Kaip apsaugoti šunį nuo vidaus ir išorės parazitų bei nekontroliuojamo veisimosi

Šunys, kaip ir kiti gyvūnai, gali susidurti su įvairiomis sveikatos problemomis, susijusiomis su parazitais ir nekontroliuojamu veisimusi. Dažna apsilankymo veterinarijos klinikoje priežastis - tai būtent parazitų sukeltos ligos arba su veisimusi susiję klausimai. Šiame straipsnyje gilinsimės į šias temas, pateikdami išsamią informaciją apie vidaus ir išorės parazitus, taip pat apie tai, kaip apsaugoti kalytes nuo nepageidaujamo nėštumo.

Vidaus ir išorės parazitai: klastingi priešai

Parazitai skirstomi į išorinius ir vidinius.

Išoriniai parazitai (ektoparazitai) - tai tie, kuriuos galima rasti šuns kailyje. Prie šios grupės priskiriamos blusos, erkės, utėlės, niežai ir pintys. Jų kontrolė reikalauja nuolatinio dėmesio, ypač pavasarį ir vasarą, kai aktyvumas yra didžiausias.

Vidiniai parazitai (endoparazitai) - tai tie, kurie dažniausiai gyvena augintinio virškinimo trakte. Šiai kategorijai priklauso kaspinuočiai, apvaliosios kirmėlės ir pirmuonys, tokie kaip kokcidijos ar lamblijos.

Lamblijos: klastingas pirmuonis

Šiandienos straipsnyje ypatingą dėmesį skirsime varginančiam vidaus parazitui - lamblijai. Šis pirmuonis yra gana sunkiai aptinkamas bendru išmatų tyrimu ir jo nenudės standartinis profilaktinis dehelmintizavimas. Lamblija yra kirmėlių grupės pirmuonis, galintis sukelti ligą, vadinamą giardiaze. Pagrindinis simptomas yra viduriavimas. Parazito šeimininkai gali būti žmonės arba gyvūnai, įskaitant šunis ir kates. Užsikrečiama dažniausiai oraliniu būdu, į burną patekus invazinėms pirmuonių cistoms. Pagrindiniai infekcijos šaltiniai yra užterštas vanduo, dirvožemis arba žalios, neplautos daržovės.

Cistoms patekus į skrandį, dėl druskos rūgšties atsiranda vadinamieji excitozoitai, kurie po ląstelių dalijimosi duoda pradžią trofozoitams - parazito stadijai, gyvenančiai dvylikapirštėje žarnoje ir priekinėje tuščiosios žarnos dalyje. Trofozoitai prisitvirtina prie plonosios žarnos epitelio ląstelių, dalijasi ir kolonizuoja vis didesnį žarnos gleivinės plotą. Periodiškai dalis jų sudaro cistas, kurios su išmatomis išsiskiria į aplinką. Nors jos nėra tokios atsparios aplinkos veiksniams kaip, pavyzdžiui, kokcidijų oocistos, jos labai lengvai perduodamos mechaniškai užteršus aplinką - ant batų, gyvūnų plaukų, o vaikai, žaisdami smėlio dėžėse, perneša ant nešvarių rankų.

Europoje šunų ir kačių užsikrėtimas lamblijomis siekia 3-7 %. Daug dažniau užsikrečia jauni, jaunesni nei vienerių metų amžiaus gyvūnai, todėl lamblijos yra labiausiai paplitęs vidaus parazitas šioje amžiaus grupėje. Infekcija taip pat dažniau pasitaiko didelėse gyvūnų koncentracijose, pavyzdžiui, prieglaudose ar veislynų.

Ar įtariate, kad jūsų šuo turi lamblijas? Simptomai gali visai nepasireikšti, nes tai labai klastingas parazitas. Retkarčiais gali atsirasti lėtinis viduriavimas su gleivėmis. Viduriavimas gali būti trumpalaikis, t. y. iškart po jo gali pasirodyti normalios išmatos, o tai paprastai nuslopina šeimininko budrumą. Po kurio laiko vėl atsiranda viduriavimas, kuris gali išnykti ir savaime. Gali pasireikšti vėmimas, apetito praradimas, pilvo skausmas, vidurių pūtimas, svorio kritimas ir apatija, ypač imuniteto sutrikimų turintiems šunims bei šuniukams, kurie kartu yra užsikrėtę kitais patogenais.

Jei įtariate, kad jūsų šuo užsikrėtęs parazitais, paprasčiausiai surinkite šiek tiek išmatų į indą ir perduokite jį veterinarijos gydytojui. Kai kalbama apie lamblijas, reikalas šiek tiek sudėtingesnis. Lamblijų cistos išsiskiria išmatose labai nereguliariai ir nevienodais kiekiais. Dažniausiai naudojami testai, skirti diagnozuoti šunų giardiazę, yra mikroskopinis tyrimas, PGR, ELISA ir imunochromatografinis testas. Mikroskopinis tyrimas yra vienas iš pigiausių diagnostinių tyrimų, deja, dažnai gali duoti klaidingai neigiamus rezultatus. Naudojant šį metodą labai lengva nepastebėti parazito. Antrasis metodas, kuriuo galima nustatyti lamblijas veterinarijos klinikoje, yra imunochromatografinis testas. Rezultatą galima nustatyti jau po 10 minučių. PGR metodu galima tiesiogiai įrodyti, kad yra lamblijos, konkrečiai jos DNR. Tai taip pat brangiausias metodas. Atliekant išmatų ELISA tyrimą, tiriamojoje medžiagoje ieškoma parazito antigenų. Greitieji imunochromatografiniai testai dažniausiai naudojami veterinarijos praktikoje.

Jei patvirtiname, kad šuns išmatose yra parazito, turime taikyti tinkamą gydymą. Yra kelios giardiazės gydymo schemos. Vienas iš variantų - naudoti fenbendazolą kasdien per 5 dienas. Tada darome savaitės pertrauką ir ciklą pakartojame. Kitas metodas - duoti tablečių, kurių sudėtyje yra febantelio/pirantelio/prazikvantelio derinys (standartinė dehelmintizavimo dozė), per tris dienas, vieną dozę kiekvieną dieną. Taip pat gali būti veiksmingas metronidazolo vartojimas du kartus per dieną per penkias dienas. Baigus gydymą, labai svarbu dar kartą patikrinti išmatas. Jei rezultatas neigiamas, gydymą galima nutraukti. Jei tyrimuose vis dar aptinkama lamblijų, turime dar kartą pakartoti ciklą arba pakeisti vaistus.

Esminiai parazitų perdavimo tarp gyvūnų prevencijos elementai yra patalpų valymas, švarių indų, kuriuose duodamas maistas ir vanduo, naudojimas, augintinio prausimas, siekiant pašalinti prilipusių išmatų ir cistų likučius, ir tinkamas išmatų šalinimas.

Nepamirškime, kad lamblijomis galime užsikrėsti nuo savo augintinio. Jei turime šunį, kuriam diagnozuotos lamblijos, iš karto neišsigąskite, kad jis perduos šį nemalonų parazitą jums. Kad apsaugotumėte save, savo šeimą ir neleistumėte parazitui pakartotinai užkrėsti jūsų šunį, turite reguliariai plauti rankas, ypač po kontakto su savo augintiniu. Pravartu reguliariai skalbti šuns patalynę ir valyti vietas, kuriose buvo jūsų šuo. Nepamirškite reguliariai tikrinti savo šuns sveikatos būklę. Jei pastebėjote nerimą keliančių simptomų, nuveskite augintinį pas veterinarą, kad kuo greičiau būtų galima taikyti tinkamą gydymą. Jei jūsų šuniui kartojasi viduriavimas be jokios priežasties, verta ištirti išmatas dėl lamblijų.

Erkių keliami pavojai ir apsauga

Atšilo. Vis dažniau su savo augintiniais norime ilgiau pabūti lauke, pasivaikščioti gamtoje. Tačiau kaip apsaugoti juos nuo pavojingų išorės parazitų - erkių? Veterinarijos gydytojai rekomenduoja įvairių apsaugos nuo išorės parazitų priemonių. Jų nuomone, vienos veiksmingiausių - kartą per 3 mėnesius vartojamos tabletės, sukurtos naudojant naujas veikliąsias medžiagas (įsisiurbusi erkė gauna neurotoksino „porciją“ ir nebegali savo seilėmis apkrėsti šunį). Jokio nepageidaujamo šalutinio šių tablečių poveikio nepastebėta. Taip pat galima vartoti specialius lašiukus, priešparazitinius antkaklius, purškalus, tačiau jie ne visada yra veiksmingi.

Pavyzdžiui, vienas savininkas dalijasi patirtimi: "Matau, tema labai senai aktyvi buvo, bet gal kas atsiras, kas patartų, turim juodaplaukį ilgesnio plauko šuniuką, suduoti vaistukai "brevecto" purškiu kas savaitę "biokill", bet visvien randu erkių namie.. Gyvenam užmiestį kur, tik vienas kitas namas, kur aplink truputį aukštesnė žolė, bet pastoviai randu erkių iš po pasivaikščiojimų..". Kitas atsiliepimas rodo kitokią patirtį: "Mes tik foresto antkakli naudojam ir jokiu erkiu nei ant suns nei parnesa apskritai. Iki antkaklio tikrai budavo."

Įsisiurbusią erkę reikia labai atsargiai ištraukti. Traukiama specialiu pincetu - suimama ne už kūno, o už galvutės, atsargiai sukama prieš laikrodžio rodyklę. Erkės galvutei nutrūkus, ta vieta patepama jodu arba briliantine žaluma (svetimkūnis savaime pasišalina).

Apsauga nuo nekontroliuojamo veisimosi: ruja ir jos valdymas

Kalytės rujoja maždaug kas pusmetį (išskyrus kai kuriuos vilkų ir šunų mišrūnus ar tokių veislių kaip čekoslovakų vilkšuniai atstovus, kurių kalės dažnai rujoja kartą metuose). Tuo metu gamtos šauksmas būna labai stiprus - šeimininkams pasivaikščiojimo metu tenka vaikyti įkyrius gerbėjus, o anksčiau buvusi paklusni augintinė stengiasi pasprukti ir skubiai susirasti „jaunikį“. Bandymas išvengti nepageidaujamo vaikingumo šeimininkui sukelia didelį stresą, tačiau galima pasirūpinti tinkama „apsauga“ ir nervintis teks mažiau.

Kas yra ta ruja? Kalės lytiškai subręsta 6-18 mėn. amžiaus, mažų veislių greičiau, didelių - vėliau. Ruja gali trukti 5-21 dieną. Rujos etapai yra keli:

• Priešrujo (proestrus) metu pabrinksta patelių lytinės lūpos, pasirodo kraujingos išskyros, kalytės dažnai laižosi „tą vietą“, kartais dažniau šlapinasi, aplink jas pradeda sukiotis „jaunikiai“. Išskyrų kiekis gali būti gana įvairus, kai kurios kalytės praktiškai viską susilaižo, kitoms šiuo metu geriau mūvėti specialias kelnaites. Vienos tampa agresyvesnės, kitos - neklusnios ar susijaudinusios. Priešrujis trunka apie 9 dienas (kartais 2-25 d.). Šiomis dienomis kalytė dar nevaisinga.
• Tikroji ruja (oestrus) reiškia, kad kalė pasiruošusi kergtis. Paprastai šis etapas trunka 5-9 d. (kartais 1-20 d.). Išskyros tampa bespalvės ar rausvos. Kalytė prisileidžia patinus, jiems prisiartinus (ar padėjus ranką ant strėnų) stovi ramiai, uodegą suka šonan. Augintinė gali bandyti pabėgti nuo šeimininko. Šiame etape šunys gali būti itin išradingi, tad geriau kalytę itin atidžiai prižiūrėkite.
• Porujis (diestrus) prasideda pasibaigus tikrajai rujai. Jo metu dingsta išskyros, prarandamas patinų susidomėjimas, kalytės jau negalima apvaisinti. Trunka 30-60 dienų.
• Tarprujis (anestrus) - galutinis rujos etapas, jo metu augintinė būna „normali“. Trunka 7-10 mėn. Jam pasibaigus, rujos ciklas kartosis iš naujo.

Apsaugos priemonės:

• Laikykite uždarą: Rujos metu pasistenkite, kad ji neturėtų galimybės pasprukti. Jei kieme laikoma kalytė kartais geba išsprūsti ir palakstyti gatvėje, rujos metu ji tikrai pasistengs tai padaryti. Jei „mergina“ gyvena aptvertame kieme ar voljere, nepasitikėkite tvora. Faktas, kad Jūsų kalytė negali iššokti laukan, dar nereiškia, kad joks „princas“ nesugebės prasibrauti vidun. Kai kurių atkaklių „donžuanų“ niekas nesulaikys.
• Atskirkite ar sterilizuokite: Jei namie auginate skirtingų lyčių šunis, rujos metu teks juos atskirti, arba galite viskam pasiruošti iš anksto ir bent vieną iš jų kastruoti.
• Hormoniniai preparatai: Rujos slopinimui kartais naudojami hormoniniai preparatai, dažniausiai sukurti progestinų (hormonų, naudojamų kaip kontraceptikai) pagrindu. Prieš duodami jų savo numylėtinei būtinai pasitarkite su veterinarijos gydytoju, įvertinkite visus „už“ ir „prieš“ (juk jie gali padidinti gimdos uždegimų ar onkologinių ligų tikimybę). Tokių preparatų negalima skirti sergant gimdos, skydliaukės ligomis, cukriniu diabetu, esant pieno liaukų augliams.
• Chlorofilo tabletės ir kiti kvapo neutralizatoriai: Rujos metu augintinei galima duoti chlorofilo tablečių - jos neutralizuoja kalės kvapą rujos metu (taip pat ir šiaip nemalonų kvapą). Tik pasikonsultuokite su veterinarijos gydytoju, kuris nurodys tikslią dozę. Kai kurie savininkai sritį apie pauodegį patepa mentoliu - tai gali slopinti rujos kvapą. Yra ir specialių komercinių preparatų, slopinančių kalės rujos kvapą.
• Daugiau dėmesio ir pavadėlis: Skirkite augintinei daugiau laiko, rujos metu jokiu būdu nepaleiskite jos lauke be pavadėlio. Gal įprastomis sąlygomis tai labai klusni ir protinga kalytė, tačiau hormonams susukus galvelę, ji gali neklausyti jūsų šūkavimų. Patinėlis, pajutęs veistis pasiruošusią kalę, taip pat gali tapti nekontroliuojamas, kai kuriais atvejais netgi kelti pavojų Jums. Beje, patinas rujojančią kalę gali užuosti poros kilometrų atstumu.
• Specialios kelnaitės: Kaip kalyčių apsaugos priemonė vis labiau populiarėja specialios kelnaitės, į kurias dedami įklotai, taip pat specialūs vienkartiniai vystyklai. Šios priemonės apsaugos ir Jūsų baldus bei grindis nuo dėmių - tai itin aktualu auginantiems tas kalytes, kurios prasčiau pasirūpina savo higiena. Svarbu, kad toji „apsauga“ būtų patogi, pritaikyta augintinės dydžiui, gerai sugertų skysčius. Tiesa, palaida lakstyti su kelnaitėmis augintinės vis vien geriau neišleiskit - kai kurie patinai per daug nesismulkina ir tuos „skaistybės diržus“ lengvai nudrasko.

• Sterilizacija/kastracija: Jei gyvūno nesiruošiate veisti, labai gera išeitis - chirurginė intervencija. Operacija nesudėtinga, jos metu patelėms pašalinamos gimda ir kiaušidės, patinams - sėklidės. Kai kurie šaltiniai pataria kalę kastruoti iki pirmosios rujos. Tačiau reikia turėti omenyje, kad moteriški hormonai turi įtakos organizmo formoms ir iškastravus iki pirmosios rujos (subrendimo) kalytę gali likti vaikiška paauglė, ilgakojė manekenė. Dėl to kai kurie veterinarai siūlo kalę kastruoti tuoj po pirmosios rujos, kai kalė truputį pastambėja, paapvalėja, įgauna „suaugusios moteriškės“ formas.

Jei planuojate kalytę poruoti, atsiminkite, kad kergimas nėra skirtas tam, kad suteiktų Jums kuo daugiau džiaugsmo ar malonumo. Norint veisti savo augintinį, būtina jam atlikti sveikatos tyrimus (bent jau privalomus), dalyvauti parodose ir gauti tinkamus įvertinimus. Jei tikite, kad poravimasis šunims yra labai malonus procesas, žinokite: šunys ne žmonės, veistis jie veržiasi vedami instinktų, o malonumo nejaučia. Vaikingumas yra sunkus išbandymas tiek kalytei, tiek jos šeimininkui, o kai kuriais atvejais gali baigtis sunkiomis komplikacijomis ar net gaišimu.

Netaisyklingas sąkandis: daugiau nei tik estetika

Netaisyklingas sąkandis arba sąkandžio anomalija - tai nukrypimas nuo taisyklingo sąkandžio normų. Dėl netaisyklingo sąkandžio šuo negali normaliai sukramtyti ir praryti maisto. Netaisyklingas dantų sukandimas traumuoja dantenų, žandų, liežuvio ir lūpų gleivinę, ir gali sukelti haimoritą (prienosinio ančio gleivinės uždegimas).

• 2A klasės netaisyklingi sąkandžiai yra dėl per ilgo viršutinio žandikaulio (prognatija). Tokio sąkandžio pasekoje apatiniai iltys ir kartais apatiniai kandžiai kontaktuoja su kietuoju gomuriu.
• 3B klasės netaisyklingi sąkandžiai yra dėl per daug atsikišusio į priekį apatinio žandikaulio - progenija.
• Priekinis kryžminis sukandimas arba perkandimas yra labiausiai paplitęs tarp šunų, nelaikomas genetiškai paveldimu ir dažniausiai pataisomas.
• Galinis kryžminis sukandimas atsiranda, kai vienas ar keli apatinio žandikaulio prieškrūminiai dantys sutampa arba dengia viršutinio žandikaulio prieškrūminius dantis.
• Kreiva burna, arba kreivas sukandimas pasireiškia tada, kai viena žandikaulio pusė išauga greičiau nei kita.
• Dantų ir žandikaulių dydžių skirtumai.

Ortodontija - veterinarinės stomatologijos kryptis, susijusi su sukandimo anomalijų koregavimu. Daugelis netaisyklingų sąkandžių gali būti ištaisyti. Ortodontinis gydymas turėtų būti atliekamas tik veterinarijos gydytojų-odontologų, kurie yra susipažinę su dantų judėjimo principais. Beveik visos sąkandžio korekcijos procedūros atliekamos su bendra anestezija. Per visą gydymo laikotarpį narkozė Jūsų gyvūnui gali būti atlikta nuo 3 iki 20 kartų. Sąkandžio korekcijos gydymo eiga ir rezultatai labai priklauso nuo Jūsų pasiryžimo ir gyvūno priežiūros. Šuo turi būti apsaugotas nuo bet kokios galimybės kažką pagriebti dantimis, graužti. Sąkandžio korekcijos gydymo trukmė siekia apie 3 mėnesius.

Pirmieji sužinokite naudingus patarimus Jūsų augintiniams ir susipažinkite su kitų gyvūnų sėkmės istorijomis!

tags: #sunu #apsauga #nuo #nevaisingumo