Istorija, kaip teigia recenzentas Dr., yra atminties gaivintoja. Ji liudija, kas iš tikrųjų vyko praeityje ir moko suprasti, kodėl vienu ar kitu metu susiformuoja vienokia ar kitokia pasaulėžiūra, psichologinė būsena ar tautos dvasia. Neturintis istorinės atminties, neturi nė pasaulėvaizdžio, ir tokių žmonių visuomenė būtų nestruktūrizuota masė, nesuvokianti, kas ji tokia. Šie žodžiai tinka ne tik tautos istorijai, bet ir asmeninei istorijai, kurią formuoja patirtys, aistros ir atradimai. Viena iš tokių aistrų, atvedusių į ypatingą atradimą, yra Ričio Davidavičiaus, apie kurio gimimo dieną mums primena šis pasakojimas, kelias. Nors tiesiogiai gimimo diena ir nesusijusi su sporto ar kultūros įvykiais, ji tampa atspirties tašku kalbant apie žmogaus kelią, jo pasirinkimus ir atrastas vertybes.
Krepšinio Aikštelėje: Varžybų Dvasia ir Lyderystė
Varėnos rajono krepšinio pasaulyje netrūksta aistrų ir įspūdingų pergalių. Vaido Smolensko auklėtiniai vėl pademonstravo savo jėgą, sutriuškindami SK „Dzūkų ekipą“ rezultatu 112:41. Tai rodo ne tik komandos meistriškumą, bet ir gerą trenerio darbą bei jaunųjų sportininkų atsidavimą. Kitoje aikštelės pusėje, SK „Toreso“ puolėjas Eimantas Vojevockas, žaidęs be kelių savo lyderių, iškovojo nelengvą pergalę 90:85 prieš SK „Ekstra“ ir taip pateko į pirmenybių pusfinalį. Jo rezultatyvumas, ypač 2018-19 m. sezone, kai jis buvo pripažintas rezultatyviausiu (MVP) trečią kartą, įspūdingas - 68 taškai į SK „Dzūkų“ krepšį. Tai liudija apie jo išskirtinį talentą ir svarbą komandai.
Bičių derbyje vyresnioji komanda - 1998 m. gimimo - įrodė savo pranašumą, įtikinamai įveikdama „Bitės’00“ ekipą rezultatu 93:73. Tai klasikinis pavyzdys, kaip patirtis ir branda gali nugalėti jaunystės entuziazmą. Didžiausia intriga vyko tarp Irmanto Matulevičiaus SK „Erbis“ ir Valdo Riaubo treniruojamų Žilinų. Nors Erikas Šimoniūtis iš Žilinų pelnė 25 taškus, Rytis Amšiejus iš SK „Erbis“ atsakė 35 taškais, demonstruodamas savo gebėjimą vesti komandą į priekį. Šios varžybos atspindi krepšinio grožį - netikėtumus, asmeninius pasirodymus ir komandinę dvasią.
Rytis Davidavičius: Nuo Krepšinio Aistros iki Kinų Arbatos Ceremonijos
Tačiau Rytis Davidavičius, apie kurio gimimo dieną kalbame, neapsiribojo tik sportu. Jo kelias nuvedė tolyn nuo krepšinio aikštelės, į pasaulį, kuriame svarbiausi tampa tylus buvimas, harmonija ir gilus tradicijų supratimas. Klaipėdoje, mieste, kur triukšmas pasiglemžia vis daugiau teritorijų, jo įkurta kinų arbatinė „Tylos garsas“ tapo oaze ramybės išsiilgusiems žmonėms. Tai vieta, kur laikas sulėtėja, o kasdienybės rūpesčiai atidedami į šalį.
Rytis, kartu su žmona Marina, po dešimties metų klajonių Lietuvą ir gimtąjį miestą pasiekė nešini ne tik krepšinio patirtimi, bet ir giliu susidomėjimu kinų kultūra. Jų susidomėjimas nėra atsitiktinis - nuo 1989 metų jie praktikuoja ušu, o kinų filosofija ir daoizmu domėjosi dar tada, kai šios žinios buvo sunkiai prieinamos. Kiekvienas jų rytas prasideda nuo ciguno pratybų ir arbatos gėrimo ritualo, kuris jiems yra ne tik gėrimas, bet ir meditacija, kelias į vidinę ramybę ir savęs pažinimą.
Kinų Arbatos Kultūra: Daugiau Nei Gėrimas
Kinų arbatos kultūra siekia daugiau nei 5000 metų. Ilga kinų arbatos ragavimo ceremonija, atliekama su mažais, žaislinius primenančiais puodeliais, gali pasirodyti neįprasta vakarietiškam žmogui, pripratusiam prie greito vartojimo. Tačiau Aivenho (Ričio) teigimu, tai ne tik ritualas, bet ir kelias į nemirtingumą, lietuviškai tariant - „prabudimas“. Tai reiškia gyvenimą čia ir dabar, suvokiant kiekvieną akimirką.
Arbatos gėrimas, pasak Aivenho, yra meditacija be specialių taisyklių. Svarbiausia - skonis ir kvapas, visa kita ateina savaime. Ši meditacija turi daoistų filosofijos atšvaitą. Nors iš pradžių gali atrodyti keista gurkšnoti arbatą iš mažų puodelių, pabandę žmonės atranda malonumą ir ramybę. Arbatinėje galima paragauti apie 60 rūšių kolekcionuojamų arbatų, auginamų mažesniuose plotuose ir išvestų per daugelį metų.
Yra žinoma daugiau nei 2000 arbatos rūšių Kinijoje. Žaliosios arbatos skirstomos į baltas (nuskintas ir išdžiovintas) ir geltonas (pavasarines, skintos tik pumpurėliai). Kinų raudonosios (pas mus vadinamos juodosiomis) arbatos reikalauja mažiausiai priežiūros. Ypatinga rūšis - lunai, melsvai žalios ritualinės arbatos, dar vadinamos arbatos tobulybe arba „Juoduoju drakonu“. Jos turi dangaus ir žemės energijos, yra labai energetiškai stiprios, nors skonis švelnus. Juodosios - puer - valo nuo toksinų ir yra naudingos po ligų.
Arbatos Ceremonijos Etiketas ir Simbolika
Kinų tradicijoje, prieš geriant arbatą, indai šildomi. Pasak Aivenho, arbata turi kancerogeninių medžiagų, kurios dezinfekuoja indą geriau nei vanduo. Prieš geriant kitą kartą, indai perliejami karštu vandeniu. Po pašildymo atliekama „skonio įmušimo“ procedūra, kurios metu arbata maišosi, keičia skonį ir kvapą.
Ceremonijoje svarbi simbolika: vyriška energija - pylimas, moteriška - ragavimas. Kai į moterišką indą įdedamas vyriškas ir keliamas, girdimi burbuliukai. Devyni burbuliukai apibūdina vidinę būseną, kai žmogus yra sąmoningas ir negalvoja apie nieką, tik apie arbatos skonį ir kvapą. Jeigu mintys klajoja, burbuliukų nesigirdi.
Svarbu, kad arbata būtų šviežia - iki dvejų metų nuo nuskynimo, nes vėliau ji praranda savo savybes ir tampa „tuščiu gėrimu“. Aivenhas pataria gerti net ir nebrangią, bet šviežią arbatą. Jo įsitikinimu, geriant arbatą galima išgirsti jos tylą - tai ir yra tikslas: būti be minčių, be jausmų. Kad išgirstų arbatos tylą, žmogus negali būti susijaudinęs.
Pilstančiojo arbatą užduotis - perduoti ramybės būseną, kad žmonės nusiramintų ir suprastų arbatą. Kinijoje įprasta, kad prieš dvikovą meistras meistrui pasiūlo arbatos, ir pagal tai, kaip ji išpilama, kitas supranta, ar verta su juo kautis. Vienas meistras, pamatęs, kaip kitas pilsto arbatą, jam nusilenkė ir pasakė: aš pralaimėjau.
Arbata nemėgsta rankų prisilietimo; visi ceremonijoje naudojami įrankiai skirti tam, kad nesiliestume prie jos. Kiekvienas prisilietimas susilpnina arbatos savybes. Aivenhas kalba apie arbatą tarsi ji būtų gyva: ji nemėgsta, kai ją liečia, arba jai patinka, kai ją giria. Parodydamas du sulipusius puodukus, jis iliustruoja, kaip žavėjimasis šiuo gėrimu veikia.
Istorija ir Atmintis: Tautos Gyvybės Gijos
Recenzento Dr. žodžiai apie istoriją kaip atminties gaivintoją ir tautos gyvybės gijų surišinėjimą yra ypač aktualūs. Nors Ričio Davidavičiaus kelias ir prasidėjo nuo sporto, o vėliau atrado kinų arbatos kultūrą, jo istorija yra ir apie asmeninį pabudimą, savęs pažinimą ir tradicijų puoselėjimą. Tai primena, kad kiekvienas asmuo, per savo aistras ir atradimus, prisideda prie bendros istorijos audinio.
Istorija, pasak Dr., dažnai neša nerimą, o ne ramybę. Tačiau atsisakyti jos reikštų atsisakyti savęs. Komunizmo laikotarpis Lietuvoje paliko gilų randą, atskleidžiantį tautos pasipriešinimo esmę. Partizanų persekiotojų psichologija ir mąstysena atsispindi dokumentuose, o teisminiai procesai primena apeigas. Komunizmas, kaip teigiama, atsispindi savo paliktuose liudijimuose tarsi iš vidaus.
Tautos priešinimosi persekiotojams istorija atskleidžia lietuviškos dvasios esmę. Pokario istorijoje žmogaus įsitikinimai ir veiksmai dažnai sutapo. Ši tragedija interpretuojama įvairiai: klaida, politinis nesusivokimas, romantinis idealizmas. Johanas Gotfrydas Herderis rašė, kad prispaustųjų geravališkas, patiklus bejėgiškumas virsta tingiu kantrumu, kuris yra stipriausias despotizmo ramstis.
Ši krašto studija, kaip tęsinys knygos „Dainavos senovė", autoriaus pastangos gaivinti istorinę atmintį. Atsivėrus archyvams po nepriklausomybės atkūrimo, tyrinėtojai susidūrė su nežinoma ir stulbinančia medžiaga. Autorius stengėsi išsaugoti komunistų mąstymo autentiškumą, netaisydamas jų tekstų. Dokumentų vertimai iš rusų kalbos papildo prisiminimus, tačiau dominavus partizanų dokumentams ir atsiminimams, knygos kalba, stilius ir dvasia būtų kitos.
Bolševikai 1940 m. į Lietuvą atnešė ne tik „maskolių pulkus", bet ir bandė diegti savąją „religiją", atimti dieviškumo pradą ir istorinę atmsetIntį, sunaikinti visa, kas šventa, tautiška ir valstybiška. Per garsiakalbius ir mitingus sklisdavo „naujoji evaneglija" apie socialinę lygybę, mokslo pažangą ir gamtos užkariavimą.
Osipo Mandelštamo žodžiais, į Lietuvą atėjo „kavkazskij chitrec" - dvilypis padaras, kurio iškrypėliškos prigimties vaizdiniai persipina su nenugalimu polinkiu į sadizmą ir terorą. Tokie minios vedliai neretai būna silpni, pusiau pamišę, ant išprotėjimo ribos esantys žmonės su menininko ir lyderio polinkiais. Demonizmo formulė: „Esu aš ir esti ne aš. Visa, kas ne aš, turi tapti manimi". Šią galią emanavo ČK, šiurpiausia XX a. valdžios struktūra.
Šis velniškas sadizmas buvo perkeltas į nusikalstamas struktūras kaip NKGB, NKVD, MGB, MVD ir KGB. Jų slaptieji agentai veikė tarp mūsų, neretai kaip artimiausi žmonės, siekdami, kad net šviesiausi žmonės susipainiotų, pavargtų, pasiduotų ir vienas kitu nepasitikėtų. Stalino galia, paremta klasta ir teroru, siekė tautas nukraujavusias ir piktas daryti.
Azijietišką bolševikų valdžios mistiškumą ir žiaurumą lietuviai ypač skaudžiai patyrė 1941 m. birželį. Žmonės žinojo, kad velnias pavojingas ne tada, kai matomas, bet kai veikia per kitus. Tokiu būdu veikė Antanas Sniečkus, Fridas Krastinas, Leo Finkelšteinas ir daugelis kitų. Sadizmo psichologinės šaknys slypi valdžios geidime, liguistame polinkyje dominuoti, komanduoti, naikinti.
Lietuvos valstietis, laikęsis meilės ir doros įstatymų, nesapnavo, kad ateis tokie šiurpūs laikai, kai viršų ims ne Dievo įdiegti principai, o žemiausi pasąmonės instinktai. Komunistai šį „mokslą" buvo įvaldę tobulai. Nerono laikais, kaip ir lietuvių tardymų kamerose, vyko klaikūs vaizdai, sukeliantys siaubą ir nepasitikėjimą net artimiausiais kaimynais.
Lietuvos miesteliai su raudonais sušaudytų žydų mūreliais primena, kad jų sienos prisigėrusios kraujo žmonių, paklaikusių nuo tardymų ir kankinimų. „Stribynuose" augo piktžolės, maitinančios piktas mintis ir neigiamas emocijas. Komunistai, žengdami iš nusikaltimo į nusikaltimą, vedėsi ar varėsi net niekuo dėtų žmonių. Pagal KGB dokumentus, Lietuvoje veikė 38 777 partizanai, iš kurių 19 901 žuvo, 18 847 suimti, areštuota 62 184 „banditai".
Partizanų nuotraukos, rastos apleistų namų sienų plyšiuose, demonstravo jaunystės drąsą ir didvyriškumą. Vienišas alyvų krūmas laukuose žadina prisiminimus apie ten gyvenusius žmones. Kaip ir Romos laikais, kai energetika virto pragariškais reiškiniais, taip ir Lietuvoje, tamsoje tūnantys gaivalai privalo apleisti žmogų, nes be istorijos tiesos ir šviesos nėra išsigelbėjimo.
Lietuva laisva, tačiau partizanai vis dar vadinami banditais, o tautos pasipriešinimas - naiviu romantizmu. Laisvės kovų istorijas jie nusinešė anapus. Iš padrikų prisiminimų Didžiosios Visumos neatkursi. Autentiški MGB dokumentai ir prisiminimai sugretinami, kad skaitytojui būtų sukurtas tikresnis ir gyvesnis Laisvės kovų vaizdas. Didžiausia mįslė ne fizinės kovos istorija, o to meto psichologija, kurią vargu ar įmanoma iki galo atskleisti ir paaiškinti.
1939 m. rugsėjo 17 d. prasidėjo įvykiai, pakeitę Lietuvos istoriją. Lenkų karininkai prašė įsileisti į Lietuvą, vyko susišaudymai, buvo internuojami lenkų karininkai ir kareiviai. Rusų tankai užėmė Sapackinę, įvyko susišaudymas Igarkos miške. Spalio 1 d. rusai užėmė Punską, spalio 6 d. Suvalkuose susitiko su vokiečių kariuomene. Rusų kariuomenė gaudė dvarininkus ir civilius, o suvalkiečiai, bijodami bolševikų valdžios, norėjo būti bet kieno, tik ne jų valdžioje.
Bolševikai gaudė lenkų kariuomenės likučius, o rusų okupuotoje Lietuvoje veikė naujosios valdžios vietos komitetai, sudaryti daugiausia iš bedarbių ir žydų tautybės gyventojų. Vilniuje buvo apie 300 ginkluotų žydų milicininkų. Lenkų likučiai slapstėsi miškuose, prieš rusų kariuomenę veikė lenkų partizanai.
1939 m. rugsėjo 28 d. Maskvoje pasirašyta Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos - Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis. Lietuva įsileido Sovietų kariuomenės įgulas, o žmonės sakė: „Vilnius mūsų, o mes rusų". Sovietų kariuomenė Lietuvoje buvo tikras „Trojos arklys", leidęs įvesti papildomus kariuomenės dalinius ir pateikti ultimatumą 1940 m. birželio 14 d.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų kariuomenės daliniai peržengė valstybės sieną, o Kaune pradėjo leistis rusų karo lėktuvai ir girgždėti tankai. Į Kauną atvyko Molotovo pavaduotojas Dekanozovas, suformavęs naują „Liaudies Vyriausybę" su Justu Paleckiu priešakyje. NKVD-NKGB šnipai nurodė, kas turės valdyti Sovietų Lietuvą. Vidaus reikalų ministru tapo Mečislovas Gedvilas, o valstybės saugumo departamento direktoriumi - Antanas Sniečkus. Abu - Lietuvos genocido šulai. M. Gedvilo įsakymu buvo uždarytos ankstesnės politinės organizacijos.
Ričio Davidavičiaus kelias, nors ir prasidėjęs nuo sporto, atvedė jį prie gilesnių tradicijų ir kultūros atradimų. Jo istorija, kaip ir tautos istorija, yra apie atmintį, pasipriešinimą ir ieškojimą. Nuo krepšinio aikštelės šurmulio iki ramios arbatos ceremonijos tylos, Rytis Davidavičius atstovauja žmogaus gebėjimą keistis, atrasti ir dalintis vertingomis patirtimis.
tags: #rytis #davidovicius #gimimo #diena