Patyčios, susijusios su seksualine orientacija ir lyties tapatybe, Lietuvos mokyklose jau tapo kasdienybe. Šis reiškinys kelia rimtą susirūpinimą, nes psichologai perspėja, kad nuolat patyčias dėl savo seksualinės orientacijos patiriantys moksleiviai gali atsidurti ir ant savižudybės slenksčio. Norint suprasti šios problemos mastą ir ieškoti sprendimų, buvo atliktas tyrimas, kurio pagrindinis tikslas buvo išmatuoti patyčių mastą dėl tariamos ar esamos seksualinės orientacijos ar/ir lytinės tapatybės Lietuvos mokyklose, apklausiant visus mokinius, nepaisant jų seksualinės orientacijos.
Tyrimo metodika ir rezultatai: skaičiai, verčiantys susimąstyti
Apklausos būdu buvo apklausta 300 Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių. Apklausoje dalyvavo 73 proc. visų mokinių, o tai užtikrina pakankamą imties reprezentatyvumą. Pusė apklaustųjų gyvena didmiestyje, kita pusė - kaime ir miestelyje, todėl tyrimo rezultatai atspindi situaciją tiek didesnėse, tiek mažesnėse Lietuvos gyvenvietėse.
„Tačiau apklausos rezultatai verčia suklusti ir pagalvoti, kodėl tai vyksta? Ką aš, kaip mokyklos vadovė (-as), galiu padaryti? Ką aš, kaip pedagogas, ką aš, kaip moksleivis, galiu pakeisti?“ - retoriškai klausia tyrimo iniciatoriai, pabrėždami kiekvieno visuomenės nario atsakomybę sprendžiant šią problemą.
Tarptautinė patirtis ir Lietuvos situacija: ko galime pasimokyti?
„Patyčių problema, pavyzdžiui, Airijoje, sprendžiama nacionaliniu mastu - kiekviena mokykla privalo taikyti nustatytas kovos su patyčiomis procedūras, kuriose, kaip viena iš patyčių formų, išskiriamos ir homofobinės patyčios“, - teigė viena iš pašnekovių, pabrėždama būtinybę turėti aiškias ir sistemingas kovos su patyčiomis strategijas.
„Kai mokykloje nėra politikos, kuri aiškiai įvardytų, kas yra patyčios dėl tapatybės, bei numatytų prevencines priemones ir procedūras, kaip turi būti reaguojama, suvaldyti patyčias itin sudėtinga“, - teigė V. Gabrieliūtė, akcentuodama politikos ir procedūrų svarbą.
Tėvų vaidmuo ir visuomenės nuostatų įtaka
Anot pašnekovės, jei tėvai namuose skatina neapykantą tam tikrai socialinei grupei, nėra keista, kad vaikai jų nuostatas perima ir patyčias pratęsia jau už namų ribų. Tai rodo, kad šeima turi didelę įtaką formuojantis vaiko vertybėms ir požiūriui į kitus.
„Mano nuomone, tai yra kiekvieno piliečio atsakomybė - tiek tėvų, tiek mokytojų, tiek vadovų, tiek paslaugų teikėjų - atidžiai pasižiūrėti į savo nuostatas ir plėsti kompetencijas žmogaus teisių klausimais“, - pabrėžė ji, kviesdama visus susimąstyti apie savo požiūrį ir veiksmus.
Konkretūs žingsniai kovai su patyčiomis mokyklose
„Todėl pirmieji žingsniai, kuriuos kviečiame inicijuoti tiek tėvus, tiek pedagogus, tiek mokyklos personalą, tiek pačius moksleivius, yra šie: pradėti politikos, nukreiptos prieš patyčias seksualinės orientacijos ir lyties pagrindu mokykloje, kūrimą; parengti aiškias procedūras, kaip bus reaguojama, įvykus patyčioms dėl tapatybės; aiškiai ir aktyviai laikytis pozicijos, kad patyčios netoleruojamos“, - pasiūlymus vardijo pašnekovė, siūlydama konkrečias ir įgyvendinamas priemones.
ŠMM pozicija: ar patyčios dėl seksualinės orientacijos yra išskiriamas reiškinys?
Tačiau Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) laikosi kiek kitokios pozicijos. Švietimo ir mokslo viceministrė Natalja Istomina teigė nenorinti atskirti „patyčių dėl seksualinės orientacijos kaip ypatingo reiškinio“. „Kalbant apie homofobines patyčias dėl seksualinės orientacijos, sunku vienareikšmiškai teigti, kad mūsų mokyklose tyčiojamasi būtent iš tokių vaikų, kurie deklaruoja savo seksualinę orientaciją“, - teigė N.Istomina.
Tolerancijos stoka ir jos priežastys
Anot viceministrės, tiesiog mūsų kultūroje vis dar trūksta tolerancijos. „Bet tolerancijos reikia visiems - ir tiems, kurie su akinukais, ir tiems, kurie be jų, ir tiems, kurie į vienus ar kitus turi tam tikrą požiūrį. Vieni mėgsta žuvis, kiti - paukščiukus, treti - futbolą. Mes turime visa tai suprasti“, - pabrėžė ji, akcentuodama bendrą tolerancijos svarbą įvairiose gyvenimo srityse ir skirtingiems žmonėms.
Lytiškumo ugdymas ir individualios konsultacijos
„Vaikai nuo pirmos klasės nepradeda skirti seksualinių orientacijų, tai išaiškėja tik po antrinio brendimo. Vaikai turi gauti tinkamų žinių ir per lytiškumo programas turi būti išaiškinta, kas vyksta su kūnu, kas yra berniukai ir mergaitės. Tai irgi yra tam tikra prevencija“, - aiškino N.Istomina. Nors mokyklose nėra atskirų lytiškumo pamokų, tačiau ši programa, anot viceministrės, yra integruota į kitus mokomuosius dalykus.
„Mokykloje suteikiama žinių, bet vaikams galbūt trūksta individualių konsultacijų. Žinoma, ne visiems vaikams to reikia, bet yra tokių, kurie, galbūt, norėtų daugiau žinoti. Labiau suprasti, kas vyksta su jais, kai prasideda hormonų audros, kai vyksta brendimas, kai jausmai ir emocijos susimaišo į visumą ir kartais vaikai nesugeba jų kontroliuoti“, - pastebėjo ji, pabrėždama individualios psichologinės pagalbos svarbą.
Mokytojų ir tėvų bendradarbiavimas
„Žinoma, pasitaiko pavienių atvejų, kai ir mokytojai tyčiojasi iš kitų mokytojų ar vaikų. Bet tai tikrai nevyksta nuolat. Galima sakyti, kad daugiausia dėmesio skirti reikia tėvams. Jie patys ateina į mokyklą ir skleidžia neigiamą informaciją apie savo vaiką. Galbūt tikisi, kad mokytojai išgirs ir padės tam vaikui, bet kai visa tai girdi ir kiti tėvai, šis procesas tiesiog nenutrūksta“, - aiškino viceministrė, nurodydama, kad kartais problemų sprendimas prasideda nuo tėvų elgesio ir informacijos sklaidos mokykloje.
Kaip atpažinti patyčias?
Investicijos į prevenciją: akredituotos programos ir psichologinė pagalba
Praėjusią savaitę ŠMM vyko pasitarimas dėl prevencinių programų finansavimo didinimo. „Į Seimo nutarimą tikrai bus įrašyta, kad kitais metais mokyklose būtų taikoma bent viena akredituota programa. Šiuo metu visos mokyklos taiko kurią nors patyčių prevencijos programą, bet ne visos taiko mūsų akredituotas programas“, - teigė viceministrė.
„Mokyklose bus psichologinės tarnybos, psichologai, kurie jas kuruos, o ten, kur nėra psichologų, atvažiuos mobili psichologų grupė, kuri konsultuos. Galbūt tokie apsilankymai vyks du kartus per savaitę, bet ši pagalba bus kiekvienoje mokykloje. Tokie specialistai labai reikalingi. Jie turi tinkamų žinių, metodikų, todėl gali tinkamai įvertinti visumą, aplinką. Taip pat jie bendrauja su mokytojais, aptaria bendravimo su uždaresniais vaikais problemas“, - pasakojo N.Istomina, akcentuodama psichologinės pagalbos prieinamumą ir specialistų vaidmenį.
Specialistų įžvalgos: nuo terminų iki emocinių pasekmių
„Pydaras“, žinoma, skamba vienareikšmiškai neigiamai, o žodis „gėjus“ pats savaime nėra įžeidžiantis. Tačiau, jeigu moksleiviui nuolat prikišama, kad jis gėjus, juokiamasi, ar jis niekinamas, tai jau visai kita situacija“, - atkreipė dėmesį specialistas, komentuodamas atlikto tyrimo rezultatus ir pabrėždamas žodžių galios ir konteksto svarbą.
Jeigu moksleivis ar moksleivė patiria patyčias dėl savo seksualinės orientacijos, anot pašnekovo, jie gali išgyventi įvairių sunkių jausmų: liūdesį, nerimą, baimę, bejėgiškumą, nesaugumą, pyktį. Tai rodo, kad patyčios turi tiesioginį ir žalingą poveikį psichologinei moksleivių būklei.
Savižudybės rizika ir nepalankus aplinkinių požiūris
„Prof. Nidos Žemaitienės atliktas reprezentatyvus Lietuvos moksleivių tyrimas nustatė, kad homoseksualūs vaikinai dažniau turėjo savižudiškų minčių ar ketinimų. Ne pati orientacija, o nepalankus aplinkinių žmonių požiūris ar patyčios gali lemti įvairius emocinius sunkumus ar net savižudybės riziką“, - teigė specialistas, aiškindamas, kad problema slypi ne pačioje seksualinėje orientacijoje, o aplinkinių reakcijoje ir patyčiose.
Patyčių samprata ir jų pasekmės
Patyčios − tai tyčiniai, pasikartojantys veiksmai, kuriuos, siekdamas įžeisti, įskaudinti kitą žmogų, sukelia psichologinę ar fizinę jėgos persvarą turintis asmuo. Dažnas patyčių termino atitikmuo − „priekabiavimas“, tačiau jis neretai yra suvokiamas labai siaurai - kaip seksualinis priekabiavimas. Lietuvių kalboje nėra tikslaus termino, kuris atspindėtų visą elgesio įvairovę, būdingą patyčioms.
Patyčios gali vykti pačiose įvairiausiose vietose: ir mokyklose, ir kiemuose, ir namuose, ir visur kitur, kur vaikai susitinka ir bendrauja. Šis reiškinys nėra lokalizuotas vienoje vietoje, jis gali pasireikšti bet kurioje socialinėje erdvėje.
Stebėtojai ir vaidmenys patyčių situacijoje
Patyčių situacijoje labai svarbūs stebėtojai. Mokyklose patyčios vyksta pačiose įvairiausiose vietose. Tyčiojimasis vyksta tokiu metu ir tokioje vietoje, kuomet yra mažiausiai suaugusių priežiūros. Neutralus stebėtojas - tiktai stebi, kas vyksta. Aukos gynėjas - asmuo, kuriam nepatinka patyčios ir kuris stengiasi padėti aukai apsiginti arba bando sustabdyti patį priekabiavimą. Pirmasis mokinių vaidmenų schemą sudarė norvegų tyrinėtojas D. Olweus. Ši schema padeda suprasti dinamiką ir skirtingus vaidmenis, kuriuos atlieka mokiniai stebėdami ar dalyvaudami patyčių situacijoje.
Klaidingos nuostatos ir neigiamas patyčių poveikis
Yra daug įvairių tyrimų apie tai, kokios yra patyčių pasekmės. Yra paplitusi klaidinga nuostata, kad patyčios gali padėti vaikui išmokti tinkamų socialinių įgūdžių, o nuo patyčių vaikas stiprėja. Tačiau patyčių poveikis yra neigiamas. Tai, kiek neigiamų pasekmių sukels tyčiojimasis, labai priklauso nuo suaugusiųjų reakcijos į šį reiškinį, nuo jų palaikymo ir pagalbos. Tai reiškia, kad suaugusiųjų įsikišimas ir parama yra kritiškai svarbūs siekiant sušvelninti patyčių žalą.
Patyčios yra kaip rizikos veiksnys įvairiausioms psichikos sveikatos ir elgesio problemoms atsirasti. Ir tik veikiant apsauginiams veiksniams sumažina patyčių pasekmes. Tai, kad suaugęs žmogus nejaučia rimtų vaikystėje patirtų patyčių pasekmių, visiškai nereiškia, kad patyčios neturi neigiamo poveikio. Net ir tie, kurie atrodo „atsitiesę“, galėjo patirti ilgalaikę žalą.
Patyčių poveikis moksleivių saugumui ir gerovei
Kenčiantys nuo patyčių, dažnai jaučiasi nesaugūs, išgyvena nerimą. Nuolat susiduriantys su bendraamžių patyčiomis galvoja apie savižudybę. Dėl patyčių moksleiviai vengia mokyklos, nelankomos pamokos. Vaikas, nuolatos patirdamas patyčias ir negalėdamas jų sustabdyti, išmoksta, kad jis yra bejėgis pakeisti situaciją, nuleidžia rankas ir nebesiima jokių veiksmų, kad save apgintų (įgytas bejėgiškumas). Smurtinis reagavimas yra elgesys, kylantis iš beviltiškumo ir nežinojimo, kaip reaguoti.
Mokykloje esant dažnoms patyčioms, mokiniai jaučiasi mažiau saugūs, mažiau patenkinti mokyklos gyvenimu. Be to, patyčios veikia visus vaikus. Jei mokiniai mato, kad nereaguojama į tyčiojimąsi arba jam netgi pritariama, formuojasi nuostata, kad toks elgesys yra tinkamas. Tokioje situacijoje vertybių sistema iškreipiama: tolerancija, pagalba kitam, draugiškumas, pagarba tampa nevertinamu elgesiu.
Tarptautiniai duomenys: Lietuvos padėtis patyčių masto kontekste
2002 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos atlikto tarptautinio tyrimo duomenimis, mažiausiai 13 m. amžiaus vaikų, patiriančių patyčias yra Čekijoje, Švedijoje, Slovėnijoje; daugiausiai - Lietuvoje, Portugalijoje, Latvijoje. Šie duomenys rodo, kad Lietuva patenka tarp šalių, kuriose patyčių mastas yra didžiausias, todėl problema reikalauja ypatingo dėmesio ir skubių sprendimų.