Nuo pat krikščionybės aušros Švenčiausiosios Mergelės Marijos su Kūdikiu Jėzumi atvaizdai yra vieni svarbiausių sakralinio meno objektų, nešantys gilią teologinę, dvasinę ir kultūrinę prasmę. Šis nepaprastas ryšys tarp motinos ir sūnaus, tarp Dievo ir žmogaus, tapo neišsenkančiu įkvėpimo šaltiniu menininkams visais laikais, o ypač gotikos epochoje ir vėlesniais laikotarpiais, kuomet meno raiška siekė vis labiau perteikti tiek dieviškąjį didingumą, tiek žmogiškąjį švelnumą. Šiame straipsnyje gilinsimės į Dievo Motinos su Kūdikiu vaizdavimo tradiciją, jos evoliuciją, ikonografinius tipus ir reikšmes, remdamiesi tiek istorine medžiaga, tiek konkrečiais meno kūriniais, tokiais kaip Šiluvos Madona, Lukiškių Dievo Motinos paveikslas bei Venecijos „Madona del Parto“.
Marijos vaizdavimo tradicijos ištakos ir raida
Šv. Raštas ir Bažnyčios Tėvų mokslas, teologija, liturgika, apokrifai, taip pat kiekvienos šalies civilizacijos ir kultūros raida - visa tai turėjo didelės įtakos Marijos vaizdavimo tradicijai susiklostyti. Viduramžių literatūra, rankraštinių knygų iliustracijos ir knygos, liudijančios garsių Marijos atvaizdų stebuklus (Mariales), dar labiau praturtino šią ikonografiją. Nuo vėlyvųjų viduramžių Marijos kultą skatino aktyvi vienuolijų veikla ir Visuotinėje Bažnyčioje įvestos Marijos šventės.
Nors autentiškų Marijos atvaizdų iki šiol neišliko (šv. Augustinas teigia, kad tikrasis Dievo Motinos atvaizdas nežinomas), pirmieji atvaizdai rasti ankstyvosios krikščionybės dailėje, pavyzdžiui, Šv. Priscilės katakombų freskoje „Marija su Kūdikiu ir pranašu Balaamu“ ar Komodilo katakombų vaizdinyje „Marija soste su šventaisiais Feliksu ir Adauktu“.
Marijos vaizdavimo tradicija susiklostė Bizantijoje, kur Dievo Motinos gerbimas plito ikonų pavidalu. Nuo 5 a. ikonos buvo tapomos pagal griežtą kanoną, susiklostė keli pagrindiniai Marijos ikonografiniai tipai: hodegetrija (vaizduota iki pusės, ant kairiosios rankos laikanti Kūdikį Jėzų, dešine rodanti į Jį), eleusa (motina ir Kūdikis susiglaudę, bučiuojasi, išreiškiantys meilę ir švelnumą), blachernitissa (be Kūdikio, stovinti, iškėlusi rankas maldai) ir nikopoija (sėdinti soste ir laikanti ant kelių Kūdikį). Bizantijos dailėje visuotinai paplitęs Marijos atvaizdas tradiciškai siejamas su 6 a. šv. Luko tapytomis ikonomis. Manoma, viena jų (hodegetrijos tipo) buvo Ton Hodegon bazilikoje, kita (Blacherniotissa) - Blachernų vienuolyne Konstantinopolyje. Efeso susirinkimo paveiktas Bizantijos dailėje susiklostė didingas soste sėdinčios Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas, su užrašais Mater Maria Dei (Dievo Motina Marija) arba Sancta Dei Genitrix (Šventoji Dievo Gimdytoja). Nuo 7 a. šis tipas paplito ir Vakaruose.
Ikonos kaip šv. atvaizdo samprata į Vakarus plito per pirmuosius kryžiaus žygius į Konstantinopolį. Vakarų Europos sakralinėje dailėje, kitaip nei Rytų Bažnyčioje, Marijos vaizdavimo šaltiniu tapo ne tik Šv. Raštas, bet ir legendos (pvz., „Aukso legenda“) bei apokrifinė 3-4 a. literatūra (pvz., Jokūbo protoevangelija, Marijos gimimo evangelija), kurios davė impulsą Marijos gyvenimo istorinių siužetų įvairioms interpretacijoms. Viduramžiai suformavo riterišką požiūrį į Mariją - kaip į dangiškąją Mergelę, o Renesanso epocha pabrėžė žmogiškąjį Motinos ir Kūdikio aspektą, Dievo Motinos atvaizdui suteikdama idealių Renesanso moters grožio sampratos bruožų, atspindinčių pasaulietinio humanizmo idealus.
Vakarų Bažnyčioje susiklostė keliolika Marijos ikonografinių tipų, dauguma jų - viduramžiais. Seniausiu laikomas iš Rytų perimtas Marijos didybės (Maesta) ikonografinis tipas. Jam artimi vėlesni Švč. Mergelės Marijos Dangaus Karalienės (Regina Coeli), Dievo Motinos su šventaisiais ir donatoriais (Sacra Conversazione) ir Išmintingiausios Mergelės (Virga Sapientissima) ikonografiniai tipai.
Nuo viduramžių plito Skausmingosios Dievo Motinos atvaizdai (Mater Dolorosa), kurių plėtrai įtakos turėjo Kölno sinode 1423 m. paskelbta Septynių Dievo Motinos sopulių visuotinė bažnytinė šventė. Šiam ikonografiniam tipui artimas Gailestingosios Dievo Motinos (Mater Misericordiae) paveikslas. Viduramžiais susiklostė ir pranciškonų skatintas Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos (Immaculata) ikonografinis tipas, išpopuliarėjęs 17-18 a. Riterių kultūra ir „Giesmių giesmės“ interpretacijos suformavo Marijos rožių sode įvaizdį.
Siužetiniai kūriniai, vaizduojantys Marijos gyvenimo istorijos momentus, dažniausiai paremti Šv. Rašto tekstu (Apreiškimas, Marijos apsilankymas pas Elžbietą, Šventoji Šeima, Bėgimas į Egiptą ir kita). Daugelis siužetų remiasi 3-4 a. apokrifine literatūra ir legendomis (gimimas, įvesdinimas į šventyklą, Marijos ir Juozapo sužadėtuvės, vainikavimas, Ėmimas į dangų ir kita).
Šiluvos Madona: Restauracijos ir istorijos atspindžiai
Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas yra vienas žymiausių Marijos atvaizdų Lietuvoje, ne kartą restauruotas siekiant išsaugoti jo autentiškumą ir grožį. Bene nuodugniausia ir svarbiausia restauracija įvyko 2001-2003 m., kuomet buvo atlikti išsamūs paveikslo tyrimai. Restauratoriai stengėsi panaikinti ne tik laiko ir teršalų žymes, bet ir ankstesnių restauracijų ne visada sėkmingus užtapymus. Dėl šio kruopštaus darbo Šiluvos Madona atgavo pirmuosius švelnius, jaunos moters bruožus: atsivėrė grakščios veido ir kaklo linijos, išraiškingos akys, lūpos, autentiškas skruostų rausvumas. Marijos ir Kūdikio veidai tapo švelnesni, sklidini giedrumo ir ramumo. Restauruojant paveikslo aptaisus, buvo išlygintos deformacijos, užtaisyti įtrūkimai, metalas nuvalytas ir konservuotas.
Po šios restauracijos daug tiksliau buvo nustatytas paveikslo amžius. Taip pat išsiaiškinta, kad apatinė jo dalis pridurta vėliau, veikiausiai paveikslą didinant, kad tiktų didesniam altoriui. Manoma, kad nepadidintas paveikslas tikriausiai buvo skirtas 1623-1624 m. Šiluvoje pastatytai medinei bažnytėlei. Vėliau, 1642 m. ją perstačius į didesnę, buvo padidintas ir paveikslas. Arba galėjo būti jis padidintas 1670 m. Aukščiausios kategorijos tapybos restauratorė Janina Biliotienė atliko šią svarbią restauraciją.
Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas: Nuo Ikona iki Vakarietiško Portreto
Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas, tapytas XV a. pabaigoje - XVI a. pradžioje Vilniaus Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje, yra vienas seniausių Lietuvoje molbertinės tapybos paminklų, garsėjantis stebuklingomis malonėmis. Šią ikoną iš „Maskvos karų“ parvežė LDK artilerijos generolas Motiejus Korvinas Gosievskis. Vėliau paveikslas atiduotas Seinų dominikonams, kurie perdavė jį Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo dominikonų vienuolynui. Nuo 1684 m. čia pradėti liudyti paveikslo stebuklai, o 1737 m. publikuoti stebuklų knygoje „Mistinis fontanas, trykštantis iš paveikslo“.
Atlikus tyrimus ir restauraciją, paaiškėjo, kad paveikslas yra ikona, tapyta ant liepos medžio lentų. Fiziniai tyrimai leido manyti, kad po storu viršutiniu aliejinių dažų sluoksniu gali slypėti kita, autentiška tapyba. Restauratorės Janinos Biliotienės principas - sluoksnis po sluoksnio, viską fiksuojant, atidengti autentišką, autorinę tapybą. Šis sprendimas sukėlė diskusijų: kai kurie mokslininkai apgailestavo dėl buvusio, unikalaus LDK paveikslo, kuris tapo panašus į hodegetrijos tipo ikonas, kurių yra daug. Tačiau, kita vertus, tokios XV a. pabaigos arba XVI a. pradžios ikonos nėra dažnas reiškinys net ir Rusijoje, ir ši ikona galėtų papildyti rusų tapybos aukso fondą.
Restauracijos metu buvo atidengtas senasis sluoksnis, kuris, skirtingai nei vėlesni pertapymai, išlaikė originalią stilistiką. Manoma, kad paveikslas radikaliai pertapytas XIX a., siekiant suteikti jam vakarietiško stiliaus portreto bruožų, perteikti trimatės apimties iliuziją. Tokie pertapymai galėjo būti susiję su to meto estetika ir supratimu apie restauravimą kaip paveikslo atnaujinimą, siekiant jį išsaugoti nuo irimo.
Žodis „Hodegetrija“ verčiamas kaip „kelio rodytoja“ arba „palydovė kelyje“. Marijos gestas - ji laiko Kūdikį Jėzų, Dievo sūnų, savo kairėje rankoje, o dešine į jį rodo - kaip į kelią, orientyrą, o kartu kaip į Dievo siųstą Išganytoją žmonėms. Trys žvaigždės ant Marijos rūbo reiškia, kad ji - ir mergelė, ir motina, ir karalienė, o kartu tai primena Šv. Trejybę. Ikonos neturi istorinės chronologinės dimensijos - jos savyje talpina ir diachroninį, ir sinchroninį, ir ateities lygmenis.
Nuo XVII a. paskutinio ketvirčio ši ikona įgijo ir naują prasminį lauką. Ji buvo integruota į barokinę religinę mąstyseną ir į barokinę dominikonų bažnyčios erdvę. Sidabro aptaisas, kuris šiandien žinomas tik iš fotografijų, buvo puoštas užrašu Monstra te esse matrem (parodyk, kad esi motina) - tai savotiškas atsako į maldą prašymas ar net reikalavimas.
Stebuklų knygos, tokios kaip „Mistinis fontanas, trykštantis iš paveikslo“, yra specifinė literatūra, kurioje surašyti ir su priesaikomis patvirtinti stebuklai buvo sąlyga siekiant atvaizdo oficialaus pripažinimo. Dabartiniam mokslui tai yra vertingas šaltinis, liudijantis apie to meto kasdienybės istoriją, ligų suvokimą, bendravimo ypatumus. Yra išties įstabių pasakojimų, kurie atspindi barokinio laikotarpio su tam tikra archaikos ir magijos prieskoniais pasaulėvaizdį.
Ikonografijos istorija
„Madona del Parto“ - Besilaukianti Dievo Motina
Švč. Mergelės Marijos atvaizdų grupę „Madona del Parto“ galėtume vadinti „Besilaukianti Dievo Motina“. Vienas įspūdingiausių tokių atvaizdų eksponuojamas Akademijos galerijoje Venecijoje, kilęs iš Napoleono valdymo laikais uždarytos Šv. Kotrynos bažnyčios.
Pirminė nėščios Marijos atvaizdų teologinė bei liturginė paskirtis - aiškinti Įsikūnijimo slėpinį, bet kartu besąlygiškai tikima jų ypatinga galia atsiliepti į svarbiausią žmonijos gyvybinį poreikį - padėti nevaisingoms ir gimdančioms moterims. Todėl ir paveikslų pavadinimai, vaizduojančių besilaukiančią Švč. Mergelę Mariją, dažnai susiję su motinyste ir vaisingumu.
Nėščiosios Marijos ikonografinis tipas daugiausiai sutinkamas vėlyvųjų viduramžių mene. Jo teologinės prasmės gyvos kitų, senesnių ikonografinių tipų variantuose, tokių kaip bizantiški Platytera, Nikopoia ikonų tipai, romaniškos Išminties sosto skulptūros, atsidarančios Marijos skulptūros su Jėzumi arba visa Šv. Trejybe viduje (Vierge Ouvrante). Visi šie atvaizdai kalba apie Įsikūnijimo slėpinį, Marija pagerbiama kaip THEOTOKOS - Dievo Gimdytoja.
Vėlyvaisiais Viduramžiais, pranciškonų įtakoje kintant pamaldumo tradicijoms, vis labiau ryškėjo Švč. Mergelės Marijos, kaip Naujosios Ievos - aktyvios išganymo dalyvės ir naujos žmonijos motinos - vaidmuo, taip pat gilintasi, kaip per žmogišką Marijos nėštumą pilnai pasireiškė Kristaus žmogystė. Tada ir atsirado Besilaukiančios Marijos tipas, kuris Įsikūnijimo slėpinį atskleidė vizualiai paprastesniu ir natūraliau suvokiamu būdu, kartu išsaugodamas visas teologines prasmes. Tikėjimas Marijos tarpininkavimu išganymo plane stiprino tikėjimą jos pomirtiniu išaukštinimu ir užtarimo galia. Nėščioji Marija vis dažniau pradėta vaizduoti su Dangaus Karalienės atributais (iš Apokaliptinės Moters įvaizdžio) arba kaip visų mūsų motina (Mater omnium), po savo apsiaustu globojanti visus, prašančius jos pagalbos. Taip pamažu besilaukiančios Dievo Motinos atvaizdai perėjo į naujus ikonografinius tipus (Gailestingoji Dievo Motina, Dangaus Karalienė, Nekaltai Pradėtoji Švč. M. Marija) ir juose po truputį ištirpo.
Psichologinė atvaizdo įtaiga ir simbolinis paveikslo lygmuo natūraliai išauga vienas iš kito. Nors pirmiausia akis patraukia Marijos veido išraiška, jauki kūdikį nešiojančio kūno poza, tačiau tai tik pirmas kelrodis ženklas. Dievo Motina vaizduojama viena, tačiau čia viskas nurodo Kito buvimą. Pirmiausia - atversta knyga. Paprastai knyga Marijos rankose suvokiama kaip Šventas Raštas, dažnai matoma jo citata, tikslinanti viso kūrinio interpretaciją. Pats Šventraštis krikščionybės tradicijoje gali būti suvokiamas kaip Žodžio įsikūnijimas rašte. Kartu su nėščios Marijos figūra jis rodo paslėptą Kristaus buvimą pasaulyje. Už Marijos - angelų laikoma širma, užuomina į Jeruzalės šventyklos uždangą, saugančią Dievo paslaptį. Šis motyvas primena, kad Marija, kaip šventyklos Sandoros skrynia, yra vieta, kurioje apsigyvena Dievas. Dar kitaip - Marija yra tabernakulis, kuriame slypi aukojamas Kristaus kūnas. Tai nurodo Pelikano motyvas, pasikartojantis audinio ornamentuose - jis simbolizuoja Kristaus atperkančią auką ir Eucharistijos sakramentą. Šalia pelikano, uždangos raštuose pasikartoja saulės - ateinančio Kristaus - simbolika. Saulė - tarsi laukimo nuoroda, antrinanti laukiančios Marijos figūrai. Be šių ženklų, paveiksle yra pačios Marijos atributai - lelija, simbolizuojanti jos nekaltumą (kaip Įsikūnijimo sąlygą), ir karūna, kalbanti apie išaukštinimą danguje (jos motinystės pasekmę). Marija nežiūri nei į knygą, nei į prašančius jos užtarimo. Ji klausosi tylios Sūnaus kalbos savo kūne. Ji žvelgia į mus.
Marijos vaizdavimas Lietuvos dailėje: Nuo Bizantijos iki šiuolaikinės interpretacijos
Lietuvoje ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu buvo itin paplitusi rytietiška švento atvaizdo (ikonos) samprata. Vėlesni 16 a. antros pusės-17 a. Marijos atvaizdai liudija stačiatikiškosios (bizantiškosios) ir Vakarų ikonografijos bei plastinės raiškos sinkretiškumą (Senųjų Trakų, Merkinės, Šiluvos, Tytuvėnų ir kitų bažnyčių Dievo Motinos paveikslai). Veikiama stačiatikiškos ir katalikiškos kultūrų, Marijos vaizdavimo tradicija įgijo vietinių bruožų. Po Tridento susirinkimo ikonografinės ir meninės raiškos požiūriu sakralinėje dailėje įsivyravo vakarietiška samprata.
Itin daug Marijos gyvenimo siužetų ir ikonografinių schemų sukurta sekant garsių italų dailininkų kūriniais. Visuotinai paplito Apreiškimo, Ėmimo į dangų, Nekaltojo Prasidėjimo, Marijos vardo paveikslai. Vienuolijos ir brolijos paskatino Skausmingosios Dievo Motinos, Rožinio, Šv. Karmelio kalno Marijos (Škaplierinės), Marijos Belaisvių Vaduotojos vaizdavimo plėtrą.
20 a. sakralinės dailės, kartu ir Marijos vaizdavimo, plėtra buvo neintensyvi. Tradicinės bažnytinės dailės kūrinius, skirtus remontuojamoms ar naujoms bažnyčioms, kūrė dailininkai P. Kalpokas, A. Galdikas, J. Mackevičius, A. Aleksandravičius. Daugiau kūrinių Marijos tema sukurta 4 dešimtmetyje.
Atkūrus nepriklausomybę atgijo bažnytinė dailė. Sukurta Marijos ikonografijos vitražų, monumentalių figūrinių kompozicijų Lietuvos bažnyčiose ir koplyčiose. Sakralinėse visuomeninėse erdvėse pritaikyta pavienių kūrinių, tokių kaip N. Vilutytės freska‑sgrafitas „Aušros Vartų Madona“, P. Juškos „Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai“, A. T. Tuminaitės‑Kučinskienės batika „Pasaulio Motina“, A. Kmieliausko „Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu Jėzumi“, R. Sipavičiūtės aplikacija „Maloningoji“, S. Kuzmos „Pieta Sausio tryliktosios aukoms“.
Marijos vaizdavimo tradicija gaji tautodailėje, daugiausia tapyboje ir skulptūroje. Stebuklingais laikomi Marijos paveikslai: Trakų (Dievo Motina, 16 a.), Šiluvos (Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu), Aušros Vartų Vilniuje (Švč. Mergelė Marija Gailestingumo Motina, abu 17 a. pradžia), Žemaičių Kalvarijos (Švč. Mergelė Marija, 17 a.), Pivašiūnų (Švč. Mergelė Marija Nuliūdusiųjų Paguoda, 17 a. vidurys), Krekenavos (Dievo Motina).
Šie įvairūs Marijos atvaizdai, nuo senųjų ikonų iki vėlyvųjų paveikslų ir skulptūrų, liudija ne tik meninės raiškos raidą, bet ir nuolat kintantį, bet visuomet gyvą tikinčiųjų santykį su Dievo Motina, jos kaip užtarėjos, globėjos ir dangiškosios Karalienės vaidmenį.