Kiekvieną pavasarį, pradedant naują sodo ir daržo sezoną, ne vienam kyla tas pats klausimas, žvelgiant į sandėliuko kampe užsilikusius maišus ar buteliukus: ar trąšos turi galiojimo terminą? Dažnai ant pakuočių nurodyta data verčia dvejoti - ar tai griežta riba, po kurios produktas tampa nenaudingas, ar tik rekomendacinio pobūdžio informacija? Supratimas apie tai, kaip laikui bėgant kinta maistinės medžiagos, padeda ne tik sutaupyti pinigų, bet ir apsaugoti augalus nuo galimos žalos. Šiame straipsnyje gilinsimės į trąšų galiojimo terminus, optimalų sėjos ir tręšimo laiką, bei įvairias sėjos strategijas, siekiant užtikrinti gausų ir sveiką derlių.
Trąšų galiojimo terminas: mitai ir realybė
Sausos mineralinės trąšos, sudarytos iš azoto, fosforo ir kalio junginių, pasižymi neįtikėtinu cheminiu stabilumu. Teoriškai, jei tokios trąšos laikomos sandariai ir visiškai sausai, jų galiojimo laikas yra beveik neribotas. Pagrindinės maistinės medžiagos, pavyzdžiui, fosforas ar kalis, savaime nedingsta ir nesuyra dešimtmečius. Tačiau didžiausias sausų trąšų priešas yra drėgmė. Dauguma mineralinių granulių yra higroskopiškos, o tai reiškia, kad jos aktyviai sugeria vandenį iš aplinkos oro. Įdomūs faktai apie siaubingas pirmųjų trąšų paslaptis Ar žinojote, kad pirmosios pramoninės trąšos buvo gaminamos iš sumaltų kaulų? XIX a. pradžioje jų poreikis buvo toks milžiniškas, kad europiečiai kasinėjo senus mūšio laukus (net Vaterlo), rinkdami žuvusių karių ir arklių kaulus. Vėliau juos apdorodavo sieros rūgštimi, sukurdami superfosfatą. Taip šiurpi istorija tapo modernaus, gausaus žemės ūkio derliaus pamatu. Ar nori sužinoti įdomų faktą apie siaubingas pirmųjų trąšų paslaptis?
Gavusios drėgmės, granulės pradeda tirpti, sulimpa į kietus luitus arba virsta klampia mase. Nors cheminiu požiūriu jos vis dar gali būti vertingos, jų naudojimas tampa komplikuotas. Sulipusias trąšas sunku tolygiai paskirstyti dirvoje, o tai sukelia riziką lokaliai pertręšti augalus, taip „nudeginant“ jų šaknis.
Priešingai nei sausieji mišiniai, skystos trąšos turi kur kas konkretesnį galiojimo laiką, kuris paprastai svyruoja nuo dvejų iki dešimties metų. Kadangi maistinės medžiagos jau yra ištirpintos vandenyje, šiame tirpale nuolat vyksta lėti cheminiai procesai. Vienas dažniausių reiškinių pasenusiose skystose trąšose yra nuosėdų susidarymas. Temperatūros svyravimai skystiems produktams yra pražūtingi. Jei skystos trąšos per žiemą buvo paliktos nešildomame šiltnamyje ir sušalo, jų cheminė struktūra gali negrįžtamai pasikeisti.
Kalbant apie organines trąšas, situacija tampa dar jautresnė. Skystos organinės trąšos, pavyzdžiui, žuvų emulsijos, jūros dumblių ekstraktai ar įvairūs biologiniai stimuliatoriai, savo sudėtyje turi organinių molekulių, kurios yra puiki terpė bakterijoms. Atidaryta tokios trąšos pakuotė pradeda „kvėpuoti“, o patekęs deguonis paleidžia skaidymosi procesus. Sausos organinės trąšos, tokios kaip kaulų miltai ar granuliuotas mėšlas, galioja ilgiau, tačiau jos taip pat yra veikiamos biologinių procesų. Jei į maišą pateko drėgmės, jame gali pradėti veistis pelėsis. Nors nedidelis kiekis baltojo pelėsio dirvoje nėra baisus, stipriai pelėsio pažeistos trąšos gali tapti ligų šaltiniu jauniems, gležniems daigams.
Visas birias trąšas geriausia perpilti į plastikinius, sandariai užsidarančius kibirus arba laikyti originaliuose maišuose, juos papildomai įvilkus į polietileną. Prieš naudojant senas trąšas, verta atlikti paprastą testą. Jei trąšos mineralinės - patikrinkite, ar jos neprarado spalvos ir ar nėra pašalinio kvapo (azoto junginiai gali išskirti amoniako kvapą, jei pradeda irti). Jei trąšos skystos - stipriai suplakite buteliuką ir stebėkite, ar visos nuosėdos ištirpsta. Investicija į kokybiškas trąšas atsiperka tik tada, kai jos pasiekia augalą pačiu efektyviausiu pavidalu.
Optimalus sėjos ir tręšimo laikas darže
Socialiniuose tinkluose esančios daržininkų mėgėjų grupės tiesiog ūžia nuo patarimų, patirčių apsikeitimų ir džiaugsmų ar nusivylimų, kaip pavyko užauginti vieną ar kitą daigą, ką jau pasėjo, o gal dar tik ketina sėti savo lauko šiltnamiuose. Pasak Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto Daržo augalų ir technologijų skyriaus mokslo darbuotojų dr. Danguolės Juškevičienės ir dr. Julės Jankauskienės, sėjant ir sodinant daržoves reikia tinkamai pasirinkti veislę (hibridą), kokybiškas sėklas ir daigų auginimo substratą. Reikia atkreipti dėmesį ir į tinkamą šiltnamio daržovių sėjos laiką atsižvelgiant į tai, kur jos bus auginamos vėliau.
Populiariausios lapinės daržovės Štai grupėje „Daržininkų užrašai“ Eglė Damunskienė džiaugiasi: „Nesenai šiltnamyje pasėjau ridikėlius, salotas, krapukus, špinatus ir šią savaitę sėsiu ankstyvuosius žirnius.“ Kita grupiokė Eagle Ba taip pat trumpai išvardija, ką jau spėjo pasėti: „Šiltnamyje - salotos, špinatai, ridikėliai, krapai jau susėti. Svogūnus sukaišiojau iš rudens, uždengiau mulču. Taip pat iš rudens dar galima pasisėti ankstyvųjų morkų.“ Jai antrina ir Aurelija Ka: „Kovo vidury į polikarbonatinį šiltnamį sėju ridikėlius ir salotas. Nesvarbu, kad yra sniego.“ Laima Zolumskienė paaiškina kiek išsamiau: „Ridikėlius, salotas, svogūnų laiškus - galima sėti ir sodinti šiltnamyje ir kovo ar balandžio mėnesiais, bet pomidorai, paprika, baklažanai sėjami tik ant palangių - jiems reikia daug daugiau laiko, kad užaugtų. Pasėjus tik į šiltnamį derliaus galima beveik nesulaukti arba tik paragauti. Jei norime gauti kuo geresnį ir gausesnį derlių, tai ir sėjame anksčiau ir auginame ant palangių.“
Sėjos laikas priklauso nuo kelių faktorių
Žinoma, ilgametė patirtis mums patiems padiktuoja ir pamoko, ką kada jau galima ir reikia sėti į šiltnamius. Tačiau mokslu grįstų patarimų tikrai niekada nebus per daug. Todėl pasiteiravome Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Sodininkystės ir daržininkystės instituto (SDI) Daržo augalų ir technologijų skyriaus mokslo darbuotojų dr. Danguolės Juškevičienės ir dr. Julės Jankauskienės, kada ir kaip pavasarį tinkamai reikėtų pradėti sėti pirmąsias daržoves.
Kokios yra pirmosios daržovės, kurias jau galima sėti, sodinti į šiltnamį? Kada anksčiausiai galima tai daryti? Daržovių sėjos laikas šiltnamyje priklauso nuo šiltnamio tipo, šildymo galimybių ir meteorologinių sąlygų. Kovo vidurys yra tinkamas metas pradėti šalčiui atsparių daržovių sėją šiltnamyje. Pirmosios daržovės, kurias galima užauginti greitai, yra lapiniai ridikėliai, sėjamosios gražgarstės (rukola), pipirnės, špinatai. Ridikėlius ir salotas galima užauginti nešildomame polietileno plėvele dengtame šiltnamyje prieš agurkų ar pomidorų sodinimą. Tinkamiausias ridikėlių sėjos laikas, kai dirvos temperatūra 10 cm gylyje siekia +5 °C. Salotų daigai į nešildomą šiltnamį sodinami kovo pabaigoje (kai temperatūra 10 cm gylyje yra 7-8 °C). Krapus šiltnamyje galima sėti balandžio pradžioje. Ar yra skirtumas, kaip prižiūrėti anksti ir vėliau pasėtas tas pačias daržoves? Skirtumo nėra, tik yra tikimybė, kad anksti pasėtas daržoves reikės apsaugoti nuo šalnų.
O gal jau ir lauke, vos išėjus pašalui, galima pradėti galvoti apie kokių nors daržovių sėją? Išėjus pašalui, lauke pirmiausia reikėtų sėti ir sodinti daržo augalus, kurie yra atsparūs žemoms temperatūroms. Kuo anksčiau pavasarį reikėtų sodinti vasarinius česnakus, sėti morkas, kurios bus auginamos ankstyvajai brandai. Anksti pasėjus morkas, pasėlį reikia uždengti agroplėvele. Žirniai taip pat yra šalnoms atsparūs augalai, todėl jų sėklas reikėtų sėti, kai tik dirva pradžiūva.
Kartais būna, kad, nors ir labai anksti pasėjamos daržovės, tačiau jų augimas dažnai susilygina su tomis, kurios pasėtos vėliau. Kodėl taip yra? Kaip ir kada reikėtų taisyklingai sėti? Meteorologinės sąlygos yra vienas pagrindinių veiksnių, turinčių daugiausia įtakos daržo augalų sėklų dygimo energijai pavasarį. Pavasarį, esant šiltiems orams, dėl palankaus drėgmės balanso anksti pasėtos sėklos dirvoje greitai sudygsta, sparčiau formuojasi šaknų sistema, augalai geriau auga ir vystosi. Tačiau esant nepalankioms meteorologinėms sąlygoms, kai užsitęsia šalnos arba dienos / nakties metu vyksta dideli temperatūros svyravimai, dirva nespėja įšilti, sėklų dygimas užtrunka, šaknijimasis ir vystymasis sulėtėja. Todėl dažnai labai anksti pasėtų augalų augimas susilygina su tais, kurie buvo pasėti vėliau. Be to, keletą dienų užsitęsusios šalnos gali sunaikinti jaunus, ką tik sudygusius daigelius. Lauko sąlygomis sėti daržo augalų sėklas labai anksti, kol dirva nepakankamai įšilusi, netikslinga, tačiau sėjos laiko nereikėtų ir vėlinti. Renkantis sėjos laiką, būtina įvertinti meteorologines sąlygas. Reikia atsiminti, kad sėklos sunkiau dygsta šlapiose, sunkesnės fizinės struktūros dirvose. Lietuvos klimato sąlygomis optimalus lauke auginamų daržo augalų - svogūnų, morkų, burokėlių - sėjos laikas yra balandžio II ir III dešimtadieniai.
Vienas svarbiausių veiksnių, turinčių įtakos daigų kokybei, yra šviesa. Nuo jų kokybės priklauso ir augalų derlius. Daigus auginant vasario mėnesį, augalams nepakanka natūralaus apšvietimo. Norint užsiauginti kokybiškų daigų, būtina juos papildomai apšviesti. Kad daigai gerai augtų, svarbu šviesos intensyvumas, jos spektras ir dienos ilgumas. Įvairių rūšių daržovėms šviesos reikia nevienodai. Jei nėra galimybės daigų apšviesti papildomai, jų nereikėtų sėti anksti. Kuo didesnis apšvietimas, tuo daigai greičiau ir geriau auga, todėl vėliau pasėtos daržovės pasiveja pasėtas anksčiau, kai apšvietimas buvo nepakankamas.
Sodininko kalendorius | 2025-11-09
Mėnulio fazių įtaka sėjai ir sodinimui
Labai dažnai daržininkai stebi, per kokį mėnulį sėja, sodina daržoves. Ar tai iš tiesų veikia? Mėnulio įtaką dažniau stebi ir atsižvelgia augintojai mėgėjai. Populiarioje literatūroje teigiama, kad per jaunatį jo energija akumuliuojasi ir koncentruojasi itin tvirtose augalo vietose. Per jaunatį energija kaupiasi šaknyse ir ties stiebo pagrindu. Šiuo laikotarpiu sėklų energija labai menka ir jos nepakanka augimui, jaunų ūglių augimas sulėtėja, todėl per jaunatį nereikėtų nei sėti, nei sodinti. Šios dienos tinkamiausios augalų priežiūrai: kaupimui, piktžolių ravėjimui. Per pilnatį atvirkščiai - viskas atgyja, energija ima plūsti iš šaknų į augalo viršutines dalis pripildydama ūglius ir vaisius. Tai palankus metas augalus sėti ir persodinti (nes energija yra lapuose ir augalo viršutinėje dalyje, o ne šaknyse). Taigi, tarp jaunaties ir pilnaties sodinamos tos daržovės, kurių stiebai turi augti aukštyn, o tarp pilnaties ir jaunaties - augantys pažeme ir šakniavaisiai: bulvės, ropės, svogūnai, morkos, burokėliai, griežčiai, ridikėliai, juodosios ropės, šparagai.
Kiekvienas sodininkas turi savo taisykles, kuriomis vadovaujasi, ir metodiką, kurią taiko sėjos metu, taip pat pagal tai sprendžia, kada laikas persodinti ir nuimti derlių. Galima remtis orais, dirvožemio šiluma ir drėgme, kitais faktoriais, tačiau specialistai ragina nepamiršti ir Mėnulio įtakos augalams. Mėnulis ir jo fazės didžiulę įtaką daro ne tik žmonėms, bet ir augalams, o specialistai kasmet sudaro sėjos kalendorių pagal mėnulį. Jaunaties metu - visas aktyvumas yra sutelktas augalų šaknyse, todėl šiuo metu augalų rekomenduojama nepersodinti, neskiepyti, nepurenti žemės aplink augalus, kad nepažeistumėte jų šaknų. Jaunatis - puikus metas naikinti piktžoles, augalų kenkėjus, pašalinti pažeistas ir nudžiuvusias šakeles, stiebų ir auglių viršūneles. Nuo jaunaties iki pilnaties augalams reikia daugiau vandens ir maistinių medžiagų. Priešpilnio Mėnulio metu aktyvumas kyla nuo šaknų į viršų - stiebų ir lapų link, todėl šiuo metu augalų šaknys yra ne tokios jautrios. Priešpilnio Mėnulio metu persodinti arba apipjaustyti augalai sparčiau leidžia naujus ūglius. Pilnatis turi didžiausią įtaką augalams: šiuo metu visas aktyvumas yra sutelktas augalų šakelėse, lapuose ir žieduose. Pilnaties metu nerekomenduojama apipjaustyti vaismedžių ir vaiskrūmių, nugnybti augalų viršūnių ir šoninių ūglių, skiepyti vaismedžių, tačiau tai tinkamas metas retinti augalų daigus, naikinti piktžoles, purenti žemę aplink augalus ir mulčiuoti dirvožemį. Pilnatis taip pat yra tinkamiausias metas sodinti įvairius augalus, nes šiuo metu augalai įgauna daugiausiai gyvybinės energijos. Nuo pilnaties pabaigos iki jaunaties pradžios augalams reikia mažiau vandens ir maistinių medžiagų. Delčios metu aktyvumas vėl sutelkiamas augalų šaknyse ir jos yra labiausiai pažeidžiamos. Specialistai, besiremiantys Mėnulio kalendoriumi ir Mėnulio fazių įtaka augalams, vieningai sutaria, kad pats rizikingiausias metas sėti ir sodinti bet kokius augalus yra jaunatis ir laikas, kai Mėnulis būna Vandenio, Dvynių, Mergelės, Liūto ženkluose. Per pilnatį rekomenduojama sodinti ir sėti augalus, kurie vaisius veda virš dirvožemio, pavyzdžiui, pomidorus, agurkus ir pan., o per dylantį - tuos, kurie vaisius veda dirvožemyje, pavyzdžiui, bulves, morkas ir pan. Taigi, jei norite sulaukti gausaus ir kokybiško derliaus, verta nenumoti ranka į visame pasaulyje visų specialistų pripažintą sėjos metodiką - sėją pagal Mėnulį ir jo fazes.
Sėjos gylis ir dirvos paruošimas
Sėja, sėklos paskleidimas ir įterpimas į dirvą tam tikru gyliu, dažnai kartu beriant ir mineralines trąšas turi daug įtakos būsimam derliui. Per anksti pasėtos arba pasodintos daržovės gali nukentėti nuo šalnų ir nepalankaus oro. Per vėlai pasėtos sėklos į perdžiūvusią dirvą blogai dygsta, daržovės gali nesubręsti, jas labiau puola ligos ir kenkėjais. Kiek vėliau, balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje sodinami ankstyvieji kopūstai, sėjami burokėliai, gelteklės. Pavasaris atskirais metais būna ne visai vienodas, todėl daržoves reikia sėti ne pagal kalendorines, bet pagal fenologines datas, kurios geriau atspindi gamtos sąlygas.
Pradedantieji daržininkai paprastai sėja per giliai. Tai sulėtina sėklų dygimą arba jos iš viso nedygsta. Be to, kai giliai įterptos sėklos ir sudygsta, daigai negali prasimušti į žemės paviršių, perpus labai sekliai, sėklai gali neužtekti drėgmės, nes viršutinis dirvos sluoksnis paprastai greitai perdžiūva. Suspaustą vagelės dugną morkų ir svogūnų sėklas reikia berti iki dviejų centimetrų atstumu vieną nuo kitos, o burokėlių, ropių sėklas - 1-2 cm. Nereikia sėti tankiai. Vagelės dugno suspaudimas padeda sėkloms greičiau sudygti, nes vanduo iki jų pakyla iš apatinių dirvos sluoksnių. Po to sėklas reikia apiberti puse centimetro žemės ir puvenų mišinio sluoksneliu. Mišinį truputį suspausti skaudančia ranka, o paskui viršun dar užpilti iki dviejų centimetrų puvenų arba durpių sluoksnį. Puvenos ir durpės apsaugo vageles nuo perdžiūvimo.
Sėjomainos svarba ir dirvožemio derlingumo gerinimas
Pirmiausia sodininkas turi žinoti, kiek metų vienoje vietoje galima auginti tą patį augalą. Tai nulemia jo jautrumas jo paties šaknų išskiriamoms medžiagoms, kurios kaupiasi dirvožemyje. Yra tokių augalų, kurie išskiria kolinais vadinamas toksines medžiagas, stabdančias tos pačios rūšies augalų augimą. Labai jautrūs savo pačių išskiriamoms medžiagoms burokai ir špinatai. Kiek mažiau - moliūginių šeimos augalai, kopūstai, ridikėliai, ridikai, petražolės, salierai, žirniai ir morkos.
Kas vienoje vietoje gali augti ilgai Savų šaknų išskiriamas medžiagas gerai toleruoja ir vienoje vietoje ilgai augti gali rugiai, kukurūzai, pupos ir porai. Tokie augalai kaip burokai gali tris metus augti vienoje lysvėje mišriame sodinime, tačiau negali - monokultūriniame. Tai paaiškinama tuo, kad kitų rūšių augalai sugeria ir apdoroja burokų išskiriamas medžiagas, neleisdami joms kauptis dirvožemyje. Ne mažiau svarbus kolinų šaltinis - nukritę lapai ir negyvos augalų dalys. Ypač daug kolinų yra agurkų stiebuose, pomidorų ir paprikų lapuose, taip pat kopūstų, morkų, krienų ir saulėgrąžų lapuose. Taip pat jų daug piktžolių likučiuose, beje, šaknyse jų gerokai mažiau nei antžeminėje augalo dalyje. Visa tai turi įtakos dirvožemio nualinimui ir augalų sėjomainai, o ypač svarbu toms rūšims, kurių liekanų skaidymosi procese išsiskiria autointoksikaciją sukeliančios medžiagos. Šis reiškinys yra vaismedžių sodų problema. Obelys ir dauguma kitų vaismedžių priklauso šiai save apnuodijančių augalų kategorijai. Todėl jauno sodo nerekomenduojama veisti senojo vietoje. Taip pat nevertėtų jaunų vaismedžių sodinti tarp senųjų. Kolinų kaupimasis - tai tik viena dirvožemio nualinimo priežastis. Kita, ne mažiau svarbi yra dirvožemyje susikaupę ligų sukėlėjai ir kenkėjai, būdingi toms daržovių rūšims, kurios kelis metus iš eilės auga toje pačioje vietoje. Daržininkystės instituto Vaichenstefene eksperimentai rodo, kad auginant gūžines salotas vienoje vietoje jų derlius kasmet mažėja. Aštuonioliktais metais jis siekia vos 46 procentus pirmojo derliaus. Priežastis slypi puvinio formavimesi. Tas pats galioja ir šakniniam salierui. Žiedinis kopūstas vienoje vietoje puikiai augo 46 metus, tačiau tai įmanoma tik tuomet, kai dirvožemio reakcija artima šarminei (7,2 рН). Tokia reakcija neleidžia formuotis tam tikrų kopūstų ligų sporoms. Kitais atvejais jų plitimas žiedinius kopūstus sunaikintų. Pirmaisiais nuolatinio agurkų, kopūstų, salierų, pomidorų, pupelių ir salotų auginimo metais dirvožemyje kaupiasi bakterinių ir grybelinių ligų sukėlėjai. Kiekvienai daržovių rūšiai būdingi šakniniai ir lapiniai nematodai nuolat jas auginant vienoje vietoje tampa jų nelaime. Tarp kenkėjų labiausiai paplitę kopūstų, morkų ir svogūnų muselės. Kovoti su jomis įmanoma tik kaitaliojant kultūras. Jeigu norite užkirsti kelią dirvožemio nualinimui, būtinai kaitaliokite daržoves, priklausančias įvairioms botaninėms šeimoms. Paprastai daržovės iš vienos šeimos turi vienodą kenkėjų ir ligų rinkinį, todėl jos kenkia konkrečiai šitai šeimai ir nekelia didelio pavojaus kitoms.
Žemiau pateikiama ketvirta lentelė, kurioje nurodoma populiariausių daržovių priklausymas tam tikroms botaninėms šeimoms. Peržiūrėję šią lentelę sužinosite, kad į lysvę, kurioje pernai metais augo kopūstai, nevertėtų sodinti ridikų ir ropių.
Kokia daržovės priklauso kokioms botaninėms šeimoms:
- Bastutiniai (kryžmažiedžiai): Griežtis, lapinės garstyčios, visų rūšių kopūstai, sėjamoji pipirnė, valgomasis ridikas, ropė, krienas
- Salieriniai (skėtiniai): Morka, pastarnokas, petražolė, salieras, krapai, kmynai, pankolis
- Astriniai (graižažiedžiai): Visų rūšių salotos, cikorija
- Burnotiniai: Burokas, paprastasis runkelis, špinatas
- Moliūginiai: Agurkai, cukinijos, moliūgas, melionai, patisonai
- Česnakiniai: Visų rūšių svogūnai, česnakas
- Bulviniai: Pomidorai, paprika, baklažanai, bulvės
- Ankštiniai: Žirniai, pupelės, pupos, sojos
- Valerijoniniai: Salotinė sultenė
- Rūgtiniai: Rabarbaras, rūgštynės
- Migliniai: Kukurūzas
Dirvožemio derlingumas
Kitas svarbus veiksnys, lemiantis daržovių kaitaliojimą - jų įtaka dirvožemio derlingumui. Šis veiksnys įgauna ypatingai didelę reikšmę tais atvejais, kai atsisakoma naudoti dirbtines mineralines trąšas. Ekologiniame ūkyje maistinių medžiagų atsargos dirvožemyje daugiausiai papildomos tinkamai paruoštu kompostu ir kaitaliojant kultūras. Tokiu atveju svarbu žinoti, kokios būklės dirvožemį po savęs palieka kiekviena daržovė. Kiekvienos kultūros svarbi charakteristika - maistinių medžiagų kiekis, kurį ji pasisavina iš dirvožemio per visą vystymosi ciklą. Nuo to priklauso, kiek išeikvojamos maistinių medžiagų atsargos ir kiek jų papildyti reikia nuėmus derlių. Priklausomai nuo to daržovės skirstomos į labai reiklias mitybai, mažiau reiklias ir gerinančias derlingumą. Prie labai reiklių priskiriami visi kopūstai ir salieras. Daržovės iš moliūginių šeimos (agurkai, cukinijos, moliūgas), bulvinių šeimos (pomidorai, bulvės, paprikos), visų rūšių svogūnai, visų rūšių salotos, špinatai ir kukurūzai užima vietą tarp labai reiklių ir mažiau reiklių. Dauguma šakniavaisių iš salierinių šeimos (morkos, pastarnokai, šakninė petražolė) ir bastutinių šeimos (ropė, valgomasis ridikas) priklauso mažiau reiklių daržovių kategorijai. Vienos šeimos daržovės pasižymi labai panašiais mitybos reikalavimais, tad jeigu jos sodinamos viena po kitos toje pačioje vietoje, tai galiausiai baigsis dirvožemio nualinimu, nes jos reikalauja daugiausiai tų pačių mitybos elementų, kuriems pirmenybę teikia būtent šios šeimos atstovai.
Kas gerina dirvožemį Kita dirvožemį gerinanti grupė - ankštiniai: pupelės, pupos, dobilai, liucerna, esparcetas. Jų šaknyse esančios gumbelinės bakterijos, absorbuojančios iš oro azotą, leidžia praturtinti dirvožemį. Be to, daugiamečiai ankštiniai (ypač liucerna), turintys gilią šaknų sistemą, sugeria mineralines medžiagas (kalį, fosforą, kalcį) iš gilių dirvožemio sluoksnių ir praturtina jomis viršutinį dirvožemio sluoksnį, kur vystosi daržovių šaknų sistema. Taip pat verta pridurti, kad daugiamečiai ankštiniai puikiai gerina dirvožemio struktūrą. Dėl aukščiau aprašytų savybių ankštiniai yra puikus pirmtakas daugeliui daržovių. Ankštinių gebėjimas kaupti dirvožemyje azotą plačiai naudojamas ekologiniuose ūkiuose, nes juose mineralinės azoto trąšos nenaudojamos. Norint išvengti dirvožemio nualinimo, ekologiniame ūkyje kultūrų rotacija turi būti sudėliota taip, kad kiekviename plote per tris metus pasikeistų visų trijų grupių kultūros. Palankiausias štai toks eiliškumas: pirmaisiais metais sodinamos reiklios daržovės, antraisiais - ankštinės, kurios atkuria azoto atsargas ir pagerina struktūrą, o trečiaisiais - mažiausiai reiklios. Paskui viskas kartojama iš naujo. Penkias dešimtis metų savo sklype eksperimentavusi Gertruda Frank rekomenduoja štai tokį dirvožemio derlingumo gerinimo ankštinėmis kultūromis metodą. Ankstyvą pavasarį ji pasėja pupas tose lysvėse, kuriose vėliau sodins maistinėms medžiagoms reiklias daržoves: agurkus, kopūstus, salierus, pomidorus. Pupos atlaiko šalnas iki -2 laipsnių. Šis metodas duoda teigiamą rezultatą tik tuo atveju, jeigu jūsų klimato sąlygose pupos spėja pražysti prieš tai, kai į jų vietą metas sodinti labiau šilumą mėgstančios kultūros daigus. Žydėjimo metu ant pupų šaknų susiformuoja gumbeliai, kurie atlieka dirvožemio praturtinimo funkciją. Pražydę ankštiniai nupjaunami, lapai ir stiebai paliekami dirvožemio paviršiuje kaip mulčias, o šaknys pūdamos atiduoda gumbeliuose sukauptą azotą. Kadangi pupos derliaus neduoda, o naudojamos jos kaip žemės trąša, tam tinka derlingumu nepasižyminčios rūšys. Svarbu, kad jos išsiskirtų greitu pradiniu augimu. Dirvožemį gerina ne tik ankštiniai, bet ir daugelis kitų šeimų augalų, turinčių galingą ir gilią šaknų sistemą. Sunkius molingus dirvožemius teigiamai veikia ir jo struktūrą gerina kmynai, grikiai, linai, rapsai, soja.
Kaip didinti derlingumą
Siekiant palaikyti nuolatinį dirvožemio derlingumą būtina kaitalioti kultūras ir naudoti organines trąšas, daugiausia - kompostą. Visos būtinos maistinės medžiagos (azotas, kalis, fosforas, kalcis ir t. t.) į dirvožemį įterpiamos kaip organinės medžiagos kartu su kompostu. Todėl svarbu, kad jame visų šių medžiagų būtų pakankamai. Todėl reikia dirvožemį praturtinti tais augalais, kurie kaupia kurį nors elementą ir juo praturtina kompostą. Pavyzdžiui, grikiai kaupia kalcį, durnaropės lapai turtingi fosforo, tabako stiebai ir lapai - kalio, meliono lapai - kalcio, didžioji dilgėlė - geležies. Be to rekomenduojama kompostą papildyti nedidelį kiekį ramunėlių, kiaulpienių, kraujažolių ir ąžuolo žievės. Šie augalai skatina kompostavimą ir gerina komposto kokybę. Labai nuskurdintam dirvožemiui rekomenduojamas kompostas iš beržų ir gudobelės lapų. Garstyčių ir rapsų mišinį tikslinga sėti siekiant pagerinti dirvožemį, nuskurdintą dėl mineralinių trąšų perdozavimo. Šalia komposto krūvų patariama sodinti beržus ir šeivamedžius. Jie ne tik savo šešėliu apsaugos kompostą nuo perdžiūvimo ir perkaitimo saulėje, bet ir savo šaknimis paspartins komposto brendimą.
Mėšlas - vertinga organinė trąša
Daržovių sodinimas ir sėja lauke įprastai prasideda maždaug nuo balandžio mėnesio, žinoma, jei oras jau pakankamai šiltas, o žiemos nebelikę nė pėdsako. Svarbu, kad būtų jau išėjęs pašalas ir naktimis neužklystų šaltukas. Ant pakuočių visuomet rasite nurodytus daiginimo, sėjos ir persodinimo lauke laikotarpius. Žinoma, jei įvardintas laikas balandis, o dar tik prieš savaitę snigo bei šalo naktimis, neskubėkite. Jei žiema neskuba trauktis, geriau daiginkite sėklas šiltose patalpose, persodinti visada suspėsite ir prisitaikysite prie klimato. Ant pakuočių nurodytos datos apskaičiuojamos pagal sėklos dygimo, augalo augimo bei vaisių vedimo laikotarpį. Dažniausiai būna nurodomi du būdai - daiginimas patalpose ir sėjimas tiesiai į dirvą, todėl skiriasi nurodyti mėnesiai. Pomidorų, agurkų, paprikų, baklažanų, cukinijų daigų sodinimo laikas panašus - gegužės-birželio mėnesiai. Šių ir kitų šalnoms neatsparių daržovių daigus geriau sodinti truputėlį vėliau, nei per anksti. Žinoma, sodindami nepamirškite atsižvelgti į mėnulio fazes ar net jo kalendorių. Nes pastarojo dangaus kūno įtaka augalams ne ką mažiau reikšminga nei oro temperatūra. Reikėtų prisiminti, kad visas daržoves, kurių maistui naudojamos dalys yra virš žemės, naudingiausia sodinti po jaunaties ir pilnėjant mėnuliui.
Mėšlas gali būti šviežias, gali būti perpuvęs, o gali būti granulėmis - tai vertinga organinė trąša, tik reikia žinoti, kada, kaip ir kokio tipo mėšlą naudoti, kad gautume geriausią efektą. Kartais žmonės sako, kad jie niekuo savo daržo netręšia, tik pagerina mėšlu. Bet mėšlas irgi yra trąša!
- Pilnavertis: Jame, lygiai taip pat kaip kompleksinėse mineralinėse trąšose, yra azoto, fosforo ir kalio (NPK formulė), tik kiekis mažesnis.
- Organinė trąša: Tai reiškia, kad mėšlas yra natūralios kilmės. Jis ne tik papildo dirvožemį augalams reikalingomis maisto medžiagomis, bet jį tarsi „užkuria“, suaktyvindamas visą mikroflorą.
- Ilgalaikio poveikio: Mėšlas palaipsniui, bet ilgam aprūpina augalus maisto medžiagomis ir gerina dirvožemio struktūrą.
Pagrindinis šviežio mėšlo privalumas yra tas, kad jis yra labai lengvai prieinamas. Norint tinkamai patręšti, jo reikia gana daug (apie 200 kg / 1 arui); Šviežias mėšlas yra labai stiprus ir gali lengvai nudeginti augalų šaknis. Dėl šios priežasties juo negalima tręšti pavasarį, kai augalai auga.
Perpuvęs mėšlas.
Šiuolaikiškas būdas tręšti mėšlu - naudoti jo granules. Granuliuotas mėšlas - švarus, saugus produktas, kurį labai lengva naudoti. Aš naudojau granuliuotą mėšlą „Daržo daktaras“.
Vištų mėšlas turi daugiau azoto. Jei naudotumėt šviežią mėšlą, tai su juo galima net šaknis nudeginti. Granuliuotas vištų (kairėje) ir galvijų (dešinėje) mėšlas - visavertės organinės trąšos. Kad ir kurias pasirinktumėte, tiek vištų, tiek galvijų mėšlo granulės yra puikios visavertės ekologiškos trąšos.
Mėšlas yra ilgalaikio poveikio organinė trąša.
- Šviežiu mėšlu - 1 kartą per metus tik rudenį;
- Perpuvusiu mėšlu - 1 kartą per metus pavasarį arba rudenį;
- Mėšlo granulėmis - jomis galima tręšti ištisus metus.
Mėšlą būtina įterpti į dirvą, t. y. Tie, kurie nori savo daržą tręšti tik ekologiškomis priemonėmis, neretai augalus laisto įvairių žolių raugu. Tai tikrai puiki priemonė, papildanti dirvą organinėmis medžiagomis. Granuliuoto mėšlo tirpalu laistykite sodo ir daržo augalus. Mėšlas puikiai tinka, kai norite užtikrinti visapusišką, ilgalaikę dirvos ir augalų gerovę, sveikatą bei derlingumą.
Reikia labai greito efekto: mineralinės trąšos maisto medžiagas į dirvą atiduoda labai greitai ir žaibiškai pamaitina augalus; Jei augalams aiškiai trūksta konkrečių elementų. Pavyzdžiui, pastebėjote, kad pomidorams trūksta kalio. Išvada - mėšlas yra puiki organinė trąša, kurią dėl granulių patogu naudoti šiuolaikiškame darže.
Dėkoju „Daržo daktarui“ už bendradarbiavimą ir už suteiktą progą pristatyti šią puikią, visiems gerai pažįstamą trąšą. Vištų ir galvijų mėšlo granulių galite įsigyti čia.
tags: #kada #geriausiai #seti #trasas #darze