Europos Sąjungoje moterų profesinis ir asmeninis gyvenimas vis dar susiduria su iššūkiais, kurie kyla iš motinystės. Nors visuomenė žengia link lygybės, moterys, sulaukusios reprodukcinio amžiaus, dažnai yra suprantamos pirmiausia kaip potencialios motinos. Šis požiūris, įsišaknijęs kultūroje ir darbo rinkos praktikoje, sukuria kliūtis moterų karjerai, net jei jos ir pasirenka motinystę.
Potenciali motina: neatskiriama moters tapatybės dalis
Darbo rinkoje moteris, nepaisant jos profesinių pasiekimų ar amžiaus, dažnai yra suvokiama kaip „potenciali motina“. Tai reiškia, kad darbdaviai ar potencialūs darbdaviai, net ir nesąmoningai, gali vertinti ją per motinystės perspektyvą. Toks požiūris atsispindi darbo pokalbiuose, kur gali būti užduodami klausimai, susiję su šeimos planavimu, arba kur moters karjeros galimybės gali būti ribojamos dėl jos reprodukcinio amžiaus.
„Moterys, nepriklausomai nuo to, ar jos yra motinos, ar ne, iš karto po to, kai įžengiame į darbo rinką, esame apibrėžiamos kaip potencialios motinos. Kiekviena moteris, ateinanti į darbo pokalbį, yra suprantama kaip potenciali motina, ypač jei ji yra reprodukcinio amžiaus. Tai yra visuotinis reiškinys, būdingas visoms pasaulio ekonomikoms“, - aiškina Jana Javornik, tyrėja ir dėstytoja. Šis suvokimas lemia visuomenės lūkesčius, kad moteris netrukus išeis motinystės atostogų ar naudos ilgalaikes vaiko priežiūros atostogas. Šie lūkesčiai priskiriami išskirtinai moteriai, nepaisant visuomenės emancipacijos lygio. Net jei moteris ir yra pasirinkusi motinystę, jos reprodukcinis gyvenimas tampa svarbiu veiksniu, lemiančiu jos profesinį statusą.
Valstybės gali įsikišti į šį procesą reguliuodamos, ką galima klausti darbo pokalbių metu, arba nustatydamos, kokią informaciją kandidatė gali pateikti. Tačiau valstybių požiūriai skiriasi: tai, kas laikoma tiesiogine ar netiesiogine diskriminacija, ir kas nėra diskriminacija prieš kandidatus vyrus, yra interpretuojama skirtingai.
Motinystės „bauda“: atlyginimo ir karjeros atotrūkis
Kai moteris gauna darbą, prasideda stereotipų kaupimasis. Dėl statistinės tikimybės, kad moterys, įžengdamos į darbo rinką, netrukus taps motinomis (nors šis amžius vis vėlyvėja), stereotipai apie moterį kaip pagrindinę vaikų globėją stiprėja ir tęsiasi visą šeimos ciklą. Moterys pagal socialinę sutartį prisiima didesnę atsakomybę už kitus šeimos narius, taip pat patiria neigiamas motinystės pasekmes, vadinamąją „motherhood penalty“ - motinystės mokestį.
Tyrimai rodo, kad moterys yra nepalankioje padėtyje net ir po motinystės atostogų ir grįžus į darbą - atsiranda atotrūkis tarp vyrų ir moterų, kuris užsidaro labai lėtai arba niekada. Eurostato duomenys atskleidžia, kad 2022 m. beveik trečdalis (28 %) moterų ir tik 8 % vyrų dirbo ne visą darbo dieną. Šis skirtumas lemia, kad moterys, net ir įvertinus visą apmokamą ir neapmokamą darbą, per savaitę dirba daugiau valandų nei vyrai. Be to, moterys daug dažniau nutraukia savo profesinę karjerą: 2018 m. trečdalis moterų ES nutraukė savo karjerą dėl vaikų priežiūros, o vyrų - tik 1,3 %.
ES mastu, dirbančios moterys vidutiniškai uždirba 12,7 % mažiau nei vyrai už valandą. Jos taip pat atlieka daugiau neapmokamo darbo, todėl turi mažiau laiko apmokamam darbui. Kai kalbama apie biologinį gimdymą, moteriai, nepriklausomai nuo visuomenės emancipacijos lygio, priklauso medicininis atostogų laikotarpis, vadinamas motinystės atostogomis. Šios atostogos greitai atsiliepia maždaug 10-14 % atlyginimo skirtumui tarp motinų ir nemotinių. Kai kurios studijos rodo, kad šis atlyginimo skirtumas susireguliuoja maždaug po penkerių metų.
Tačiau motinystė daro įtaką bendram atlyginimo skirtumui, o ne tik vaiko priežiūros atostogų išnaudojimui. Kai didesnė pajamų dalis yra susijusi su buvimu darbe (pvz., priedai už buvimą), ši pajamų dalis prarandama, jei žmogus nedalyvauja. Moterys dažniau susiduria su sunkumais siekiant karjeros, nes vertinama, kad jos bus labiau nepasiekiamos - joms priskiriami mažiau sudėtingi projektai, kuriuose nėra daug svarbių išorinių klientų. Tai pastebima net įmonėse, turinčiose „šeimai draugiško verslo“ sertifikatus.
Visa tai ilgainiui kaupiasi pensijų atotrūkyje, o tai paaiškina, kodėl moterys yra tarp skurdžiausių senatvėje ir kodėl pensijų skirtumai, nors ir mažai tyrinėjamas reiškinys, yra tokie dideli. Remiantis skaičiavimais, siekiant lygybės, gali prireikti dar 170-500 metų.
Motinystės WTF: adaptacija darželyje - tai vaiko ir tėvų abipusio augimo etapas
Vaikas kaip socialinė investicija: skirtingi modeliai ES
Kad motinos galėtų dirbti, kas, atsižvelgiant į bendrą darbo jėgos trūkumą, turėtų būti valstybių interesas, joms reikia laiko tam, o tai reiškia užtikrintą vaikų priežiūrą. Europos valstybės labai skiriasi savo reguliavimu, kuris yra svarbus tėvams darbo rinkoje.
Šiaurės šalys įsipareigojo dalintis atsakomybę už vaikus. Jų modelis apima universalią prieigą prie vaikų darželių, kurie nėra nemokami, bet prieinami visiems tėvams, nepriklausomai nuo jų pajamų. Švedijoje šeima už vieno ar dviejų vaikų priežiūrą moka mažiau nei 100 eurų, kas neprilygsta Lietuvos sąlygoms, tačiau atlyginimai ir BVP taip pat yra skirtingi. Likusias išlaidas padengia savivaldybė, kuri yra valstybės dalis. Vaikas suprantamas ne kaip individuali tėvų atsakomybė, o kaip socialinė investicija, nes reikalingos naujos kartos.
Neoliberalinės šalys, tokios kaip Airija ar Jungtinė Karalystė, turi kitokį požiūrį. Prieiga prie vaiko priežiūros yra labai ribota, o paslaugos paliekamos rinkai. Kai kuriose šalyse, kaip Jungtinė Karalystė, diskutuojama apie vaikų priežiūros prieinamumo problemas. Jei vienas iš partnerių uždirba daugiau nei kitas (dažniausiai tai vyras), ekonomiškai logiška, kad darbo rinką palieka tas, kurio pajamos mažesnės - dažniausiai moteris. Tai lemia nuolatinį moterų traukimąsi iš darbo rinkos.
Moterys, neturinčios vaikų, išlaiko nuolatinę U formos užimtumo kreivę - auga su amžiumi, o vėliau mažėja iki pensijos. Moterys, turinčios vaikų, iš pradžių seka vyrų užimtumo modelį, bet gimus vaikui, užimtumo modeliai pradeda keistis. Jos pradeda palikti darbo rinką ir, grįždamos, dažnai renkasi lankstesnes darbo vietas, kurios yra žemesnės nei jų intelektualiniai gebėjimai ir išsilavinimas, ir atitinkamai mažiau apmokamos. Tai didina moterų finansinę priklausomybę nuo partnerio.
Slovėnijos modelis yra pavyzdys tarpinių sistemų, kurios grindžiamos socialiniu draudimu. Socializmo laikotarpiu Slovėnija įgyvendino pažangias vaikų priežiūros politikas. Tuo metu buvo aktyviai keičiamasi informacija su Švedijos kolegomis. Socialistinė valstybė suprato, kad jei nori, jog moterys dirbtų, jas reikia paremti, užtikrinant medicininį atsigavimą po gimdymo ir vaikų priežiūrą. Po 1976 m. buvo atidarytas motinystės atostogų laikotarpis ir tėvams, tačiau ilgą laiką tėvai dalijosi šiomis atostogomis labai retai. Vėliau buvo įvestos tėvystės atostogos, padedant Europos Sąjungai.
Tačiau net ir tinkama sistema gali susidurti su problemomis. Slovėnijoje vaikų priežiūros finansinis prieinamumas yra opaus klausimo. Nors sistema iš dalies atitinka idealų progresinės mokėjimo skalės sistemą, ji yra nustatyta taip, kad labiausiai paveikia vidurinę klasę. Tėvai, turintys didesnes pajamas nei nustatytas viršutinis riba, gali sau leisti vaikų priežiūrą, tačiau skalė apima didelę dalį slovėnų populiacijos. Tai lemia sumažėjusį vaikų priežiūros prieinamumą. Dėl to didėja finansinis spaudimas vidurinės klasės šeimoms.
Be to, Slovėnijoje trūksta lankstumo vaikų darželių darbo laiko atžvilgiu. Nors vaikas gali būti darželyje devynias valandas, o darbo diena trunka aštuonias, kelionės laikas gali gerokai pailginti laiką, praleistą už namų ribų. Dažnai moteris prisiima popietinę vaikų priežiūros pamainą.
Tėvystės atostogos ir jų išnaudojimas
Slovėnijoje tėvams yra prieinamos tėvystės atostogos, tačiau didžioji dalis vyrų jų neišnaudoja. Nors tėvų, naudojančių tėvystės atostogas, skaičius auga, svarbus veiksnys yra tai, kiek apmokamos šios atostogos. Šeimos yra jautresnės vyrų pajamų praradimui nei moterų.
Nors techniškai 100 % kompensacija už tėvystės atostogas gali atrodyti tinkama, praktiškai ji nėra tokia. Šeima praranda kintamą pajamas, susijusias su buvimu darbe, pvz., priedus už atvykimą į darbą, kelionės išlaidas. Tai daro didelę įtaką namų ūkio perkamosios galios suvokimui. Šis finansinis poveikis yra vienas didžiausių veiksnių, kodėl tėvai ne dažniau naudojasi tėvystės atostogomis. Pajamų praradimas laikotarpiu, kai šeimos išlaidos didėja (reikia pirkti vežimėlį, sauskelnes), daro porą, nepriklausomai nuo jų emancipacijos, ekonomiškai jautrią.
Ginkluotosios pajėgos ir moterys: nauji iššūkiai ir galimybės
Nors pagrindinis straipsnio dėmesys skiriamas motinystei ir karjerai bendrai, svarbu paminėti ir specifinę moterų padėtį kariuomenėje. Vis daugiau moterų renkasi karinę tarnybą, tačiau su tuo susiję ir iššūkiai. Nors moterys gali užimti įvairias pareigas, įskaitant kovines, jų integracija ir lygybė kariuomenėje vis dar yra diskusijų tema.
Biologiniai skirtumai, nors ir tampa vis mažiau reikšmingi, vis dar gali kelti klausimų, ypač susijusių su nėštumu ir motinyste tarnybos metu. Nors kariuomenės siekia užtikrinti lygybę ir paramą motinoms, grįžtančioms į tarnybą, tai gali būti sudėtinga dėl specifinių tarnybos reikalavimų ir mobilumo poreikio.
Tarpininkystė ir vaikų globa: alternatyvos ir iššūkiai
Kai kalbama apie vaikų globą, svarbu suprasti, kad ne visada viskas vyksta pagal planą. Yra daugybė šeimos scenarijų, kaip pora prisitaiko prie viešosios vaikų priežiūros neefektyvumo. Dažnai nepastebimas „senelių ir močiučių servisas“, kuris reguliuoja daugelį sistemų. Tačiau darbo stažui ilgėjant, vis mažiau porų gali pasikliauti tradicine senelių parama.
Viename tyrime buvo aprašyta pardavėja, kuri, kad galėtų dirbti, kas savaitę turėjo pasikliauti 26 žmonių parama. Jos šeima turėjo keturis vaikus, o vyras, dirbantis vežėju, neturėjo jokio lankstumo darbo grafike. Ji buvo techninė vieniša motina, dirbanti pamainomis, kurios nesutapo su vaikų darželio ar mokyklos grafiku. Didžiausia problema kilo, kai susirgo vienas iš vaikų.
Išvada
Nors Europos Sąjunga siekia lygybės tarp lyčių, motinystė ir toliau kelia iššūkius moterų karjerai ir finansinei nepriklausomybei. Nuo darbo rinkos stereotipų iki nevienodų vaikų priežiūros sistemų, moterys dažnai susiduria su kliūtimis, kurios atsiliepia jų profesiniam ir asmeniniam gyvenimui. Valstybės, darbdaviai ir visuomenė turi kartu ieškoti sprendimų, kurie leistų moterims derinti motinystę su karjera, užtikrinant lygybę ir socialinę gerovę.
tags: #maternita #obbligatoria #eur