Gyvenimas svetur - tai ne vienadienis nuotykis, o sudėtingas procesas, apimantis daugybę etapų, kuriuos tenka išgyventi kiekvienam, ryžtingai pasiryžusiam dideliam gyvenimo pokyčiui. Ar tai būtų studijos, ar sprendimas gyventi visam laikui, pradžioje viskas atrodo lyg pasaka. Tačiau ilgainiui realybė ima diktuoti savo sąlygas, o kelias į laimę gimtinėje gali tapti išbandymu.
Etapai, vedantys į savęs atradimą
Išvykus į naują šalį, pirmasis etapas - tai vadinamasis "medaus mėnuo" (angl. honeymoon). Šiuo laikotarpiu žmogus patiria euforiją, viskas atrodo ryškiau, gražiau ir patraukliau nei gimtinėje. Nauja patirtis, nauji žmonės, naujos vietos - visa tai suteikia džiaugsmo ir pasitenkinimo. Tačiau ši būsena, kaip greitai ji beprasidėtų, anksčiau ar vėliau užleidžia vietą antrajam etapui - deryboms (angl. negotiation).
Šis etapas yra derybos su savimi ir su aplinka, kurioje atsidūrėme. Lygiagrečiai su nuostabiais atradimais, pradedamos pastebėti ir keistenybės, skirtumai. Žmogus natūraliai pradeda lyginti naują šalį su gimtine, svetimšalius su savo tautiečiais. Šiuo metu gali kilti liūdesio, sumaišties, netgi nevilties protrūkių. Krizę gilina kalbos, kultūros ir socializacijos barjerai. Dažnai mintimis grįžtama į gimtinę, kurioje, rodos, jaustumėmės saugiau, būtume labiau suprasti, kur būtų aišku, į ką kreiptis ir ko tikėtis iš aplinkinių. Atrodytų, kad ten vėl būtume tokie patys, kokie buvome iki išvykimo.
Tačiau gyvenimas svetur neapsiriboja vien tik sunkumais. Vėliau ateina trečiasis prisitaikymo (angl. adjustment) stadijos etapas. Tai laikas, kai asmuo suvokia skirtumus tarp gimtinės ir naujos šalies bei juos priima. Šioje stadijoje individas jaučiasi labiau pasitikintis savimi, jam lengviau sekasi tvarkyti kasdieninius reikalus, be to, jis pradeda jausti, kad tampa naujos aplinkos dalimi. Prisitaikymo stadijos metu paprastai žmogus jau turi draugų svetimtautių ratą, yra įgijęs išsilavinimą, dirba mėgstamą darbą, moka kalbą. Kitaip tariant, asmuo sėkmingai sprendžia socializacijos, kalbos bei kultūrinių skirtumų klausimus. Paprastai nebelieka kankinančio lyginimo, kas buvo gimtinėje ir kas yra svečioje šalyje, nes priimami skirtumai.
Galiausiai ateina ketvirtoji, paskutinė stadija - įvaldymas (angl. mastery). Šioje fazėje asmuo pilnai perima naujos šalies kultūrą, mėgaujasi visu tuo, kas jį supa. Kai kurie žmonės netgi teikia viršenybę naujos šalies kultūrai, lyginant su savo gimtinės ypatumais. Svarbu atkreipti dėmesį, kad visos išvardintos stadijos gali trukti skirtingą laiką ir net kisti jų eiliškumas, nes kiekvienas žmogus yra unikalus.
Emigracijos realijos: užstrigę praeityje
Asmeninė patirtis, apibendrinta iš pokalbių, komentarų ir patarimų, kuriuos dalijasi dešimtis metų emigracijoje gyvenantys tautiečiai, rodo, kad dalis jų užstringa antroje stadijoje - derybose. Net ir po daugelio metų, praleistų svetur, kai kurie niekaip nesugeba priimti naujos kultūros, pozityviai žiūrėti į pasikeitusią aplinką, nelyginti svečios šalies su gimtine, mokytis kalbos ir pan. Tai reiškia, kad žmonės nepereina į sekančius etapus, kurie palengvina adaptaciją. Užuot priėmę visa tai, kas yra kitaip, jie kovoja, manydami, kad pavyks įvesti savo tvarką, įtikinti svetimtautį mąstyti taip, kaip jie mąsto, ir pan. Galiausiai jie susiduria su psichologinėmis problemomis, tokiomis kaip nerimas, depresija, nevaldomas pyktis, bei įvairiais psichosomatiniais susirgimais.
Dažnai išgirstama, kad net ir po daugelio metų jie jaučiasi svetimi, nemoka kalbos arba, jeigu ir moka, kalba su akcentu. Tai, jų pačių įsitikinimu, trukdo adaptuotis, todėl jie net nevargsta dėl išsilavinimo, savo potencialo ar turimų talentų panaudojimo. Keisčiausia, kad išgirdę pasiūlymą nesikankinti ir vykti į gimtinę, jie aršiai priešinasi ir ieško priežasčių, kodėl negali palikti svečios šalies - pavyzdžiui, kad užaugo vaikai, ką veiks Lietuvoje, sveikata neleidžia skristi ir t.t.
Laimės matavimo teorijos ir Lietuvos situacija
Prof. Ruutas Veenhovenas, vadovaujantis Pasaulio laimės duomenų bazei („World Database of Happiness“), teigia, kad laimė paprastai apibrėžiama kaip pasitenkinimas gyvenimu. Tačiau egzistuoja daugybė skirtingų teorijų, kaip šią laimę išmatuoti. Viena teorija teigia, kad laimė yra pastovus genetinis bruožas, kaip ūgis; kita - kad laimė priklauso nuo palyginimo, tai yra, kai gyveni geriau už kitus arba geriau, nei anksčiau. Trečia teorija, kognityvinė, teigia, kad galime gyvenimą vertinti teigiamai net ir tuomet, kai biologiniu-adaptyviniu požiūriu mums sekasi blogai.
Lietuvai laimingiausių šalių reitinguose sekasi neblogai. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų paskelbtame laimingiausių pasaulio šalių sąraše Lietuva užėmė 34 vietą tarp 150 valstybių, pakildama iš 38-osios, kurioje buvo pernai. Tai geriausias rezultatas tarp Baltijos šalių. Bendra tendencija, pasak prof. R.Veenhoveno, taip pat teigiama - lyginant pastarųjų 20 metų duomenis, nuo tada, kai Lietuvoje pradėti rinkti duomenys apie gyventojų laimės lygį, jis vis kyla.
Gyventojų laimei didžiausią visuomeninę įtaką daro keturi veiksniai: valdžios kokybė (pavyzdžiui, ar yra korupcija, ar laikomasi teisinės valstybės principo), ekonominis klestėjimas, demokratija ir lyčių lygybė. Šios sąlygos daro įtaką laimei todėl, kad jos prisideda prie laisvės pasirinkti, kaip gyventi savo gyvenimą. Kuo didesnę laisvę turi, tuo didesnė tikimybė, kad gyvensi tokį gyvenimą, koks tau tinka.
Olandų pavyzdys ir laimės indekso veiksniai
Profesoriaus gimtinė Nyderlandai nuolat yra laimingiausių valstybių sąrašų viršūnėse. Kalbėdamas apie sėkmingų rezultatų priežastis, R.Veenhovenas tikina, jog Nyderlandų visuomenė žmonėms suteikia didelę laisvę ir ugdo gebėjimą pasirinkti. Gebėjimas pasirinkti yra lavinamas ir olandų šeimose, ir mokyklose: jaunimas yra rengiamas tam, kad būtų nepriklausomas, o ne tam, kad būtų paklusnus. Laisvė rinktis padeda tik tuomet, jeigu tu turi galimybę rinktis, jeigu žinai, kas esi ir turi drąsos pasirinkti. Pavyzdžiui, tapti žurnalistu, nors tavo mama nori, kad taptum etatiniu buhalteriu. Tai yra dalis platesnės tendencijos, kad žmonės yra laimingesni moderniose, individualistinėse visuomenėse, kurios suteikia daug galimybių, o ne tradicinėse, kolektyvistinėse, kur pasirinkimus apriboja papročiai ir hierarchija. Yra surinkta pakankamai įrodymų, kad ši moderni tendencija gan gerai dera su žmogaus prigimtimi, todėl ją galima būtų pritaikyti ir Lietuvoje.
Tyrimai patvirtina ir tai, kad trauminės patirtys - tokios kaip karas ar stichinės nelaimės - reikalauja laiko, kol visuomenė atsigaus ir jos laimės, gyvenimo kokybės ar pasitenkinimo gyvenimu lygis vėl išaugs. Žinoma, šis atsigavimas yra individualus - priklauso nuo žmogaus. Karas meta didelį šešėlį - tai ne tik trauminė patirtis, bet ir ilgai trunkančios pasekmės gyvenimo sąlygoms, tokios kaip skurdas ir našlaičiais likusių vaikų skaičius. Karo neigiamą poveikį laimei patvirtina ir Sirijos atvejis - šios šalies gyventojai net ir nevykstant karui nepasižymėjo aukštu laimės lygiu, tačiau karo metu jis nukrito dar labiau. Savaime suprantama, nuo Rusijos pradėto karo kenčiančiai Ukrainai taip pat reikės laiko, kol pasibaigus karui gyventojų laimės lygis vėl pakils.
MUMS REIKIA PASIKALBĖTI: kas nužudo geismą?
Pasaulio laimės duomenų bazė iš viso talpina net 40 tūkst. įvairių tyrimų, susijusių su laime. Čia randamais tyrimais įrodyta tai, ką galima numanyti - posakis „Ne piniguose laimė“ yra klaidingas, mat uždirbamos didesnės pajamos gyventojų laimės lygį tikrai pakelia. Teorija, kad palyginimas neutralizuoja pajamų augimo poveikį laimei, buvo paneigta. Be to, laimingi žmonės paprastai uždirba daugiau, todėl, kad laimė turi teigiamą poveikį produktyvumui.
Kardinolo Sigito Tamkevičiaus patirtis: gimtinė, tikėjimas ir laisvė
Kardinolas Sigitas Tamkevičius, dalindamasis prisiminimais apie savo vaikystės Kūčias ir Kalėdas Dzūkijoje, pabrėžia tikėjimo ir šeimos svarbą. Jo gimtinė - Gudonių kaimas, Seirijų valsčius, Alytaus apskritis. Mama, tretininkė, kepdavo kūčiukus, o prie stalo visa šeima su malda sėsdavo. Priešingai nei daugelis šiandienos vaikų, jis anksti ryte su šeima eidavo į bažnytėlę. Kalėdas su šeima šventė iki penktos klasės, o vėliau mokykloje žiemos atostogos prasidėdavo tik sausį.
Kardinolas prisimena ir sunkius laikus. 1946-ųjų Kūčių vakare namo grįžusį tėvą su armija išsivedė rusų kareiviai. Vėliau, būdamas seminarijoje 1957-aisiais, tris metus tarnavo armijoje. Net ir kariuomenėje, tarp klierikų, buvo dalijamasi Kūčių paplotėliu. Pirmąsias "normalias" Kūčias jis galėjo švęsti tik pradėjęs kunigo tarnystę. Vėliau, Kybartuose, jis sugalvojo bažnyčios šventoriuje papuošti eglutę ir pakviesti Kalėdų Senelį su dovanėlėmis, nors sovietmečiu tai reikalavo leidimo.
Sprendimas tapti kunigu, ypač sovietmečiu, buvo nelengvas. Didžiausią įtaką turėjo mama, nors jos neteko būdamas trylikos. Vėliau, parapijos klebonas Jonas Reitelaitis papasakojo, kad mama, tikėdamasi mergaitės, galbūt išmeldė jam pašaukimą. Apčiuopiama įtaka padarė saleziečių kunigas Antanas Skeltys, pas kurį mama nusivesdavo jaunąjį Sigitą patarnauti per mišias. Kunigas Skeltys, būdamas istorikas, turėjo daug knygų, kurios vėliau, po mamos mirties, paskatino ieškoti dvasinio turinio literatūros. Mokykloje skaitomos ateistinės brošiūros sukėlė abejonių, tačiau knygos, tokios kaip Benedikto Andruškos „Dievo buvimas“ ir Antano Maliauskio „Teodicėja“, padėjo rasti atsakymus. Lotynų kalbos vadovėlis, gautas 1953 m., paskatino mintis apie seminariją.
1968-aisiais Sigitas Tamkevičius tapo jėzuitu. Su jėzuitais susipažino 1957 m. seminarijoje, kur klierikai turėjo slaptą būrelį, ruošdamiesi tapti gerais kunigais. Rekolekcijos paliko didelį įspūdį ir tapo pirmuoju postūmiu jėzuitų link. 1969 m., kai jam buvo uždrausta eiti kunigo pareigas, jis pradėjo dirbti kartu su kunigu Juozu Zdebskiu. Jėzuitas Kazimieras Žemėnas pasiūlė stoti į Jėzuitų ordiną. Po motociklu patirtos avarijos, stebuklingai likęs gyvas, jis nuvyko pas kunigą Joną Danylą ir apsisprendė prisidėti prie jėzuitų.
1969 m. jam buvo uždrausta eiti kunigo pareigas dėl neklusnumo sovietinei valdžiai - jis nepaisė draudimų katechizuoti vaikus ar liesti politines aktualijas pamoksluose. Po to, kai Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Justas Rugienis pareikalavo atvežti kunigo registracijos pažymėjimą, netekęs pareigų, jis įsidarbino Vilkaviškio metalo gamykloje, vėliau - Prienų melioracijoje. Šis draudimas, paradoksaliai, "išplaukė į plačius vandenis", nes jis su kunigu Zdebskiu vedė rekolekcijas ir susipažino su seserimis eucharistietėmis.
1972 m. kartu su bičiuliais pradėjo leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, informuojančią pasaulį apie katalikų persekiojimus. 1978 m. įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, kuris veikė viešai. Komiteto nariai ruošdavo dokumentus Lietuvos valdžiai, siųsdavo juos į Maskvą ir Jungtines Tautas. Dėl šios veiklos 1979 m. jis buvo nuteistas dešimt metų kalėti. Paleistas prasidėjus perestroikai, į Lietuvą grįžo 1988 m.
Laisvoje Lietuvoje kardinolas Sladkevičius jį konsekravo vyskupu, vėliau tapo Kauno arkivyskupu metropolitu, Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininku, o 2019 m. popiežius Pranciškus jį paskyrė kardinolu. Antrą kartą Viešpaties buvimą arti jis pajuto per rekolekcijas, o itin stiprų Viešpaties buvimą - saugumo kalėjime. Žodžiai iš Naujojo Testamento apie Dangaus Tėvo rūpestį sparnuočiais ir lauko gėlėmis jam tapo lyg apreiškimas.
Kardinolas mato didelę bėdą Lietuvoje: visų dėmesys nukreiptas į turtus, pinigus, valdžią, garbę, o tai tolina nuo Viešpaties. Jis linki Lietuvos žmonėms nepasinerti į materializmą, nes manyti, kad žmogaus laimė ateina per materialines vertybes. Verčiau siūlo ieškoti gelmės, dvasinių vertybių, nes žmogus laimingas tik tuomet, kai gyvena tiesoje.
Grįžimas į gimtinę: ieškant prasmės ir laimės
Istorijos, kuriomis dalijasi grįžę emigrantai, atskleidžia sudėtingą grįžimo procesą. Jurga Želionienė su šeima aštuonerius metus sunkiai dirbo Anglijoje, kad galėtų gimtojoje Dzūkijoje nusipirkti namą. Pirmi metai buvo sunkūs, trūko namų, tėvų, o svarbiausia - mažamečio sūnaus, kurį teko palikti mamai. Darbas buvo intensyvus, dažnai virš 18 valandų per parą, be laisvų dienų. Svarbiausias tikslas buvo užsidirbti namui.
Grįžus į Lietuvą, šeima įsigijo sodybą prie Rudaminos. Tačiau džiaugsmas greitai dingo, kai paaiškėjo, kad per jų sklypą bus tiesiamas elektros tiltas į Lenkiją. Nepavyko susitarti dėl požeminio kabelio tiesimo, o teismuose laimėti nepavyko. Moteris skaudžiai nusivylė, kad Lietuvoje žmogus taip nerūpi. Už pavojingumą ji gaus nedidelę kompensaciją, kuri nepadengia net investicijų į sodybą.
Jurga pastebi, kad dauguma lietuvių Anglijoje neplanuoja grįžti, ypač tie, kurių vaikai jau kalba angliškai. Kai kurie net atostogų nenori parvažiuoti, pasiėmę paskolas, nusipirkę namus, jie tampa tarsi "atėję į žentus". Ji prisimena, kad Anglijoje nesą minčių duoti kyšio, nei gydytojui, nei policininkui, o Lietuvoje tai įprasta. Tačiau ji išlaiko optimizmą, tikėdama, kad "išmokysime ir juos".
Ričardas, išvažiavęs į Angliją vos mokėdamas angliškai, daugelį metų dirbo staliumi. Dabar su tėvu dirba Lietuvoje ir neketina niekur keltis, stato nuosavą namą Alytuje. Jo žmona Jolanta, dirbusi kambarių tvarkytoja Londone, grįžo su vaikais. Ji pataria, kad sprendimas grįžti ar negrįžti į gimtinę dažnai ateina, kai vaikai pradeda lankyti mokyklą. Gyvenant svetur, net ir uždirbant daug, jautiesi "juoda darbo jėga". Sutaupyti su šeima įmanoma tik perkant pagrindinį maistą iš Lietuvos ir vengiant nereikalingų išlaidų.
Jolanta mano, kad norint pradėti verslą svetur, reikia būti labai įžūliam, lipti kitiems per galvas, mokėti apgauti. Agentūrose dirbantys žmonės, jos manymu, taip ir daro, nesuka galvos, ar tu draugas, ar ne. Ji taip pat nenori grįžti į Angliją, susirado darbą, kurį gali derinti su studijomis universitete, augina vaikus.
Maksimavičių duktė Jolitą su vyru Remigijumi, baigusi Žemės ūkio universitetą ir neradusi agronomės darbo, taip pat dirbo Anglijoje. Už uždirbtus pinigus nusipirko butą Lazdijuose ir neketina niekur keltis. Ji apgailestauja, kad pašalpos sugadino žmones kaime - nebeapsimoka dirbti, o poreikių ir minčių apie ateitį nėra. Ji mano, kad viskas priklauso nuo tėvų - jeigu tėvai tingi, tingės ir vaikai; jeigu tėvai džiaugiasi, kad jų vaikai gyvena užsienyje, ir jų vaikai ten gyvens. Jai gėda klausytis, kai lietuvių tėvai parsiveža iš Anglijos vaiką, o vaiko vardas - Tibajus.
Jos manymu, visi, kas nori, randa darbo. Darbas nebūna padėtas ant kiemo. Po patirties Anglijoje, jos vaikams neatrodo toli važinėti į darbą iš Lazdijų į Druskininkus ar iš Alytaus į Daugus. Nors gyventi Lietuvoje nelengva, tačiau "ar pridėsi, kur savas kraštas, kur svetimas?". Jos vaikų tikslas buvo šiek tiek prasikurti.
Laimė: tarp materialinių vertybių ir dvasinių ieškojimų
Daug patarimų, kaip pasijusti ar tapti laimingam, yra, tačiau daugelis žmonių Lietuvoje nesijaučia laimingi. Apklausų duomenimis, laimingiausia tauta Europoje save vadina danai, o Lietuva pirmauja savižudybių skaičiumi. Laimingi žmonės nesiskundžia ir nesiaukoja. Socialinis saugumas yra viena iš būtinųjų laimės sąlygų, kurią žino danai. Jie žino, kad susirgę ar sužaloti nebus palikti tūnoti tarp keturių sienų ir misti kruopomis bei bulvėmis. Danai žino - jie dirbo ir užsidirbo oriai senatvei. Daugybė žmonių Lietuvoje supranta: susirgęs gali tuojau pat atsidurti skurdžiausiųjų gretose, o apie senatvę ir ligas geriau nė negalvoti.
Laimė - tai jausmas, atitinkantis mūsų prigimtį, arba, kaip rašė filosofas Markas Aurelijus, atitinkantis mūsų sielos virpesius. Nerealistiška nuolat jaustis laimingam, tačiau turtingas emocinis gyvenimas padeda žmogui gyventi turiningą ir jį tenkinantį gyvenimą. Žmogus jaučiasi laimingas, kai jį džiugina tai, ką jis jau turi, koks jis yra, kai jaučiasi kūrybingas kasdienėje rutinoje, patenkintas tuo, ką daro, patenkintas savo artimiausiais ryšiais, kai jam pavyksta įveikti krizes, kai jaučia savo galimybes, žino savo silpnąsias puses, bent iš dalies kontroliuoja savo gyvenimą, patenkintas šeima, sutuoktiniu, vaikais, tėvais, randa prasmę vienatvėje, jaučia galintis elgtis racionaliai, pasinaudoti savo išmone, energija, gali pasimokyti iš savo klaidų, neskaudina tų, kuriuos myli.
Žmogus šimtu procentų laimingas, jeigu dirba darbą, kuris jam patinka, turi tokius namus, kokių nori, vaikai sveiki ir gabūs, su šeima viskas gerai, jį visi myli ir jis visus myli. Bet gyvenime retai taip būna. Todėl svarbu emocinis turtingumas ir emocinė gyvenimiškoji patirtis. Laimė yra daugiakomponentis dalykas. Egzistuoja daug dalykų, leidžiančių mums pasijusti laimingiems. Labai svarbu, kaip žmogus priima savo kasdienybę, kaip jis priima patį save ir ką jis mano apie tai, ko neturi, kaip priima gyvenimo realybę ir save toje realybėje. Žmonės labai skirtingai supranta laimę.
Vienas pasakytų, kad jis būtų laimingas sutikęs artimą žmogų, kitas įsitikinęs: jei pavyktų išlošti milijoną, tada būtų tikrai laimingas. Vieni mano, kad laimės tenka nuolat siekti ir kad šis jausmas stipriai susijęs su išoriniais veiksniais, juos pasiekę mes tampame laimingi. Jie jaučiasi laimingi įgiję turto, gerovės, žinių, bet tai - trumpalaikė laimė. Kitu įsitikinimai magiški. Tikima, kad laimė kažkur slypi ir laukia mūsų kaip koks angelas sargas. Pastovesnį laimės jausmą išgyvena labiau mylintieji save ir aplinkinius. Džiaugsmo ir laimės suteikia gana daug paprastų dalykų: kai mes įveikiame sunkias akimirkas, kai galime užjausti, mylėti, pasenti šalia artimo ir mylimo žmogaus, matyti vaikų atradimus, net ir vienatvę galima prisijaukinti ir dėl to jaustis laimingam. Žmogus, kuris pažįsta ir supranta save, daug lengviau priima ir toleruoja šalia esantį. Tai irgi džiugina. Kai žmogus gyvena emociškai turtingesnį kasdienį gyvenimą, jam lengviau patirti laimės pojūtį. Tie žmonės sugeba pastebėti savo laimę. Jie moka pasidžiaugti savo džiaugsmais, jie įvertina ir įvardina džiaugsmus, sėkmes, jie randa, kuo džiaugtis kasdienybėje.
Nereikia laimės toli ieškoti ir didelėmis pastangomis siekti. Viskas yra labai svarbu. Žmogus dažniausiai ieško ryšių, artimų žmonių ir neįsivaizduoja, kad galėtų jaustis laimingas, jeigu jo artimiausi žmonės yra nelaimingi. Laimės nesuteikia ir tai, jei jis juos skaudina, jų nesupranta arba jaučiasi svetimas šalia. Tėvai - pirmieji artimi žmonės mūsų visų gyvenime. Tėvai labai reikšmingi ir svarbūs, nes jie pirmieji formuoja vaiko pamatines vertybes, pirmieji rodo pavyzdį, kaip reikia gyventi. Kai kuriems tenka patirti baisias tragedijas - vaikų laidotuves. Išgyventi vaiko netektį labai skausminga. Po tokio įvykio žmogui labai sunku vėl rasti gyvenimo prasmę.
Laimė ir pinigai: tarp nuomonių ir realybės
Ar skurde ir varge galima jaustis laimingam? Neabejotinai - ir mažai pinigų turėdamas žmogus gali būti laimingas. Kita vertus, pinigai iš dalies taip pat yra galimybė, suteikianti galimybę gauti daug dalykų, patirti emocijų, kurios leidžia jaustis laimingiems. Jei pinigais naudojamasi laimei patirti, vadinasi, jie ne bereikšmiai kalbant apie šią sąvoką.
Lietuviai per daug kritiškai žvelgia į save, teigiamai vertina tik tai, ką kiti turi, o ne tai, ką turime ir pasiekėme mes patys. Kaimynų, rodos, žolė žalesnė, užsienyje viskas geriau. Vienas Lietuvos ambasados darbuotojas Lenkijoje pastebėjo tautiečių agresiją visur: gatvėse, troleibusuose, turguose, ir tada negali jaustis laimingas. Sutarėme, kad tenka prie viso to vėl priprasti grįžus iš įvairių užsienio šalių, o pasidžiaugti grįžus namo galima nebent iš Rusijos, ten žmonių santykiai dar blogesni ir pykčio pliūpsnis nežinia dėl ko - įprastas dalykas. Daugybė Lietuvos gyventojų jaučiasi nereikalingi savo Tėvynei, o jei dar nereikalingi ir šeimai, jei tėvams nereikalingi vaikai, o vaikams tėvai?
Vis dėlto, kai lėktuvas, vidurnaktį pakilęs Varšuvoje, po valandos leidžiasi Vilniuje, tarsi kas pakutena pačius paširdžius. Kai atsikelia ketvirtą ryto, teka saulė kaip tik priešais langus, Pilaitėje, septintame aukšte, ir geriama arbata - tai visada būna viena laimingiausių akimirkų. Kiekvieną dieną bent jau tada žmogus būna laimingas. Ir ko daugiau reikia? Juk jeigu nebadauji, jeigu gali paskaityti mėgstamą autorių, nuvažiuoti prie upelio, pažiūrėti į debesis - tai viskas, daugiau nieko nėra. Rojus yra čia ir dabar. Niekur kitur jo nėra.
Ajurvedos požiūris: laimė ir gamtos harmonija
Ajurvedos mokslo skleidėjas Aurelijus Piešinas teigia, kad kasdienis stresas ir ekstremalaus gyvenimo propaganda daro mus nelaimingus. Laimė yra prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė, o gyvenimas - vertybė, jeigu jis sąmoningas ir visavertis. Žmogui duota oro, vandens, maisto, energijos ir kitų išteklių. Taupiai naudodamas gamtos duotus resursus, žmogus turėtų būti laimingas.
Ajurvedos mokslo skleidėjas pataria visur, visose gyvenimo situacijose turėti saiką. Nereikia nei persivalgyti, nei persidirbti. Jeigu turi jėgų, dirbk. Jei pavargai, pailsėk. O svarbiausia - nenutolti nuo gamtos, kuri diktuoja žmogui palankiausią gyvenimo ritmą. Akademikas pasakojo apie savo draugą, kuris atsisakė didmiesčio, įsikūrė kaime. Čia gyvena gamtoje ir turi laiko rūpintis savimi. Kartu su vištom gulti ir kartu su gaidžiais kelti - reiškia paklusti saulei, kurios energija žmogui turi daugiausia įtakos. Senuosiuose raštuose kalbama, jog žmogus suserga dėl prieštaravimo gamtai. Prieštaraudamas gamtai, jis griauna pats save.
Ajurvedos mokytojas sako, kad žmogaus dantys ir žarnynas yra kaip žolėdžio. Išeitų, kad jis negali valgyti mėsos. Tik yra supančiotas arba aštros, arba neišmanymo. Dabar požiūris į mitybą pasikeitė. Tik šiandieninis žmogus neturi laiko jai skirti ypatingo dėmesio. Mintame pusfabrikačiais. O pusfabrikačiai - negyvas maistas. Apskritai, maistas būna gyvas tik tris valandas po pagaminimo. Valgymą reikėtų suprasti kaip aukojimą. Prieš valgį reikalinga malda ir dėkojimas. Juk maistą žmogui išaugina žemė, saulė ir vanduo. Mityboje svarbūs trys faktoriai: kada valgome, ką valgome ir kiek valgome. Svarbiausias faktorius: „kada“. Mat nelaiku suvalgytas kad ir sveikiausias maistas pavirsta nuodu. Gebėjimas virškinti susijęs su saule. Mat ugnis atsakinga už transformaciją. Kai saulė zenite, virškinama geriausiai. Taigi, valgyti palankiausias laikas nuo 10 iki 14 valandos. Saulei nusileidus, skrandžio pajėgumas virškinti lygus nuliui. Maistas sandėliuojamas. Rytą, kai jis pradedamas virškinti, jau yra pavirtęs į nuodą. Iš kur bus laimė ir sveikata?
Aurelijus Piešinas nesupranta, kodėl lietuviai - nelaimingi ir pirmauja savižudybėmis. Juk turime ramią šalį. Nėra karų ir cunamių. Turime kojas ir rankas. Tik nemokame to vertinti.