2017 metai pažymėti svarbiu jubiliejumi - minimos vieno ryškiausių 20-ojo amžiaus lietuvių poetų, publicisto, išeivijos kultūrininko Kazio Bradūno 100-osios gimimo metinės. Ši sukaktis tapo proga ne tik prisiminti jo ypatingą kūrybą, bet ir apžvelgti jo gyvenimo kelią, kuris neatsiejamas nuo sudėtingo Lietuvos istorijos laikotarpio, emigracijos patirčių ir nepalaužiamo ryšio su gimtąja kalba bei kultūra.
Nuo pat savo gimimo 1917-ųjų vasario 11-osios dieną Kiršuose, Vilkaviškio rajone, Kazys Bradūnas buvo neatsiejamas nuo lietuvybės. Jo gyvenimo kelias, nors ir nusidriekęs toli nuo gimtinės, visada buvo persmelktas tautinės savimonės ir meilės Lietuvai. Poetas mirė sulaukęs 92 metų, 2009-aisiais, palikdamas neišdildomą pėdsaką lietuvių literatūros istorijoje. Jo šimtmetis atmestas ne tik gimtajame Vilkaviškio rajone, bet ir Kaune bei Vilniuje, kur poetas grįžo tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Šios sukakties proga rengiami prisiminimų vakarai, parodos, leidžiamos knygos, siekiant įvertinti ir pristatyti K. Bradūno nuveiktus darbus ir jo nepaprastą kūrybą.
Emigracijos Keliai ir Kultūrinė Veikla
Antrojo pasaulinio karo ir sovietinės okupacijos metai privertė daugelį lietuvių palikti savo gimtinę. Tarp jų buvo ir Kazys Bradūnas. Emigracijoje jis išbandė daugybę profesijų: dirbo duobkasiu, akmenskaldžiu, tačiau jo tikrasis pašaukimas slypėjo kultūrinėje veikloje. Jis tapo aktyviu išeivijos kultūros puoselėtoju, redagavo tokius svarbius leidinius kaip „Literatūros lankai“, „Aidus“, „Draugo“ kultūrinį priedą. Jo pastangomis buvo inicijuota poezijos antologija „Žemė“, subūrusi jaunąją poetų kartą, kuri vėliau pradėta vadinti žemininkais. Šioje antologijoje, be K. Bradūno, publikuoti ir Vytauto Mačernio, Henriko Nagio, Alfonso Nykos-Niliūno bei Jono Aiščio kūriniai.
K. Bradūnas ne tik kūrė pats, bet ir aktyviai prisidėjo prie kitų autorių kūrybos sklaidos, sudarinėjo knygas, buvo nuolatinis redaktorius. Jo iniciatyvumas ir atsidavimas lietuvių kultūrai emigracijoje buvo išties įkvepiantis. Jo šimtasis gimtadienis 2017 metais buvo plačiai minimas, tarp kitų renginių, ir Vilniuje, Valdovų rūmuose. Šiame renginyje dalyvavo ir iš JAV atvykusi poeto dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, kuri dalijosi prisiminimais apie savo tėvą.
Tėvo Palikimas ir Kalbos Svarba
Elena Bradūnaitė-Aglinskienė prisimena, kad tėvas Kazys Bradūnas visada pabrėždavo žodžių galią ir svarbą. Pasak jos, „per daugelį kartų žodžiai nušlifuojami kaip akmenėliai bei turi stebuklingos galios“. Tėvas skatino dukrą ir jos brolį mokytis lietuvių kalbos, kartojant net ir angliškus žodžius lietuviškai, siekiant, kad pokalbiai nebūtų tik buitiniai. „Tėvelis vis primindavo, ką turime, kad kultūra ir kalba yra svarbiausia. Tai tarsi atsvara materialiam gyvenimui“, - sakė E. Bradūnaitė-Aglinskienė, atskleisdama tėvo požiūrį į lietuvybės išsaugojimą emigracijoje.
Šie žodžiai atspindi K. Bradūno įsitikinimą, kad kalba ir kultūra yra neatsiejama tautinio identiteto dalis, ypač svarbi tiems, kurie gyvena toli nuo gimtinės. Jo kūryba ir aktyvi kultūrinė veikla buvo būdas išlaikyti šį ryšį ir perduoti jį ateities kartoms.
Parodos ir Knygos: Kūrybos Pėdsakai
Kazio Bradūno 100-ojo gimtadienio proga Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, buvo atidaryta paroda, kurioje eksponuojami jo rankraščiai, knygos ir šeimos nuotraukos. Ši paroda suteikė galimybę dar giliau pažvelgti į poeto gyvenimą ir kūrybą. Taip pat buvo išleista knyga „Kazys Bradūnas. Laiškai“, kurioje publikuojami poeto laiškai, atskleidžiantys jo gyvenimo, minčių ir jausmų pasaulį.
Poetas, atkūrus nepriklausomybę, grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje. Būtent Vilniui jis skyrė nemažai savo eilių, kuriose atsiskleidžia jo meilė sostinei. Jo septyniolikos poezijos knygų autorius, antologijų „Žemė“ ir „Lietuvių poezija išeivijoje“ sudarytojas, žurnalo „Aidai“ ir laikraščio „Literatūros lankai“ redaktorius - tai tik keletas titulų, apibūdinančių šį iškilų kultūrininką.
Alfonso Nyka-Niliūno Šimtmetis: Egzistencinė Poezija ir Išeivijos Patirtis
2017-ieji metai taip pat buvo svarbūs pažymint kitos iškilios asmenybės, poeto, vertėjo ir literatūros kritiko Alfonso Nykos-Niliūno 100-ąjį gimtadienį. Nors jo gyvenimas nebuvo toks viešas ir oficialus, kaip kai kurių kitų, A. Nyka-Niliūnas paliko gilų pėdsaką lietuvių literatūroje, ypač emigracijoje. Gimęs 1919 metais Utenos rajone, Alfonsas Čipkus, vėliau pasirinkęs Alfonso Nykos-Niliūno slapyvardį, tapo vienu svarbiausių žemininkų kartos atstovų.
Poetas Eugenijus Ališanka klausia poeto Alfonso Nykos-Niliūno apie poezijos ir kritikos santykį
Jo slapyvardis, pasak literatūrologų, dažnai siejamas su egzistencialistine patirtimi - tuštuma, nykumu, tremtimi ir egzodu. Šios temos ryškiai atsispindi jo kūryboje, kurią jis pats kruopščiai redagavo ir ne kartą perrašė. A. Nyka-Niliūnas buvo aistringas prancūzų ir vokiečių kultūros, didžiųjų poetų, dailininkų ir egzistencializmo filosofų gerbėjas. Studijas Vytauto Didžiojo universitete pradėjęs nuo romanistikos, jis vėliau tapo vienu ryškiausių lietuvių literatūros atstovų.
Kelionė į Vakarus ir Literatūriniai Susidūrimai
1944-ųjų vasarą ir rudenį, bėgdamas nuo sovietų okupacijos, Alfonsas kartu su broliais pasitraukė į Vakarus. Jo kelionė per Vokietiją, kur jis atsidūrė bombarduojamame Berlyne, buvo kupina išbandymų. Gyvendamas Vokietijoje, jis susitiko su kitais svarbiais lietuvių išeivijos atstovais, tokiais kaip filosofas Juozas Girnius ir poetas Henrikas Nagys. A. Nyka-Niliūnas praleido penkerius metus Vokietijoje, kur gimė ir jo vaikai - Aris ir Berenika.
JAV, kur jis apsigyveno Baltimorėje, A. Nyka-Niliūnas iš pradžių jautėsi nesavime, trūko europietiškos kultūros. Tačiau jo intelektualinis smalsumas ir atsidavimas literatūrai jį vedė tolyn. Patekęs į Kongreso biblioteką Vašingtone, jis atrado didžiulį knygų pasaulį, galėdamas skaityti ir tyrinėti bet kokią literatūrą.
Kongreso bibliotekoje susibūrė lietuvių inteligentų ir literatų būrelis, kuriame A. Nyka-Niliūnas bendravo su tokiais autoriais kaip Henrikas Radauskas ir Jonas Aistis. Nors su J. Aisčiu jo santykiai vėliau paaštrėjo dėl skirtingų požiūrių į literatūros patriotizmą, A. Nyka-Niliūnas visada vertino ir gerbė jo kūrybą. Jo kritiškos recenzijos apie J. Aisčio naująsias knygas atspindėjo jo siekį atsiriboti nuo patriotizmo monopoliu laikytos retorikos ir propaguoti vakarietišką literatūros kryptį.
Žemininkų Kartos Idėjos ir „Literatūros Lankai“
1951 metais Los Andžele išleista jaunosios lietuvių išeivių kartos antologija „Žemė“ tapo svarbiu įvykiu. Pagrindinis jos sumanytojas buvo K. Bradūnas, o svarbiausias jo „suokalbininkas“ - A. Nyka-Niliūnas. Ši antologija, kurioje publikuota penkių poetų kūryba, taip pat filosofo J. Girniaus darbai, tapo žemininkų kartos ideologijos išraiška. J. Girniaus samprata apie žmogaus prasmę žemėje ir jo požiūris į literatūros kartas sukėlė diskusijas ir net kritiką iš kitų autorių, tokių kaip J. Aistis ir Bernardas Brazdžionis.
Žemininkai, kartu su J. Girniumi, savo pažiūras į literatūrą išdėstė 1952-1959 metais ėjusiam literatūros žurnalui „Literatūros lankai“. Šiame žurnale pasireiškė modernistinės krypties literatai ir kritikai, tarp jų Algirdas Landsbergis, Kostas Ostrauskas, Antanas Škėma, Jonas Mekas, Julius Kaupas.
A. Nyka-Niliūno poezija išsiskiria egzistencine pasaulėjauta, Vakarų ir moderniosios poetikos įtaka. Jam svarbūs buvo prancūzų simbolizmo, siurrealizmo ir vokiečių meditacinės lyrikos kūrėjai. Nors jis atsiribojo nuo lietuvių poezijai būdingo liaudiško stiliaus, jo kūryba vis tiek buvo neoromantinio lietuvių poezijos konteksto dalis.
Kūrybos Brandumas ir Ilgesys Namų
Pirmoji A. Nykos-Niliūno eilėraščių knyga „Praradimo simfonijos“ (1946) pasirodė Tiubingene. Šiame rinkinyje, kaip ir vėlesniuose, tokiuose kaip „Orfėjaus medis“ (1953) ir „Žiemos teologijoje“ (1985), ryškiai atsiskleidžia jo kūrybos brandumas, egzistencinė patirtis ir ilgesys namų. Jo eilėraščiai, kurie buvo platinami nuorašais okupuotoje Lietuvoje, padarė didelę įtaką vėlesnių kartų poetams, tokiems kaip Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Judita Vaičiūnaitė.
A. Nyka-Niliūnas vengė viešumos ir oficialių renginių. Į Lietuvą jis oficialiai atvyko tik vieną kartą, 1998 metais. Grįžęs į gimtinę, jis jautėsi tarsi „fiziškai ir dvasiškai nusiaubtas“. Tačiau, kaip teigė G. Šmitienė, jo dienoraščiai liudija, kad gyvendamas Amerikoje jis mintimis nuolat vaikščiojo Utenos gatvėmis ir Nemeikščių takais. Jo kūryboje nuolat jausdavosi „Eldorado, prarastojo rojaus, niekada nebuvusios šalies ilgesys“.
Poeto žmonos Aleksandros netektis 2009 metais buvo didžiulis smūgis. Jo dienoraščio paskutiniai įrašai atspindi didžiulį skausmą ir sunkumą gyventi be jos. A. Nyka-Niliūnas paliko mums nepaprastai turtingą literatūrinį palikimą, kuris ir šiandien tebeįkvepia ir verčia susimąstyti apie egzistencinius klausimus, tėvynės ilgesį ir žodžio galią.