Gyvenimo vingiuose kartais susiduriame su situacijomis, kurios sukrečia iki širdies gelmių. Vienos tokios istorijos - tai netikėta auklės mirtis, paliekanti ne tik netekties skausmą, bet ir daugybę klausimų. Šiame straipsnyje gilinsimės į įvairius aspektus, susijusius su šia tema, pradedant nuo tragedijos, palietusios vieną šeimą, ir baigiant platesniu požiūriu į auklių vaidmenį visuomenėje bei ilgąjį gyvenimo kelią.
Netikėta tragedija ir jos pasekmės
Tragiškas įvykis Oklahomoje, JAV, atskleidžia, kokios neprognozuojamos ir skaudžios gali būti aplinkybės. 31-erių Sara Jamison buvo apkaltinta vaiko nepriežiūra po to, kai spalio 18 d. girtutėlė užmigo ant savo penkių mėnesių sūnaus. Vaikas neišgyveno. Pareigūnai, radę kūdikį be gyvybės, pažadino moterį. Teigiama, kad ji, nerišliai kalbėdama, pasakė: „Jei mano vaikas miręs, aš irgi galiu mirti.“ Šie žodžiai atspindi giliausią skausmą ir atsakomybės jausmą, kuris užgriuvo ant moters pečių.
Tyrėjams ji pasakė, kad paskutinis dalykas, kurį prisimena, yra tai, kad išgėrė šešis alaus butelius ir gurkšnį romo. Kartu su moterimi gėrė ir kūdikio tėvas. Kaip nurodyta pareiškime, berniuko tėvas grįžo iš darbo apie 22 val. ir gėrė su ja, kol ji paguldė kūdikį miegoti. Abu tėvai policijai sakė, kad jie reguliariai miegodavo su kūdikiu vienoje lovoje. Ši praktika, nors ir gali atrodyti kaip artumo išraiška, tokiu atveju tapo lemtinga. Tėtis galiausiai pastebėjo, kad kūdikis po S. Jamison petimi nebekvėpuoja. Jis iškvietė greitąją pagalbą ir pradėjo gaivinti kūdikį. Atvykę pareigūnai rado kūdikį melsvą ir nebekvėpuojantį.
Ši istorija iškelia svarbius klausimus apie alkoholio vartojimą šeimoje, ypač kai auginami maži vaikai, bei apie saugumo priemones, kurių turėtų imtis tėvai. Nors policija tiria visas aplinkybes, pagrindinė kaltė tenka vaiko nepriežiūrai, kurią lėmė tėvų neatsakingas elgesys.
Auklės vaidmuo ir pasirinkimo svarba
Nors ši istorija yra apie tragediją, susijusią su tėvų veiksmais, ji taip pat netiesiogiai liečia auklių temą. Juk dažnai tėvai, ypač dirbantys, pasikliauja auklėmis, kad užtikrintų savo vaikų saugumą ir gerovę. Šiuo atžvilgiu labai svarbu suprasti, kokia didelė atsakomybė tenka auklei ir kokie kruopštūs turėtų būti tėvai, rinkdamiesi žmogų, kuris rūpinsis jų atžalomis.
Ieva Augustinienė, agentūros „Mama ir auklė“ įkūrėja, savo knygoje „Kaip pasirinkti auklę“ dalijasi sukaupta patirtimi ir patarimais. Ji pabrėžia, kad verslas prasidėjo nuo asmeninio poreikio - kai jai pačiai prireikė auklės. Agentūros veikla sujungė jos išsilavinimą (šeimos pedagogo mokykla, verslo vadyba), privačią mamos patirtį, auklių samdymo patirtį ir žurnalistinę patirtį. „Norėjau padėti tokiems tėvams kaip aš - kuriems labai svarbu, su kuo būna jų vaikas, ką jis veikia“, - teigia I. Augustinienė.
Agentūroje naudojama metodika apima anketą (54 klausimai!), pokalbį, psichologinius testus ir dokumentų tikrinimą. Tikslas - per kelias valandas kuo geriau pažinti žmogų ir apsispręsti, ar jis tinkamas. Tėvams, kurie nori kuo geriau pažinti potencialią auklę, svarbu neapsimetinėti ir pasakyti tiesiai šviesiai, kaip yra. Juk skirtingos auklės tiktų skirtingoms šeimoms, priklausomai nuo jų požiūrio į vaikų priežiūrą.
I. Augustinienė taip pat analizuoja mitus apie ankstyvą vaikų leidimą į darželius. Ji teigia, kad mažesniems vaikams bloga auklė yra blogiau nei prasta auklėtoja darželyje, nes darželio darbuotojus kontroliuoja direktorės, o auklių „direktoriai“ yra jas samdantys tėvai. „Būrys plepančių moterų prie smėlio dėžės nereprezentuoja gerų auklių“, - pastebi ji. Ankstyvas darželio pasirinkimas dažnai maskuoja tėvų baimę arba klaidingą įsivaizdavimą apie pinigų taupymą. Maži vaikai dažnai serga, valandinės auklės yra brangesnės, o darželio mokestis vis tiek lieka. Pradėjimas lankyti darželį - didelis stresas vaikui, panašus į situaciją, kai viršininkas atima butą ir perkelia į bendrabutį, nors žmogus puikiai sutaria su kolega.
Kinas ir auklės: populiariosios kultūros atspindys
Tema, kurioje auklė miršta, netikėtai atsiduria ir populiariosios kultūros dėmesio centre. Filmas „Nesakyk mamai, kad auklė mirė“ (angl. Don't Tell Mom the Babysitter's Dead), pasirodęs 1991 metais, tapo be galo populiarus, nors jo kūrėjai nesupranta kodėl. Ši komedija išsiskiria unikaliu humoru ir įsimintinais personažais. Filmas pasakoja apie paauglius, kurie vasarai lieka be priežiūros, kai jų auklė netikėtai miršta. Jie nusprendžia nuslėpti šią žinią nuo motinos ir patys tvarkytis su gyvenimu. Šiame filme paliečiamos tokios temos kaip šeimos ryšiai, atsakomybė ir paauglių savarankiškumas.
Vieną pagrindinių vaidmenų filme atliko Christina Applegate, kuriai tai buvo vienas didžiausių vaidmenų kine. Jos herojė rūpinosi savo broliais ir seserimis, patirdama įvairių nuotykių. Taip pat filme vaidino Davidas Duchovny ir kiti aktoriai. Scenarijaus autorius Neilas Landau, garsus Holivudo kūrėjas, dirbantis su didžiausiomis kino studijomis, teigia, kad istorija turi gimti iš gyvenimo, būti asmeniška. Jis pats pradėjo rašyti nuo aštuonerių metų, kai anksti neteko tėvo, ir ši skaudi patirtis privertė jį bėgti nuo realybės į vaizduotę. Sėkmė, kurią atnešė „Nesakyk mamai, kad auklė mirė“, jam tapo startu, po kurio jis niekada nenustojo sunkiai dirbti.
Filmo įtaka ir palikimas yra ryškūs. Jis tapo klasika ir iki šiol yra mėgstamas žiūrovų, įkvėpė kitus kūrėjus ir paliko ryškų pėdsaką populiariojoje kultūroje. Ši juosta primena, kad net ir sudėtingose situacijose, kai tenka susidurti su netektimi ar atsakomybe, galima rasti humoro ir stiprybės.
Nesakyk mamai, kad auklė mirė – oficialus anonsas (2024 m.) Simone Joy Jones, Nicole Richie
Ilgaamžiškumo paslaptys: nuo auklės iki šimtamečio
Nors auklės mirtis yra tragiška, gyvenimas, kaip žinia, tęsiasi. Ir kartais jis tęsiasi labai ilgai. Pavyzdžiui, J. Talley, kuri yra vyriausia „superšimtamečių“ klube (žmonės, vyresni nei 111 metų), savo ilgaamžiškumo paslaptį sieja su aukštesniosiomis jėgomis. „Tai geriausias patarimas, kurį galiu jums duoti“, - sako ji. Jos 99 proc. ilgaamžiškumo paslaptis, anot jos, buvo nulemta iš aukščiau. Nors visuomet yra nedidelė tikimybė, kad gyvena koks nors dar senesnis žmogus, apie kurį neturima duomenų, J. Talley yra patvirtintas rekordininkas.
Kitas pavyzdys - Ethel Caterham, kuriai šiuo metu yra 115 metų. Ji yra pirmoji britė, laimėjusi vyriausiojo pasaulio žmogaus titulą nuo 1987 m. E. Caterham savo ilgaamžiškumą aiškina požiūriu į gyvenimą. „Viską priėmiau - ir pakilimus, ir nuosmukius“, - ji sakė. Ji pridūrė, kad „niekada su niekuo nesiginčijo“. Moteris gimė 1909 m. rugpjūčio 21 d. ir buvo antras jauniausias vaikas aštuonių vaikų šeimoje. Būdama 18 metų ji tapo kariškių šeimos aukle Britų Indijoje, o po trejų metų grįžo į Angliją. Ji susituokė 1933 m., jos vyras Normanas tarnavo vyresniuoju karininku Karališkoje kariuomenėje. Pora susilaukė dviejų dukterų ir grįžo į Didžiąją Britaniją. E. Caterham jau 50 metų gyvena Surėjuje, turi tris anūkes ir penkis proanūkius.
Kitas pavyzdys - Susannah Mushatt Jones, gimusi Alabamoje, kuri yra šiek tiek jaunesnė už J. Talley. Tai tarsi laimėti genetikos loterijoje, bet to nepakanka. Dar reikia laikytis tinkamo gyvenimo būdo, - sakė R. Youngas. „Superšimtamečių“ gali padaugėti, nes ilgėja tikėtina gyvenimo trukmė, o pasaulio gyventojų taip pat daugėja. Ilgiausiai išgyvenusiu žmogumi, kurio amžių patvirtina dokumentai, tebelaikoma Jeanne Calment.
Šios ilgaamžiškumo istorijos, nors ir nutolusios nuo auklės mirties temos, parodo, kad gyvenimas yra pilnas kontrastų. Jos primena, kad kiekvienas žmogus turi savo unikalų kelią, savo paslaptis ir savo būdą susidoroti su gyvenimo iššūkiais. Nuo tragiškų netekčių iki ilgaamžiškumo rekordų - visa tai sudaro mūsų bendrą žmogišką patirtį.
Rusijos aktorės Anastasijos Zavorotniuk likimas
Dar viena skaudi netektis, palikusi gilų pėdsaką, yra Rusijos teatro ir kino aktorės bei televizijos laidų vedėjos, serialo „Mano puikioji auklė“ žvaigždės Anastasijos Zavorotniuk mirtis. 53 metų A. Zavorotniuk kovojo su vėžiu. Aktorė sustabdė vaidybos darbus 2019 m. rugpjūčio mėn. Ji jau kurį laiką buvo dingusi iš viešumos, todėl pradėjo sklisti įvairios spekuliacijos apie prastą jos sveikatos būklę.
Visgi paaiškėjo, kad aktorei buvo diagnozuotas ketvirtos stadijos galvos smegenų vėžys. 2019 m. rugsėjo 13-ąją paaiškėjo, kad žvaigždė buvo skubiai nugabenta į klinikas Maskvoje. Medikai aktorės būklę apibūdino kaip labai sunkią. Pasak kelių žiniasklaidos šaltinių, pusė A. Zavorotniuk kūno buvo paralyžiuota, jai prasidėjo edema, kurią veikiausiai sukėlė vėžys. Neurochirurgijos skyriuje atsidūrusi aktorė dėl savo būklės nebegalėjo nei reaguoti į aplinką, nei kalbėti. Jos artimieji taip pat neslėpė niūrių nuotaikų.
Aktorė stipriai sirgo. Jos mama kunigui pripažino, kad situacija išties kritinė ir paprašė visų parapijiečių palaikyti Anastasiją maldomis. Neurochirurgas Viačeslavas Rakas iš N. V. Sklifosovskio mokslinių tyrimų instituto Radiochirurgijos centro komentavo, kad operacija buvo pernelyg komplikuota. Pasak jo, toks smegenų auglys paprastai įsiskverbia į sveikus audinius, todėl faktinio jo dydžio nustatyti neįmanoma. Jam gydyti skiriama chemoterapija ar kt., tačiau tai daroma tik siekiant nors kiek pailginti paciento gyvenimą. „Nugalėti šio tipo auglio praktiškai neįmanoma“, - konstatavo gydytojas.
2019 m. rugsėjo 16-ąją žiniasklaidą pasiekė žinios, kad Anastasijai kilo daugybė komplikacijų, organų nepakankamumas ir pneumonija, todėl jai buvo sukelta dirbtinė koma ir gyvybę palaikė tik medicininė įranga. Aktorė mirė apsupta artimųjų, kurie nesitraukė nuo jos paskutinėmis gyvenimo dienomis. A. Zavorotniuk baigė Maskvos meninio teatro mokyklą-studiją, vaidino teatre vadovaujant Olegui Tabakovui. Didelį populiarumą jai atnešė serialas „Mano puikioji auklė“, kuriame aktorė atliko pagrindinį auklės Viktorijos vaidmenį. Be to, A. Zavorotniuk dažnai vesdavo televizijos laidas („Šokiai su žvaigždėmis“, „Ledynmetis“, „Geros dainos“ ir kt.). Garsi aktorė taip pat buvo trijų vaikų mama.
Ši istorija, kaip ir pirmoji, susijusi su auklės mirtimi, atskleidžia gyvenimo trapumą ir netikėtus posūkius. Ji primena, kad net ir didžiausios žvaigždės yra pažeidžiamos ligų ir likimo.