Pokario Lietuvos istorijos metraštis yra neatsiejamai susijęs su partizaninio pasipriešinimo epopėja. Šiame kontekste ypatingą reikšmę įgyja Aukštaitijos regionas, kurio miškuose ir apylinkėse vyko ne tik ginkluota kova, bet ir formavosi stipri ryšių bei paramos sistema. Antroji ir ketvirtoji knygos iš "Aukštaitijos partizanų prisiminimų" serijos atveria šią sudėtingą ir daugialypę istoriją, pateikdamos tiek kovotojų, tiek jų rėmėjų ir ryšininkų pasakojimus. Nors šie prisiminimai, apimantys maždaug penkiasdešimt metų senumo įvykius, sulaukė įvairių vertinimų, archyvinė medžiaga ir kruopštus atrankos procesas padeda skaitytojui objektyviau pažvelgti į praeitį ir suprasti pasipriešinimo judėjimo esmę.
Partizaninio judėjimo kontekstas ir jo reikšmė
Pokario metai Lietuvoje buvo itin sunkūs. Kraštą užplūdo ne tik okupacinės sovietų pajėgos, bet ir vadinamieji „bežancai“ iš Rusijos, kurie tapo papildomu teroro ir plėšimų šaltiniu. Okupantų valdžia toleravo šiuos atvykėlius, naudodama juos šnipinėjimui ir vietinių gyventojų terorizavimui. Šie „bežancai“, apsimetę grybautojais ar uogautojais, slankiodavo po miškus, ieškodami partizanų ir informuodami apie juos NKVD. Tai buvo viena iš daugelio okupantų vykdomo genocido formų. Tik partizanų dėka šie „bežancai“ buvo išvaryti iš Lietuvos.
Vietiniai gyventojai aktyviai rėmė partizanus, juos maitino ir rengė. Tačiau okupantai, siekdami neutralizuoti šią paramą, taikė išbandytus metodus: tūkstančiai lietuvių šeimų buvo prievarta tremiami į Sibirą, jiems dažnai „priklijuojant“ buožių etiketes. Kai „buožės“ buvo išvežtos, likę neturtingieji buvo varomi į kolchozus, taip galutinai užgniaužiant partizanų rėmimą. Be paramos iš savų ir užsienio, partizanai tapo pažeidžiami išdavikų ir provokatorių, kurie juos rinko ir naikino.
"Prisikėlimo" apygardos veikla
"Prisikėlimo" apygarda, įkurta 1948 m. balandžio 1 d., veikė centrinėje Lietuvos dalyje, apimdama Šiaulių, Joniškio, iš dalies Kėdainių, Panevėžio ir Raseinių apskritis. Ji susidėjo iš trijų rinktinių: „Kunigaikščio Žvelgaičio“, „Maironio“ ir „Lietuvos žaliosios“. Apygarda leido laikraštį „Prisikėlimo ugnis“. Svarbiausias jos veiklos etapas - 1949 m. vasario 10-20 d. įvykęs visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas Minaičių kaime, Radviliškio rajone. Šio suvažiavimo metu buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), sudaryta vyriausioji partizanų vadovybė ir paskelbta 1949 m. Vasario 16-osios deklaracija. "Prisikėlimo" apygardoje veikė LLKS visuomeninė dalis, leisti vyriausiosios vadovybės spaudos leidiniai, palaikyti ryšiai su visomis partizanų sritimis. Dėl štabų pareigūnų trūkumo, 1952 m. gegužės 20 d. apygarda buvo panaikinta, o likę gyvi kovotojai įtraukti į "Kęstučio" apygardą. Ilgiausiai išsilaikė "Kunigaikščio Žvelgaičio" rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai, iki 1957 m. leidę laikraštį „Partizanų šūvių aidas“. Paskutinis apygardos partizanas, Pranciškus Prūsaitis, buvo suimtas ir sušaudytas 1963 m.
Liudijimai ir prisiminimai: asmeninės istorijos
Vienas iš prisiminimų autorius, gimęs 1922 m. sausio 2 d. Radvilų kaime, pasakoja apie savo kelią nuo beturčio valstiečio šeimos iki partizanų gretų. Baigęs mokytojų kursus, jis pradėjo mokytojauti, tačiau 1946 m. birželio 9 d. pateko į MGB rankas. Po lagerio jis bandė tęsti mokslus, tačiau keliai į aukštąsias mokyklas buvo uždari. Tik 1961 m. jis gavo techniko diplomą ir grįžo į Lietuvą. 1940-1941 m. jo šeima nepatyrė represijų, tačiau antroji sovietų okupacija užklupo Radviliškyje. 1944 m. spalio 1 d. jis buvo paskirtas pradinės mokyklos Nr. 2 vedėju ir tęsė rezistencinę veiklą. 1945 m. balandžio 2 d. NKGB agentai bandė jį suimti, tačiau jis pabėgo ir įstojo į partizanų „Žaliąją rinktinę“. Jo brolis Vincas taip pat prisijungė prie partizanų. Dėl partijos aktyvistų ir kareivių veiksmų, jo motina ir sesuo buvo išvežtos į Sibirą. Tėvas, vengdamas represijų, taip pat pasitraukė į mišką, o vėliau, pasinaudojęs padirbtais dokumentais, laimingai išgyveno iki 1961 m.
Brolis Vincas, partizanų gretose išbuvęs iki rudens, legalizavosi ir pradėjo dirbti mokytoju. „Žalioji rinktinė“, kurioje autorius tarnavo 14 mėnesių, buvo drausmingas ir gausus karinis dalinys, susiformavęs 1945 m. kovo pabaigoje. Miškuose vidurio Lietuvoje jam išsilaikyti buvo nelengva, tačiau jis sugebėjo išsisukti iš daugelio saugumo apsupimų. Autorius prisimena daugelį žuvusių bendražygių, tarp jų Algį Žitkų-Balsį, Blėką-Patrimpą, ūkininką Bugailiškį-Bosą ir jo sūnų, brolius Masilaičius, Karvelį, Misiūną-Knaro, Česnakavičių-Valą, Gorkį, Meškauską-Lapino, Upokšnį ir Puškiną. Pastarasis su dviem partizanais žuvo prie kelio Aukštelkai-Vismantai, o jų išniekinti kūnai buvo paguldyti Radviliškio turgavietėje.
1945 m. balandžio pabaigoje, drąsi ryšininkė Apolonija Šernaitė atvežė partizanams nuosavą rašomąją mašinėlę. Tuomet kapitonas Radvila paskyrė autorių „Žaliosios rinktinės“ spaudos redaktoriumi ir leidėju. Jis dirbo šį darbą iki 1946 m. rugsėjo 6 d., kai pateko į nelaisvę. Jo slapyvardis buvo Gražvydas, vėliau pakeistas į Aušrą, o galiausiai - į Aušrelę. „Žaliosios rinktinės“ branduolys sparčiai didėjo, 1945 m. gegužės pradžioje jame jau buvo 80 partizanų. Dėl ginklų trūkumo buvo nutarta nuginkluoti kaimuose valdžios apginkluotus aktyvistus. Partizanai taip pat gavo ginklų iš gyventojų, kurie juos buvo paslėpę nuo karo.
PARTIZANŲ KELIAIS - Išdavystė ir mirtis
Kapitonas Radvila įpareigojo autorių rašyti „Žaliosios rinktinės“ metraštį. Jis prisimena, kad rinktinė buvo įkurta 1945 m. kovo 21 d., kai vokiečių lėktuvas nuleido Panevėžio apskrityje paruoštų jaunuolių grupę, apginkluotą rusiškais ginklais ir turinčią GRU padalinio pažymėjimus. Jie susirado kapitoną I. Pucevičių ir paprašė būti jų vadu. Prie jų prisijungus dar keletui vyrų, gimė „Žalioji rinktinė“. Autorius kritiškai vertina kitų autorių pateikiamą informaciją apie rinktinės istoriją, teigdamas, kad ji yra netiksli ir dezinformuojanti. Jis pabrėžia kapitono Radvilos supratimą apie konspiracijos svarbą ir jo vengimą bet kokio biurokratizmo.
Iš Kanados kilusios lietuvės pasakojimas
Pirmosios kartos lietuvių kilmės kanadietė pasakoja apie savo meilę Lietuvai, kurią jai įskiepijo šeima. Namuose kalbėta tik lietuviškai, lankytasi lietuvių bažnyčioje, dalyvauta lietuviškoje veikloje. Jos tėvas 1949 m. įkūrė lietuvių tautinių šokių grupę ir vedė lietuviškas radijo laidas. Ji augo suprasdama, koks gerbiamas žmogus buvo jos senelis - žurnalistas, matematikas, pedagogas Matas Bagdonas. Ji žinojo apie tėvų širdies skausmą, apie žiaurumus Lietuvoje ir šeimos tremtį į Sibirą. Sovietų okupacija atėmė laisvę ne tik Lietuvos piliečiams, bet ir tiems, kurie gimė po karo Kanadoje ar kitose laisvose šalyse, neturint galimybės pažinti savo artimųjų Lietuvoje.
Jos mama į Kanadą atvyko su savo tėvais, todėl ji turėjo babą ir senelį, gyvenusius Kanadoje. 1944-aisiais Bagdonų šeimai gyventi Kaune tapo nesaugu, todėl jie persikėlė į senelio tėviškę. Tėvas dienoraštyje aprašo atsisveikinimą su motina prie kryžkelės ir jos dovanotą medalikėlį. 1946 m. tėvas persikėlė į DP stovyklą Vokietijoje, o 1947 m. lapkričio 15 d. atvyko į Kanadą. Apie Lietuvoje likusią savo šeimą jis nieko nežinojo. 1976 m. lapkričio 26 d. tėvas grįžo į Lietuvą su sovietų pakviesta delegacija. Jis turėjo tik dvi dienas pabūti su mama ir seserimis, susitikdamas tik Vilniuje. Paskutinio susitikimo metu jis negalėjo pažadėti mamai, kad jie dar kada nors susitiks.
Matas Bagdonas: žurnalistikos ir tautinės veiklos pėdsakas
Matas Bagdonas, gimęs 1895 m. spalio 22 d. Būbautiškėse, baigė Marijampolės gimnaziją 1914 m. Pirmaisiais nepriklausomybės metais jis aktyviai įsijungė į valstybinį darbą, ėjo Eltos direktoriaus ir dienraščio „Lietuvos“ redaktoriaus pareigas, dalyvavo Lietuvos delegacijų diplomatinėms deryboms užsienyje. Vėliau jis pasirinko žurnalistiką, tapo svarbia Kauno žurnalistinio gyvenimo dalimi. Jo vedamieji straipsniai buvo laukiami kiekvienoje redakcijoje. Jis taip pat nuolat rašė vedamuosius dienraščių ir savaitraščių redakcijoms, ypač dr. J. Purickio iniciatyva.
Matas Bagdonas prisidėjo prie plataus užmojo žurnalisto Antano Bružo įsteigto laikraščio „Mūsų Rytojus“, pasiekusio iki tol negirdėtą šimtą tūkstančių skaitytojų tiražą. Kartu su Juozu Pajauju jis sumanė ir išleido pirmąjį humoristinės ir satyrinės spaudos leidinį „Kultuvė“. Šis sumanymas tapo tradicija, kasmet balandžio pirmąją išleidžiant satyros laikraštį. Matas Bagdonas taip pat žinomas kaip poetas, nors eilėraščius rašė tik jaunystėje, pasirašinėdamas A. Vabalkšnio slapyvardžiu. Jis praėjo sunkų pirmųjų lietuvių žurnalistų-profesionalų kelią, pareikalavusį ištvermės, energijos, pasiaukojimo ir tikėjimo savo darbo svarba. Jo gyvenimas ir darbas buvo didelis indėlis į lietuvių spaudą ir tautinę veiklą.
Eckhart Tolle ir dabarties akimirkos svarba
Eckhart Tolle, knygos „Naujoji žemė“ autorius, nagrinėja dabarties akimirkos svarbą žmogaus gyvenime. Jis teigia, kad tikroji laimė ir sąmoningumas slypi dabartyje, o ne praeities prisiminimuose ar ateities lūkesčiuose. Ego, pasak Tolle, painioja nuomones ir požiūrius su faktais, iškraipo įvykius ir trukdo suvokti tikrąją save. Autorius pabrėžia, kad svarbu atskirti faktus nuo nuomonės, elgtis deramai ir įveikti mąstymo ribas, vengiant vertinimų ir emocijų. Jis kviečia atrasti save be fizinio kūno, minčių, jausmų ir vaizduotės, atrandant vidinę ramybę ir Buvimo akimirką.
Tolle teigia, kad nesipriešinimas yra esminė visatos galios sąlyga, leidžianti sąmonei (dvasiai) išsilaisvinti iš įkalinimo pavidale. Jis ragina atkreipti dėmesį į kvėpavimo procesą, o ne mąstymą, nes dabarties akimirka yra vienintelis laikas, kuriame galime patirti tikrąją Buvimo pilnatvę. Jis taip pat kalba apie meilę, laisvę, kurios kyla iš Buvimo, ir apie tai, kad niekas negali padaryti mūsų laimingu, išskyrus mus pačius.
Maroko kelionės įspūdžiai: Esauira ir Taghazout
Marokas - tai šalis, garsėjanti savo spalvomis, nuostabia gamta, įdomia kultūra ir įsimintinais skoniais bei kvapais. Keliautojas Orijus Gasanovas dalijasi įspūdžiais iš šios Šiaurės Afrikos šalies. Pirmoji stotelė - Esauira, kurortinis ir turistinis miestas ant Atlanto vandenyno kranto. Esauira laikoma pačiu stilingiausiu Maroko miestu, garsėjančiu savo romantiškomis siauromis gatvelėmis, įspūdingomis vietomis, barai ir restoranais, bei nuostabiais saulėlydžiais ir saulėtekiais. Orijus rekomenduoja aplankyti neseniai atsiradusį penkių kilometrų ilgio bulvarą palei jūrą, taip pat stilingą, hipsterišką barą-restoraną „Dar Baba“.
Kita kelionės stotelė - Taghazout, kaimelis, žinomas kaip banglentininkų rojus. Jis garsėja savo dideliu ir įspūdingu paplūdimiu, kur šviesus, švarus smėlis ir mažas žmonių skaičius leidžia jaustis tarsi vienam. Kaimelyje taip pat yra „meilės slėnis“ - įduba tarp akmenų, mėgstama įsimylėjėlių. Taghazout puikiai tinka darbostogoms (workation), nes visur yra nemokamas WiFi ir daug vietų nuotoliniam darbui. Keliautojas taip pat pastebi, kad Maroke galima išvysti neįtikėtiną vaizdą - ožkas, stovinčias medyje. Marokas - ideali vieta poilsiui, konkuruojanti su Egiptu ir Tunisu.