susižavėjimas Woody Guthrie, amerikiečių folk muzikos legendos, dainomis ir jo atlikimu neabejotinai paveikė Dylano ankstyvąjį muzikinį kelią.
1960 m. persikėlęs į Niujorką, Bobas Dylanas greitai įsiliejo į Grinvičo kaimo folk muzikos sceną. Jo debiutinis albumas „Bob Dylan“, išleistas 1962 m., daugiausia susidėjo iš tradicinių folk, bliuzo ir gospel dainų, tačiau jame jau buvo du originalūs kūriniai: „Talkin' New York“ ir „Song to Woody“. Tikrasis proveržis įvyko su antruoju albumu „The Freewheelin' Bob Dylan“ (1963 m.), kuriame skambėjo tokios dainos kaip „Girl from the North Country“ ir „A Hard Rain's a-Gonna Fall“.
Dainos, kurios pakeitė pasaulį
Daug jo dainų, kaip „Blowin' in the Wind“ ir „The Times They Are a-Changin'“ tapo civilinių teisių judėjimų ir opozicijos Vietnamo karui himnais. Ankstyvųjų Dylano dainų žodžiai buvo įtakoti politikos, filosofijos, socialinių reiškinių ir literatūros, kas neatitiko tuometinės pop muzikos normų. Šios dainos ne tik atspindėjo to meto visuomeninius neramumus, bet ir aktyviai formavo jaunimo sąmonę, tapdamos pasipriešinimo ir vilties simboliais.
Viena didžiausių Dylano įtakų muzikos pasauliui - jo gebėjimas pakylėti dainų tekstus į literatūros lygį. Jo žodžiai kupini metaforų, alegorijų, literatūrinių aliuzijų, mitologinių ir magiškų įvaizdžių. Tai leido jam pelnyti Nobelio literatūros premiją 2016 m. „už naujų poetinių išraiškų sukūrimą didžiojoje amerikiečių dainų tradicijoje“. Šis apdovanojimas patvirtino, kad Bobas Dylanas yra ne tik muzikantas, bet ir poetas, kurio kūryba praturtino pasaulinę literatūrą. Jo dainos buvo perdainuotos įvairiausiomis kalbomis ir tarmėmis, pradedant nuo katalonų iki esperanto. Ukrainos roko grupės muzikantas Svyatoslav Vakarchuk teigė: „Manau, kad didžiausias Dylan'o pasiekimas yra tai, kad jis išmokė daugelį muzikantų rašyti dainos žodžius ir kaip padaryti, kad jų žodžių klausytųsi visas pasaulis. Prieš jo erą dainos žodžiai tebuvo „priedas“ prie muzikos, paprasčiausias žodžių kratinys. Po Bob Dylan pasirodymo, muzikos atlikėjai suprato, kad žodžiai yra dainos siela ir bandė juos perteikti kuo įvairiau ir skambiau“.
Muzikinis lūžis ir nenutrūkstamas kūrybos kelias
Bobas Dylanas labiausiai pagarsėjo tuo, kad išpopuliarino elektrines gitaras. Iki tol nors ir būdavo elektrinės gitaros, jos būdavo daugiau tos pat akustinės, tiesiog su elektriniu garso nuėmikliu vietoje mikrofono. Aišku, išties jau ir iki jo buvo tų elektrinėmis gitaromis varančių, bet jie buvo laikomi kažkokiomis visuomenės atmatomis, nes gi negalima taip groti. Iki pat 1965 ir Bob Dylan grojo akustine gitara, kas ir buvo įprasta, bet tais metais viename koncerte įsijungė elektrinę gitarą ir ėmė varyti solo. Kadangi daugelis buvo pripratę, kad jis groja daugiau kaip folk atlikėjas, toksai vos ne kaip liaudies muzikantas, tai žmonėms nunešė stogus, pusė publikos išprotėjo iš pasitenkinimo, o kita pusė ėmė iš piktumo siusti. Tai štai po to Bob Dylan pasireiškimo įvyko visos muzikos lūžis - elektrinės gitaros tapo ne alternatyva akustinėms, o tiesiog visiška norma. Kaip tik akustinės pasidarė kažkuo neįprastu. Šis perėjimas nuo akustinio prie elektrinio skambesio sukėlė kontroversijų, tačiau Bobui Dylanui tai leido atskleisti naujas kūrybines erdves ir dar labiau praplėsti savo muzikos ribas.
1966 m., po motociklo avarijos, Dylanas kuriam laikui nustojo koncertuoti ir tęsė savo muzikinį tyrinėjimą studijoje. Šiuo laikotarpiu jis įrašė daug dainų su grupe „The Band“, kurios vėliau buvo išleistos albume „The Basement Tapes“ (1975 m.). Jis taip pat tyrinėjo kantri muziką ir kaimiškas temas albumuose „John Wesley Harding“ (1967 m.), „Nashville Skyline“ (1969 m.) ir „New Morning“ (1970 m.).
Nuo 1988 metų jis nuolat koncertuoja kartu su besikeičiančia grupe, kas buvo praminta „niekada nesibaigiančiu turu“. Bobas Dylanas yra įtrauktas į Rokenrolo šlovės muziejų, jo įrašai laimėjo Oskarą, auksinį gaublį ir daug Grammy apdovanojimų.
Filmai, tapyba ir nenuspėjamas biografinis stilius
Bobo Dylano nenuspėjamumas atsiskleidžia ir jo santykyje su biografiniais filmais. Režisierius Toddas Haynesas savo filme „Manęs čia nėra“ (2007 m.) meistriškai šokinėjo tarp dviejų pirmųjų Bobo Dylano kūrybos dešimtmečių, nuolat pereinant iš nespalvotos į spalvotą juostą ir atvirkščiai, nesilaikant chronologijos. Tai postmodernistinė faktų ir fikcijos sintezė, kurioje vieną kūrėją vaidina net keturi skirtingi aktoriai: juodaodis jaunuolis (Marcus Carl Franklin), britas (Christian Bale), moteris (Cate Blanchett) ir susivėlęs apkūnus Richardas Gere'as. Šis eksperimentinis požiūris atspindi Dylano paties nenorą būti apibrėžtam ir jo nuolatinį siekį išlaikyti menininko išsisukinėtojo amplua.
Kodėl Bobas Dylanas laimėjo Nobelio premiją
Be muzikos ir poezijos, Bobas Dylanas yra ir dailininkas. Nuo 1994 m. jis yra publikavęs dešimtis knygų su savo tapybos ir piešinių darbais, kurie buvo eksponuojami didelėse meno galerijose. Jo ekspresionistinės raiškos tapybos kūriniai, peizažai, portretai ir natiurmortai atskleidžia dar vieną jo meninės sielos pusę.
Asmeninis gyvenimas ir lietuviškos šaknys
Bobo Dylano asmeninis gyvenimas visada buvo apgaubtas paslapties. Jis du kartus buvo vedęs ir susilaukė vaikų, tačiau detalių apie santykius ir šeimą jis niekada neatskleidė. Jo pirmoji žmona, modelis Sara Lownds, susilaukė su juo keturių vaikų. Antroji žmona, pritariančioji dainininkė Carolyn Dennis, su kuria jis susilaukė dukros, vėliau autobiografijoje atskleidė, kad Dylanas turi aštuonis ar devynis vaikus, bet nesiryžo įvardyti, kurie iš jų yra jo.
Bene ryškiausias ir lietuviams svarbiausias Dylano biografijos aspektas yra jo lietuviškos šaknys. Jo seneliai iš motinos pusės, Benjaminas ir Lybba Edelsteinai, buvo Kauno žydai, kurie 1902 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Jie apsistojo Dyluto mieste, Minesotos valstijoje, kur vėliau gimė ir augo būsimasis muzikantas. Šie faktai liudija, kad Bobo Dylano muzika ir poezija, nors ir įsišaknijusi Amerikos kultūroje, turi glaudų ryšį su Europos istorija ir lietuvių išeivių patirtimi.
Bobas Dylanas yra ne tik muzikantas, bet ir kultūrinis fenomenas. Jo gebėjimas nuolat keistis, ieškoti naujų išraiškos formų ir išlikti aktualiam šešis dešimtmečius daro jį viena svarbiausių XX ir XXI amžiaus meno asmenybių. Jo kūryba ir gyvenimas tebėra įkvėpimo šaltinis milijonams žmonių visame pasaulyje, o jo lietuviškos šaknys suteikia mums papildomą priežastį didžiuotis šia pasaulinio garso legenda.