Tėvai, ieškodami tinkamiausio darželio savo vaikui, dažnai kelia labai praktišką, bet kartu ir jautrų klausimą - kiek vaikų paprastai būna grupėje? Atrodytų, kad skaičiai viską aiškiai pasako, tačiau už jų slypi kur kas daugiau: emocinis saugumas, skiriamo dėmesio laikas, mokytojo ir vaiko ryšys, galimybė augti savu tempu. Šiandien tėvai, auginantys specialiųjų poreikių vaikus, susiduria su klausimu, į kokią ugdymo įstaigą leisti savo atžalą. Ar savivaldybės, specialūs, ar privatūs darželiai gali pasiūlyti tinkamiausią aplinką ir pagalbą? Lietuvoje vis daugiau dėmesio skiriama įtraukiajam ugdymui, siekiant užtikrinti, kad visi vaikai, įskaitant turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių, galėtų mokytis bendrojo ugdymo mokyklose. Nuo 2024 metų visos bendrojo ugdymo mokyklos privalės priimti neįgalius ar specialiųjų poreikių vaikus, nepriklausomai nuo jų negalios formos - intelekto, klausos, regos, autizmo spektro ar kitų sutrikimų. Tačiau būtent specialistų ir sąlygų poreikis kelia didžiausią nerimą tėvams, auginantiems vaikus, turinčius intelekto negalią.
Teisiniai aspektai ir normos: ką sako higienos normos?
Pagal Lietuvos higienos normą HN 75:2016, vaikų skaičius darželio grupėse nustatomas atsižvelgiant į amžių ir raidos ypatumus. Tokie skaičiai padeda užtikrinti, kad kiekvienam vaikui pagal jo amžių būtų skiriama pakankamai dėmesio, o ugdymo procesas vyktų ramiai, be perteklinio triukšmo ir streso.
Vaikų priėmimas į darželius: Klaipėdos miesto specifika ir bendrosios taisyklės
Vaikų priėmimas į Klaipėdos miesto savivaldybės švietimo įstaigų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupes vykdomas vadovaujantis Vaikų priėmimo į Klaipėdos miesto savivaldybės švietimo įstaigų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupes tvarkos aprašu, patvirtintu Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. Ikimokyklinio ugdymo grupėse ugdomi vaikai nuo gimimo iki 6(7) metų. Priešmokyklinio ugdymo grupėse ugdomi vaikai, kuriems tais kalendoriniais metais sueina 6 metai.
Prašymus dėl vaikų priėmimo į įstaigas elektroniniu būdu Sistemoje pildo vienas iš tėvų, kuris ne mažiau kaip 1 mėnesį kartu su vaiku yra deklaruotas Klaipėdos mieste. Pasikeitus gyvenamajai vietai mieste, galima pakeisti 1 ar 2 Sistemoje užregistruotas įstaigas, jeigu yra poreikis. Tokiu atveju paliekama pirminė registracijos data tų įstaigų, kurios yra nekeičiamos. Naujai pasirinktų įstaigų registracijos data bus pakeista į vėlesnę registracijos datą. Kitais atvejais prašymuose užregistruotų duomenų keitimas, išskyrus tam tikrus atvejus, Sistemoje vertinamas kaip naujų prašymų, naikinančių ankstesniuosius, užregistravimas. Tėvų, kurių deklaruota gyvenamoji vieta kartu su vaiku yra kitose savivaldybėse, prašymai Sistemoje neregistruojami. Tėvai, pageidaujantys, kad jų vaikas lankytų įstaigą, turi kreiptis į Savivaldybės administracijos direktorių su prašymu.
Sprendimus dėl šių vaikų priėmimo nagrinėja Vaikų priėmimo į ikimokyklines ir priešmokyklines grupes komisija. Prioriteto teisė suteikiama vaikams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių ir pageidaujantiems lankyti specialiąsias įstaigas (grupes) ar specializuotas įstaigas, galinčias teikti kvalifikuotą pagalbą. Tokiu atveju, registruojant prašymą, Sistemoje tėvai pažymi, kad vaikas turi specialiuosius ugdymosi poreikius ar vaikui reikalinga specialioji pagalba, susijusi su vaiko sveikata (alerginiai susirgimai, regos, klausos, kalbėjimo ir kalbos sutrikimai ir kt.). Prioriteto teisė suteikiama tik generuojant eiles pagal prašymus, registruotus tais pačiais metais. Prioriteto teisė nesuteikiama prieš prašymus, pateiktus ankstesniais metais.
Jei prašyme pirmu numeriu nurodytoje įstaigoje nėra laisvų vietų, vieta skiriama antru numeriu pažymėtoje įstaigoje, jei joje yra laisvų vietų, ir t. t. Jeigu tėvai nustatytu laiku, gavę elektroninį pranešimą, nepatvirtina savo sutikimų arba atsisakymų ugdyti vaiką priskirtoje įstaigoje arba priskirtai įstaigai nepateikia reikiamų dokumentų (kopijų), sistemos naudotojas, atsakingas už sistemos duomenų tvarkymą, įspėja tėvus telefonu ar elektroniniu paštu dėl vaiko išregistravimo iš sistemos. Vaikai, išregistruoti iš sistemos, gali būti joje registruojami iš naujo aprašo nustatyta tvarka.
Nuo pirmos vaiko ugdymo dienos prasideda švietimo santykiai ir privalomas įstaigos lankymas. Jeigu vaikas nelanko įstaigos daugiau kaip vieną mėnesį, įstaigos vadovas turi susisiekti su tėvais ir išsiaiškinti, ar vaikui reikalinga ugdymosi vieta. Tėvai motyvuotą paaiškinimą turi pateikti raštu. Tėvai, sudarę mokymo sutartį ir pageidaujantys po vaiko nesėkmingo adaptacinio periodo atidėti įstaigos lankymo pradžios datą metams, teikia prašymą Priėmimo komisijai. Tėvai, pageidaujantys, kad jų vaikai, pabaigę ikimokyklinio ugdymo programą, tęstų ugdymą pagal priešmokyklinio ugdymo programą lankomose įstaigose, įstaigų vadovams pateikia prašymus ne vėliau kaip iki gegužės 1 d. Su tėvais, kurių deklaruota gyvenamoji vieta kartu su vaiku yra savivaldybėje, pasirašomos mokymo sutartys dėl priešmokyklinio ugdymo programos, vadovų įsakymais jie paskiriami į konkrečias grupes, tai pažymima sistemoje ir vaikai įrašomi į mokinių registrą. Tėvai dėl vaikų pasikeitimo ugdymosi vietomis pateikia prašymus Savivaldybės administracijos direktoriui Klientų aptarnavimo skyriuje.
Kodėl darželio grupės dydis svarbus?
Vaikų skaičiai grupėse - ne vien formalios darželio grupės formavimo taisyklės, bet visos ugdymo filosofijos dalis. Nors dažnai manoma, kad kuo mažesnis darželio grupės dydis, tuo geriau, iš tiesų svarbiausia yra santykis tarp pedagogo ir vaikų bei ugdymo kokybė. Mažesnėse grupėse pedagogai gali skirti daugiau individualaus dėmesio kiekvienam vaikui: pastebėti jo nuotaikas, padėti išreikšti emocijas, išklausyti, padrąsinti ar paguosti.
Tačiau ir didesnės grupės turi savų privalumų. Jose vaikai mokosi bendrauti platesniame rate, tartis, išlaukti eilės, išklausyti kitus, pažinti ir prisitaikyti prie įvairių charakterių. Tokia socialinė įvairovė padeda lavinti empatiją, savireguliaciją ir gebėjimą megzti draugystes - įgūdžius, kurie bus reikalingi visą gyvenimą.
Darželio grupės dydis nėra lemiamas veiksnys, galvojant apie vaikų gerovę: siekiame išlaikyti pusiausvyrą - kad kiekvienas vaikas būtų pastebėtas, bet kartu turėtų pakankamai draugų ir mokytųsi bendravimo. Tokioje aplinkoje kiekvienas mažylis gali augti pagal savo tempą, jaustis saugus, reikšmingas ir kartu mokytis būti bendruomenės dalimi. Renkantis darželį, svarbu nepamiršti, kad grupės dydis - tik vienas iš daugelio veiksnių. Skaičiai gali daug ką parodyti, bet jie neatskleidžia esmės - kasdienio ryšio tarp mokytojo ir vaikų.
Įtraukusis ugdymas: realybė ar siekiamybė?
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenimis, praėjusiais mokslo metais bendrojo ugdymo mokyklose mokėsi beveik 337 tūkst. mokinių, iš kurių daugiau nei 70 tūkst. turėjo specialiųjų ugdymosi poreikių. Daugiau nei 65 tūkst. mokinių mokėsi bendrosiose mokyklose, o daugiau nei 4 tūkst. - specialiosiose mokyklose. Statistika rodo, kad vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, įtrauktis į ugdymosi procesą aktuali iš esmės visoms bendrojo lavinimo mokykloms, o ugdymo kokybė ir rezultatai svarbūs ne tik šių vaikų tėvams bei globėjams, bet reikšmingi visos šalies mastu.
Pasak VšĮ „Betzatos bendruomenės“ koordinatorės plėtrai ir neįgalų sūnų Timotiejų auginančios mamos Vaivos, ilgą laiką Lietuvoje neįgaliųjų ir įgaliųjų pasauliai egzistavo paraleliai. Todėl dabar reikia pradėti nuo pradžių - nuo susitikimo ir pažinimo. Susitikimai turi vykti visur, pradedant lopšeliu, darželiu, mokykla, įvairiose darbo vietose, sporto klubuose.
Net ir tuo atveju, kai intelekto negalią turintys vaikai mokosi bendrojo lavinimo mokyklose, jų buvimas su sveikaisiais, patirtis bei mokymasis iš bendraamžių, yra labai apriboti.
Tėvų patirtys: iššūkiai ir lūkesčiai
Pasak vilnietės Ramunės, auginančios 10 metų sūnų Simoną, kuriam nustatytas Dauno sindromas ir kuris mokosi vienos katalikiškos gimnazijos specialiojoje klasėje, iš pirmo žvilgsnio situacija atrodo visai neblogai. Neįgalių moksleivių klasėje dirba specialioji pedagogė bei jos padėjėja, dalykinių mokslų mokytojai - sporto, užsienio kalbos, matematikos, lietuvių kalbos ir kt. - į klasę yra ateinantys. Kiekvienas vaikas turi individualią mokymosi programą. Tačiau skirtingo amžiaus vaikai - antrokas, trečiokas ir 3 ketvirtokai - mokosi tuo pačiu metu toje pačioje klasėje.
„Neįgalių vaikų klasė yra atskirta nuo kitų klasių, su likusia mokyklos bendruomene neįgaliuosius vaikus jungia tik bendri koridoriai ir valgykla, jokių bendrų veiklų su kitais gimnazijos vaikais nebūna. Jeigu nėra bendrų veiklų, ekskursijų ir renginių - tai vaikas tik pro tas pačias duris įeina į mokyklą ir nueina į savo kamputį, kur yra jo atskira erdvė. Todėl specialiosios klasės tikrai nėra įtraukusis ugdymas“, - teigia Ramunė.
Anot mamos, kita problema, kad specialiojoje klasėje mokosi vaikai, turintys įvairių negalių - tai ir autizmo spektro sutrikimai, ir judėjimo negalia, ir Dauno sindromas, ir raidos sutrikimai, t. y. įvairios negalės „surinktos“ į vieną vietą. Vaikai mokosi vieni iš kitų, perima vieni kitų įpročius. Pagal matomus pavyzdžius visiems vaikams daug paprasčiau suvokti dalykus, perimti elgsenas, greičiau suvokiama bei įsisavinami įgūdžiai. Tačiau specialiojoje klasėje intelekto negalią turintis vaikas neturi pavyzdžių, iš kurių mokytųsi visai visuomenėje įprastos, atitinkamo amžiaus vaikams būdingos elgsenos. „Gerai, jei specialiojoje klasėje yra šnekančių vaikų, o jei vaikai - nešnekantys? Vaikas, kuris pradeda kalbėti, pradeda labiau domėtis pasauliu, iš kitų vaikų mokytis, su juo bendrauti tampa paprasčiau ir tėvams, ir kitiems visuomenės nariams“, - pastebi mama.
Pasak Ramunės, jos sūnus lankė įprastus vaikų darželius. Kiti vaikai jį priėmė labai natūraliai. „Tarkim, pamatydavo, kad Simonas ne ten eina - tai kitas vaikas paimdavo už rankos ir nuvesdavo, kur reikia, arba pamatę, kad Simonas negali apsiauti batų, padėdavo jam tai padaryti. Sveikieji vaikai į kitus neįgalius vaikus žiūri labai natūraliai. Todėl, jei nuo darželio jauniausiems visuomenės nariams bus įprasta matyti šalia jų kitus vaikus, kurie kai kurių savybių neturi ar jų kai kurios galimybės ribotos, toks požiūris natūraliai persikeltų ir į mokyklas, ir į brandžios visuomenės gyvenimą. Kai tokioje aplinkoje užaugę, tokį darželį ir mokyklą lankę žmonės taps valdininkais, įmonių vadovais, - jie pagalvos ir apie darbo vietų neįgaliesiems pritaikymą, ir neįgaliesiems pasiekiamos informacijos pateikimą“, - įsitikinusi Ramunė.
Sūnų Justą, turintį intelekto negalią, išauginusi (šiuo metu jam 21 metai) šiaulietė Danutė pasakojo, jog darželį bei pradines klases sūnus lankė su sveikaisiais, o 5-6 klasėje perėjo į specialiojo ugdymo centrą. Kiek jai teko susidurti, Šiaulių regiono mokyklos, gimnazijos iš esmės nepritaikytos vaikams, turintiems intelekto negalią. Pagrindinė problema - specialistų, kompetentingų dirbti su tokiais vaikais, trūkumas. Priimtos Švietimo įstatymo pataisos numato, kad nuo 2024 m. visos bendrojo ugdymo mokyklos privalės priimti neįgalius ar specialiųjų poreikių vaikus, t. y. visi vaikai, turintys įvairių formų sutrikimų - intelekto, klausos, regos, autizmo spektro ar kitokių, galės lankyti bendrojo ugdymo mokyklas. Mokyklos nebegalės atsisakyti jų priimti motyvuodamos tuo, kad neturi specialistų ar tam tinkamų sąlygų. Neįgalius vaikus auginančios mamos numatomas reformas, įteisintas Švietimo įstatymo pataisose, vertina pozityviai, tačiau kol kas yra labai daug nežinomųjų.
Ramunės nuomone, vaikai, kurie turi lengvą negalią, puikiai orientuojasi, jiems taikoma palengvinta mokymo programa - užtenka, kad mokytoja ar jos padėjėja prieitų retkarčiais pasižiūrėti, tačiau vaikams, turintiems vidutinę ar sunkią intelekto negalią, reikėtų asmeninio asistento. Problema ta, kad bendrojo ugdymo mokyklose yra labai didelės klasės, tad, jei mokytojas bus paliktas be pagalbos, jam bus be galo sunku. „Bendrojo ugdymo mokyklose turėtų veikti sistema, kad ateinantis į klasę neįgalus vaikas, atsinešdamas su savimi atitinkamą mokinio krepšelį, kartu „atsineštų“ ir savo pagalbos specialistus. Mokykloje turėtų būti logopedai, psichologai, kt. medicinos specialistai, socialiniai pedagogai. Jeigu neįgaliam vaikui prireiktų pagalbos, mokytojas neturėtų būti paliktas vienas su neįgaliais vaikais, be to - su visais kitais vaikais. Įtraukusis švietimas apims visus neįgalius vaikus. Tarp jų gali būti vaikas, sergantis epilepsija, ar vaikas su diabeto diagnoze, kuriam reikės suleisti insuliną. Galbūt nutiks kažkas emocingo, tad turėtų būti žmogus, kuris vaiką išvestų iš klasės, sudarytų jam galimybes kažkur ramiai pabūti. Įtraukusis švietimas pareikalaus labai daug žmogiškųjų resursų - tai didžioji problema“, - teigia Ramunė.
Kita jos įvardinta problema, į kurią kreipiama per mažai dėmesio, - nėra mokomojo turinio, parengto skirtingų negalių vaikams. Jeigu mokomoji informacija būtų pateikiama lengvai suprantama kalba, trumpesniais sakiniais, didesniu šriftu - tai tiktų ir intelekto negalią, ir regėjimo negalią turintiems vaikams. Neįgalūs vaikai tikrai gali mokytis pagal tas pačias ugdymo programas, tačiau jos turi būti pritaikytos, palengvintos. Intelekto negalią turinčių vaikų mamų nuomonės sutampa, kad į mokyklas turi ateiti pagalbos specialistai, kurie jau turėtų reikalingų žinių arba turėtų galimybę tobulintis. Galbūt mokytojams ir nebūtina žinoti apie visas negalias, tačiau, jei savivaldybės susiskaičiuotų pagal darželius, su kokiomis negalėmis vaikai į bendrojo lavinimo mokyklas pas juos ateis, tada galėtų tikslingiau pasiruošti.
„Įtraukusis ugdymas turėtų prasidėti dar darželyje. Ten vaikai pamato vieni kitus, bendrose grupėse tarpusavyje apsipranta, visi drauge lengviau mokosi. Vaikams nėra didelės problemos, ar kitas vaikas blogai mato, ar sunkiai eina. Jie labai natūraliai visa tai priima. Problema natūraliai priimti neįgalius žmones - didesnė suaugusiesiems nei vaikams. Jeigu jau iš darželio ateitų informacija, į kokią mokyklą neįgalus vaikas eis, mokytojas galėtų pasiruošti, kad jo klasėje bus, tarkim, vienas vaikas, turintis judėjimo negalią, kitas - intelekto. Tada būtent tokios pagalbos specialistų galima pasitelkti, o pedagogams įgyti atitinkamų žinių apie konkrečius neįgalumus“, - įsitikinusi Ramunė.
Anot Simono mamos, baigęs specialiąją ugdymo programą, vaikas gali rinktis tik kelias, rankų pirštais suskaičiuojamas, specialybes - floristo, kepėjo ar virėjo padėjėjo ir pan. „Vaikai, turintys intelekto negalią, baigę bendrojo lavinimo mokyklas turėtų gauti pažymėjimą, su kuriuo galėtų tęsti mokslus profesinėse mokyklose. Rinktis specialybes iš didesnio jų spektro ir įgyti, kad ir siaurą, tačiau pomėgius ir gebėjimus atitinkančią profesiją. Tada jaunuoliai galbūt rastų neįgaliesiems pritaikytų darbo vietų ar patys su kitų pagalba jas sau susikurtų. Nederėtų pamiršti ir mokymosi visą gyvenimą galimybės, kurią turi sveikoji visuomenės dalis, o intelekto neįgalios žmonės jos neturi“, - pastebi Ramunė.
Justo mamai Danutei ne kartą tarnybiniais reikalais (ji dirba policijoje) teko susidurti su konfliktinėmis situacijomis mokyklose, kurios parodė, jog labai dažnai mokyklų administracijos, vyresnio amžiaus pedagogai neturi įgūdžių bendrauti nei su neįgaliuosius vaikus auginančiais tėvais, nei su pačiais neįgaliais vaikais. Lietuvos visuomenė, ypač regionuose, dar nėra pasirengusi į savo tarpą priimti kitokius visuomenės narius kaip sau lygiaverčius. „Yra vaikas, kuris gali apsiginti, ir yra vaikas, kuris pats neapsigins. Deja, niekur nedingusi ir patyčių subkultūra, kuriai ne kiekvienas gali atsispirti, juolab pasipriešinti. Todėl ypač svarbus tėvų vaidmuo. Reikėtų, kad jie eitų į mokyklas, paaiškintų kitiems vaikams, jog yra vaikas, kuris kitoks, lėtesnis, kažko nesuprantantis ir pan. Tiesa, tėvai tai vis drąsiau daro, tačiau reikia, kad ir ugdymo įstaigos tokius tėvus priimtų, juos suprastų ir veiktų drauge. Todėl vaikų, turinčių intelekto negalią, įtraukimas į bendrąjį ugdymo procesą kelia labai daug abejonių. Ramunės teigimu, vaikų, turinčių intelekto negalią, baigus mokyklas pasirinkimas toks: mokytis kelių specialybių, kurių darbo rinkoje nelabai reikia, eiti į dienos centrą ir tiesiog ten leisti laiką arba sėdėti namuose. Kol kas neįgalių žmonių perspektyvos labai ribotos.
Pasak Danutės, kadangi ji turi teisę anksčiau išeiti į pensiją, tad baigė kursus ir įgijo kirpėjos specialybę. Ketina įsteigti kirpyklą neįgaliesiems. Joje sūnus galėtų dirbti administratoriumi. Jos nuomone, visais atvejais patys tėvai turi dėti visas pastangas, kad užtikrintų savo vaikui visaverčio gyvenimo visuomenėje galimybes. „Jei Justą kasdien aplankytų socialinis darbuotojas ir padėtų išspręsti netipinius sunkumus, sūnus galėtų gyventi gan savarankiškai. Tačiau jei susirgtų ar kas nutiktų - reikėtų pagalbos. Deja, Lietuvoje tokios valstybinių institucijų teikiamos pagalbos nėra“, - apgailestauja Danutė.
Pasak „Betzatos bendruomenės“ atstovės ir neįgalaus vaiko mamos Vaivos, „Betzatos bendruomenėje“ gyvena ir dirba jau suaugę žmonės, turintys intelekto negalią. Dauguma jų bendrojo ugdymo įstaigose mokėsi arba nesimokė dar tarybiniais metais. Kai kurie iš jų iš viso nelankė ugdymo įstaigų, dauguma buvo mokomi specialiosiose mokyklose-internatuose. Kad ir koks buvo tuometinis ugdymas, bet visų dabartinių negerovių šaknis - atskirtis. Negalią turintys vaikai bei suaugę asmenys buvo atskirti nuo „sveikųjų“ pasaulio. „Dabar tie vaikai užaugę, užima įvairiausius valstybinius, politinius postus, kuria ir įgyvendina įstatymus, užsiima verslu bei įdarbina žmones, vadovauja mokykloms, yra įvairių organizacijų vadovais, treneriais. Jų veiklose retai atsiranda vietos negalią turintiems suaugusiems žmonėms ar vaikams, nes jų aplinkoje ir patirtyse šių žmonių tiesiog nebuvo. Praėjo 12 metų… Vaikus, turinčius intelekto negalią, auginančios mamos džiaugiasi, kad Lietuvoje siekiama įdiegti tai, kas jau daugelį metų yra įprasta daugelyje Europos Sąjungos šalių. Tačiau jos neturi iliuzijų, jog visa tai įvyks greitai. Neįgaliųjų teisių konvencija, kurią Lietuva ratifikavo 2010 metais, skubina įgyvendinti pokyčius“, - pastebi Vaiva.
Kėdainių rajono situacija: vaikų skaičius ir ugdymo įstaigų tinklas
Mokslo metų pradžioje (2023 m. rugsėjo 1 d.), Kėdainių rajono savivaldybės duomenimis, pagal ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas rajone buvo ugdoma 1 tūkst. 829 vaikų. Lyginant paskutinių penkerių metų statistiką, gausiausiai ikimokyklinio ugdymo įstaigas vaikai lankė 2021 metais - 1 tūkst. 934, tuo metu 2019 metais jų buvo 1 tūkst. 923, 2020-aisiais - 1 tūkst. 912 vaikų, o 2022 metais - 1 tūkst. 722 vaikai. Vilma Dobrovolskienė, Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėja, teigia: „Maksimalus vaikų skaičius grupėje gali būti iki 20 vaikų. Miesto darželiams išlaikyti praėjusiais metais skirta beveik 7 mln. Žiūrint į gimstamumą, akivaizdu, jog vaikų skaičius rajone stipriai mažėja. Paklausta, ar nejaučiamas rajone pačių darželių perteklius, ar netampa per brangu juos išlaikyti, pašnekovė užtikrino: „Kol kas nejaučiamas lopšelių-darželių perteklius, grupių skaičiaus neplanuojamas mažinti. Kėdainių rajone ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikams sudarytos sąlygos ugdytis arčiau gyvenamosios vietos. Kaimo vietovėje ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupės įsteigtos 4 gimnazijose, 3 pagrindinėse mokyklose, mokykloje-darželyje ir 2 socialiniuose ir ugdymo centruose. Taip pat ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymą organizuoja ir viena progimnazija, kuri turi skyrių kaimo vietovėje“.
Įtraukusis ugdymas: kokybiškas ugdymas kiekvienam vaikui
Įtraukusis ugdymas - kokybiškas ugdymas kiekvienam vaikui, siejamas su personalizuotu kiekvieno vaiko ugdymu, atitinkančiu kiekvieno vaiko ugdymosi galias, poreikius, užtikrinantis sėkmes, asmeninę pažangą. Tai procesas, kuriame atsižvelgiama į vaikų socialinę, kultūrinę, mokymosi įvairovę ir remiamasi veiksmais, padedančiais nustatyti bei šalinti kliūtis ugdymuisi ir dalyvavimui švietime. Tai labai aiškiai atsispindi Geros mokyklos koncepcijoje.
Kauno lopšelis-darželis „Lakštutė“ įgyvendina esminę įtraukiojo ugdymo vertybinę nuostatą, kad įtrauktis ir teisingumas yra suprantami kaip kokybiško ugdymo pagrindas. Kad įtraukusis ugdymas būtų sėkmingas, reikia stiprinti teigiamas visuomenės ir švietimo bendruomenės nuostatas į įtrauktį švietime, didinti švietimo pagalbos prieinamumą, gerinti mokytojų ir švietimo pagalbos specialistų pasirengimą įtraukčiai, pritaikyti aplinkas ir ugdymo procesus įvairių ugdymosi poreikių turintiems vaikams, formuoti vaikų, mokytojų, kitų bendruomenės narių teigiamas nuostatas. Darželyje siekiame visiems vaikams, nepriklausomai nuo jų ugdymosi poreikių, sukurti kokybiško ugdymo(si) sąlygas, todėl, esant poreikiui pažinti vaiko situaciją, naudojame Bronfenbrener vaiko raidos modelį, ekologinį - sisteminį požiūrį.
Svarbiausia informacija apie įtraukųjį ugdymą:
- Specialieji ugdymosi poreikiai - pagalbos ir paslaugų ugdymo procese reikmė, atsirandanti dėl išskirtinių asmens gabumų, įgimtų ar įgytų sutrikimų, nepalankių aplinkos veiksnių (Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas).
- Specialiųjų ugdymosi poreikių turintis vaikas - tai vaikas, kuriam dėl išskirtinių gabumų, įgimtų ar įgytų sutrikimų, nepalankių aplinkos veiksnių reikalinga savita pagalba ar paslaugos ugdymo procese.
- Paskirtis - padėti vaikui lavintis, mokytis pagal gebėjimus, įgyti išsilavinimą bei kvalifikaciją, pripažįstant ir plėtojant jų gebėjimus ir galias.
- Mokinių grupės pagal sunkumų pobūdį ir trukmę: negalių, sutrikimų ir mokymosi sunkumų.
Pastaruoju metu itin didėja vaikų, turinčių SUP, skaičius. Tai, viena vertus, lemia specialistų žinios, kompetencija ir gebėjimas atpažinti sutrikimus, kita vertus, tam turi reikšmingos įtakos kintanti biosocialinė aplinka. Vaikų, turinčių SUP, santykinis skaičius visų besimokančiųjų atžvilgiu, per pastaruosius dešimt metų, tolygiai auga. Ikimokyklinio amžiaus vaikų, kuriems nustatyti SUP, skaičius šiuo metu siekia apie 20%.
Iššūkiai ir sprendimai: kaip užtikrinti neįgalių vaikų integraciją?
Nors įtraukusis ugdymas yra svarbi ir reikalinga kryptis, jo įgyvendinimas susiduria su daugybe iššūkių. Vienas didžiausių nerimo šaltinių tėvams, auginantiems vaikus su intelekto negalia, yra specialistų ir tinkamų sąlygų trūkumas. Nuo 2024 m. visos bendrojo ugdymo mokyklos privalės priimti neįgalius ar specialiųjų poreikių vaikus, tačiau tai nereiškia, kad mokyklos bus automatiškai pasirengusios.
Viena iš problemų, kurią išryškina tėvų patirtys, yra ta, kad net ir specialiosiose klasėse ar mokyklose vaikai su skirtingomis negaliomis yra sujungiami į vieną grupę, kurioje trūksta įvairovės ir pavyzdžių, kaip elgtis įprastoje visuomenėje. Taip pat pastebima, kad specialiosios klasės nėra tikrasis įtraukusis ugdymas, nes jose vaikai yra izoliuojami nuo likusios mokyklos bendruomenės.
Atskiros mamos Dalios patirtis rodo, kad net ir specializuotuose darželiuose gali trūkti tinkamos medicininės pagalbos. Jos dukrai, turinčiai spina bifida, svarbu treniruoti šlapimo pūslės funkciją, tačiau darželyje nebuvo medicininį išsilavinimą turinčio darbuotojo, kuris galėtų padėti atlikti šią procedūrą. Tai kelia susirūpinimą dėl vaikų saugumo ir tinkamos priežiūros.
Kita vertus, yra ir pozityvių pavyzdžių. Ieva Šuipė džiaugiasi, kad jos dukra lanko darželį, kuriame kiekvienoje klasėje yra po du sutrikimų turinčius vaikučius. Ji pastebi, kad tai naudinga ne tik neįgaliems vaikams, bet ir sveikiems, kurie nuo mažens mokosi tolerancijos, kantrybės ir pagarbos. Tokia aplinka padeda formuoti atvirą ir supratingą visuomenę.
Tačiau, kaip pastebi specialistai ir tėvai, įtraukusis ugdymas reikalauja didelių žmogiškųjų resursų, tinkamai parengto mokomojo turinio ir pritaikytos aplinkos. Svarbu, kad savivaldybės ir švietimo įstaigos aktyviai bendradarbiautų, skaičiuotų vaikų poreikius ir ruoštųsi priimti visus vaikus, nepriklausomai nuo jų negalios formos.
Galutinis tikslas - užtikrinti, kad kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo jo gebėjimų ar specialiųjų poreikių, turėtų galimybę gauti kokybišką išsilavinimą ir jaustis pilnaverčiu visuomenės nariu. Tai reikalauja ne tik teisinių pakeitimų, bet ir visuomenės požiūrio bei institucinės paramos pokyčių.
tags: #neigaliu #vaiku #integracija #darzelyje