Vasarą galima pavadinti vestuvių ir krikštynų metu. Šiltas oras ir saulėtos dienos - pats geriausias laikas švęsti jaukiausias ir visoms šeimoms svarbiausias šventes. Krikšto sakramentas - tai pirmasis, kurį gauna žmogus. Tikima, kad jis nuplauna gimtąją vaiko nuodėmę, suteikia jam apsaugą ir padeda dorai bei gražiai gyventi. Kaip pasiruošti krikštynoms? Kokia šios šventės prasmė ir kokios tradicijos, kurių reikėtų laikytis? Nors mūsų senelių papročiai šiomis dienomis įgavo kitas formas, o kai kurie - tiesiog išnyko, tačiau be kelių neįsivaizduojamos ir dabartinės krikštynos.
Krikšto Tėvai: Atsakomybė ir Ryšys
Krikšto tėvų parinkimas ir seniau, ir dabar laikomas labai svarbiu bei atsakingu. Šiomis dienomis šios pareigos visam gyvenimui dažnu atveju patikimos šeimai labai artimiems žmonėms - giminaičiams ar draugams, su kuriais palaikomas glaudus ryšys. Seniau būdavo kiek kitaip - tėvai rinkdavosi ne būtinai giminystės ryšiais susijusius žmones, tačiau, labai gerbiamus, sąžiningus ir teisingai gyvenančius. Tai galėdavo būti kaimynai ar pažįstami. Šiais laikais įprasta krikšto tėvais pakviesti porą - vyrą ir žmoną, tačiau seniau tai nebuvo populiaru. Kūmais dažnu atveju pasirinkdavo itin jauno amžiaus žmones - paauglius, nes manyta, kad jie taip pereis į suaugusiųjų pasaulį, o vaikučiui bus gera šalia savęs turėti jaunus, stiprius ir energingus krikšto tėvus.
Ir šiandien, ir seniau manoma, kad krikšto tėvai bus labai svarbūs vaiko gyvenime. Jie ne tik jį ves tikėjimo keliu, tačiau ir prisidės prie jo auginimo, auklėjimo, globos. Tai žmonės, kurie turės prisiimti atsakomybę ir visapusiškai pasirūpinti mažyliu, jei kas nutiktų tėvams. Dabar kunigai sako, kad krikšto tėvais turi būti subrendę šioms pareigoms ir vyresni nei šešiolikos metų žmonės. Svarbu, kad patys būtų krikštyti, priėmę Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus, krikščioniškai gyventų.
Senovės lietuviai krikštatėvius - kūmus - kviesdavo vaiko tėvas. Kūmais prašydavo artimiausias gimines. Tėvai visada krikštatėviais rinkdavosi tik dorus, sąžiningus žmones, nes buvo tikima, kad užaugę vaikai bus panašūs į krikštatėvius. Laikas nuo gimimo iki krikštynų vadinosi radynos. Tai laikas, skirtas lankyti naujagimį. Visi aplankiusieji nešdavo dovanų ir maisto. Senoliai tikėjo, kad krikštynas būtina organizuoti, kai pateka jaunas mėnulis. Manyta, kad tuomet žmogus lėčiau sens, ilgai bus jaunas, sveikas ir gražus.
Krikštatėvių parinkimas labai svarbus. Jei vaikas silpnas ir labai skubiai vežamas krikštyti, tuomet prašydavo bet ką, dažnai elgetas, kuriuos rasdavo prie bažnyčios, arba bažnyčios patarnautojus. Kviečiamam į krikštatėvius be itin svarbios priežasties atsisakyti negalima, nes tai yra labai svarbus ir neatidėliotinas dalykas - padėti žmogui įeiti į visuomenę. Yra toks pasakymas: "svočia bagočka, o kūma tai jau rinktinė". Krikštatėviai turėdavo būti žmonės, kurie yra pavyzdys, be to yra pakankamai gražūs, nes sakydavo, jei krikštatėviai su negalia, tai gali ir vaikas tokiu atsikrikštyt. Nelabai norėdavo imti viengungių (senmergių, senbernių), tikėdavo kad ir vaikas gali šeimos nesukurti. Todėl kviesdavo arba jaunus krikštatėvius, kadangi jie jauni, galės ilgiau vaiką pagloboti, ypač jei patys tėvai būdavo vyresnio amžiaus. Arba kviesdavo jau vedusius, bet iš skirtingų šeimų. Dažnai būdavo vienas iš motinos, kitas iš tėvo pusės. Poros nekviesdavo, sakydavo, kad vyras su žmona gyvendami kasdienybėje, vistiek apsibars, balsą pakels ar grubesnį žodį pasakys, tad ir krikštijamam vaikui tai gali persiduoti - bus rėksnys. O kai kūmai iš skirtingų šeimų, retai susitikdami vienas kitu džiaugiasi, myli - tuomet ir vaiko charakteris bus labai malonus ir palankus. Krikštatėvių globą privaloma laiko evangelikai liuteronai iki sutvirtinimo, o katalikai dažniausiai iki tol, kol krikštaduktė ar krikštasūnis išteka arba veda.
Krikštynos - šventė, kuri būna tik kartą gyvenime. Tikintiems tai yra krikščioniškojo gyvenimo pamatas, atveriantis kelią į kitus sakramentus. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, kiekvienais metais yra pakrikštijama apie 27-28 tūkst. Krikštui pasiruošti reikia suplanuoti nemažai dalykų: vietą, svečius, dekoracijas, dovanas ir kitas detales. Nieko stebėtina, kad norint paversti šventę įsimintina ir originalia, reikia pasistengti. Šventę planuoti vertėtų pradėti likus 3 mėnesiams iki numatytos datos. Pirmas žingsnis - išsirinkti bažnyčią ir krikšto tėvus. Krikšto tėvai turi būti vyresni nei 16 metų ir priėmę Krikšto, Eucharistijos bei Sutvirtinimo sakramentus. Bažnyčioje pasiteiraukite, kiek laiko truks ceremonija, ar ji bus individuali. Nuo senų laikų įprasta po ceremonijos bažnyčioje susitikti vaišėse.
Krikšto Drabužėliai: Tyrumo ir Apsaugos Simbolis
Svarbiausia krikštamotės dovana mažyliui seniau būdavo krikšto drabužėlis - balti (dažnu atveju - lininiai) marškiniai. Nuo senų laikų buvo priimta, kad krikšto metu vaiko apranga - būtinai balta, ko dažnai nepaisoma šiais laikais. Baltumas simbolizuoja tyrumą, o krikšto apeigų metu tas drabužėlis, tikėta, įgauna magiškų galių, saugančių mažylį. Vaikučių apsiaustai ar marškinėliai būdavo dekoruojami rožiniais ar melsvais akcentais, kurie reiškė Jėzaus ir Marijos apsaugą. Beje, seniau tikėta, kad visi tos pačios šeimos vaikai turi būti krikštijami su tuo pačiu drabužėliu, todėl tėvai jį kruopščiai saugodavo.
Šiomis dienomis vaikai taip pat puošiami šviesiais drabužiais. Dabar itin populiarūs natūralūs audiniai - linas, medvilnė, nedirginantys odos ir nealergizuojantys. Šiuolaikinės mamos dažniausiai pačios išrenka krikštynų aprangą vaikui, todėl krikšto mamai retai kada tenka ja rūpintis. Mergaitės puošiamos baltomis, lengvomis suknelėmis, prie kurių derinamos galvajuostės ir krikšto skraistės. Berniukams dažniausiai parenkami lininiai balti marškinėliai ir rudos, pilkos ar mėlynos kelnės.
Krikštamotė dovanodavo vadinamuosius krikšto marškinėlius: berniukui žydrais, mergaitei rausvais kaspinais ar gėlytėmis puoštos baltos medžiagos, iš jos siūdavo Pirmosios komunijos drabužį. 20 a. pirmoje pusėje Prienų apylinkėse būta papročio dovanoti juostą; ja perjuostą kūdikį krikštydavo (juostą saugodavo iki mirties, kartais ją dėdavo į karstą).
Tradicija, kad krikšto mama aprengia savo krikštijamą vaiką, yra labai sena tradicija. Būtent krikštamotė ne tik išrinkdavo baltą, tyrumą simbolizuojantį, krikšto drabužį, bet, jei tik mokėdavo, pati jį ir pasiūdavo, išsiuvinėdavo. Be to, įprasta, kad būtent krikšto mama šventės dieną atvyksta pas mažylį, jį nuprausia, aprengia ir paruošia ceremonijai.
Tradicinės ir Šiuolaikinės Dovanos
Senosios dovanos jus tikrai nustebins, tačiau visos jos buvo su tam tikra potekste ir funkcija. Pavyzdžiui, mažyliui būdavo dovanojama česnako skiltelė, kad apsaugotų nuo piktosios dvasios ir negero linkinčių žmonių. Vaikas gaudavo ir cukraus, kas reikšdavo, kad sveikintojai linki, jog jam nepritrūktų pieno. Vilnonės kojinės - tam, kad nesušaltų. Angeliuko skulptūrėlė - vaikučiui saugoti. Šermukšnio šakelė - visoms piktoms laumėms nuvyti į šalį. Seniau žmonės buvo itin prietaringi, todėl dovanodavo ir daugiau panašių smulkmenų, turinčių simbolinę reikšmę (dažniausiai - saugančią, ginančią ir gyvenime padedančią).
Ką svečiai, pakviesti į krikštynas, dovanoja šiomis dienomis? Išliko tradicija vaikui įteikti kažką simboliško - angelo skulptūrėlę, kryželį, sidabrinį papuošaliuką ar šaukštelį, tačiau vis populiarėja ir dovana vokelyje (pinigai, už kuriuos tėvai galės vaikui nupirkti tai, kas reikalingiausia), įvairūs žaislai, drabužėliai, daiktai, kurie mažyliui pravers netolimoje ateityje (dviratukas, stumdukas, gultukas, lavinamasis kilimėlis) ir t.t.
Krikštamotė savo mažyliui taip pat įteikia krikšto dovaną ir smulkių simbolinių dovanėlių. Paprastai tai būdavo į mažus lininius maišelius sudėtos kruopos - sočiam gyvenimui, pinigėliai - turtingam, cukrus - saldžiam, muilas - švariam, žiedlapiai - gražiam gyvenimui.
Krikštatėviai - turbūt reikšmingiausi žmonės šventėje po krikštijamojo. Jiems tenka ir svarbios pareigos - ne tik prisidėti organizuojant krikštynų šventę, bet ir padovanoti prasmingą dovanėlę tiek krikšto vaikui, tiek ir vaiko tėvams. Ši tradicija kilusi iš IV a. Paprasta, bet prasminga dovana tėvams - nuotraukų albumas. Kalbant apie dovanas krikšto vaikui, labai prasminga yra angeliuko formos pakabukas. Manoma, kad angeliukas apsaugos nuo blogio ir skleis jį padovanojusio žmogaus meilę. Klasikinė dovana yra sidabrinis šaukštelis. Šią tradiciją pradėjo Tiudorų dinastija. Ant jo galima išgraviruoti dedikaciją, taip dar labiau įprasminant dovaną. Čia galima prisiminti posakį „gimęs su sidabriniu šaukšteliu burnoje“. Taip pat reikšminga yra ir auksinė ar sidabrinė grandinėle su kryželiu. Kryželis krikščionims yra labai svarbus simbolis, primenantis Jėzaus Kristaus auką. Graži dovana yra medis. Įprasta mergaitei dovanoti liepą, o berniukui - ąžuolą. Krikšto tėvams dovanos yra tarsi padėka už pagalbą organizuojant šventę. Dovanos seneliams paprastai yra simbolinės, pažyminčios, kad iš tėvų jie jau tapo seneliais. Dovanėlės svečiams yra tiesiog mielos smulkmenėlės, priminsiančios apie šventę.
Krikšto Žvakė: Amžinosios Šviesos Simbolis
Tai pats svarbiausias krikšto apeigų simbolis, kuris reiškia Jėzaus šviesą, kuri saugos, globos ir neleis paklysti mažyliui. Šią žvakę tėvams būtina saugoti. Pirmosios Komunijos dieną tėvai tą pačią žvakę vaikui įduoda, kai šis žengia prie Viešpaties altoriaus švęsti Šv. Mišių ir pirmą kartą priimti Eucharistijos. Tradiciškai žvakė puošiama baltu kaspinu ar keliomis gėlėmis. Vaikiškų prekių parduotuvėse galima rasti ir specialius „sijonėlius”, kurie rankas apsaugos nuo tekančio vaško. Bet tai nėra nei būtina, nei privaloma. Viskas priklauso nuo to, kaip jums gražiau ir patogiau.
Krikšto žvakė - ypatingas krikštynų simbolis, kurį reikėtų saugoti visą gyvenimą. Tradiciškai pasirūpinti krikšto žvake taip pat garbė tenka būtent krikštamotei. Krikšto žvakė primena Jėzų Kristų, dovanojantį naujo gyvenimo šviesą. Krikšto žvakė - amžinoji šviesa, kuri žmogui nušviečia kelią, parodo teisingą kryptį per gyvenimo sutemas ir ruošiantis amžinybės kelionei.
Šventės Veiklos ir Papročiai
Magi antroji krikštynų dalis (po bažnyčios apeigų) - tiek anų, tiek šių laikų tradicija. Mūsų seneliai prisigalvodavo pačių įvairiausių žaidimų, užstalės papročių, kurie labiau būdavo orientuoti į vaikelio tėvus ar krikšto tėvus. Šiais laikais stengiamasi, kad tiek krikštynų kaltininkas (jei jo amžius leidžia), tiek mažieji svečiai turėtų kuo daugiau smagių užsiėmimų, žaidimų ir veiklų.
Krikšto tėvai, ypač kuriems tai pirmos krikštynos, dažnai klausia, už ką jie atsakingi, kuo reiktų pasirūpinti, kokias dovanas nupirkti. Svarbiausias patarimas - tarkitės su vaikučio tėveliais, ypač su mama. Nuspręskite, kas šventės metu užims svečius ir praves veiklas. Jei krikštyjamas vaikutis dar mažas ir žinote, kad mama turi užtektinai darbų ir be šventės vedimo, veiklomis gali pasirūpinti krikšto tėveliai. Jei krikštynos organizuojamos artimųjų rate (iki 30 žmonių), tikrai bus nesudėtinga patiems susidėlioti scenarijų. Įtraukite keletą tradicinių veiklų, keletą žaidimų, palikite laiko svečiams pasibendrauti tarpusavyje. Dažnai krikštynos, ypač jei vaikutis nėra didelis, organizuojamos kelioms valandoms. Pasiteiraukite mamos, kur bus šventė, ar mama yra numačiusi kažkokių veiklų pati. Padėkite tėveliams organizuoti dovanėlių įteikimą ir nuotraukos padarymą.
Susėdus prie stalo turėkite pasiruošę trumpą įžanginę kalbą, kurios metu prisistatote patys, pasakote keletą sakinių apie krikštą, vaikučio krikšto vardą, galite turėti pasiruošę gražius žodžius vaikučiui. Pavalgius/užkandus galite paminėti senelius. Nuo jūsų priklauso, ar turėsite pasiruošę jiems humoristinius pasižadėjimus bei simbolines dovanėles. Senelius galite išbandyti, šiems sužaidžiant tam tikrus žaidimus. Visada rekomenduoju pasižadėjimus seneliams pasiruošti pagalvojant apie tai, ką jie mėgsta veikti, kokie hobiai, darbai. Jei senelis žvejoja, įtraukite punktą apie tai. Jei močiutė kepa skanius blynus ar tortą, tegu bus pasižadėjimas apie šį močiutės gebėjimą. Dovanėles seneliams parinkite tokias, kad papildytų pasižadėjimus. Jei senelis išmokys anūką įvairių meistravimo darbų, tegul jis gaus plaktuką.
Viena iš krikštynų tradicijų - vaišinti svečius širšių medumi. Jį paprastai paruošia krikšto tėveliai. Galite pasiruošti keletą veiklų suaugusiems prie stalo - žaidimą „Baltas lapas“, kai visi užpildo lapą įvairiais palinkėjimais ir geromis savybėmis, kurių linkima mažyliui. Galite pasiruošti korteles su svečių pasižadėjimais. Smagus žaidimas tiek vaikams, tiek suaugusiems - pasakos sekimas (gali būti Raudonkepuraitė, Brėmeno muzikantai ar panašiu principu paruošta bet kuri kita pasaka). Krikštynų tortas - suorganizuokite palinkėjimų sakymą prieš jį pjaunant. Galite ratu pasiųsti žvakutę ar angeliuką ir tegul kiekvienas svečias pasako po trumputį palinkėjimą. Baigus sakyti palinkėjimus, jei siuntėte žvakutę, ją užpūskite, kad visa, kas susakyta išsipildytų. Paprastai krikštynų šventė turi aiškią pabaigą ir nėra švenčiama iki kol išeis paskutiniai svečiai.
Jei norėsite pravesti keletą žaidimų, pasirūpinkite prizais svečiams. Tai gali būti įvairios smulkmenėlės ar juokingi prizai, kuriuos galite įmantriai pristatyti. Paprastai derančias aprangas renkasi vaikučio tėvai ir krikšto vaikelis. Jūs, kaip krikšto tėveliai, galite pasiteirauti, kokia aprangos spalva ir derėti pagal ją. Tradicinės krikštynų dovanos būtų krikštadėžė, krikšto žvakė ir krikštynų knyga. Pasitarkite su mama, ar ji nebus pasirūpinus šiais pirkiniais. Gal vaikučio mama yra nusižiūrėjusi jai patinkančius dizainus, galite tokiu atveju susitarti, kad jums parodytų, kas patinka ir jūs vaikučiui tai padovanosite.
Žaidimas per krikštynas
Taip pat žr Bažnyčia. Šiais laikais jau visai išnykusi tradicija, kad į bažnyčią važiuoja tik krikšto tėvai ir vaikelio mama su tėčiu. Seniau svečiai kantriai laukdavo vietoje, kur vėliau vykdavo šventė. Šiais laikais bažnyčioje susirenka visi, ką mažylio tėvai pakviečia. Kartais svečių skaičius primena dideles vestuves.
Krikštynose populiarus žaidimas „Būsima profesija“. Ant lapelių svečiai surašo profesijas, kurias, jų manymu, krikštijamas vaikas pasirinks užaugęs. Lapeliai sudedami į voką, užklijuojami ir užrašoma data, kada bus galima atplėšti voką, pavyzdžiui, vaikui baigiant mokyklą. Kitas krikštynų žaidimas - pasižadėjimai. Šį žaidimą galima vykdyti dviem būdais: paruošti korteles iš anksto arba leisti svečiams patiems užrašyti, ką jie pasižada nuveikti su krikštijamu vaikeliu.
Krikštynos Senovės Lietuvių Tradicijose
Gimimas, kaip ir kiti svarbūs žmogaus gyvenimo įvykiai, buvo lydimi papročių ir apeigų. Per juos kiekvienas žmogus buvo susietas ne tik su esama bendruomene, bet ir su praeitimi. Iš kartos į kartą buvo perduodamas gyvenimo modelis. Kiekvienas tikėjimas žmones susiedavo su praeitimi ir suteikdavo ateities „žinojimą“. Daugybė gražių mūsų tautos senovės papročių yra užmiršti arba ima nykti.
Lietuviai krikštynas keldavo nuo kūdikio gimimo praėjus savaitei, kartais - ilgesniam laikui. Mažojoje Lietuvoje 17 a. (ir vėliau) krikštatėviais (kūmai) kviesdavo iki 15 porų. Juos pasitikdavo pribuvėja, užgerdavo vyriausią kūmą ir įduodavo kūdikį. Išvežus kūdikį krikštyti pribuvėja samčiu užmušdavo vištą, kurią pirtyje valgydavo ir tris kartus alumi užgerdavo (su maldomis Laimai ir Žemynai) apie stalą suklaupusios moterys, paskui ant indo uždėdavo nuometą, juostą ir ką nors dovanodavo kūdikiui. Sugrįžę kūmai užgerdavo vienas kitą, po to - tėvą; prasidėdavo vaišės. Kūmais buvo kviečiami gerbiami žmonės (kad jų savybės persiduotų krikštavaikiui). Nuo 20 a. pradžios kviesdavo vieną krikštatėvių porą.
Yra duomenų, kad XV a. Mažosios Lietuvos lietuviai atlikdavo krikštą namuose. Tokio krikšto apeigos jau buvo sumišusios su bažnytinėmis. Kiek vėliau žmonės buvo verčiami vaikus krikštyti tik bažnyčiose. Pakrikštiję vaikelį bažnyčioje krikštatėviai skubėdavo panaikinti bažnytinį krikštą, ir pakrikštyti kūdikį pagal senuosius protėvių papročius. Jie nešdavo vaiką prie vandens telkinių - šaltinių, upių, ežerų, - kur juos nuplaudavo. Taip buvo atliekamos atkrikštijimo apeigos ir kartu suteikiamas naujas krikštas. Tai liudija, kad senovės lietuviai, kaip ir kitos tautos, pagonybės laikais vaikus krikštydavo maudydami vandenyje.
Pagrindinis krikštynų akcentas - vardo suteikimas. Buvo tikima, kad labai svarbu išrinkti kūdikėliui tinkamą vardą, nes su vardu išrenkamas ir krikštijamojo globėjas. O jeigu kūdikis pavadinamas šventojo, kurio dienoje vaikelis užgimė, vardu, tuomet vaikelio laukia šviesi ateitis ir geras gyvenimas. Pirmagimių niekas nekrikštydavo tėvų vardu, nes buvo tikima, kad tokio vaikelio laukia trumpas gyvenimas.
Pagrindinį vaidmenį krikštynų apeigose nuo seno atlikdavo krikšto tėvai. Bet vardus naujagimiui visada rinkdavo tėvai. Jeigu gimdavo mergaitė, tuomet vardą išrinkdavo tėvelis, o jeigu berniukas, tuomet jau vardo išrinkimo rūpestis tekdavo mamai. Krikštynų apeigos buvo atliekamos prie stalo. Buvo paprotys prieš krikštą ir tuoj po krikšto kūdikį pirmiausia paguldyti ant stalo ir ten atlikti apeigas. Už stalo krikštasuolėje, garbingiausiame namo kampe, atsisėsdavo kūmai - svarbiausi krikštynų apeigų atlikėjai. Jie privalėjo sėdėti susiglaudę, kad vaiko dantukai būtų tvirti ir nereti.
Stalas buvo tarsi namų altorius, kulto vieta, kur degdavo šventa ugnis. Stalas taip pat buvo susijęs su prosenelių bei namų dievų kultu. Todėl buvo draudžiama ant stalo sėdėti, dėti nešvarius daiktus. Per šeimynines apeigas stalą bučiuodavo. Išvežant kūdikį į bažnyčią krikštyti, pribuvėja pirmiausia kūdikį padėdavo ant stalo šalia duonos kepalo, paskui, paėmusi jį ant rankų, pirmiausia nusilenkdavo šventam užstalės kampui, o tik paskui - tėvams ir svečiams. Tai buvo kūdikio pristatymas palaiminimui, kurį pirmiausia turėjo suteikti namų proseniai, dievai, gyvenantys tuose namuose.
Krikštynos kadaise buvo viena svarbiausių šeimos švenčių. Senesniais laikais būdavo manoma, kad kol vaikas nepakrikštytas, jis yra labai nesaugus. Prie jo lovelės ir žiburį žibindavo, ir saugodavo jį budėdami, nes sakydavo, kad laumės gali vaikus sukeisti - laumiuką primesti, o tą vaiką paimti. Arba dar kas nors negero gali atsitikti tam vaikeliui, nes tiesiog niekas dar neprisiėmė atsakomybės jį saugoti, išskyrus jo tėvus. Kaip matome iš senųjų krikšto metrikų registravimo knygų, vaikas labai greitai po gimimo (2-7 dienų amžiaus) būdavo vežamas į bažnyčią ir pakrikštijamas. Tarp vyresnės kartos žmonių ir dabar randame, kad gimimo datos dokumentuose dažnai būna supainiotos, užrašyta ne ta data, kada gimė, o ta, kada krikštyta. Jei vaikelis gimdavo labai silpnas, jį iš karto krikštydavo bobutė pribuvėja ar kas nors iš šeimos narių. Visiems buvo žinoma, kad vandens krikštą gali atlikti kiekvienas žmogus, jei tik pats yra krikštytas. Tai vykdavo labai paprastai: pirmiausiai ištardavo vardą, kuriuo krikštija kūdikį, toliau sekdavo žodžiai " aš tave krikštiju vardan Dievo Tėvo ir sūnaus, ir Šventosios Dvasios ", tik nesakydavo „amen", tam, kad vaikas išgyventų, kad ta formuluotė nebūtų visiškai užbaigta. Vėliau, jeigu vaikas sustiprėdavo, jį nuveždavo į bažnyčią padaryti įrašus krikšto metrikų knygoje.
Vardas yra ženklas, įvedantis žmogų į bendruomenę, ir bendruomenė imasi atsakomybės jį ginti ir globoti. Kartais vardą parinkdavo pagal gimimo datą. Sakydavo: „ateina žmogus ir atsineša vardą". Kartais, atvežus vaiką krikštyti, buvo pasižiūrima į liturginį kalendorių ir duodamas tą dieną užrašytas šventojo vardas. Ankstyvosios istorijos laikais buvo praktikos, kad vardą suteikdavo jau paaugusiems, kai būdavo įžvelgiamos tam tikros charakterio ar išvaizdos savybės. Tad ir vardai buvo nusakantys žmogų, pvz, Mantvydas "mąstantis ir matantis", Algirdas „visa girdintis", Ramutė „ramaus būdo"… Buvo tikimasi, kad žmogus toks ir bus. Ar būdavo suteikiamas vienas vardas ar daugiau, priklausydavo nuo luomo. Didžiūnų, bajorų aplinkoje, pradėjus tobulėti suvokimui, kad tai yra giminė, kurios istoriją reikia išsaugoti, į žmogaus vardyną sudėdavo daug vardų. Dažnai duodavo vardą giminės įkūrėjo, kuris tose žemėse pasistatė pirmuosius namus, iš kurių po to išaugo kaimas ar miestelis. Taip pat, susijungus dviems didikų giminėms, vieną vardą duodavo iš motinos giminės pusės, kitą iš tėvo. Tačiau kad ir kiek vardų bebūtų, vistiek žmogaus gyvenime būdavo vienas pagrindinis vardas, kuris figūruodavo, į kurį remdavosi žmogaus asmenybė, todėl jis būdavo labai svarbus.
Išvežant į bažnyčią, motina krikšto tėvams kūdikio vardą pašnibždėdavo į ausį. Iki krikštynų niekas viešai vaiko vardo nesakydavo. Grįžus po krikšto, visi išbėgdavo pasitikti krikšto tėvų. Kūmas pasitinkančius pavaišindavo saldainiais ir garsiai paskelbdavo vaikelio vardą. Buvo sakoma taip: "Išvežėm pagoniuką (ar pagonytę), parvežėm, tarkim, Jonuką (arba Onytę)". Tuomet visi susirinkusieji prieidavo jų pasveikinti. Kūmus sodindavo į garbingiausią vietą - krikštasuolę, kuri būdavo stalo gale, po šventaisiais paveikslais. Svečiai sėsdavo kuo tankiau, suspausdami kūmus, kad vaikučio dantukai būtų tankūs, be pradantės.
Krikštatėvių „spaustuvės“ - kai iš abiejų pusių svečiai spaudžia krikštatėvius. Jiems reikia atsilaikyti ir sėdėti tiesiai, nes sakoma, kad kaip krikšto tėvai sėdės, tokie vaiko dantukai bus. Atvykus į šventės vietą galima pamatyti, kad stalą užsėdę netikri krikštatėviai. Tikima, kad vaikas bus panašaus į savo krikštatėvius - turės jų charakterio bruožų, tuos pačius pomėgius. Krikšto drabužėlis išsaugomas kitam šeimos vaikui.
Krikštynos - tai naujo, ką tik gimusio žmogučio įvedimas į žmonių bendruomenę. Per krikštynas jis gauna vardą, kuris daug ką nusako. Krikštas - tai vanduo ir ugnis. Vanduo - amžinoji gyvybė.
Krikštas - tai vanduo ir ugnis. Vanduo - amžinoji gyvybė. Buvo tikima, kad jei kviečia būti krikšto tėveliais, atsisakyti negalima. Krikšto žvakė yra labai svarbus krikštynų atributas. Ji turi būti saugoma visą gyvenimą, pakartotinai uždegama pirmosios komunijos metu ar per vestuves. Tiesa, ir Velykų šeštadienio liturgijoje yra numatytas krikšto pažadų atnaujinimas, užsidegus žvakes nuo didžiosios velykinės žvakės.
Krikštatėvių parinkimas labai svarbus. Jei vaikas silpnas ir labai skubiai vežamas krikštyti, tuomet prašydavo bet ką, dažnai elgetas, kuriuos rasdavo prie bažnyčios, arba bažnyčios patarnautojus. Kviečiamam į krikštatėvius be itin svarbios priežasties atsisakyti negalima, nes tai yra labai svarbus ir neatidėliotinas dalykas - padėti žmogui įeiti į visuomenę.
Krikštatėviai turėdavo būti žmonės, kurie yra pavyzdys, be to yra pakankamai gražūs, nes sakydavo, jei krikštatėviai su negalia, tai gali ir vaikas tokiu atsikrikštyt. Nelabai norėdavo imti viengungių (senmergių, senbernių), tikėdavo kad ir vaikas gali šeimos nesukurti. Todėl kviesdavo arba jaunus krikštatėvius, kadangi jie jauni, galės ilgiau vaiką pagloboti, ypač jei patys tėvai būdavo vyresnio amžiaus. Arba kviesdavo jau vedusius, bet iš skirtingų šeimų. Dažnai būdavo vienas iš motinos, kitas iš tėvo pusės. Poros nekviesdavo, sakydavo, kad vyras su žmona gyvendami kasdienybėje, vistiek apsibars, balsą pakels ar grubesnį žodį pasakys, tad ir krikštijamam vaikui tai gali persiduoti - bus rėksnys. O kai kūmai iš skirtingų šeimų, retai susitikdami vienas kitu džiaugiasi, myli - tuomet ir vaiko charakteris bus labai malonus ir palankus.
Atsisakyti krikštyti nesantuokinį vaiką nebuvo galima jokiu būdu, sakydavo, kad jis jau ir taip patyręs skriaudą, tėvo neturi, tad jį kaip tik būtina palaikyti. Vyresnės kartos žmonės net buvo gąsdinami, kad atsisakius tokiam vaikeliui dalią duot, ir jų turtas dalim išeis. Vaikams nuolatos buvo primenama, kad jie turi krikšto tėvelius. Net gi būdavo tokia tradicija nuo Velykų iki Atvelykio eiti pas krikštatėvius vaikams priklausiančio margučio.
Iki kūdikio krikštynų gimdyvės ir kūdikio negalėdavo lankyti jokie vyriškos giminės atstovai, išskyrus nuosavą vyrą - pas ją užeidavo tik moterys. Jos atsinešdavo kiaušinienės, medaus, virtinukų, kokio nors kito lengvo maisto, dalindavosi patarimais, kaip prižiūrėti, saugoti, auginti vaiką. Jei koks vyras netyčia užeidavo į tą kambarį, tai moterys jam nugriebdavo kepurę. ir jis turėdavo išsipirkti: duoti saldainių ar riestainių.
Krikštynos iki antrojo pasaulinio karo buvo nekvestionuojamas dalykas. Vienur krikštynos būdavo puikesnės, kitur paprastesnės, bet kad vaikas būtų nekrikštytas - neįsivaizduojama. Po antrojo pasaulinio karo, pasikeitus situacijai ir atėjus ateistiniam metui, krikštydavo labai paslapčia, dažnai nakčia arba kunigą kviesdami į namus. Be abejo, vaišių tokiais atvejais nekeldavo. Dabar krikštynos vėl sugrįžta. Tik kartais yra perlenkiama, daugiausia dėmesio sutelkiant ne į krikšto ritualo prasmę, o į kuo įspūdingesnes linksmybes po to. Dažniausiai būtent dėl to lūkuriuojama, kol vaikas gerokai paaugs, kol galės pats būto podiumo modelis ar pagrindinis krikštynų spektaklio aktorius. Anksčiau niekas taip ilgai nekrikštyto vaiko nelaikydavo ir nelaukdavo, kol pradės bėgioti ar taps modeliuku.
tags: #krikstynu #tradicijos #vaikui