Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas yra ne tik vertingas meno kūrinys, bet ir gyvas tikėjimo liudijimas, nuo seno garsėjantis malonėmis ir stebuklingais išgijimais. Šis sakralinis objektas, 1988 metais vainikuotas popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotais vainikais, liudija maldingumo ir tikėjimo dermę, kurią jau daugelį metų patiria tikintieji.
Paveikslo Kilmė ir Bažnyčios Istorija
Savaime kyla klausimas apie šio paveikslo kilmę, t. y., kaip šis kūrinys siejasi su Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Ankstyviausios žinios susijusios su Žemaičių vyskupo Jurgio Tiškevičiaus 1634 m. sausio 16 d. raštu, kuriame Jonas Klodskis, Kauno stalininkas, Seimo narys ir Medilo seniūnas, testamentu Pivašiūnų dvarą po žmonos mirties palieka Senųjų Trakų benediktinams. Jo valia buvo, kad benediktinai įsteigtų vienuolyną, kasdien giedotų Švč. Mergelės Marijos valandas ir aukotų kas savaitę ketverias šv. Mišias. Tai liudija, kad dvare jau tuomet buvusi koplyčia. 1648 m. pagal testamentą Pivašiūnų dvaras su visu turtu atiteko benediktinų vienuoliams. Tačiau iš kur, kada ir kas šiai šventovei padovanojo maloningąjį Marijos paveikslą, patikimų, dokumentais patvirtintų žinių nerasta.
Anot vieno padavimo, paveikslas rastas miške, kito - nežinia kieno parvežtas iš Turkijos. Tačiau veikiausiai šį paveikslą savo funduotai bažnyčiai padovanojo pats Jonas Klodskis, ką netiesiogiai liudytų testamento reikalavimas kasdien giedoti Švč. Mergelės Marijos valandas.
Istoriniai šaltiniai mini, kad 1745 m. medinė bažnyčia sudegė. Naują, taip pat medinę nedidelę šventovę benediktinai pasistatė 1766 m. Išsami 1820 m. rugpjūčio 12 d. šios bažnyčios vizitacija paliudija, kad Marijos paveikslas yra didžiajame altoriuje. 1625 m. benediktino Celestino Sorokos pastangomis ant stataus kalno buvo pastatyta trečioji, vėlgi medinė, dabartinė bažnyčia. Joje įrengtas klasicizmo stiliaus interjeras, kurio svarbiausias statinys - pagrindinis altorius, savo erdvine struktūra bei kompozicija artimas Vilniaus arkikatedros didžiajam altoriui. Į šį naują klasicistinio stiliaus altorių buvo perkeltas malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos paveikslas.
Meninė Paveikslo Analizė ir Ikonografija
Pivašiūnų Marijos su Kūdikiu paveikslą priskiriame Regina Coeli (Dangaus Karalienė) ikonografiniam tipui. Šis ikonografinis tipas kilo iš mistinės XII-XIII a. literatūros. Dievo Motina vaizduojama frontaliai, sėdinti soste, su karūna, rankoje laikanti skeptrą, dažniau su Kūdikiu nei viena. Pivašiūnų paveiksle prieš mus sėdinti Marija kairėje rankoje laiko skeptrą, o dešinėje ant jos kelių sėdintis Kūdikis laiko Žemės rutulį, kita ranka laimindamas.
Dievo Motina vilki sodriai mėlynos spalvos apsiaustą, iš po kurio matosi raudona suknelė. Įvardindami drabužių spalvas galime remtis tiek tradicija, tiek gera kopija, priklausančia Kauno arkivyskupijos muziejui. Vienplaukė Marijos galva akivaizdžiai liudija vakarietišką paveikslo kilmę. Šis įsimintinas kūrinys, įvertinus jo meninio vaizdo sandarą bei plastiką istoriniame kontekste, veikiausiai nutapytas XVII a. II-III ketvirčių sandūroje. Kita vertus, šio Dievo Motinos paveikslo dvasinį turinį atskleidžiančių simbolių gilumas ir estetinis grožis šį dailės kūrinį paverčia tarpininku tarp Dievo ir žmogaus jų dvasiniame ryšyje.
Spalvų simbolika paveiksle yra reikšminga. Mėlyna spalva, dažnai gaunama iš brangaus lazurito pigmento, simbolizuoja tikėjimą, tyrumą ir dangų. Vėlyvaisiais Viduramžiais ir Renesanso laikotarpiu ši spalva pradėta naudoti labai plačiai. Bizantijos tapyboje Dievo Motinos galvą dengiantis apsiaustas (maforijus) dažnai būdavo gilios bordo arba tamsiai mėlynos spalvos. Raudona suknelė tradiciškai simbolizuoja kančią dėl Sūnaus praradimo. Kūdikio drabužio spalvos (raudona ir balta) gali simbolizuoti žemišką Išganytojo prigimtį ir nekaltumą.
Paveikslo aptaisas, sukurtas po 1745 m. gaisro, yra meniškas ir vertingas votas, padarytas iš auksuoto sidabro. Jame rastas įrašas su 1750 m. data liudija apie ankstyvą paveikslo stebuklingumo pripažinimą. Aptaisas skirtas apsaugoti paties maloningojo atvaizdo šventumą, tačiau jis ir pats yra votas - tikėjimo liudijimas. Kalstyto reljefo raštai plastiški ir aiškūs. Marijos apsiaustą dabina iškilaus reljefo rožių, tulpių, įvairūs keturlapių ir šešialypių gėlių žiedai. Tuo tarpu Dievo Motinos suknelę ir Kūdikio palijaus ornamentas yra žemesnio reljefo, smulkesnio gėlių ir raitytų akanto lapų piešinio.
Tikėjimo Liudijimai: Stebuklai ir Votai
Maldingumas prie Pivašiūnų Marijos paveikslo be pertraukos išgyvenamas jau daugelį metų. Malda neatskiriama nuo tikėjimo, jų tarpusavio saitai visuomet išlieka gyvi. Apie Pivašiūnų Marijos paveikslo stebuklingumą byloja daugybė votų. Be abejo, visų pirma votas - tai padėkos išraiška. Visi šie votai, kitaip tariant, tikėjimą liudijantys ženklai, sukabinti atokiau nuo paveikslo. Iš abiejų pusių galinėje sienoje įtaisyti pailgi vertikalūs rėmai, kurių plokštumoje sukabinti votai. Tai sidabrinės širdys, simbolizuojančios meilę, kojytės ar rankytės, liudijančios išgijimą, gintariniai karoliai ir t. t.
Šie votai yra ne tik padėkos ženklai, bet ir vizualūs liudijimai apie išklausytas maldas ir patirtas malones. Jie atspindi daugybę žmonių, kurie kreipėsi į Dievo Motiną su savo vargais, prašymais ir dėkojimais. Visi šie votai, skirtingų formų ir dydžių, sudaro savotišką istorijos metraštį, kuriame užrašyti tikėjimo ir vilties momentai.
Istorija apie 1745 m. gaisrą, kurio metu visiškai sudegė bažnyčia, tačiau buvo išgelbėtas ne tik pats maloningasis paveikslas, bet įvyko ir daugiau stebuklų, yra ypatingai reikšminga. Mat tuoj po gaisro, dar nepastačius naujos šventovės, paveikslui kaip padėkos ženklas buvo padarytas meniškas auksuoto sidabro aptaisas, kuriame rastas įrašas - 1750 metai.
Pivašiūnų Paveikslas Kontekste: Marijos Ikonografijos Raida
Pivašiūnų paveikslas yra viena iš daugelio Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu atvaizdų, kurie sudaro svarbią krikščioniškojo meno dalį. Marijos ikonografijos raida prasidėjo nuo ankstyvųjų krikščionių laikų, o jos plėtrai įtakos turėjo Bažnyčia, Šv. Raštas, teologija, liturgika, apokrifai, taip pat kiekvienos šalies civilizacijos ir kultūros raida.
Nuo pat Efezo susirinkimo (431 m.), suteikusio Marijai Dievo Gimdytojos titulą, pradėjo klestėti pamaldumo Dievo Motinai istorija ir Marijos ikonografija. Visa gražiausia Bizantijos menas buvo sukurtas apmąstant Marijos Motinystės slėpinį. Žinoma, iki susirinkimo taip pat randama Marijos atvaizdų katakombų tapyboje, antkapiniuose. Tuo metu pamaldumas Marijai jau stipriai ruseno žmonių širdyse, bet oficialus bažnytinis žingsnis pripažinti Mariją Dievo Gimdytoja šį pamaldumą perkėlė į kitą rangą ir tikinčiųjų meilė prasiveržė kaip ugnikalnis.
Pirmiesiems krikščioniams atvaizdai buvo tarsi kalba ar pamokslai, tikėjimo tiesų aiškinimas, stengiantis atsakyti į klausimus: Kas esu? Kas esame?
Bizantijos dailėje visuotinai paplitęs Marijos atvaizdas tradiciškai siejamas su 6 a. šv. Luko tapytomis ikonomis. Nuo 5 a. ikona buvo tapoma pagal griežtą kanoną, susiklostė keli Marijos ikonografiniai tipai: hodegetrija (vaizduota iki pusės, ant kairiosios rankos laikanti Kūdikį Jėzų), eleusa (apsiaustu dengianti žmones), blachernitissa (be Kūdikio, stovinti, iškėlusi rankas maldai), nikopoija (sėdinti soste ir laikanti ant kelių Kūdikį) ir kiti.
Vakarų Europos sakralinėje dailėje, kitaip nei Rytų Bažnyčioje, Marijos vaizdavimo šaltiniu tapo ne tik Šv. Raštas, bet ir legendos (Aukso legenda) bei apokrifinė 3-4 a. literatūra (Jokūbo protoevangelija, Marijos gimimo evangelija ir kita), kurios davė impulsą Marijos gyvenimo istorinių siužetų įvairioms interpretacijoms. Viduramžiai suformavo riterišką požiūrį į Mariją - kaip į dangiškąją Mergelę, Renesanso epocha pabrėžė žmogiškąjį Motinos ir Kūdikio aspektą, Dievo Motinos atvaizdui suteikė idealių Renesanso moters grožio sampratos bruožų, atspindinčių pasaulietinio humanizmo idealus.
Vakarų Bažnyčioje susiklostė keliolika Marijos ikonografinių tipų (dauguma - viduramžiais). Seniausiu laikomas iš Rytų perimtas Marijos didybės (Maesta) ikonografinis tipas. Jam artimi vėlesni Švč. Mergelės Marijos Dangaus Karalienės (Regina Coeli), Dievo Motinos su šventaisiais ir donatoriais (Sacra Conversazione) ir Išmintingiausios Mergelės (Virga Sapientissima) ikonografiniai tipai. Dauguma ikonografinių tipų susiklostė viduramžiais, bet jie plito netolygiai.
Nuo viduramžių plito Skausmingosios Dievo Motinos (Mater Dolorosa) atvaizdai. Šiam ikonografiniam tipui artimas Gailestingosios Dievo Motinos (Mater Misericordiae) paveikslas. Viduramžiais susiklostė ir pranciškonų skatintas Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos (Immaculata) ikonografinis tipas. Jis išpopuliarėjo 17-18 a.
Siūloma video tema: "Marijos Ikonografijos Raida: Nuo Bizantijos iki Renesanso".
Pivašiūnų paveikslo vieta tarp kitų žymių Marijos atvaizdų
Pivašiūnų paveikslas, kaip Regina Coeli tipo atvaizdas, yra glaudžiai susijęs su kitais panašiais kūriniais. Pavyzdžiui, Trakų Dievo Motinos paveikslas, dar vadinamas Hodegetrija („Nurodanti kelią“), yra dar vienas svarbus Lietuvos sakralinio meno paminklas. Marija laiko Sūnų arba, tiksliau sakant, tikintiesiems rodo Tą, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“.
Šiluvos Dievo Motinos atvaizdai taip pat užima ypatingą vietą. Šiluvos šventovės ekspoziciją sudaro kultūros paveldo vertybės, liudijančios Šiluvos šventovės sakralios erdvės išskirtinumą. Vienas iš unikalių kūrinių, liudijančių šios vietos meno paslaptingumą, yra XIX a. pradžios paveikslas „Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimas Šiluvoje“.
Kiti svarbūs Marijos paveikslai, kurių ikonografija ir simbolika yra nagrinėjama, apima Bartolomėjaus Estebano Murilo (Bartolome Esteban Murillo) paveikslus, tokius kaip „Marija su Kūdikiu“ ar „Nekaltai Pradėtoji“, bei Džovanio Ambrodžo Bevilakvos (Giovanni Ambrogio Bevilacqua) kūrinį „Marija adoruoja Kūdikėlį Jėzų“. Šie paveikslai, nors ir skirtingi savo stilistika bei laikmečiu, atspindi bendras krikščioniškosios dailės tendencijas ir Marijos kulto raidą.
Lietuvoje, ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu buvo itin paplitusi rytietiška švento atvaizdo (ikonos) samprata. Vėlesni 16 a. antros pusės-17 a. Marijos atvaizdai liudija stačiatikiškosios (bizantiškosios) ir Vakarų ikonografijos bei plastinės raiškos sinkretiškumą. Po Tridento susirinkimo ikonografinės ir meninės raiškos požiūriu sakralinėje dailėje įsivyravo vakarietiška samprata. Itin daug Marijos gyvenimo siužetų ir ikonografinių schemų sukurta sekant garsių italų dailininkų kūriniais.
Stebuklingais laikomi Marijos paveikslai: Trakų (Dievo Motina 16 a.), Šiluvos (Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu), Aušros Vartų Vilniuje (Švč. Mergelė Marija Gailestingumo Motina, abu 17 a. pradžia), Žemaičių Kalvarijos (Švč. Mergelė Marija 17 a.), Pivašiūnų (Švč. Mergelė Marija Nuliūdusiųjų Paguoda 17 a. vidurys), Krekenavos (Dievo Motina).
Paskirtis ir Vertė Šiuolaikiniam Žmogui
Šiuolaikiniam žmogui Pivašiūnų Marijos paveikslas ir jį supanti sakrali erdvė siūlo galimybę stabtelėti, apmąstyti savo gyvenimą ir stiprinti tikėjimą. Skubantis žmogus pirmiausia turi užeiti į bažnyčią ir įsižiūrėti į šį atvaizdą. Šiuolaikiniam žmogui labai svarbu kartais priversti savo kūną padirbėti. Viena yra užėjus stebėtis paveikslo grožiu, o visai kas kita - atsiklaupti. Tai jau valios pastanga, atliekama vis rečiau.
Paveikslo aptaisas, votai, pati bažnyčios istorija - visa tai liudija gyvą ryšį tarp Dievo ir žmogaus, tarp praeities ir dabarties. Tai priminimas, kad tikėjimas ir malda gali atnešti paguodą, stiprybę ir išgijimą. Pivašiūnų paveikslas yra ne tik meno paminklas, bet ir gyvas kultūrinis bei dvasinis centras, kviečiantis visus ieškoti tiesos, meilės ir vilties.
