Gvazdikiniai (Caryophyllaceae) - tai magnolijūnų (Magnolijų) augalų karalystės šeima, apimanti vienamečius, dvimečius ar daugiamečius žolinius augalus, tačiau pasitaiko ir retesnių krūmokšnių. Šios šeimos augalai pasižymi įvairiais žiedynais: jie gali būti dvistypiuose, ciminiuose žiedynuose arba susitelkę pavieniui. Jų šaknys dažniausiai yra liemeninės, o stiebas status ir šakotas. Lapai sveiki, lygiakraščiai, priešiniai ar menturiniai, atskiri lapai pražanginiai, dažniausiai be prielapių, bekočiai arba su trumpais koteliais. Žiedai dvilyčiai, retai kada vienalyčiai. Taurėlapiai skaičiuojami 4-5, taurelės pamatas kartais apsuptas lapelių. Vainiklapiai taip pat 4-5, laisvi, su atbraila ir nageliu arba be jo. Kuokelių paprastai būna 10. Mezginė yra viršutinė, vienalizdė, dažniausiai su daugeliu sėklapradžių. Vaisius - dėžutė. Gvazdikiniai augalai yra plačiai paplitę - juos galima rasti pievose, miškuose, laukuose, daržuose, pakrantėse ir dykvietėse. Jų apdulkinimas beveik išimtinai vyksta vabzdžių pagalba. Ši šeima aptinkama beveik visame Žemės rutulyje, o ypač gausiai auga Viduržemio pajūrio srityse. Tarp gvazdikinių šeimos augalų yra dekoratyvinių, vaistinių rūšių, tačiau taip pat daug piktžolių, o kai kurios rūšys yra nuodingos. Pavyzdžiui, gaisrena (Lychnis) dar vadinama smaliuke.
Svetimšalių augalų invazijos ir jų pasekmės
Organizmų rūšys, kurios įsitvirtina regionuose, esančiuose už jų natūralaus paplitimo ribų, yra vadinamos svetimomis (svetimžemėmis) rūšimis. Lietuvoje auga daug tokių rūšių, ir ypatingai mūsų kraštus pamėgo atvykėlės iš Šiaurės Amerikos valstybės Kanados. Šių augalų paplitimo geografija dėsningai paaiškinama: Lietuvos ir pietų bei centrinės Kanados dalies klimatas yra panašus, priklausantis vidutinių platumų juostai. Dėl šio panašumo ir žmogaus veiklos, kai kurios Šiaurės Amerikos regiono augalų rūšys, tokios kaip varpinė medlieva, baltažiedė robinija, kanadinė elodėja, kanadinė rykštenė, gausialapis lubinas, uosialapis klevas ir kt., buvo įtrauktos į Lietuvos invazinių rūšių sąrašą. Šios rūšys gali daryti poveikį vietinėms augalų bendrijoms.
Lygiagrečiai vyksta ir priešingas procesas. 2012 metais Kanados biologų sudarytame invazinių augalų sąraše buvo 162 rūšys, iš kurių keliolika augalų Lietuvoje auga natūraliai. Įdomu tai, kad Lietuvoje šie augalai „elgiasi taikiai“, o kai kurie iš jų netgi yra naudingi žmogui. Pavyzdžiui, Lietuvoje nendrinis dryžutis (Phalaris arundinacea) laikomas naudingu augalu. Tai vertingas pašarinis augalas gyvuliams, o pastaruoju metu jis pradėtas naudoti ir biokuro gamybai. Dėl šio augalo auginimo ES ūkininkams už hektarą mokama 500-600 eurų subsidija. Tačiau Kanadoje ši rūšis laikoma agresyvia piktžole. Augdamas ji sudaro tankius, vienos rūšies sąžalynus, kurie kelia grėsmę pelkių ekosistemoms. Rūšies savybė greitai augti slopina vietines augalų rūšis. Skirtingai nuo natūralios pelkių augalijos, tankūs nendrinio dryžučio sąžalynai nesudaro palankių gyvenimo sąlygų laukiniams gyvūnams.
Vaistinės ir prieskoninės rūšys: nauda ir invazinis potencialas
Lietuvoje vaistinė česnakūnė (Alliaria petiolata) yra žinoma kaip naudingas vaistinis ir prieskoninis augalas, paplitęs visoje šalyje. Aptinkama šviesiuose lapuočių miškuose, upių slėniuose. Į Šiaurės Ameriką ši rūšis buvo įvežta apie 1860 m., kaip prieskoninis augalas. Tačiau ištrūkusi į laisvę, ji greitai tapo dominuojančia rūšimi tarp žolinių augalų lapuočių miškuose ir užliejamose lygumose. Vaistinė česnakūnė išskiria į aplinką chemines medžiagas, kurios slopina vietinių rūšių augimą, demonstruodama invazinį potencialą.
Panaši situacija ir su paprastuoju šaltekšniu (Frangula alnus). Lietuvoje jis auga šalia upių ir pelkių, visų rūšių miškuose, retesnis tik sausuose pušynuose. Aptinkami pavieniai krūmai ir nedideli sąžalynai. Šaltekšnio uogas mėgsta paukščiai ir smulkūs žinduoliai. Kaip dekoratyvinis ir vaistinis augalas, jis buvo įvežtas į Kanadą apie 1900 m. Per kelis dešimtmečius rūšis išplito gamtoje. Paprastasis šaltekšnis yra nereiklus dirvai, aptinkamas pelkių, žemapelkių ir aukštapelkių pakraščiuose, pievose, miškuose, net kalnų buveinėse. Suaugę augalai formuoja tankius sąžalynus, kurie gali siekti 10 kilometrų ir daugiau. Susidarę 5-7 m aukščio tankūs medynai slopina vietines augalų ir gyvūnų rūšis.
Ankstyvasis šalpusnis (Tussilago farfara) randamas visoje Lietuvos teritorijoje. Dirvožemiui nereiklus, auga drėgnose vietose ir sudaro konkurenciją kultūriniams augalams. Jo geltoni žiedai laikomi pavasario pranašais. Nuo seno šalpusnis naudojamas kaip vaistinis augalas kvėpavimo ligoms gydyti. Manoma, kad ankstyvąjį šalpusnį kaip vaistažolę 1920 m. įvežė imigrantai iš Europos. Apie 1997 m. prasidėjo masinis augalo plitimas Britų Kolumbijos provincijoje. Šalpusnis toleruoja plačias aplinkos sąlygas: gerai auga šalia pelkių, šlapiose dirvose, randamas ganyklose, pamiškėse. Pagrindinis jo šakniastiebis gali augti gilyn iki 3 metrų.
The threat of invasive species - Jennifer Klos
Daržinė pienė ir paprastoji kiaulpienė: nuo daržo iki piktžolės
Lietuvoje daržinė pienė (Sonchus oleraceus) yra laikoma piktžole. Dirvožemiui ji yra reikli, geriausiai auga derlingame dirvožemyje, pasitaiko daržuose, laukuose, šiukšlynuose. Žydi liepos-spalio mėnesiais, vėliau sunyksta. Piktžolių žalingumo skalėje daržinė pienė užima vidurį. Dauguma gyvūnų šį augalą ėda. Daržinė pienė atkeliavo iš Europos kartu su kultūrinių augalų sėklomis. Šešiose Kanados provincijose ji laikoma invazine rūšimi. Auga lygumose ir kalnuose (iki 2650 m). Daržinė pienė toleruoja visų tipų dirvožemius, įskaitant ir druskingus. Aptinkama pajūryje, ganyklose, agrarinėse ekosistemose, pakelėse, soduose ir miškuose. Didžiausią žalą daržinė pienė daro žemės ūkio kultūroms.
Paprastoji kiaulpienė (Taraxacum officinale) yra daugiametis žolinis augalas. Jos liemeninė, stora šaknis įsiskverbia į žemę net iki 50 cm gylio. Lapai lancetiški, dantyti, stiebo pamatinėje dalyje sudaro skrotelę. Žiedynkotis 5-30 cm aukščio, tuščiaviduris, viršutinėje dalyje voratinkliškai plaukuotas. Graižas didelis, geltonas. Vaisius - pilkai rudas lukštavaisis su skristuku. Visose augalo dalyse yra karčių pieniškų sulčių. Paprastoji kiaulpienė Lietuvoje yra labai paplitęs augalas. Auga pievose, pakrantėse, šlaituose, šviesiuose miškuose, šalikelėse, soduose, daržuose, laukuose. Kiaulpienė - vienas pirmųjų pavasarį pražystančių augalų. Jos ryškiai geltoni žiedai pasirodo jau balandžio mėnesį, bet daugiausia jų žydi gegužį. Vaisiai prinoksta liepos mėnesį. Vaistams renkamos šaknys (Radices Taraxaci officinalis) ir kartais lapai (Folia Taraxaci officinalis). Šaknys kasamos rudenį, rugsėjo pabaigoje - spalio mėnesiais, kai jau vysta lapai. Galima kasti ir anksti pavasarį, kol augalas dar nežydi. Nuo liemeninės šaknies pašalinamos smulkios šaknelės ir antžeminės augalo dalies likučiai. Šaknys nuplaunamos šaltu vandeniu ir keletą dienų jame paliekamos, kad išsiskirtų pieniškos sultys. Džiovinamos šiltoje vėdinamoje patalpoje, pradinėje 30° C temperatūroje. Praėjus 3 dienoms, temperatūrą galima pakelti ir iki 60° C. Išdžiūvusios sveikos šaknys be kvapo, kartokos, jų išorinė pusė ruda, vidurys - gelsvai rudas. Kiaulpienės lapuose yra vitaminų C, A, B1, B2, karotino, o šaknyse - biologiškai aktyvių junginių, tokių kaip inulinas ir kartumynai. Augalo šaknų užpilas pasižymi tulžį varančiomis, apetitą žadinančiomis savybėmis. Gaminamas taip: 1 valgomasis šaukštas susmulkintų šaknų užpilamas 200 ml verdančio vandens, 15-20 min. kaitinama ant viryklės, maišant, 45 min. leidžiama nusistoti, perkošiama. Geriama po 50 ml 3-4 kartus per dieną apetitui žadinti, tulžies išsiskyrimui skatinti. Kiaulpienės lapai vartojami kaip vitaminingos, skanios salotos, tačiau prieš tai jas reikia pamirkyti sūriame vandenyje, kad nebūtų karčios.
Šie pateikti pavyzdžiai įtikinamai parodo, kaip neatsakinga žmogaus veikla gali išbalansuoti per tūkstančius metų susiformavusius vietinių organizmų tarpusavio ryšius. Šiaulių bei Daugpilio universitetų mokslininkai siekia prisidėti prie visuomenės švietimo ir vykdo invazijų į gamtą valdymo projektą LLIV-250. Šiandien, suintensyvėjus kelionėms ir globaliai prekybai, kaip niekada būtina aktyviai ugdyti visuomenės ekologinį sąmoningumą, siekiant apsaugoti mūsų gamtos įvairovę.