Kęstutis Kazimieras Vilkonis - tai vardas, neatsiejamai susijęs su Lietuvos gamtos pažinimu, jos augalijos tyrinėjimu ir švietėjiška veikla. Jo gyvenimo kelias, nors ir ne visuomet lengvas, buvo kupinas atsidavimo gamtai, mokslui ir žmonėms. Šis docentas, agronomas, ekologas-botanikas, daugelio straipsnių ir knygų autorius, išugdęs ne vieną gamtosaugininkų kartą, paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūros ir mokslo istorijoje. Jo gimimo data - gruodžio 15 d., 1935 metai - žymi žmogaus, kurio gyvenimo istorija atspindi ne tik asmeninius išbandymus, bet ir giliausią meilę gimtajai žemei.
Ištremtojo kelias ir grįžimas į Lietuvą
Kęstučio Kazimiero Vilkonio gyvenimo pradžia nebuvo lengva. Gimęs 1935 m. gruodžio 15 d. Pušalote, Pasvalio rajone, jis anksti susidūrė su karo ir tremties realijomis. Būdamas vos penkerių su puse metų, kartu su motina ir jaunesne sesute, buvo ištremtas į Sibirą. Ši patirtis paliko neišdildomą pėdsaką jo sieluje, tačiau neužgesino noro gyventi ir kurti. Sibire motina susirgo ir mirė, o likę našlaičiais brolis ir sesuo pateko į vaikų namus Altajuje. Grįžęs į Lietuvą jau paauglys, Kęstutis susidūrė su kliūtimis siekiant aukštojo mokslo dėl tremtinio praeities. Nepaisant to, jis pasirinko agronomijos studijas tuometiniame žemės ūkio technikume, vėliau studijavo Lietuvos Žemės ūkio akademijoje, įgydamas agronomo specialybę. Jo gyvenimas klostėsi įvairiose Lietuvos vietovėse, teko dirbti ir Kazachstano platybėse, tarnauti sovietų armijoje, kur įgijo lėktuvų mechaniko specialybę. Nors svajojo studijuoti mediciną, tremtinio praeitis vėl trukdė, tačiau šios kliūtys galiausiai nukreipė jį į ekologijos ir botanikos pasaulį, kur jis tapo tikru autoritetu.
Mokslininko kelias ir pedagoginė veikla
XX amžiaus septintajame dešimtmetyje, kai tremtinio žymė dar kliudė karjeros siekimui, Kęstutis Vilkonis buvo laikomas „antitarybiniu elementu“. Jo tėvas, karo metu kalėjęs koncentracijos stovykloje ir vėliau pabėgęs į Angliją, taip pat kėlė sunkumų jo įsidarbinimo ir karjeros kelyje. Tačiau gyvenimo negandų užgrūdintas K. Vilkonis atkakliai siekė žinių. Dirbdamas Agrochemijos tarnybos laboratorijoje, jis apsigynė mokslų daktaro disertaciją. 1983 metais pradėjo dėstyti botaniką ir ekologiją Šiaulių pedagoginiame institute (dabar - Vilniaus universiteto Šiaulių akademija), kur praleido beveik 30 metų, vadovaudamas Gamtos katedrai. Jo pedagoginė veikla buvo ypatinga. Vilkonis garsėjo reiklumu, ypač būsimiesiems mokytojams. Jam nepasirašydavo įskaitos ar egzamino, kol studentai neišmokdavo atpažinti ir pavadinti augalų nuotraukose. Jis įsitikinęs, kad mokytojams gamtos mokslų žinios yra ne mažiau, o gal net labiau svarbios nei daugelis kitų dalykų, kurių jie moko vaikus. Jo nuomone, vaikai automobilių ar kompiuterių pasaulyje išmoks ir patys, o kas jiems paaiškins, kaip vadinasi gėlė ar augalas? Dėl nepakankamo gamtos mokslų dėstymo būsimiesiems pedagogams, daugelis jų vengia su vaikais keliauti į gamtą, nes bijo vaikų klausimų, į kuriuos nežino atsakymų. Vilkonis, prisimindamas savo motinos, pradinių klasių mokytojos, meilę gamtai, tikėjo, kad tokios žinios perduodamos iš kartos į kartą.
Kvietimas apsipirkti tiesiai iš mūsų ūkio :)
1992 m. Šiauliuose, kartu su šviesios atminties pedagogu Stasiu Gliaudžiu, Vilkonis padėjo įkurti Botanikos sodą, kuris tapo svarbia mokymo baze studentams. Šis sodas, iš pradžių vadintas biologijos stotimi, šiandien yra svarbus gamtosaugos ir švietimo centras.
„Lietuvos žaliasis rūbas“ - ilgai lauktas botanikos atlasas
Vienas didžiausių Kęstučio Kazimiero Vilkonio indėlių į Lietuvos gamtosaugoje yra jo knyga „Lietuvos žaliasis rūbas“. Ši knyga gimė iš nuolatinio poreikio turėti lietuviškos informacijos apie augalus, dirbant Šiaulių universitete. Trūkstant mokslinės literatūros, Vilkonis pradėjo pats rinkti, sisteminti ir rašytis informaciją iš knygų ir žurnalų. Nuo 1985 m., daugiau nei 12 metų, kiekvieną vasarą per atostogas, jis sėsdavo į savo „žiguliuką“ ir važinėdavo po visą Lietuvą, fotografuodamas augalus ir rinkdamas apie juos duomenis. Tai buvo titaniškas darbas, reikalavęs daug pastangų, laiko ir finansų - du „žiguliai“ tiesiog sudilo kelionėse. Ypač sunkiai sekėsi rasti retus ir saugomus augalus, tačiau čia jam labai padėjo pažįstami ir bičiuliai, tokie kaip botanikai Vacys Stukonis, Sigučius Obelevičius, Vaclovas Stukonis, profesorė Vida Motiekaitytė ir kiti.
Augalų aprašymus ir nuotraukas jis klijuodavo ant popieriaus lakštų, su kuriais vėliau mokydavo studentus. Profesorei Vidai Motiekaitei pamačius šiuos rinkinius, ji patarė neapsistoti ties popieriniu albumu, o verčiau išleisti knygą. Taip gimė „Lietuvos žaliasis rūbas“. Pirmoji knyga buvo išleista 2001 m. ir iškart tapo populiari bei reikalinga. Vėliau sekė antrasis ir trečiasis leidimai. Ši knyga, nors autorius kukliai ją vadina mėgėjiška, yra išsamiausias botanikos atlasas, kokio iki tol Lietuvoje nebuvo. Jame aprašyta net 1600 iš maždaug 2000 vietinių Lietuvos augalų rūšių. Daugelį jų rado ir nufotografavo pats autorius. Knygoje augalai išdėstyti pagal šeimas, leidžiama juos lyginti, ieškoti panašumų ir skirtumų. Jos tikslas - ne tik mokyti identifikuoti augalus, bet ir parodyti rūšių gausą, suprasti augalų vardus ir „pavardes“, išmokyti taisyklingai ištarti botaninius pavadinimus. Leidinys taip pat skatina pažinti augalus jų nenusiaubiant, taip padedant išsaugoti retas rūšis. Knygoje pateikiama ir keletas kerpių, nors jos ir nėra augalai, tačiau dažnai sutinkamos gamtoje.
Retų augalų paieškos ir atradimai
Kęstučio Kazimiero Vilkonio darbas neapsiribojo vien knygos rašymu. Jis aktyviai dalyvavo retų augalų paieškose visoje Lietuvoje. Jo kelionės po šalį buvo kupinos atradimų ir netikėtumų. Vieną kartą, ieškant netoli Prienų aptiktos smulkiosios seradėlės - augalo, iki tol Lietuvoje nerasto - Vilkoniui ir jo kolegėms teko praleisti visą dieną, kol galiausiai augalas buvo rastas tiesiai po kojomis. Panašių nuotykių patyrė ieškodamas trižiedžio lipiko Kurtuvėnų regioniniame parke, kur su parko biologu Vidmantu Lopeta visą dieną „arė“ miške. Vargo teko patirti ieškant siūlinės vyrskidės, pūslėtosios aldrūnės, didžiosios džioveklės ir kitų retų augalų.
Profesionaliai nufotografuoti augalus taip pat nebuvo lengva užduotis. Vilkonis pasitelkė išradingumą: fotoaparatą tvirtindavo į fotografijų didintuvo stovą, o augalus nešdavo į sodybų verandas, kad užtikrintų gerą apšvietimą. Jis netgi išmoko parsigabenti augalus namo taip, kad jie nenudžiūtų, naudodamas samanų ir plastikinių butelių metodą. Jo pastangos nenuėjo veltui - knyga „Lietuvos žaliasis rūbas“ jau padėjo ne vienam botanikui, pavyzdžiui, nustatyti retų augalų rūšis.
Kęstučio Kazimiero Vilkonio mokslinis palikimas ir asmeninis kiemas
Kęstučio Kazimiero Vilkonio gyvenimas ir darbai yra puikus pavyzdys, kaip meilė gamtai, atkaklumas ir švietėjiškas darbas gali praturtinti ne tik paties žmogaus gyvenimą, bet ir visos šalies kultūrinį bei mokslinį paveldą. Jo kiemas ir sodyba yra tarsi gyvasis gamtos muziejus, kuriame auga ne tik reti, bet ir įprasti augalai, kuriuos jis myli ir puoselėja. Čia galima rasti miškinės varnalėšos, kampuotojo česnako, dirvinės šerardijos, pajūrinės pienažolės, miškinės lelijos, baltojo čemerys, dviskiaučio ginkmedžio, gelsvažiedžio tulpmedžio ir daugelio kitų augalų. Jo namai ir kiemas, kaip ir jo knyga „Lietuvos žaliasis rūbas“, yra atviras kvietimas pažinti ir mylėti gimtąjį kraštą.
Kęstučio Kazimiero Vilkonio gimimo data - 1935 m. gruodžio 15 d. - yra priminimas apie žmogų, kuris visą savo gyvenimą skyrė Lietuvos gamtos pažinimui ir puoselėjimui. Jo darbai ir palikimas gyvuoja ne tik knygose ir moksliniuose straipsniuose, bet ir kiekvieno lietuvio širdyje, kuris, skaitydamas jo knygą ar tiesiog žvelgdamas į gamtą, prisimena jo indėlį į mūsų šalies gamtosaugoje.
tags: #kestutis #kazimieras #vilkonis #gimimo #data