Sausio 6-oji, minima kaip Trijų Karalių šventė, tradiciškai vainikuoja ilgąjį kalėdinį laikotarpį, žymint žiemos švenčių pabaigtuves ir simboliškai atspindint saulės sugrįžimą. Ši diena, dar vadinama Epifanija, yra kupina gilių istorinių, religinių ir etnografinių sluoksnių, kuriuos verta atskleisti, siekiant suprasti jos reikšmę ir evoliuciją.
Trijų Karalių vardai ir kilmė: Nuo išminčių iki simbolinių raidžių
Tradicija mini tris karalius, atvykusius į Betliejų pagerbti ką tik gimusio Jėzaus ir atnešusius jam dovanas: auksą, mirą ir smilkalus. Tačiau etnologė G. Kadžytė atkreipia dėmesį į įdomų paradoksą: nors Šventajame Rašte minimi išminčiai, o ne karaliai, ilgą laiką visuomenėje buvo įsitvirtinusi karalių samprata. Ši tradicija siekia viduramžius, kai Italijoje, o vėliau ir Vokietijoje, buvo perkeltos relikvijos, siejamos su trimis legendiniais išminčiais.
Kasparas, Melchioras ir Baltazaras - šie vardai, nors ir populiarūs šventės simbolikoje, nėra kilę iš kasdienių vardų kaip Kaziukas, Matukas ar Baltrukas. Remiantis litur진iniame maldyne esančiu kalendoriumi ir visų šventųjų vardynu, buvo išrenkami būtent šie vardai. Etnologė juokauja, kad tai sudaro „gera chebra“ - komandą išminčių, pasirengusių atlikti savo misiją. Krikščionybės laikais paplito paprotys ant durų bažnyčioje pašventinta kreida parašyti pirmąsias trijų karalių vardų raides: +K+M+B. Kiekvienam karaliui skirtas kryželis prieš jo vardą simbolizuoja išminčiaus šventumą. Pačioje pradžioje kryželiai būdavo rašomi virš kiekvienos raidės, taip sujungiant kryžiaus ir karūnos simbolius. Ši santrumpa, lotyniškai „Christus mansionem benedicat“, reiškia „Kristus būstą laimina“. Tai paaiškina, kodėl šventė, prarandant lotynų kalbos supratimą, įgavo naują, simbolinę prasmę.
Epifanija: Saulės sugrįžimo ir švenčių pabaigos ženklas
Sausio 6-oji yra minima kaip Epifanija, o tai reiškia Jėzaus Kristaus dieviškumo apsireiškimą. Lietuvoje ši šventė nuo seno turėjo įvairius pavadinimus: Krikštai, Atarašai, o vėliau ir Trys Karaliai. Latvijoje ji dar vadinama Žvaigždės arba Žvaigždžių diena. Ši diena laikoma 13 dienų trunkančio kalėdinio švenčių laikotarpio, vadinamo „tarpkalėdžiais“, „tarpušvenčiais“, „šventvakariais“ ar „vaišėmis“, pabaiga.
Astronominiu požiūriu, šis laikotarpis sutampa su Saulės „stovėjimo“ (lot. solstitium - Saulės stovėjimas) laiko pabaiga. Vadinamasis Saulės „stovėjimas” - tai laikotarpis, kai dienos trukmė beveik dvi savaites pastebimai nesikeičia, nes Saulė virš horizonto kasdien keliauja vis tą patį trumpiausią kelią. O sausio 6-ąją įgudusi akis jau gali pastebėti dienos Saulės kelio pailgėjimą, atsispindintį Saulės tekėjimo ir laidos vietos pasikeitime arba žvaigždynų padėtyje.
Kaip pastebi J. Vaiškūnas, apie Kalėdas trys ryškiausios Šienpjovių žvaigždės po Saulės laidos dar vos rodosi, o jau Trijų Karalių (sausio 6 d.) dienos vakare jos išryškėja, pakilusios apie 6 laipsnius virš horizonto. Tokia įsidėmėtino žvaigždyno padėtis ir buvo ženklu, kad diena jau šiek tiek pailgėjo. Tai, kad žvaigždynas buvo siejamas su Trijų Karalių diena, liudija ir jam priskiriamas pavadinimas „Trys Karaliai“. Etnografė Pranė Dundulienė, remdamasi medžiaga iš Švenčionių rajono, užrašė, kad nuo Kalėdų iki Trijų Karalių „diena pailgėja per gaidžio žingsnį, arba tiek, kiek avinas pašoka į viršų“.
Etnografiniai papročiai: Nuo „atrašinėjimo“ iki karalių eisenų
Trijų Karalių šventės papročiai Lietuvoje yra turtingi ir įvairūs, atspindintys senovės lietuvių tikėjimus ir tradicijas. J. Vaiškūnas sieja sodybos statinių durų ir namų apyvokos daiktų žymėjimą trimis kryžiukais su minėtu trijų Šienpjovių žvaigždžių sureikšminimu, pagal kurias buvo nustatomas dienos pailgėjimas po Kalėdų. Manyta, kad pradėjus dienoms ilgėti, vėlės privalo iškeliauti atgal į Aną pasaulį, todėl Krikštų išvakarėse kai kur buvo ruošiama atsisveikinimo su vėlėmis vakarienė, vadinama Kūčelėmis. Kad namų aplinkoje neužsiliktų nė viena nepageidaujama ano pasaulio būtybė, buvo „atrašinėjami“ pastatai ir daiktai. Ant gyvenamo namo ir ūkinių pastatų durų, o kartais ir ant namų apyvokos daiktų, šeimininkas švento židinio anglimi, o vėlesniais laikais bažnyčioje šventinta kreida, žymėdavo tris kryželius + + + . Šio ženklinimo svarbą primena ir šventės pavadinimai - Atarašai bei Krikštai.
Atėjus krikščionybei, ši tradicija buvo sujungta su Trijų Karalių švente. Tuomet persirengėlių būrį papildė nauji karalių personažai. Lietuvoje liaudiškieji Trijų Karalių šventės papročiai, nors ir nėra sudėtingi, yra smagūs. Po kaimus vaikščiodavo trys jauni vyrai, pasipuošę blizgučiais papuoštomis karūnomis, prisiklijavę linų ar avikailio barzdas. Vienas jų būtinai turėdavo suodinais skruostais. Karūna dažniausiai būdavo nupinta iš šiaudų, papuošta blizgančiais ar spalvotais popieriukais. Karaliai, kiekvienuose namuose išsakę gerus palinkėjimus ir pagiedoję giesmes, šventinta kreida ant durų staktos užrašydavo tris raides K, M, B, tarp jų dėdami tris kryželius. Tariama taip pažymint karalių vardus - Kasparas, Merkelis, Baltazaras. Kiekvienam karaliui skirtas kryželis prieš jo vardą reiškia išminčiaus šventumą.
Beje, paženklinti namo angas per saulėgrįžą - labai sena tradicija. Kitados tai darydavo pats namų šeimininkas. Sakydavo, saulei leidžiantis jis „krikštus deda“, kad piktosios dvasios vidun neįsiskverbtų. Kryželiai angliuku būdavo rašomi ne tik ant durų, bet ir virš langų, taip pat tvarto staktų, ant aruodų ir skrynių. O štai žvaigždės nešiojimo paprotys galėjo atsirasti iš to, kad per saulėgrįžos šventę po kaimus būdavo nešiojamas saulės atvaizdas.
Kiekvienas Lietuvos etnografinis regionas Trijų Karalių šventę pažymėdavo savaip. Žemaičių „karaliai“ karūnas nusipindavo iš šiaudų, pasipuošdavo perpetinėmis juostomis, rankose turėdavo krivules. Žvaigždę su skambučiais nešdavo baltai pasirėdęs vaikutis. Aukštaičių „karaliai“ vilkėdavo kailiniais: vieno ilgus, antro - puskailinius, trečio - išvirkštus. Per juosmenį ir pečius ryšėdavo margąsias juostas. Kai kuriose vietovėse susidarydavo visas persirengėlių pulkas: Tris Karalius lydėdavo kareiviai, visų priekyje eidavo Pranašas, o gale - velniukas. Suvalkijoje Trys Karaliai dažniausiai keliaudavo per sodybas raiti. Savo vardų raides rašydavo ir ant ėdžių bei rakandų, iš kurių šeriami gyvuliai. Šeimininkas Karalius šio bei to paklausinėdavo, laukdamas protingo ir sąmojingo atsakymo. Vilnijos krašte Trijų Karalių palydovais būdavo Dievo Motina, Karalienė, šv. Juozapas, Giltinė, velniukas. Dar prisidėdavo ir Krivių Krivaitis, apsirengęs tautiniais drabužiais ir su žynio krivule rankoje, sakydavęs patriotines prakalbas.
Persirengėliai iš aplinkinių kaimų dažnai atvykdavo ir į sostinės viešąsias įstaigas, kavines bei restoranus, visur būdavo maloniai sutinkami. Trijų Karalių vaikščiojimas, kaip ir Užgavėnių, buvo žinomas jau pirmoje 19 amžiaus pusėje. Tuomet tą dieną, sausio 6-ąją, persirengėliai vaikščiodavo po kaimus, linkėdami ūkininkams sėkmės, gerų metų, gausaus derliaus.
Trijų Karalių šventės reikšmė šiuolaikiniame pasaulyje
Šiandien Trijų Karalių šventė išlaiko savo simbolinę reikšmę, nors kai kurie papročiai ir transformavosi. Bažnyčiose sausio 6-ąją tradiciškai laiminama kreida ir smilkalai. Tikintieji parsineša kreidos gabalėlį į namus ir tradiciškai duris ar staktas pažymi išminčių vardų pirmosiomis raidėmis - K, M, B.
Trijų Karalių diena baigia didžiąją saulutės sugrįžimo šventę, kuri truko dvylika dienų, o šviesaus paros laiko jau prisidėjo 16 minučių. Kaime sakydavo: diena pailgėjo per gaidžio žingsnį! Tokį žymų poslinkį buvo galima pastebėti ir senovėje, naudojant primityvius kalendorinius matavimus - pagal saulės vietą horizonte jai tekant arba leidžiantis.
Saulėgrįža - pagrindinė kalendorinė gairė tautoms, gyvenusioms iš žemdirbystės. Ši data anksčiau buvo siejama su augmenijos dievybe ir iškilmingai švęsta. Egipto karalystėje sausio 6-oji laikyta pasėlių globėjo dievo Ozirio švente. Senovės Graikijoje tai žalumynų dievo Dionyso gimtuvės. Tuo metu nebuvo galima imtis kai kurių darbų, tarkime, verpti ar siūti, nes tikėta, kad aštriu įnagiu dvasios galinčios susižeisti. Paskutinę šio tarpsnio dieną namuose būdavo smilkuojama, kad paviešėjusios vėlės keliautų į anapus, mirusiųjų karalystęn. O kad atgal nesugrįžtų, durys būdavo pažymimos burtų ženklu.
G. Kadžytė primena, kad eglės, „jei labai teisingai“, galima laikyti iki Grabnyčių - tik dabar butai tam per šilti. Bet nebijantys, kad spygliai nubyrės, eglute gali džiaugtis iki vasario 2 dienos. Atsisveikindama etnologė linki: „Atsiminkite, kad mūsų laikas ne tik eina tiese nuo gimimo iki mirimo, bet ir sukasi ratais - Nauji metai - nauji ratai. Todėl kiekvieną ratą susukus, reikia iš naujo pašventinti kreidą ir atnaujinti trijų karalių ženklus.“ Tai primena, kad tradicijos gyvuoja ne tik kaip atgyvenę ritualai, bet ir kaip nuolatinis cikliškumo, atsinaujinimo ir prasmingų ženklų simbolis mūsų gyvenime.