Krikščioniškojo tikėjimo širdyje slypi pasakojimas apie stebuklingą gimimą, įvykį, kuris pakeitė istorijos eigą ir iki šiol įkvepia milijonus. Tai pasakojimas apie Jėzaus gimimą, jo motinos Marijos ir sužadėtinio Juozapo istoriją, kuri yra kupina pasitikėjimo, dieviškojo įsikišimo ir neišmatuojamos meilės. Šis įvykis, aprašytas Evangelijoje pagal Matą, ne tik žymi Dievo Sūnaus atėjimą į pasaulį, bet ir atskleidžia gilesnę Dievo prigimties ir Jo santykio su žmonija esmę.
Dieviškasis planas ir Juozapo nerimas
Evangelijos pagal Matą pasakojimas prasideda nuo Marijos, kuri buvo susižadėjusi su Juozapu. Dar prieš jiems pradėjus kartu gyventi, įvyko tai, kas turėjo sutrikdyti ir sukelti nerimą - Marija tapo nėščia per Šventosios Dvasios veikimą. Šis įvykis, nors ir nepaaiškinamas žmogiškuoju supratimu, buvo Dievo plano dalis. Juozapas, kaip teisus vyras, nenorėdamas daryti Marijai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Jo reakcija buvo natūrali ir, ko gero, kiekvienas panašioje situacijoje galbūt taip pasielgtume; dažnai norisi bėgti nuo sunkumų, nuo to, ko nesuprantame. Tačiau Dievas, matydamas Juozapo sumišimą ir sumanymą, pasiuntė jam savo angelą per sapną.
Angelo žodžiai Juozapui buvo kupini paguodos ir apreiškimo: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios.“ Angelas tęsė, atskleisdamas gimstančiojo tapatybę ir jo misiją: „Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes Jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“ Šie žodžiai ne tik nuramino Juozapo širdį, bet ir atskleidė didingą Dievo planą - siųsti savo Sūnų, kad išgelbėtų žmoniją.
Pranašystės išsipildymas: Emanuelis
Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą Izaiją: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: ‘Dievas su mumis‘.“ Ši pranašystė, užrašyta Izaijo knygos 7-o skyriaus 14-oje eilutėje, yra viena iš esminių krikščioniškojo tikėjimo atramų. Nors kai kurie liberalūs teologai bando paneigti jos pranašišką prasmę, teigdami, kad hebrajiškas žodis „almah“ gali reikšti tiesiog „mergelę“ ar „jauną moterį“, Biblijos kontekstas ir Evangelijos pagal Matą aiškus liudijimas patvirtina nekaltą prasidėjimą.
Matas savo Evangelijoje, cituodamas Izaiją, pavartojo graikišką žodį „parthenos“, kuris neabejotinai reiškia „mergelę“ arba nekalta moterį. Pats Partenono pavadinimas, kilęs iš šio žodžio, simbolizuoja nekaltybę. Taigi, gimęs iš mergelės Marijos, Jėzus tapo Emanueliu - „Dievas su mumis“. Tai nebuvo tik simbolinis pavadinimas. Jis atspindėjo pačią Dievo prigimtį ir Jo artumą žmogui.
Dievo paveikslas: Valdovas ir Emanuelis
Daugelis žmonių ilgą laiką Dievą suvokė kaip suverenų Valdovą ir Aukščiausiąjį Teisėją, kuris tik sėdi soste ir akylai stebi, kada susikirsiu, o tada baudžia, kad nepamirščiau, kokia praraja plyti tarp manęs ir Jo. Tačiau toks Dievo paveikslas nėra biblinis. Dievas iš tikrųjų yra Viešpats, Valdovas ir Teisėjas. Bet Jis yra ir Emanuelis - „Dievas su mumis“. „Su“ byloja apie tapatybės nustatymą. Dievas Kristuje tapo žmogumi. Atstumą ir kitoniškumą nušvietė tas „su“ Emanuelio varde. Jis prisiėmė mūsų pavidalą, mūsų bėdą.
Apaštalas Paulius sako, kad Dievas „tą, kuris nepažino nuodėmės, dėl mūsų pavertė nuodėme“ (2 Korintiečiams 5, 21). Tai yra neįtikėtinas Dievo nuolankumas ir meilė. Jis ne tik tapo panašus į mus, bet ir pats prisiėmė mūsų nuodėmes. Dar būtina pridurti, kad Dievas norėjo, jog tasai „su“ būtų abipusis: Jis nusprendė būti viena su mumis todėl, kad panoro, jog mes būtume viena su Juo. Nuostabu tai, jog Jis panoro, kad liktume su Juo ne tik dėl numatyto likimo. „Su“ kalba ne tik apie vietą, bet ir apie charakterį. Kaip tik dėl to Dievas reikalavo iš Izraelio šventumo. Kad įvykdytų savo misiją kaip šventoji tauta, jie turėjo būti šventi. O kad pasiliktų su Juo, jie turėjo būti dar šventesni, nes Jis yra pasakęs: „Aš esu šventas.“
Galbūt kaip tik todėl šlovingiausias Dievo pažadas iš visų, užrašytų Biblijoje, yra kiekvieno tikinčiojo Naujajame Testamente vadinimas šventuoju. Tėvas, per Kristaus auką susitapatinęs su mumis, gali įkvėpti mums savo gyvybės, kad mes, iš prigimties būdami nusidėjeliai, taptume Dievo bendražygiais - ir ne tik! Mums skirta būti Tėvo vaikais ir Jo Sūnaus nuotaka.
Mokymasis pasitikėjimo ir meilės
Šv. Kalėdos ir ateinantys Naujieji metai - tai pačios gražiausios šventės, kurias švenčia visa žmonija. Tai ypatingas metas, kada Dievas tampa žmogumi. Tai visiško Dievo palankumo ir gailestingumo parodymo žmogui metas. Tokį įvykį minėdami, kada pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus tampa regimas ir matomas Betliejaus tvartelyje, atleiskime vieni kitiems įsisenėjusias nuoskaudas ir nesutarimus. Būkime tie žmonės, kurie liudijame tą nepaprastą įvykį, kuris pakeitė visą žmonijos istorijos tėkmę. Juk pats Dievas atėjo į žemę ir tapo vienu iš mūsų, tam, kad mes būtume pakylėti link Jo.
Dievas ateina pas kiekvieną iš mūsų visiškame paprastume ir supratingume. Jis ateina pas mus kaip kūdikis, kuriam nebuvo vietos gimti namuose, Jis gimė tvartelyje. Būkime to nepaprasto įvykio skelbėjai savo šeimose, darbo vietose ir net mūsų miesto gatvėse. Mylėkime kiekvieną sutiktą žmogų, taip kaip mus pamilo Dievas. Parodykime vieni kitiems paprastumą ir supratingumą. Kartais kalbame apie tai, kaip kiti turėtų pasikeisti… Dievo pasirodymas žemėje, visiškame nuolankume savo kūriniui t.y. žmogui, mums duoda pavyzdį, kaip mes turime mylėti ir gerbti vieni kitus.
Šiandien mes esame mokomi pasitikėjimo. Kasdienybėje, kada mums atrodo, jog esame išgąsdinti sunkumų, nežinomybės, tereikia sustoti ir kreipti savo širdį į Viešpatį. Tuomet išgirsime ir mes, kas buvo išsakyta šv. Juozapui: nebijok. Juk pats Viešpats duos mums ženklą. Kaip buvo su Moze, taip visuomet bus su mumis. Tik būkime stiprūs ir labai drąsūs, kad galėtume išpildyti Jo įsakymus.
Tegul šios Šv. Kalėdos būna mums priminimas, jog Dievas mus be galo myli ir nuolat beldžiasi į mūsų širdies duris. Tik nuo mūsų pačių priklauso, ar mes Jam jas atversime. Džiugių ir Dievo palaimingų šv. Kalėdų!
Kiti skaitiniai: Jer 23, 5-8; Ps 71, 1-2. 12-13.