Lietuvos istorija neatsiejama nuo jos dvasininkų, kurie ne tik rūpinosi tikinčiųjų dvasiniu gyvenimu, bet ir aktyviai dalyvavo tautiniame sąjūdyje, kovojo už lietuvybės išsaugojimą ir plėtrą itin sunkiais okupacijų laikais. Vienas iš tokių ryškių veikėjų, kurio gyvenimas ir veikla atspindi sudėtingą Lietuvos istorijos laikotarpį, buvo kunigas Pranciškus Stankevičius. Jo kelias, prasidėjęs Tauragnų valsčiuje, Jauniškių dvare, buvo nuolatinė kova už lietuvybę ir žmogiškumą, ypač priešinantis lietuvių lenkinimui ir kitų tautų kultūrinio spaudimo apraiškoms.
Ankstyvieji metai ir formavimasis
Pranciškus Stankevičius gimė pasiturinčioje ir išsilavinusioje šeimoje. Ši aplinka neabejotinai turėjo įtakos jo vėlesniam pasaulėžiūros formavimuisi. Jo jaunystė sutapo su neramiais 1905 m. įvykiais, kuriuose jis aktyviai dalyvavo, o kartais net ir vadovavo. Po progimnazijos baigimo Dvinske (dabartiniame Daugpilyje), jis įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kur ruošėsi dvasininko tarnystei. 1906 m. vyskupas E. Roppas jį įšventino kunigu. Vėlesni jo, kaip vikaro tarnystės laikotarpiai Dysnose ir Volkovyske (dabartinėje Baltarusijoje), atskleidė jo gebėjimus dirbti su įvairiomis bendruomenėmis ir suprasti tautinių bei kultūrinių skirtumų keliamus iššūkius.
Veikla Kruonyje ir Dubingiuose: Ganytojiškas ir patriotinis darbas
Nuo 1909 iki 1911 m. kunigas Pranciškus Stankevičius klebonavo Kruonyje. Šiame laikotarpyje jo pastangos neapsiribojo vien tik dvasiniu darbu. Jis pastatė bažnyčią, kleboniją, įsigijo fisharmoniją, taip prisidėdamas prie vietos bendruomenės kultūrinio ir dvasinio gyvenimo puoselėjimo. Tačiau jo veikla ne visada buvo sutinkama palankiai. 1918 m. vokiečių okupacijos metais jam teko patirti kerštą - sudeginti ūkiniai pastatai su visa technika ir derliumi. Tokie išbandymai nepalaužė jo dvasios; jis statė paminklus pakelėse vokiečių nužudytiems lietuviams, taip įamžindamas jų atminimą ir auką.
Vėliau, klebonaudamas Dubingiuose, kunigas P. Stankevičius susidūrė su ypatingai sudėtinga situacija. Dubingių dvaras, atstovavęs ne tik miestelėnus, bet ir valsčiaus ūkininkus, 1767 m. skundėsi Vilniaus konsistorijai dėl klebono elgesio. Skundo esmė buvo ta, kad klebonas, siekdamas priversti ūkininkus mokytis lenkų kalbos, konfiskavo jų turto dalį - sermėgas ir kepures - už tai, kad jie nemokėjo poterių lenkiškai, o tik lietuviškai. Šis atvejis atskleidžia vieną iš sudėtingų istorijos momentų, kai bažnytinė valdžia kartais toleravo ar net palaikė lietuvių lenkinimą, o prievartos priemonės, taikomos dėl kalbos barjero, nebuvo laikomos skundžiamomis. Įdomu pastebėti, kad šis įrašas apie 1767 metus netiksliai siejamas su kunigu Pranciškumi Stankevičiumi, kuris gyveno ir veikė vėlesniu laikotarpiu. Tačiau jis iliustruoja bendrą tendenciją, su kuria susidūrė lietuvių dvasininkai ir bendruomenės Rytų Lietuvoje.
Dubingiuose, kur, pasak šaltinių, atvykus kunigui, iš kelių tūkstančių parapijiečių lietuviškai tekalbėjo vos pusšimtis, jis ėmėsi ryžtingų veiksmų lietuvybei palaikyti. Jis aktyviai dalijo lietuviškus elementorius, ragino aplinkinių parapijų kunigus pamokslus sakyti lietuvių kalba, taip siekdamas atgaivinti ir sustiprinti tautinę savimonę tarp vietinių gyventojų.
Kova prieš lenkinimą ir tautinės mokyklos
Kunigas Pranciškus Stankevičius, kaip ir jo brolis Mykolas, visą gyvenimą kovojo už lietuvybę ir žmogiškumą. Ši kova ypač ryškiai pasireiškė priešinantis lietuvių lenkinimui, ypač per okupacijų laikotarpius. Vokiečių ir lenkų okupacijos metais jis steigė lietuviškas mokyklas tokiose vietovėse kaip Šešuoliai, Dubingiai ir kitur. Šios mokyklos buvo gyvybiškai svarbios siekiant išsaugoti lietuvių kalbą, kultūrą ir tautinį identitetą, ypač tose teritorijose, kur tautinė priespauda buvo juntama stipriausiai.
Jo pastangos neapsiribojo vien tik mokyklų steigimu. Jis stengėsi skatinti lietuviškos spaudos plitimą, palaikė ryšius su kitais lietuviško atgimimo veikėjais. Nors jo gyvenimo datos ne visada yra tiksliai užfiksuotos, jo veikla liudija apie gilią meilę gimtajai kalbai ir tautai.
Vėlesni metai ir palikimas
Po ilgų kelionių po Vilnijos kraštą, nuo 1930 m. iki pat mirties kunigas gyveno savo gimtinėje, kur ir mirė. Jo gyvenimas buvo amžina kova už lietuviškumą, nors ir susidūrė su dideliais iššūkiais, represijomis ir nesupratimu. Jo palikimas yra ne tik jo dvasinis darbas, bet ir aktyvus indėlis į lietuvių tautinio atgimimo procesą, ypač Rytų Lietuvoje.
Kunigo Pranciškaus Stankevičiaus ir kitų panašių dvasininkų veikla yra svarbus priminimas apie tai, kokia kaina buvo išsaugota ir puoselėjama lietuvybė XX amžiuje. Jie buvo ne tik dvasiniai piemenys, bet ir tautos dvasios sergėtojai, kurie savo drąsa, pasiaukojimu ir nepalaužiamu tikėjimu į lietuvišką žodį ir idėją padėjo pamatus dabartinei nepriklausomai Lietuvai.
Kiti dvasininkai, kovoję už lietuvybę
Istorijos vingiuose, ypač Rytų Lietuvoje, pasitaikydavo atvejų, kai lietuvių valstiečiai buvo priversti mokytis lenkų kalbos. Ši problema buvo aktuali ne tik kunigo Pranciškaus Stankevičiaus laikais, bet ir vėliau. Daug kitų kunigų tęsė kovą už lietuvybę ir tautinį identitetą, nepaisydami okupacijų ir represijų.
Vienas iš tokių ryškių pavyzdžių yra kunigas Jonas Žvinys, gimęs dabartinio Molėtų rajono Aktapolio kaime. Nuo 1938 m. iki 1945 m. jis klebonavo sulenkintoje Dubingių parapijoje, kur aktyviai dirbo ganytojišką ir patriotinį lietuvišką darbą. Jis buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu už dalyvavimą kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės. Jo likimas susiklostė tragiškai - jis buvo suimtas MGB, nuteistas kalėti lageryje už antisovietinę veiklą, tačiau vėliau reabilituotas ir aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje.
Kunigas Juozas Voveris, Dubingiuose klebonavęs 1966-1970 m., taip pat buvo nuteistas aštuoneriems metams lagerio už antisovietinę veiklą, skaitydamas ir platindamas antisovietinę literatūrą bei palaikydamas ryšius su partizanais. Jis žavėjosi Dubingių istorija ir kunigaikščių Radvilų darbais, perstatė ir gražiai įrengė Dubingių bažnytėlę.
Kunigas Antanas Šeškevičius, gimęs 1912 m., buvo vienas iš labiausiai persekiotų ir daugiausia kentėjusių kunigų. Jis buvo nuteisiamas kelis kartus už antitarybinę veiklą, apaštalavo Lietuvoje, Sibire ir Vidurinėje Azijoje. Dubingiuose jis trečią kartą buvo nuteistas vieneriems metams kalėjimo už vaikų mokymą.
Šie ir daugelis kitų kunigų, kurių vardai minimi istorijos šaltiniuose, tokie kaip kunigas Kazimieras Paltarokas, vyskupas, gabus organizatorius, pastatęs Panevėžio katedrą ir daug kitų bažnyčių, ar kunigas Juozas Čepėnas, įšventintas po ilgų peripetijų ir aktyviai tarnavęs įvairiose parapijose, liudija apie nepalaužiamą dvasininkų pasišventimą Lietuvai ir jos žmonėms net ir pačiais sunkiausiais laikais. Jų pasiaukojimas ir kova už tautinę savimonę bei tikėjimą yra neįkainojamas indėlis į Lietuvos istoriją ir kultūrą.
tags: #kleb #povilas #stankevicius #gime