Natalie Babbitt apysaka „Amžinieji Takiai“ (angl. Tuck Everlasting) - tai neeilinis kūrinys vaikų literatūros pasaulyje, kuris, tarsi atspindėdamas liaudies pasakose dažnai minimą gyvybės vandens vaizdinį, skaitytoją įtraukia į gilias egzistencines apmąstymų gelmes. Knyga, 2022 metais pagaliau išversta į lietuvių kalbą, suteikia galimybę mūsų auditorijai susipažinti su garsia amerikiečių rašytoja ir iliustratore Natalie Babbitt bei jos itin originalios koncepcijos kūriniu. Šioje apžvalgoje panagrinėsime bendruosius tematikos, pasaulėvaizdžio, veikėjų ir stilistikos aspektus, atskleisdami ne tik siužeto vingrybes, bet ir gilesnes prasmes, slypinčias po paprastai ir kartu poetiškai pasakojama istorija.
Originali Koncepcija ir Provokuojanti Tems
Natalie Babbitt, gimusi 1932 m. liepos 28 d. Deitone, Ohajo valstijoje, nuo 1967 m. aktyviai dalyvavo vaikų literatūros kūryboje, pradėjusi nuo iliustracijų, vėliau perėjusi prie paveikslėlių knygų autorystės, o galiausiai ėmėsi rašyti prozą. Ji yra išleidusi keliolika knygų, pelniusi daugybę vaikų literatūros premijų ir netgi buvo pristatyta H. K. Anderseno medaliui. „Amžinieji Takiai“, publikuoti 1975 m., yra populiariausia jos knyga tarp skaitytojų ir kritikų, pelniusi „Phoenix Honor Award of The Children’s Literature Association“ premiją už knygos išliekamąją vertę.
Knygoje dažnai pabrėžiamas autorės neįprastumas ir dėmesys provokuojantiems gyvenimo bei žmogaus prigimties klausimams. N. Babbitt, priešindamasi „rožinio“ gyvenimo vaizdavimui, savo kuriuose pasaulėvaizdžiuose neišmeta sudėtingų egzistencinių problemų. Todėl „Amžinieji Takiai“ pirmiausia išsiskiria netradicine vaikų literatūrai tematika - amžinybės ir mirties vietos žmogaus gyvenime apmąstymu. Tai istorija apie šeimą, kuri, nieko nenutuokdama, atsigeria stebuklingojo šaltinio vandens ir tampa nemirtinga. Tik beveik po šimto metų pašalinis žmogus, dešimtmetė mergaitė Vinetė Foster, atsitiktinai sužino šią paslaptį. Jų susitikimas - trys įtemptų nuotykių ir rimtų apmąstymų dienos - sudaro pagrindinę siužetinę knygos liniją. Svarbiausią pasakojimo intrigą kuria pasirinkimo dilema, iškylanti Vinei: likti paprasta mirtingąja ar tapti amžinai.
„Po šimts pypkių! Mes gyvensime amžinai. Ar gali įsivaizduoti, koks jausmas, kai staiga tą sužinai?“ - toks trikdantis klausimas, rastas knygoje (p. 43), atspindi vieną pagrindinių jos temų. Tačiau, kaip vėliau paaiškėja, amžinybė nėra vien tik džiaugsmas.
Daugiasluoksnis Pasaulėvaizdis ir Mitinės Tradicijos Atspindžiai
Knygoje „Amžinieji Takiai“ pasaulis vaizduojamas kaip žmogui iki galo nepažinus. Net ir patys būdami nemirtingi, Takiai prisipažįsta: „Mes nežinome, kaip tai atsitinka ir kodėl atsitinka“ (p. 43). Esama stipresnių, nepaaiškinamų jėgų, kurios kartais, lyg savarankiški pasakojimo veikėjai, įsikiša į veiksmą. Pavyzdžiui, stebuklingąjį šaltinį pabaigoje sunaikina ne žmogus, o audra ir žaibas; vėjas išgriauna kaimo kartuves; griaudėti pradeda kaip tik tada, kai reikia neišgirstam ištraukti vinis iš kalėjimo lango, ir t.t.
Sukurtas įcentruotas pasaulėvaizdis neabejotinai remiasi į mito, pasakos tradiciją. Viena svarbiausių istorijos erdvių, iškart apibūdinama kaip „keista“, „nežemiška“, „kažkuo ypatinga“, - miškelis su amžinybės vandeniu. Ji konstruojama pagal mitinę logiką: lauko vidury - miškas, miško vidury - šaltinis, o šis teka iš po milžiniško uosio („jo storos šaknys buvo per dešimt pėdų išsikerojusios aplink į visas puses“, p. 28), kuris lengvai atpažįstamas kaip mitinis pasaulio medis. Šioje vietoje linijinis laikas galios neturi: net ir po kelių dešimtmečių grįžę Takiai konstatuoja: „Niekas ten nebuvo pasikeitę, nė kiek ne daugiau už mus“ (p. 30).
Amžinuosiuose Takiuose remiamasi ne tik atskirais pasakų vaizdiniais, bet ir visas pasakojimas, ypač Vinės siužeto linija, plėtojamas pagal tradicinę pasakos struktūrą: išeiti iš namų, patirti išbandymų, sutikti padėjėjų ir priešininkų, grįžti namo ko nors įgijus. Toks aktualizuotas folkloro klodas yra būdingas moderniajai fantasy žanrui. Tačiau N. Babbitt į realistinėmis konvencijomis vaizduojamą pasaulį įtraukia tik vieną magišką detalę - stebuklingąjį, amžinybę teikiantį vandenį. Istorijos pabaigoje nelieka nė jos: vietoj šaltinio - eilinė degalinė. Sukeistindama įprastinę realybę, autorė tarsi įgyvendina amžiną žmonių nemirtingumo siekį ir svarsto, kas tuomet nutiktų. Bendroji pasakos struktūra pripildoma įtaigaus psichologinio turinio.
Vis dėlto labiausiai intriguoja tai, kad autorė, regis, apverčia mito, folklorinės pasakos gyvenimo supratimą. Pasakiniam mąstymui amžinybės vanduo yra vertingiausias laimėjimas ar dovana, o „Amžinuosiuose Takiuose“ ši aksioma netikėtai imama kvestionuoti. Rikiuodama skirtingus pagrindinių veikėjų požiūrius į gyvenimą, mirtį ir amžinybę, N. Babbitt siūlo skaitytojui permąstyti savo vertybes.
Gyvybės Ratas ir Amžinybės Dilema
Vienas svarbiausių knygos temų yra gyvybės rato samprata, kurią perteikia senasis Takis. Jo žodžiais, „Gyvenimas. Viskas juda, auga, keičiasi, nė viena minutė nebūna panaši į kitą“ (p. 63). Remdamasis vandens virsmų ciklu (tvenkinio vanduo - į debesis, šie - į lietų, tas - į upelį, kuris plaukia tolyn į jūrą…), Takis dėsto gyvenimo kaip rato sampratą: „Tai tartum ratas, Vine. Visa kas sukasi ir sukasi ratu, ir niekad nesustoja. Ir varlės, ir vabzdžiai, ir žuvys, ir anas strazdas yra to rato dalis. Ir žmonės. Bet visą laiką vis kitokie. Visą laiką atsinaujinantys, augantys, judantys, besikeičiantys. Štai kaip viskas yra sutvarkyta. Štai kaip yra“ (p. 64). Šiame epizode suformuluota visos knygos teigiama pasaulėvoka: tikras gyvenimas yra nuolatinė kaita.
Dar daugiau - pagal tokį požiūrį, „mirtis irgi to rato dalis, kaip ir gimimas. (…) Nėra gyvenimo be mirties“ (p. 65). Amžinybė - tai vitališkos kaitos pažeidimas, arba, anot Takio, tik įstrigusi valtis: „Ši valtis štai dabar įstrigo. (…) Štai taip ir mes, Takiai, Vine. Įstrigom ir negalime judėti į priekį. Mes jau nesame didžiajame rate. Mes iš jo iškritom, Vine. Atsilikom nuo jo“ (p. 64). Taigi N. Babbitt apysakoje nemirtingumas pasirodo ne kaip siekiamybė, o kaip sunki problema. Mirtis traktuojama kaip natūralus procesas, neatskiriama gyvybės ciklo dalis, o į realistinį pasaulį paslaptingai įsiterpiantys stebuklai žmogui yra pražūtingi.
1880-aisiais, kai Takiai susiduria su Vine, jie jau yra nugyvenę 87 metus. Atsigėrę stebuklingojo vandens, kurį laiką savo nemirtingumo jie nepastebi. Autorė labai pagauliai skleidžia šį susivokimą: nesikeičiantis kūnas ir logiškai nepaaiškinami atsitikimai (iškritęs iš medžio, Džesis nė kiek nesusižeidžia, nepakenkia nė nuodingas šungrybis, o medžiotojų kulka perskrodžia Takių arklį kiaurai ir t.t.) verčia vis labiau sunerimti. Kulminacinis momentas, stengiantis išsklaidyti abejones, - desperatiškas senojo Takio šūvis sau į širdį, po kurio jis išlieka sveikutėlis. Veikiausiai ši sunki patirtis ir pasmerkimas amžinoms vienišoms klajonėms motyvuoja neigiamą Takių požiūrį į nemirtingumą ir stebuklingojo vandens šaltinio laikymą „didele ir pavojinga paslaptimi“ (p. 45).
Veikėjų Portretai ir Filosofiniai Kontrastai
Knygos veikėjai atspindi skirtingus požiūrius į gyvenimą ir amžinybę, sukurdami įdomius filosofinius kontrastus.
Takiai:
- Senasis Takis: Išmintingas, suprantantis gyvybės rato svarbą. Jis mato amžinybę kaip įstrigimą, gyvybės kaitos pažeidimą. Jo žodžiai perteikia knygos pagrindinę filosofiją.
- Mėja Takis: Ramesnė, susitaikiusi su likimu. Jos nuostata - susitaikyti ir pasitikėti būties savieiga: „Gyvenimą reikia gyventi, nesvarbu, ar jis ilgas, ar trumpas. (…) Turi priimti tai, kas tau skirta. Mes tiesiog einame savo gyvenimo keliu, kaip ir visi kiti, diena po dienos“ (p. 56).
- Džesis Takis: Septyniolikmetis, kurio laikysena sukurta kaip tėvo gyvybės ciklo sampratos antitezė. Jaunuolis vienintelis šeimoje mato amžinojo gyvenimo privalumus. Jam amžinybė - jaunatviškas džiaugsmas patirti kuo daugiau: „Argi tai ne stebuklas? Tik pagalvok, kiek mes visko šiam pasauly matėme! Ir kiek dar visko pamatysime!“ (p. 45). Jis vilioja Vinę pasinaudoti proga ir paaugus išgerti stebuklingojo vandens, tikėdamasis savo amžinoms klajonėms įgyti draugę: „Klausyk, o ką, jeigu… tu palauktum, kol tau sueis septyniolika, kiek dabar man - po galais, juk trūksta tik šešerių metų! - ir tada tu galėtum nueiti ir… truputį gurkštelti, ir tada galėtum… pabėgti su manimi! Mes netgi galėtume susituokti. Kaip būtų puiku, ar ne? Galėtume smagiai pagyventi, galėtume apkeliauti visą pasaulį, tiek visko pamatyti! (…) Vine, gyvenimu juk reikia džiaugtis, ar ne? Kitaip kokia gi iš jo nauda?“ (p. 72). Amžinasis gyvenimas jam asocijuojasi su vienais malonumais: „Ir mudu galėtume sau gyventi ir džiaugtis, ir tai niekada, niekada nesibaigtų! Argi nebūtų nuostabu?“ (p. 73).
- Milesas Takis: Kitas brolis, kurio požiūris, nors ir mažiau dėmesio sulaukia, papildo galimų gyvenimo suvokimų skalę. Jo argumentas prieš nemirtingumą yra praktinis: pasaulyje pasidarytų pernelyg ankšta: „Jeigu gerai į tai įsigilinsi, suvoksi, kiek daug visokių gyvių, įskaitant ir žmones, tada atsirastų ir kaip visiems po kurio laiko tektų zulintis vienam šalia kito“ (p. 86).
Vinetė (Vine) Foster:Septyniolikmečio laikysena sukurta kaip tėvo gyvybės ciklo sampratos antitezė. Jaunuolis vienintelis šeimoje mato amžinojo gyvenimo privalumus. Istorijos pradžioje Vinetė Foster - vaikiškai dėl suaugusiųjų globos įpykusi vienturtė: „Man įgriso, kad nė minutės nepaleidžia manęs iš akių“ (p. 15). Jausdamasi įkalinta namuose, nutaria pabėgti. Vos pasiekusi greta esantį miškelį, Vinetė įtraukiama į pašėlusiai greitai įsisukantį įvykių verpetą. O svarbiausia, netikėtai atsiduria prieš lemtingą pasirinkimą: susigundyti viliojančia galimybe amžinai klajoti po pasaulį su Džesiu, kurį pamačius „širdis iškart užsiliepsnojo“ (p. 28), ar vis dėlto pasikliauti senojo Takio priesaku išlikti gyvenimo rate.
Knyga labai įdomiai, įtikinamai skleidžia sudėtingą vaiko savivokos procesą. Trys dienos, išgyventos su Takiais, skatina mergaitės asmenybės brandą, formuoja pasaulėžiūrą. Lemtingas epizodas - minėtas irstymasis su senuoju Takiu po tvenkinį. Klausydamosi gyvenimo rato teorijos, Vinetė pirmąkart pradeda mąstyti apie mirtį ir suvokti savo pačios mirtingumą. Pirmoji reakcija - išgąstis ir atmetimas: mergaitei baisu, ji įniršta, įsižeidžia, priešinasi ir sako: „Aš nenoriu mirti“ (p. 65). Vaikui sunku prisijaukinti tokią neišvengiamą gyvenimo tėkmę: Vinetė „sėdėjo susigūžusi, nustėrusi, širdį slėgė baisus sielvartas, kad viskas taip yra“ (p. 66). N. Babbitt nebijo vaikui atvirai kalbėti apie mirtį, ji pasitiki vaiko gebėjimu savarankiškai mąstyti. Vienas patraukliausių knygos bruožų kaip tik ir yra rimtas vaiko ir vaikystės traktavimas.
Per keletą dienų Vinetė subręsta nuo domėjimosi savimi ir vaikiškų įnorių nuveikti ką nors „svarbaus“ iki atsakomybės už kitą pajutimo. Pokytį gerai liudija visiškai skirtingos nuotaikos keliaujant į Takių namus ir atgal. Jodama pirmyn, Vinetė svaigsta nuo pasaulio pilnatvės, natūraliai vedančios prie minties apie amžinybės idilę („Bet, vaje, juk ji irgi galėtų gyventi amžinai šiame nuostabiame pasaulyje, kurį tik dabar pradeda atrasti!“, p. 47). Jodama su konstebliu atgal, ji galvoja tik apie būtinybę išgelbėti Mėją iš kartuvių, kad neišaiškėtų jos nemirtingumas: „Vinetė vėl išvydo platųjį pasaulį, sklidiną šviesos ir galimybių. Bet dabar galimybės buvo kitokios. Dabar buvo svarbu ne tai, kas gali jai atsitikti, o tai, ką ji gali padaryti, kad neatsitiktų kai kas baisaus“ (p. 105). Vinetė pati sugalvoja Mėjos gelbėjimo iš kalėjimo planą: naktį ji pakeisianti kalinę, kad ši galėtų pabėgti. Rūpinimasis žmogiškais santykiais, atrodo, nusveria Vinetės domėjimąsi stebuklais. Nuolat balansuodama tarp tikėjimo Takių nepaprastumu ir dvejonių, mergaitė nė akimirkos nesuabejoja savo prieraišumu: „Ne, tai negali būti tiesa. (…) Vis dėlto jie tikriausiai kuoktelėję. Tačiau ji vis tiek juos myli. Jinai jiems reikalinga“ (p. 51).
Vyras geltonu kostiumu:Kaip visiška Takių priešingybė į siužetą įtraukiama vyro geltonu kostiumu figūra, atliekanti tradicinio antagonisto funkciją. Įdomu, kad šis aukštas, laibas, su reta barzdele ir prašmatniu kostiumu vyriškis, pradžioje pavadintas „keleiviu“, paliekamas be konkretaus vardo, taip tarsi įkūnijant bendrą klastos, godumo, savanaudiškumo grėsmę. Jis nesileidžia į filosofines refleksijas, o laikosi kur kas praktiškesnio požiūrio: „Aš ketinu pardavinėti tą vandenį. (…) Bet aš neketinu jo pardavinėti bet kam (…). Tik tam tikriems žmonėms - tokiems, kurie šito nusipelnė. Ir vanduo bus labai labai brangus. Bet kas gi nenorės tokios laimės - gyventi amžinai?“ (p. 97-98). Jo gyvenimo būdas - iš visko išspausti materialinę naudą, žmonių nelaimes panaudoti savo tikslams (pavyzdžiui, už žinią apie prapuolusią Vinetę vyriškis iš jos tėvų reikalauja perleisti jam ypatingąjį miškelį). Vyras nori ir Takius panaudoti reklamai: jie darysią mirtinus triukus, bet išliksią gyvi, o šiems pasipiktinus grasina Vinetę prievarta padaryti nemirtingą. Šis veiksmas yra kulminacinė skirtingų požiūrių į amžinybės paslaptį kaktomuša: vyrui tempiant klykiančią Vinetę už rankos, Mėja ryžtingai stoja ginti mergaitės ir visos žmonijos: „Šautuvo buožė dusliai tarkštelėjo į jo kaukolę“ (p. 101).
Ainė Ramonaitė. Žygeivystė kaip gyvenimas tiesoje: ką reiškia būti žygeiviu sovietmečiu ir dabar
Stilistika ir Kalbos Grožis
Įtaigus poetinis aprašymas (gamtovaizdžio, personažų ir kt.), tirštas simbolių, metaforų, palyginimų - tai N. Babbitt stiliaus stiprybė. Štai tik vienas įsižiūrėjimas: „Dangus liepsnojo raudona ir rožine, ir oranžine spalvomis, jų atspindžiai raibuliavo ežero paviršiuje, ir atrodė, tarsi spalvos būtų išsiliejusios iš dailininko paletės. Saulė, lyg oranžinis kiaušinio trynys, sparčiai leidosi, ir rytuose jau skleidėsi purpurinis vakaro dangus“ (p. 62). Neatsitiktinai kalbėdamas apie šią knygą K. Urba rašo: „Tikroje, geroje literatūroje nieko negali būti atsitiktinai“ (7). Gerai apgalvotas raktinių vaizdinių (rato, vandens, rupūžės ir kt.) kartojimas ne tik smarkiai suveržia teksto struktūrą, bet ir kuria itin daugiasluoksnes reikšmes.
Tekstui lengvumo teikia kartkartėmis pasirodantis švelnus pasakotojo šypsnys, lengva ironija, žaidimo intonacijos. Pavyzdžiui, Vinetės troškimą, kad niekas nemirtų, ima ir išsklaido paprasčiausias uodas.
Knygos kalba įtraukia lyg į guolį, apvynioja ir apkamšo - jei knygoje karšta, jauti tą karštį, jei Takis su Vine išplaukia valtimi, tai girdi telieskuojant vandenį, o Vinetės sutikta rupūžė tokia neapsakomai bjauri, kad brrr… Tai labai graži knyga.
Atomazga ir Amžinybės Pasirinkimas
Pagrindinės intrigos - išgers Vinetė amžinojo vandens ar ne - atomazga pasirodo tik epiloge. Tam rašytoja pasitelkia įspūdingai minimalistinės raiškos, bet maksimaliai informatyvų pasakojimo būdą: elementarus įrašas Vinetės antkapyje liudija, kad ji taip ir nepasinaudojo proga tapti nemirtinga, nugyveno gyvenimą pagal senojo Takio jai papasakotą gyvybės kaitos principą, ištekėjo, susilaukė vaikų. Šitas pavyzdys liudija tiek itin taupų, neįmantrų N. Babbitt stilių, tiek aiškiai suformuluotą autorės poziciją dėl amžinybės ir gyvybės prasmės.
Knyga skirta 9-12 metų vaikams, tačiau jos gilios temos ir filosofiniai apmąstymai gali sudominti ir vyresnius skaitytojus. Tai kūrinys, kuris ne tik žavi savo siužetu ir kalbos grožiu, bet ir skatina permąstyti paties gyvenimo esmę, amžinybės vilionę ir gyvybės rato neišvengiamumą.