Lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis, gimęs 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėliuose, Gumbinės apskrityje, Prūsijoje, laisvų valstiečių šeimoje, yra žinomas visų pirma kaip didžiosios poemos „Metai“ autorius. Tačiau jo gyvenimas ir veikla buvo daug platesni ir įvairesni, nei dažnai įsivaizduojama. 2013-2014 metais minint jo 300-ąsias gimimo metines, kurios įtrauktos ir į UNESCO sukakčių sąrašą, verta pažvelgti į Donelaitį ne tik kaip į poetą, bet ir kaip į išsilavinusį, techniškai gabų bei gamtą mylintį žmogų.
Kilmė ir išsilavinimas: Laisvųjų valstiečių kelias į Karaliaučiaus universitetą
Kristijonas Donelaitis gimė Lazdynėliuose, vietovėje, esančioje netoli Gumbinės. Jo tėvai buvo laisvieji valstiečiai, turėję apie 30 ha žemės ir laisvi nuo baudžiavos, nes vadovavosi Kulmo teise. Tokia padėtis leido jam gauti geresnį išsilavinimą. Nors tėvas mirė, kai Kristijonui tebuvo šešeri, palikdamas našlę su septyniais vaikais, šeima, nors ir vargdama, siekė išugdyti gabius meistrus ir mechanikus. Donelaitis, vienas iš septynių vaikų, patyrė skurdo sunkumus, tačiau jo gabumai leido jam siekti aukštesnių tikslų.
1732 m. jis pradėjo mokytis keturklasėje Karaliaučiaus katedros mokykloje, kur jam teko ne tik mokytis, bet ir atlikti sunkius buities darbus, giedoti bažnyčios chore ir net laidoti mirusiuosius. Tai neigiamai atsiliepė jo sveikatai. 1736 m. Donelaitis įstojo į Karaliaučiaus universitetą, kur studijavo teologiją, lankė lietuvių kalbos seminarą, mokėsi prancūzų, lotynų, graikų ir hebrajų kalbas. Stipendijos neužteko, todėl studijų metais jam ir vėl teko daug dirbti, kas dar labiau pablogino jo jau ir taip silpną sveikatą. 1740 m. baigęs universitetą, Donelaitis pradėjo dirbti Stalupėnų (dabar Nesterovas) mokyklos mokytojo padėjėju, vėliau tapo jos rektoriumi.
Tarnystė Tolminkiemyje: Pastorystė, labdara ir techniniai pomėgiai
1743 m. Kristijonas Donelaitis buvo paskirtas Tolminkiemio parapijos pastoriumi. Šioje vietovėje jis praleido likusius 37 savo gyvenimo metus iki pat mirties 1780 m. vasario 18 d. Čia jis ne tik sakė pamokslus lietuvių ir vokiečių kalbomis, siekdamas, kad parapijiečiai nuoširdžiai tikėtų ir sektų Jėzumi, bet ir aktyviai užsiėmė labdaringa veikla. Jis atnaujino kleboniją, pastatė naują mokyklą ir našlių namus, nes, vedęs Stalupėnų mokyklos vedėjo našlę Reginą, vaikų nesusilaukė ir rūpinosi, kaip po jo mirties gyvens našlė.
Kristijonas Donelaitis | LITERATŪROS AKCENTAI
Tačiau Donelaitis buvo žinomas ne tik kaip dvasininkas ir labdarėlis. Jo pomėgiai ir gebėjimai apėmė ir technikos sritį. Jis domėjosi mechanika ir optika, pats gamino didinamuosius stiklus, barometrus, laikrodžius ir netgi fortepijonus. Nors apie šiuos jo gebėjimus išlikę mažai rašytinės medžiagos, liudijimai apie jo meistriškumą yra gana išsamūs. Jis pats meistravo instrumentus, teikino optinius stiklus, darė barometrus. Viename pokalbyje su kolega iš Įsručio, kunigu Jordanu, Donelaitis siūlo jam pagaminti didinamąjį stiklą, pabrėždamas jo naudą senatvėje, kai sunkiau įskaitomi ankstesnių pastorių raštai. Jis netgi perlydydavo krištolines taures į lęšius, naudodavo čekiško stiklo, kurį gaudavo iš savo brolio juvelyro Karaliaučiuje. Donelaitis taip pat domėjosi mediena, rinkdavo ir apdorodavo įvairių rūšių medieną (vinkšną, klevą, buką, beržą), kurią naudojo laikrodžių, barometrų rėmams, fortepijonų korpusams gaminti. Jo brolis Fridrikas (Pričkus) Karaliaučiuje buvo garsus auksakalys ir muzikos bei fizikos instrumentų dirbėjas, pagaminęs pirmąjį fortepijoną Prūsijoje. Šie giminės polinkiai į meną ir techniką galėjo persiduoti ir Kristijonui.
„Metai“ ir jų herojai: Būrų gyvenimas, gamta ir visuomeniniai santykiai
Pagrindinis Kristijono Donelaičio literatūrinis palikimas - didaktinė poema „Metai“, kurioje jis vaizduoja Mažosios Lietuvos būrų (baudžiauninkų) gyvenimą, gamtos kaitą, papročius ir kasdienybę. Poema parašyta hegzametru, kaip ir didžiųjų antikos poetų kūriniai. Donelaitis sukūrė ryškius lietuvininkų būrų paveikslus, atskleidė kaimo buities, darbo ir papročių vaizdus, lyrinius gamtovaizdžius. Jis kėlė įgimtos žmonių lygybės idėją, smerkė baudžiavą ir stengėsi žadinti lietuvių valstiečių tautinę savimonę.
Tačiau Donelaičio požiūris į būrus ir jų gyvenimą buvo sudėtingas. Nors poema iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip paprastų žmonių gyvenimo aprašymas, kur jie gyvena nesukdami galvos dėl taisyklių ir kuo daugiau joms nusižengia, tuo tampa įdomesni ir spalvingesni, Donelaitis pats buvo griežtas sau ir kitiems. Jo pamokslai buvo praktiški, pritaikyti eilinio žmogaus kasdienybei, o jis pats siekė kunigo idealo, kovojo su tikinčiųjų ydomis, ragino atgailauti ir stiprėti tikėjimu. Jis buvo pietistinių pažiūrų, orientuotų į religinių išgyvenimų gilinimą, asketizmą ir praktinių gyvenimo pertvarkymų svarbą.
Donelaitis taip pat susidūrė su visuomeniniais ir politiniais iššūkiais. Jis nepalankiai žiūrėjo į germanizaciją, kurią jis matė dar vaikystėje, kai po maro Lazdynėliai buvo kolonizuojami vokiečių, ypač iš Zalcburgo. Šie kolonistai gaudavo privilegijas ir finansinę paramą, sudarydami kaizerinės Prūsijos dvarininkijos klaną, kas kėlė konkurenciją vietiniams gyventojams. Donelaitis, kovodamas su amtmonais dėl žemės, grūmėsi su jais kaip su pikčiausiomis jėgomis, nes žemės reparacijos klausimas palietė daug Prūsijos pastorių ir jų valdomų žemių. Jo karštas temperamentas ir jautrumas buvo pastebimi, todėl jis lengvai įsižeisdavo. Kai kurie oponentai, kaip amtmonas T. Ruigys, jį apibūdino kaip nepažįstantį savo valdomos žemės, ne ką teišmanantį apie jos vertę, o jo sprendimus formuojant kitų pagalba. Tačiau Ruigys pripažino, kad pastoriui rūpi aukštieji mokslai, moksliniai dalykai ir ganytojiški reikalai, o tai atima visą laiką. Šie apibūdinimai, nors ir gali būti perdėti ir ironiški, atskleidžia Donelaitį kaip žmogų, kuris gyveno moksliniais, techniniais ir dvasiniais dalykais, atsiribojęs nuo pasaulio.
Atminimo puoselėjimas ir tradicijos
Nors Kristijonas Donelaitis mirė 1780 m., jo atminimas gyvas iki šių dienų. 2013-2014 metais buvo minimos jo 300-osios gimimo metinės, įtrauktos į UNESCO sukakčių sąrašą. Šia proga buvo rengiamos įvairios kvalifikacijos tobulinimo programos, tarptautiniai bendradarbiavimo renginiai su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi, teatralizuoti vaidinimai pagal jo kūrybą ir oratorijos. Klaipėdiečiai tradiciškai kasmet sausio 1 d. mini poeto gimtadienį prie jo paminklo, net ir karantino metu ragindami žmones pagerbti jį individualiai. Tolminkiemyje veikia K. Donelaičio memorialinis muziejus. Jo svarbiausias kūrinys „Metai“ yra daugybę kartų verstas į kitas kalbas, todėl Kristijonas Donelaitis išlieka vienu svarbiausių ir daugiausiai pasaulyje žinomų lietuvių poetų. Jo palikimas neapsiriboja vien literatūra, bet apima ir jo techninius gebėjimus, gamtos meilę ir sudėtingą, bet turtingą asmenybę, kurią verta pažinti giliau.
tags: #rasytojas #gimes #1714 #m #lazdyneliuose