Jurgis Lėbartas, gimęs 1879 m. kovo 20 d. Gargžduose, yra viena ryškiausių asmenybių Mažosios Lietuvos istorijoje. Jo gyvenimas, kupinas visuomeninės ir politinės veiklos, neatsiejamai susijęs su lietuvybės puoselėjimu, spaudos plėtra, Klaipėdos krašto išlaisvinimu ir jo prijungimu prie nepriklausomos Lietuvos. Lėbartas paliko gilų pėdsaką ne tik kaip signataras, bet ir kaip aktyvus kultūros bei visuomenės veikėjas, verslininkas ir Šaulių sąjungos organizatorius.
Ankstyvoji visuomeninė veikla ir spaudos plėtra
Jurgis Lėbartas anksti pradėjo savo visuomeninę veiklą, suprasdamas spaudos svarbą tautinei sąmonei išsaugoti ir stiprinti. Jau 1911 m. jis įsteigė ir su bendraminčiais vadovavo lietuviškos spaudos kooperatyvui, o vėliau, 1911-1914 m., šiam kooperatyvui priklausė bendrovė „Lituania“. Šios veiklos rezultatas - populiarių, visuomenei svarbias problemas kėlusių leidinių pasirodymas. Ypač svarbūs buvo „Apžvalgos“ kalendoriai, leidžiami 1911-1912 m., ir „Lietuvių kalendoriai“, publikuoti 1913-1919 m. Šie leidiniai ne tik informavo, bet ir ugdė tautinę savimonę, skatino lietuvių kalbos mokymąsi ir išsaugojimą.
1915 m. Jurgis Lėbartas parengė ir išleido iliustruotą elementorių „Pyweles, arba Lietuviškų Kūdikių Knygelė“. Šis elementorius buvo skirtas padėti vaikams mokytis lietuvių kalbos namuose. Jame buvo pateikta abėcėlė tiek gotikiniais, tiek lotyniškais rašmenimis, skaitymo įgūdžių formavimo medžiaga, maldelės, Dekalogas ir patriotiškas G. Sauerweino eilėraštis. Lėbartas aiškiai siejo mokymą skaityti lietuvių kalba su lietuvybės išsaugojimu, suprasdamas, kad kalba yra tautos pagrindas.
Tilžės akto signataras ir Klaipėdos krašto išlaisvinimo dalyvis
Viena svarbiausių Jurgio Lėbarto veikos pusių - jo indėlis į Mažosios Lietuvos ir Didžiosios Lietuvos suvienijimą. Jis buvo vienas aktyviausių lietuvininkų veikėjų, siekusių šio tikslo. 1918 m. Jurgis Lėbartas, būdamas Mažosios Lietuvos tautinės tarybos narys, pasirašė Tilžės aktą - dokumentą, skelbiantį Mažosios Lietuvos lietuvininkų valią prisijungti prie nepriklausomos Lietuvos. Dėl savo lietuviškos veiklos jis patyrė vokiečių ir prancūzų valdžios persekiojimus, buvo suimtas ir tardytas.
Ambasadorių konferencijoje 1922 m. lapkričio 3-4 d. Jurgis Lėbartas, išeidamas iš „Freištato“ (laisvojo miesto) delegacijos, aktyviai priešinosi Klaipėdos pavertimui atskiru, užsienio valstybių valdomu miestu. Jis siekė, kad Klaipėdos kraštas taptų neatsiejama Lietuvos dalimi.
Rengiant 1923 m. Klaipėdos sukilimą, Jurgis Lėbartas atliko itin svarbų vaidmenį. Jis buvo Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto antrasis vicepirmininkas. Būtent vieninteliam Lėbartui pasirašius, 1922 m. gruodžio 22 d. buvo paskelbtas Komiteto pirmasis atsišaukimas į Klaipėdos krašto piliečius. Vėliau jis kartu su kitais pasirašė manifestą apie valdžios perėmimą į Komiteto rankas (1923 m. sausio 9 d.) ir deklaraciją apie Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos Respublikos autonomijos teisėmis (1923 m. sausio 19 d.). Jurgis Lėbartas aktyviai dalyvavo ir pačiame Klaipėdos užėmimo procese.
Klaipėdos sukilimas 1923 m. - sėkmingiausia tarpukario Lietuvos karinė operacija
Šis sukilimas ir vėlesni politiniai įvykiai lėmė, kad Klaipėdos kraštas 1923 m. sausio 15 d. buvo prijungtas prie Lietuvos Respublikos, suteikiant jai ilgai lauktą priėjimą prie jūros.
Politinė ir administracinė veikla Klaipėdos krašte
Po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos, Jurgis Lėbartas aktyviai dalyvavo jo valdyme ir lietuvybės puoselėjime. Nuo 1923 m. jis buvo Klaipėdos krašto lietuvininkų susivienijimo narys, o vėliau - valdybos ir tarybos narys (1924-1939 m.). 1925 m. jis buvo paskirtas Šilutės apskrities viršininku, turėdamas teisę tarpininkauti stojantiesiems dirbti į lietuviškas įstaigas. Jo administracinis darbas buvo grindžiamas lietuvybės principais ir siekiu stiprinti Lietuvos valstybingumą Mažojoje Lietuvoje.
1926 m. kovo 29 d. Jurgis Lėbartas buvo išrinktas Šilutės lietuvių sporto draugijos „Laisvė“ pirmininku. Be to, jis pirmininkaudavo lietuvių šventėms, kuriose susirinkdavo Kaiserhofo salėje, aktyviai telkė šaulius, santariečius ir choristus. Jis buvo daugelio lietuvių draugijų narys, nuolat prisidėdamas prie lietuviško kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo organizavimo.
1935 m. Jurgis Lėbartas įkūrė Šilutės šaulių kuopą ir jai vadovavo, vėliau tapo Šaulių sąjungos XX Klaipėdos rinktinės valdybos pirmininku. Jo pastangos stiprinti Šaulių sąjungą buvo svarbios tautinio pasipriešinimo ir pilietiškumo ugdymo kontekste.
Apdovanojimai ir Jurgio Lėbarto atminimo įamžinimas
Už savo aktyvią veiklą ir nuopelnus Klaipėdos kraštui bei Lietuvos Respublikai, Jurgis Lėbartas buvo apdovanotas aukščiausiu valstybiniu apdovanojimu - Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu (1928 m.). Jis taip pat gavo Lietuvos nepriklausomybės medalį, Klaipėdos krašto atvadavimo rėmėjo medalį (sidabras) ir Šaulių žvaigždę „Už nuopelnus“. Šie apdovanojimai liudija jo svarbų indėlį į Lietuvos valstybės kūrimą ir stiprinimą.
Jurgis Lėbartas mirė 1944 m. rudenį Palangoje ir buvo palaidotas Klaipėdos senosiose kapinėse. Jo atminimas yra įamžintas ne tik istoriniuose šaltiniuose, bet ir atminimo lentose.
1999 m. gegužės 30 d. ant Šilutės geležinkelio stoties pastato (Geležinkelio g. 4) buvo atidengta atminimo lenta, skirta paminėti J. Lėbarto aktyvią veiklą kaip Mažosios Lietuvos visuomenininko 1923-1939 m.
2019 m. liepos 3 d. Klaipėdoje, ant pastato Tiltų g. 16, taip pat buvo atidengta atminimo lenta. Šio pastato vietoje stovėjusiame, vėliau atstatytame pastate, J. Lėbartas dirbo, o 1923-1925 m. veikė Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuriame jis ėjo vicepirmininko pareigas. Ši lenta simbolizuoja ne tik jo gyvenamąją vietą, bet ir jo veiklą istoriniame pastate, kuris buvo svarbus Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto veiklos centras. Šios atminimo lentos atidaryme dalyvavo daugybė Mažosios Lietuvos kultūros puoselėtojų, Šaulių sąjungos atstovų ir visuomenės veikėjų, pabrėžiant J. Lėbarto reikšmę regiono istorijai.
Taip pat 2002 m. atminimo lenta buvo pritvirtinta ant pastato Liepų g. 10 - „Luminor“ banko pastato sienos. Pirmoji atminimo lenta buvo atidengta 2010 metais.
Nepaisant J. Lėbarto svarbos, jo gimtosios sodybos Šlapšilės kaime bei paties kaimo senųjų pastatų nebėra išlikę. Taip pat ilgą laiką buvo pamirštas ir nelankomas jo tėvelių kapas seniausioje Laugalių kapinių dalyje. Džiugu, kad pastaruoju metu rajono žmonės rūpinasi pamirštomis Mažosios Lietuvos kapinaitėmis, tvarko jas ir taip dėmesio sulaukia ir iš Šlapšilės kaimo kilusios Lėbartų šeimos kapas.
Jurgis Lėbartas yra puikus pavyzdys jaunimui - motyvuota, ne žodžiais, bet konkrečiais darbais liudinti svarbiausias vertybes. Jo gyvenimo istorija rodo, kad išskirtinės asmenybės gimsta ir formuojasi ne tik didmiesčiuose, bet ir nuošaliose gyvenvietėse. Jo indėlis į lietuvybės išsaugojimą ir Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos yra neįkainojamas.
Nors Jurgis Lėbartas gimė Gargžduose, jo gyvenimo ir veiklos kelias vingiavo per visą Mažąją Lietuvą, palikdamas ryškų pėdsaką jos istorijoje. Jis buvo ne tik signataras, bet ir aktyvus visuomenininkas, kultūros puoselėtojas ir kovotojas už lietuvybę, kurio atminimas nusipelno būti saugomas ir perduodamas ateities kartoms.
tags: #jurgis #lebartas #gime #gargzduose