Bažnyčia, kaip bendruomenė ir kaip fizinis statinys, turi gilias šaknis, siekiančias patį Dievo sumanymą ir besitęsiančias iki dabarties. Nėra vieno konkretaus gimimo meto ar datos, nes jos esmė glūdi nuolatiniame Dievo veikime žmonijos istorijoje. Nuo pat pradžių Dievas siekė suburti žmones į tautą, kuri jį pažintų ir tarnautų. Šis troškimas įvykdytas per Jėzų Kristų, kuris yra Bažnyčios pradžia ir galva.
Dievo Sumanymas ir Bažnyčios Pradžia
Dar prieš pasaulio sukūrimą Dievas nutarė mus išsirinkti savo mylimajame Sūnuje, Jėzuje Kristuje, ir padaryti mus savo vaikais. Šis nutarimas, kilęs iš trejybinės meilės, yra malonė, dovanota prieš amžinuosius laikus. Dievas visus dalykus sukūrė ne savo garbei padidinti, bet jai atskleisti ir ja pasidalyti. „Dievo garbė yra gyvasis žmogus, o žmogaus gyvenimas yra regėti Dievą.“ Tai reiškia, kad Dievas nori dalintis savo palaimingu gyvenimu su žmonėmis, juos išaukštindamas ir padarydamas dieviškojo gyvenimo dalyviais.
Šį sumanymą įvykdyti Dievas pasirinko Izraelio tautą, su kuria sudarė sandorą. Tačiau visa tai buvo tik naujosios, tobulosios, Kristuje įvykdysimos sandoros parengimas ir figūrinis pavaizdavimas. „Kristus įkūrė tą naująją sandorą, tai yra savo krauju patvirtintą naują testamentą, pašaukęs žmones iš žydų ir pagonių, kad jie ne kūnu, bet Dvasia suaugtų vienybėn ir būtų nauja Dievo tauta.“ Ši naujoji Dievo tauta ir yra Bažnyčia.
Bažnyčia - Kristaus Kūnas ir Sužadėtinė
Bažnyčia lyginama su Kristaus kūnu, kurio galva yra pats Kristus. „Kristus ir Bažnyčia yra „visas Kristus“ (Christus totus). Bažnyčia ir Kristus yra viena.“ Tai reiškia, kad Bažnyčia yra ne tik suburta aplink Jį, bet ir suvienyta Jame, Jo kūne. Amžinasis Tėvas visuomet saugo Bažnyčią per šventuosius apaštalus ir nuolat ją tvarko ganytojai, kuriuos Jis paskyrė savo Sūnaus darbo tęsėjais. „Kristaus patikėtoji apaštalams dieviškoji užduotis tęsis iki pasaulio pabaigos, nes Evangelija, kurią jie turi skelbti, kiekvienu metu yra viso Bažnyčios gyvenimo pagrindas.“
Taip pat Bažnyčia apibūdinama kaip Kristaus sužadėtinė. Šią temą rengė pranašai, o paskelbė Jonas Krikštytojas. Pats Viešpats vadino save „Jaunikiu“, o apaštalas Paulius Bažnyčią laiko sužadėtine, „susižadėjusią“ su Viešpačiu Kristumi, kad būtų viena Dvasia su Juo. „Šita paslaptis yra didelė, - aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią.“ Šis ryšys apima dviejų skirtingų asmenų santykį, kur santuokinis ryšys juos padaro viena. Kaip galva, Kristus save vadina „Sužadėtiniu“, kaip kūnas - „sužadėtine“.
Katalikiškumo ir Visuotinumo Prasmė
Žodis „katalikiškas“ reiškia „visuotinis“ tiek visumos, tiek pilnatviškumo aspektu. Bažnyčia yra visuotinė, nes joje yra Kristus. „Kur Jėzus Kristus, ten ir visuotinė Bažnyčia.“ Su savo Galva suvienyto Kristaus Kūno pilnatvė joje yra įvykęs faktas, vadinasi, iš Jo ji gauna Jo norėtą „išganymo priemonių pilnatvę“: teisingą ir visą tikėjimo išpažinimą, visa apimantį sakramentinį gyvenimą ir šventimais iš apaštalų paveldėtą kunigystę. Šia pagrindine prasme Bažnyčia buvo visuotinė jau Sekminių dieną ir tokia bus visada iki garbingojo Kristaus atėjimo dienos.
Misijinis priesakas, kurį Jėzus davė savo mokiniams, įpareigoja Bažnyčią skelbti Evangeliją visiems žmonėms: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19-20). Visi žmonės šaukiami įžengti Karalystėn. Pirmiausia paskelbta Izraelio vaikams, toji mesijinė Karalystė yra skirta suburti visų tautų žmones.
Bažnyčios Statybos Istorija ir Raida
Istoriškai, pirmosios bažnyčios atsirado dar prieš krikščionybės įvedimą Lietuvoje - jas pasistatydino čia gyvenę kitų kraštų pirkliai ir amatininkai. Po lietuvių krikšto bažnyčių ėmė gausėti. Lietuvos didieji kunigaikščiai intensyviai rūpinosi katalikų maldos namų statyba. XV a. gale Lietuvoje buvo 109 bažnyčios, XVII a. - 410, XVIII a. - 600.
II-VI a. vietoje šventovių naudoti krikščionių dvasininkų namai. Po Milano edikto (313) m. pradėtos statyti bažnyčios pagal Romos teismo rūmų (bazilikų) pavyzdį. Vėliau rytų krikščioniai pradėjo statyti graikiškojo kryžiaus plano bažnyčias, dengtas kupolu, vakarų krikščioniai statė lotyniško kryžiaus plano su transeptu. Nuo viduramžių pradėtos statyti varpinės, bokštai.
XX a. Lietuvoje pirmoji bažnyčia - spėjama Mindaugo, XIII a. statyta Vilniaus katedra. Seniausia išlikusi mūrinė bažnyčia yra Vilniaus Šv. Mikalojaus - gotikinė, su romaninio stiliaus bruožais, statyta XIV-XV a. Vėlyvosios gotikos palikimas - XVI a. pradžioje statyta Vilniaus Šv. Onos bažnyčia. Renesanso bruožų galima rasti Vilniaus Aušros Vartuose, Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra, Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, Rykantų Švč. Trejybės bažnyčiose. Baroko architektūros kūrinys - Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Neogotikos stilius aptinkamas Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato ir aukščiausioje Lietuvoje Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje. Seniausia medinė bažnyčia - liaudiško baroko stiliaus Palūšės Šv. Juozapo bažnyčia.
XIX a. pradžioje Lietuvoje buvo 711 bažnyčių. 1948 m. pabaigoje įregistruotos 677 bažnyčios, o kitos buvo uždarytos, ypač didmiesčiuose (Kaune liko 10, Vilniuje - 8). Šiuo metu Katalikų Bažnyčia jungia apie 80 % visų Lietuvos tikinčiųjų, apima 687 religines bendruomenes - parapijas, kurias vienija 52 dekanatai, pasiskirstę į 7 vyskupijas ir 2 arkivyskupijas.
Liturginiai Veiksmai ir Bendruomenės Dalis
Liturginiai veiksmai nėra privatūs; jie yra šventimas Bažnyčios, kuri yra „vienybės sakramentas“, tai yra apie vyskupus susivienijusi ir susitelkusi šventoji liaudis. Tad liturginiai veiksmai priklauso visam Bažnyčios kūnui, jie išreiškia jį ir kartu jį veikia. O pavienius to kūno narius jie paliečia įvairiopai - pagal jų užimamą vietą, pareigas ir veiklų dalyvavimą. „Kai tik kurias nors apeigas pagal kiekvienos jų prigimtį galima atlikti bendrai, dalyvaujant ir aktyviai įsijungiant tikintiesiems, reikia pabrėžti, kad šitoks atlikimo būdas, kiek tik įmanoma, turi pirmenybę prieš pavienį ir tarsi privatų jų atlikimą.“
„Kristaus Bažnyčia tikrai yra visose teisėtose vietos tikinčiųjų susirinkimuose, kurie, susibūrę apie savo ganytojus, Naujajame Testamente ir patys vadinami bažnyčiomis […]. Kristaus Evangelijos skelbimu jose suburiami tikintieji ir švenčiamas Viešpaties vakarienės slėpinys […]. Tose bendruomenėse, nors jos dažnai menkos, neturtingos ir išblaškytos, yra Kristus, kurio dėka suburta viena, šventa, katalikiška [visuotinė] ir apaštališka Bažnyčia.“
Tikėjimo Paveldas ir Maldos Svarba
„Tikėjimo paveldas“ (depositum fidei), esantis Šventojoje Tradicijoje ir Šventajame Rašte, apaštalų buvo patikėtas visai Bažnyčiai. Prie jo „prisiriša visa šventoji tauta, kartu su savo ganytojais ištvermingai besilaikanti apaštalų mokymo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų. Vadovams ir tikintiesiems nepaprastai vieningai laikantis perteiktojo tikėjimo, jį vykdant ir išpažįstant, tarp jų užsimezga ypatingas dvasinis bendrumas.“
„Didis yra tikėjimo slėpinys.“ Bažnyčia jį išpažįsta Apaštalų tikėjimo simboliu (pirma dalis) ir švenčia sakramentine liturgija (antra dalis), kad tikinčiųjų gyvenimas taptų kaip Kristaus Šventojoje Dvasioje Dievo Tėvo garbei (trečia dalis). Tad šis slėpinys reikalauja, kad tikintieji juo tikėtų, jį švęstų ir gyventų gyvu ir asmenišku ryšiu su gyvuoju ir tikruoju Dievu. Tas ryšys yra malda. Viešpaties maldoje pirmiausia trokštama galutinio Dievo karalystės atėjimo, Kristui sugrįžus. Tačiau šis troškimas neatleidžia Bažnyčios nuo jos misijos pasaulyje, atvirkščiai, dar labiau ją įpareigoja. Juk po Sekminių Karalystės atėjimas yra darbas Viešpaties Dvasios, „kuri išbaigia Jo darbą, pašventindama pasaulį“.
Prieš Kristaus atėjimą Bažnyčia turės būti galutinai išmėginta, ir daugelio tikinčiųjų tikėjimas bus stiprinamas per išbandymus. Ji pati gyvena tarp kūrinių, kurie tebedūsauja ir tebevaitoja iki šiol bei tebelaukia Dievo vaikų apsireiškimo. Todėl Bažnyčia, vedama jai būdingo katalikiškumo [visuotinumo] reikalavimo ir paklusdama savo Steigėjo priesakui, stengiasi skelbti Evangeliją visiems žmonėms, kad paskubintų Kristaus atėjimą, kreipdamasi į Jį: „Ateik, Viešpatie!“ (Apr 22, 20).