Laikas prieš šv. Velykas, anot kunigo Algirdo Toliato, glaudžiai susijęs su nuoskaudų ir prisikaupusių „akmenų“ paleidimu. Šis laikotarpis, kaip ir artėjančios didžiosios šventės, skatina apmąstymus apie vidinį pasaulį, santykius su savimi ir aplinkiniais, bei dvasinį pasiruošimą. Kunigas dalijasi savo įžvalgomis, patirtimi ir mintimis, kurios gali padėti giliau suprasti Advento ir Velykų prasmę bei praturtinti kasdienį gyvenimą.
Atleidimo galia ir „akmenų“ paleidimas
Kunigas Algirdas Toliatas pabrėžia, kad laikas prieš šv. Velykas yra ypatingas metas, skirtas išsivaduoti iš savyje susikaupusių nuoskaudų ir neapykantos, kuriuos jis metaforiškai vadina „akmenimis“. „Tie akmenys, kuriuos mes nešiojamės, - jie kaupiasi (…). Ir taip yra gera juos paleisti. Ir nėra lengva, o kaip noriu paleisti, bet nepasileidžia“, - dalijasi dvasininkas. Jis prisimena asmeninę patirtį, kai atleidęs jį „praspyrusiam“ kunigui, pajuto didžiulį palengvėjimą. Tai rodo, kad atleidimas, nors ir sunkus, yra būtinas dvasiniam augimui ir vidinei taikai.
Dvasingumas, anot kunigo, padeda transformuoti ir perkeisti šiuos neigiamus jausmus, tačiau tai yra procesas, reikalaujantis susitikimo su savimi ir patirties, kuri „ateina, kada ateina“. Kunigas pabrėžia, kad Dievo meilės greitis yra lėtas, todėl svarbu neskubėti, o leisti sau truputėlį „panuobodžiauti“, atsigręžiant į esminius dalykus. Jis cituoja vieną trijų vaikų tėtį, kuris apie savo gyvenimą kalba „drąsiai ir su šviesa“, nuoširdžiai dalijasi rūpesčiais, abejonėmis, perdegimais ir džiaugsmais. Šis žmogus, anot kunigo, yra „labai protingas“, bet pripažįsta, kad velnias jį gundo talentais, todėl jis „išsitaško per visur“ ir jam „reikia nuolatos įjungti rankinį stabdį ir grįžti prie esminių dalykų“.
Kelias į tikėjimą ir bendruomenę
Kunigas A. Toliatas pasakoja, kad iki Vilniuje esančios Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios durų atvėrimo žmonėms buvo nutiestas ilgas kelias. Jis pastebi, kad neretai, norint išgirsti vieną „taip“, pirmiau reikia išgirsti devynis „ne“. Prisimindamas krikščionių mistiką Šv. Kryžiaus Joną, kunigas vaizdžiai sako, kad kelias atsiranda tik pradėjus juo eiti. Jis pabrėžia, kad jeigu paliečiama „kažkas daugiau negu tik savo mažas ego“, jeigu tai „užkabina dar daugiau, tokį gūsį, bangą, ateis netikėta pagalba“.
Asmeniškai kunigas tikėjimo tiesas atrado tik 12 klasėje, nors augo tikinčiųjų šeimoje. „Asmeniškai religija man buvo tik teorija“, - prisimena jis. Vėliau, 12 klasėje, jis pajuto „susitikimą su Dievu“, kuris nebuvo „apsireiškimas“, bet vidinis pojūtis, „tarsi susitikimas su draugu“. Nuo tada prasidėjo naujas laikotarpis, o iki tol Adventas buvo tik tradicinis - pabuvimas su šeima, 12 valgių, laukimas, šventės, giminės susitikimas. Vėliau viskas persivertė taip, kad šventės tapo asmeniškesnės.
Kunigas A. Toliatas akcentuoja, kad laikas prieš šv. Velykas, kaip ir Adventas, yra metas, kuomet laukiama Kristaus atėjimo. Jis skirtas tinkamai pasiruošti šventėms, sužadinti savyje laukimą, lūkestį ir troškimą. Advento tikslas - pažadinti dvasinį alkį, nurimti, pailsėti nuo nuolatinio skubėjimo, apmąstyti, kaip praėjo metai, ką gero patyrėme ir ką būtų galima pakeisti. Tai metas, kai šiek tiek pristabdome savo „lėkimą“.
Advento prasmė ir tradicijos
Kunigas sako, kad Adventas - tai metas, kuomet laukiama Kristaus atėjimo, Kalėdų laukimas. Jis skirtas tam, kad galėtume tinkamai pasiruošti šventėms. „Labai svarbu, kad savyje sužadintume kiekvienos šventės laukimą, lūkestį, troškimą“, - teigia jis. Advento tikslas: „pažadinti dvasinį alkį, nurimti, pailsėti nuo bėgimo, apmąstyti, kaip praėjo šitie metai, kas įvyko gero, ką būtų galima pakeisti“. Tai yra toks metas, kai „šiek tiek pristabdome savo lėkimą“.
Dabartiniu metu Adventas neretai prasideda gerokai anksčiau nei gruodis - spalį ar lapkritį prasideda dovanų pirkimas ir kvietimai švęsti Kalėdas. Kai viskas prasideda per anksti, kyla pavojus, kad atėjus tikrosioms šventėms, jos jau bus praradusios savo aktualumą. „Labai svarbu šalia dovanų, šalia lėkimo, klegesio neprarasti tos pagrindinės Advento minties“, - sako kunigas.
A. Toliatas pabrėžia, kad šiuo laikotarpiu svarbiausia nurimti, apmąstyti, kas įvyko, ir šiek tiek pabūti su savimi, nes dažnai žmonės tiesiog neberanda laiko sustoti ir apmąstyti, ką ir kodėl darome.
Pagrindinis Advento laikotarpio akcentas - kiekvieną sekmadienį bažnyčioje uždegama vis kita žvakė, simbolizuojanti vieną Advento savaitę. Dažniausiai Advento vainikams namuose pasirenkamos trys violetinės ir viena rožinė žvakė. Violetinė spalva simbolizuoja susimąstymą ir susitelkimą. Rožinė simbolizuoja džiaugsmą. Vienas iš advento sekmadienių yra džiaugsmo sekmadienis, primenantis, kad per visą laukimo laiką nepamirštume esminio dalyko - džiaugsmingo įvykio, Dievo gimimo mūsų gyvenime. „Tai susimąstyti reikia, kad neprasilenktume per gyvenimo lėkimą. Tos rožinės žvakės reikia nepamiršti, nes mes kartais taip susitelkiame į save, kad nebematome džiaugsmo ir galime jį prarasti“, - įsitikinęs kunigas.
Netradicinis žvilgsnis į Adventą: skirti dėmesio kitiems
Kunigas A. Toliatas siūlo pažvelgti į Adventą netradiciškai ir skirti daugiau dėmesio kitiems žmonėms, kuriems, galbūt, trūksta žmogiškos šilumos. „Tos žvakės yra tam tikra laukimo forma, todėl būtų galima pagalvoti, kas konkrečiai mano gyvenime yra tos žvakės“, - siūlo jis. Pavyzdžiui, kiekvieną savaitę galima sugalvoti po žmogų iš savo aplinkos, kuris, galbūt, užmirštas, galbūt, su juo sunku sutarti. Šiek tiek dėmesio bei laiko skirti pakalbinti tam, su kuriuo sunku atrasti ryšį: tai gali būti giminaitis, kaimynas, senas nutrūkęs ryšys. „Tai galėtų būti keturios mūsų įkūnytos žvakės - žmonės, kuriuos aplankysi ir skirsi laiko. Galbūt tai vieniši žmonės, galbūt, net jūsų laiptinėje ar gretimame name, kurių niekas neaplanko. Tad tos keturios žvakės ir galėtų būti apie tai, kad skirtume jiems laiko. Tada adventas įgautų visai naują prasmę“, - teigia kunigas.
Advento žvakių spalvų (ir vainiko) reikšmė
Kunigo Algirdo Toliato knygos ir misija
Prieš trejetą savaičių Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčioje buvo sutikta Algirdo Toliato, Lietuvos policijos kapeliono, knyga „Žmogaus ir Dievo metai“. „Tyto albos“ išleistoje knygoje - kunigo pamokslai, pagrįsti asmeniniais išgyvenimais ir visos bendruomenės patirtimi. Kaip atsirado ši knyga ir kam jos reikia? Kunigas A. Toliatas, vienas iš populiarių kunigų, kuriems gerbėjų netrūksta, savo darbu siekia parodyti, kad tikėjimas yra gyvas ir aktualus kiekvienam.
Prieš kelerius metus, paskirtas Lietuvos policijos kapelionu, kunigas Algirdas įtikino Bažnyčios ir policijos vadovybę, kad reikia bendrų policijos ir visuomenės Mišių. Jis neapsiriboja vien tik pamokslų sakymu ar palaiminimu, bet aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, pavyzdžiui, projekte „Saugokime vieni kitus kelyje“. Kunigas nuolat stengiasi būti „geruoju samariečiu“, rodydamas praktinį krikščioniškumo principų taikymą kasdieniame gyvenime.
Knyga „Žmogaus ir Dievo metai“ - tai ne tik pamokslai, bet ir bendruomenės išgyvenimas, Mišių auka, sekmadienio agapė, kur svarbiausia - susitikimas ir pasidalijimas. „Būtent tie dalykai svarbiausi, jei norime, kad bendruomenė būtų gyva. Nes tik gyva bendruomenė gali rašyti tokią knygą. Ir tai yra mūsų bendras turtas, kurį Dievas mums dovanoja“, - sako kunigas A. Toliatas.
Idėja surašyti pamokslus kilo iš žmonių poreikio juos turėti išsaugotus. Pradžioje pamokslai buvo įrašinėjami audio formatu ir talpinami internete, vėliau tai virto knyga. Šis procesas rodė, kad kunigo žodis yra reikalingas ir įkvepiantis. Knyga tapo bendru turtu, kurį Dievas dovanoja per bendruomenę.
Susitikimas su Dievu ir bendruomenės svarba
Kunigas A. Toliatas pabrėžia, kad Šventajame Rašte yra gražių žodžių, primenančių, jog viskas, ką turime - sveikata, turtas, talentas, protas - yra Dievo dovana. „Jais naudodamasis, susikūrei verslą, tapau garsus. Tai kodėl šiais dalykais didžiuojiesi taip, lyg nebūtum gavęs? Viskas yra Dievo, ateina iš Dievo, ir kuo daugiau esi gavęs, tuo daugiau iš tavęs bus pareikalauta“, - sako jis. Visi pamokslai, kurie sugulė į knygą, be bendruomenės nebūtų atsiradę. Bendruomenė „užgavo tas stygas ir provokavo pajautimą“. Kunigas save prilygina arfai bendruomenės rankose, kuri virpina stygas kartu su Šventąja Dvasia.
Jis dėkoja leidyklai „Tyto alba“ už pasitikėjimą ir paramą, o skaitytojams linki, kad knyga taptų raktu į širdis ir padėtų dar labiau būti bendrystėje.
Dvasinio kelio ilgis ir tikėjimo gylis
Kunigas A. Toliatas teigia, kad „pats ilgiausias kelias pasaulyje - nuo galvos iki širdies“. Net jeigu žmogus protu išmoksta maldas ar skaito Šventąjį Raštą, tai nebūtinai reiškia, kad jis visos tikėjimo dvasios išgyvena širdimi. „Tad kai pradedam elgtis taip kaip elgiasi Jėzus Kristus - galime save vadinti tikrais krikščionimis“, - sako jis. Jei tikėjimą žmogus prisimena tik per šventes ar kai jam patogu, tai yra paviršinis tikėjimas, kuris nesuteiks ilgalaikės dvasinės stiprybės.
Advento laikas, anot kunigo, yra dvasinis pasiruošimas šventiniam laikotarpiui, todėl pirmiausia reikėtų sužadinti savyje alkį ir paklausti, kokia yra gyvenimo prasmė. Dažnai tokie klausimai kyla, kai žmogus patenka į tam tikrą gyvenimo kryžkelę: praranda artimą, suserga. Kunigas siūlo savęs paklausti: „Jeigu man būtų likę gyventi vieneri metai, ką aš norėčiau nuveikti?“
A. Toliato teigimu, Adventas padeda pasiruošti svarbiam įvykiui, tačiau tai neturėtų būti tikėjimo įrėminimas. „Kristaus gimimas mūsų gyvenime gali įvykti bet kada. Adventas tiesiog pašventina visus mūsų metus“, - sako jis. Svarbu, kad šiuo laikotarpiu išsakyti norai nebūtų abstraktūs. Reikia ne tik sakyti, kad būsi geresnis, bet ir pasakyti, kaip visa tai įgyvendinsi. „Viso to, ko negali pamatuoti, negali ir patobulinti“, - pabrėžia kunigas, ragindamas rasti rodiklius, kuriais galima pamatuoti dvasingumo kelią.
Pasninkas: ne tik fizinis, bet ir dvasinis alkis
Algirdas Toliatas sako, kad pasninko tikslas yra sužadinti ne tik fizinį, bet ir dvasinį alkį. Visgi dvasininkas akcentuoja, kad pasninkas nėra prievolė. „Pasninkas turėtų simbolizuoti dvasinį alkį, kuris sužadina laukimą, susidomėjimą, ilgesį“, - aiškina jis. Kai žmogus yra fiziškai ir materialiai persisotinęs, alkis jį pažadina, jis tampa budresnis.
Pasninkas nėra tik kalbos apie mėsos nevalgymą. Tai gali būti atsisakymas to, prie ko esi pripratęs. Pavyzdžiui, atsisakyti naršymo socialiniuose tinkluose ar pasyvaus televizoriaus žiūrėjimo - tai gali būti didesnis pasninkas nei tam tikrų maisto produktų atsisakymas. Pasninkas ugdo kantrybę, dėmesingumą ir padeda kurti tvarius santykius.
Kunigas A. Toliatas kviečia į knygos „Sekmadienio SMS“ pristatymą ir Ramintojos bendruomenės šventę, kuri vyko Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje. Šios žinutės, kaip sekmadieniniai varpai, kviečia į bažnyčią ir padeda integruoti tikėjimą į šiuolaikinę visuomenę, darant jį prieinamą ir aktualų. Bažnyčia, anot jo, turi padėti žmonėms suprasti, kad dvasingumas - tai ne sudėtingi dalykai, o natūralūs, egzistuojantys dalykai, kurių supratimui kartais trūksta paprastų žodžių.