Itakė - viena iš Jonijos salų, žavinga Graikijos pakrantės perlas, kurioje, pasak legendų, gimė ir iš kurios išplaukė didysis herojus Odisėjas. Ši nedidelė, vos 96 kvadratinių kilometrų ploto sala, esanti Kefalonijos prefektūroje, yra ne tik geografinė vietovė, bet ir gilus kultūrinis bei istorinis simbolis. Nuo antrojo tūkstantmečio prieš mūsų erą apgyvendinta Itakė, Mikėnų laikotarpiu buvusi Kefalonijos sostinė, šiandien žavi savo ramuma, krištoliniu vandeniu, alyvmedžių ir kiparisų giraitėmis, primindama apie Odisėjo ilgą ir kupiną nuotykių kelionę namo.
Istorijos vingiai: nuo Mikėnų iki šių dienų
Itakės istorija siekia seniausius laikus. Ji buvo apgyvendinta jau antrajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, o Mikėnų laikotarpiu tapo Kefalonijos sostine. Sala patyrė daugybę valdovų pasikeitimų: romėnai ją užėmė antrajame amžiuje prieš mūsų erą, vėliau ji priklausė Bizantijai. 1797 m. pagal Kapo Formijo sutartį Itakė atiteko prancūzams, tačiau 1798 m. ją išvadavo bendros rusų-turkų pajėgos, ir sala tapo Septynių salų respublikos dalimi. 1807 m. prancūzai vėl užėmė Itakę, o 1809 m. ją išlaisvino Didžioji Britanija. Pagal 1815 m. Paryžiaus sutartį Itakė tapo viena iš Jonijos salų jungtinių valstijų, draugišku britų protektoratu, kol galiausiai 1864 m. prisijungė prie Graikijos. Ši turtinga istorija atsispindi salos architektūroje ir kultūroje, nors didelė dalis jos buvo sugriauta per 1953 m. žemės drebėjimą.
Odisėjo legenda: tėvynės ilgesio ir ištikimybės simbolis
Itakė pasaulyje labiausiai išgarsėjo dėl Homero epinės poemos „Odisėja“. Pasakojama, kad būtent čia gimė ir iš čia į ilgą, dešimtmetį trukusią kelionę po Trojos karo išplaukė legendinis karalius Odisėjas. Jo grįžimas namo, kupinas mitinių pabaisų, dievų išdaigų ir pagundų, tapo ne tik nuotykių kupinu pasakojimu, bet ir gilia simboline prasme. Odisėjo ištikimybė savo gimtinei, žmonai Penelopei ir sūnui Telemachui, nepaisant sunkumų ir viliojančių pasiūlymų (kaip antai nimfos Kalipsės pažadėtas nemirtingumas), padarė Itakę amžinosios tėvynės ilgesio ir ištikimybės simboliu. Šiandien graikų poeto Konstantino Kavafio eilutės „Ir visada mąstyk apie Itakę“ primena, kad pati kelionė ir jos siekis yra ne mažiau svarbūs nei galutinis tikslas.
Keliautojų akimis: Itakės žavesys šiuolaikiniame pasaulyje
Nors sala nedidelė, jos gamtinis grožis ir ramybė žavi daugybę keliautojų. Kelmiškė Nijolė Stamburienė, neseniai lankiusi Itakę, pasakojo apie „nežemišką ramybę“, supančią krištolinį vandenį ir alyvmedžių bei kiparisų girias. Salos sostinė ir svarbiausias uostas - Vatis (Vathis) - vilioja savo jaukumu. Itakė kasmet atranda vis daugiau turistų iš viso pasaulio, tarp jų ir turtingieji, atplaukiantys prabangiomis jachtomis. Keliautojus stebina ir mažos bažnytėlės, pasiekiamos tik laivu, kurios tampa romantiškų vestuvių vieta. Sakoma, kad net princas Čarlzas kasmet trumpam aplanko Itakę. Pasakojama, kad sala taip sužavėjo lordą Baironą XIX a. pradžioje, jog jis norėjo ją nusipirkti, tačiau salos jam nepardavė.
Siauras ir vingiuotas „gyvatės kelias“, nutiestas anglų, veda iki pat salos viršaus, siūlydamas įspūdingus vaizdus, tačiau reikalaujantis ypatingo dėmesio, ypač sutikus priešais atvažiuojantį autobusą. Salą gaubia nesuskaičiuojama galybė čirškiančių cikadų, kurių garsas tampa neatsiejama salos aplinkos dalimi. Itakėje nėra skubos ar šurmulio; vietiniai gyventojai verčiasi ožkų auginimu, sūrių gamyba ir alyvuogių aliejaus spaudimu iš gausių alyvmedžių giraičių.
Odisėjo kelionės iššūkiai: mitologiniai nuotykiai
Odisėjo kelionė buvo tikra išbandymų virtinė, kurioje jis susidūrė su įvairiais mitiniais pavojais ir būtybėmis:
- Kiklopas Polifemas: Odisėjas ir jo vyrai pateko į milžino Polifemo, Poseidono sūnaus, olą. Gudriai apgavę jį, Odisėjas apakino kiklopą, tačiau tai supykdė Poseidoną, kuris vėliau trukdė Odisėjo kelionei.
- Burtininkė Kirka: Ajajės saloje Odisėjas susidūrė su galinga burtininke Kirke, kuri jo vyrus pavertė kiaulėmis. Padėtas dievo Hermio, Odisėjas įveikė Kirke kerus ir privertė ją grąžinti jo vyrams žmogišką pavidalą. Kirka taip pat patarė Odisėjui aplankyti mirusiųjų karalystę pasikonsultuoti su pranašu Teiresiju.
- Sirenos: Plaukdami pro Sirenų salą, Odisėjo vyrai turėjo atsispirti kerinčioms sirenų giesmėms, kurios viliojo jūreivius į pražūtį. Odisėjas liepė užkimšti savo vyrų ausis vašku, o pats prisirišo prie laivo stiebo, kad galėtų išgirsti dainas, bet nepasiduoti joms.
- Skilė ir Charibdė: Siekdamas išvengti milžiniškos Charibdės, kuri nunešdavo visus laivus, Odisėjas pasirinko plaukti pro šešiagalvę pabaisą Skilę, kuri prarijo kelis jo vyrus.
- Helijo jaučiai: Trinakrijos saloje, kur ganėsi Saulės dievo Helijo šventieji jaučiai, Odisėjo vyrai, nepaisydami jo įspėjimų, juos papjaustė. Dėl šio nusižengimo Dzeusas sunaikino jų laivą ir visus vyrus, išskyrus Odisėją.
- Nimfa Kalipsė: Po daugelio klajonių Odisėjas atsidūrė nimfos Kalipsės saloje, kur praleido septynerius metus. Kalipsė siūlė jam nemirtingumą, tačiau Odisėjas, ilgėdamasis savo namų, atsisakė ir galiausiai, dievų įsikišimu, buvo paleistas.
Vertimo menas: Homero „Odisėjos“ kelias į lietuvių kalbą
Homero epo „Odisėja“ vertimas į lietuvių kalbą yra ilgas ir sudėtingas procesas, kuriame svarbų vaidmenį atliko daugybė kultūros veikėjų. Jeronimas Ralys, dar gimnazistas, ėmėsi versti Homerą, o jo „Odisėjos“ vertimas baigtas 1921 m. Vėliau šį vertimą redagavo ir išleido žymūs kultūros veikėjai. Antrąjį, plačiai skaitomą vertimą atliko klasikinės filologijos profesorius Antanas Dambrauskas. Vertėjai susidūrė su iššūkiais išsaugoti hegzametrą, epines formules, sudurtinius epitetus ir senoviškus žodžius, kurie praturtina tekstą ir suteikia jam autentiškumo. Jie stengėsi išlaikyti epui būdingą didingumą, bet kartu nepamiršti ir buities detalių, siekdami sukurti harmoningą visumą. Tokie vertimai ne tik atveria lietuvių skaitytojams pasaulinės literatūros šedevrus, bet ir praturtina pačią lietuvių kalbą.
Nors Itakė yra nedidelė sala, jos istorija, mitologinė reikšmė ir gamtos grožis daro ją ypatinga vieta. Ji išlieka ne tik Odisėjo gimtine, bet ir stipriu simboliu, primenančiu apie kelionės svarbą, ištikimybę ir neištrinamą tėvynės ilgesį.