Nėštumas - tai ypatingas ir jautrus laikotarpis moters gyvenime, kupinas džiaugsmo, lūkesčių, tačiau kartu ir rūpesčių. Šiuo metu moters organizme vyksta daugybė pokyčių, todėl itin svarbu žinoti, kas vyksta su kūnu, kokie pokyčiai yra normalūs, o kada reikėtų sunerimti ir kreiptis į specialistus. Šiame straipsnyje gilinsimės į kelias svarbias nėštumo ir gimdymo patologijas: priešlaikinį vaisiaus vandenų nutekėjimą, priešlaikinį gimdymą ir vaisiaus hipoksiją, taip pat aptarsime su jomis susijusius rizikos veiksnius, simptomus, diagnostiką ir gydymo būdus.
Priešlaikinis vaisiaus vandenų nutekėjimas
Priešlaikinis vaisiaus vandenų nutekėjimas (lot. defluxio, seu effluvium liquoris amniotici praeterminalis) - tai vaisiaus vandenų pūslės plyšimas neprasidėjus gimdymo veiklai. Ši patologija pasitaiko 7-12 proc. nėštumų.
Rizikos veiksniai
Neretai priešlaikinis vaisiaus vandenų nutekėjimas siejamas su įvairiais rizikos veiksniais, tokiais kaip:
- Infekcijos: Lytinių takų, šlapimo takų ar kitos infekcijos gali susilpninti vaisiaus vandenų pūslės dangalus.
- Polihidramnionas: Per didelis vaisiaus vandenų kiekis didina spaudimą pūslės dangalams.
- Daugiavaisis nėštumas: Didesnis spaudimas gimdoje.
- Gimdos kaklelio nepakankamumas: Gimdos kaklelio negalėjimas išlaikyti nėštumo svorio.
- Placentos atšoka: Priešlaikinis placentos atsiskyrimas nuo gimdos sienelės.
- Traumos: Pilvo srities traumos.
- Lytiniai santykiai: Nėštumo pabaigoje gali stimuliuoti gimdos veiklą.
- Vaisiaus raidos anomalijos: Kai kurios vaisiaus anomalijos gali daryti įtaką vaisiaus vandenų kiekiui ar pūslės vientisumui.
- Invazinės diagnostinės procedūros: Amniocentezė, kordocentezė ir kitos procedūros, atliekamos vaisiaus vandenų ar kraujo tyrimams, gali padidinti riziką.
- Medžiagų apykaitos ligos: Pavyzdžiui, Ehlers-Danlos sindromas, kuris veikia jungiamuosius audinius.
Patogenezė
Pagrindinė priešlaikinio vaisiaus vandenų nutekėjimo priežastis yra vaisiaus vandenų pūslės dangalų tvirtumo susilpnėjimas. Nėštumui progresuojant, dangalai natūraliai tempiasi, o jų ląstelės plokštėja. Šį procesą gali spartinti ir silpninti įvairūs veiksniai, įskaitant:
- Bakterijų fermentai: Bakterijų kolagenazės ir proteazės, esančios infekcijos židinyje, gali ardyti dangalų struktūrą.
- Motinos fermentai: Motinos proteazės ir elastazės, ypač esant uždegimui ar kitoms patologijoms.
- Spermos fermentai: Lytinių santykių metu spermoje esantys proteazės gali prisidėti prie dangalų ardymo.
Klinika
Pagrindinis moters skundas - įvairaus gausumo vandeningos išskyros iš makšties. Išskyrų kiekis gali svyruoti nuo vos pastebimo drėgmės pojūčio iki stiprios vandens tėkmės.
Diagnostika
Diagnozė paprastai nustatoma remiantis klinikiniais požymiais ir papildomais tyrimais:
- Apžiūra: Naudojant makšties skėtiklius, matoma, kad vaisiaus vandenys teka pro gimdos kaklelio kanalą.
- Kristalizacijos testas: Užpakalinio makšties skliauto turinio išdžiūvimo metu susidaro tipinis papartį primenantis raštas.
- Nitrazino testas: Užpakalinio makšties skliauto turinio pH būna 7,0-7,25 (alkalinė reakcija), o tai rodo vaisiaus vandenų buvimą (normalus makšties pH yra rūgštinis).
- Makšties tepinėlis ir pasėlis: Paimamas mėginys iš makšties tepinėliui ir bakteriologiniam pasėliui, siekiant nustatyti infekciją ir jos sukėlėją.
- Ultragarsinis tyrimas: Nustatomas sumažėjęs vaisiaus vandenų kiekis.
Ilgėjant bevandeniam laikotarpiui, didėja intrauterinės infekcijos rizika. Todėl būtina atidžiai stebėti nėščiosios būklę:
- Temperatūra, pulsas: Matuojami 2-4 kartus per dieną.
- Kraujo tyrimai: Leukograma ir C-reaktyvusis baltymas (CRB) tiriami kasdien.
- Šlapimo tyrimas ir pasėlis: Atliekami, įtarus šlapimo takų infekciją.
- Makšties išskyrų pobūdis ir gimdos aktyvumas: Stebimi nuolat.
Taip pat labai svarbu stebėti ir vaisiaus būklę:
- Vaisiaus judesiai: Nėščioji turėtų fiksuoti judesių dažnumą ir intensyvumą.
- Kardiotokografija (KTG): Registruojama vaisiaus širdies veikla ir gimdos susitraukimai.
- Biofizinis profilas: Kompleksinis vaisiaus būklės vertinimas.
- Doplerometrija: Vertinama kraujo tėkmė vaisiaus ir placentos kraujagyslėse.
Diferencinė diagnostika
Priešlaikinį vaisiaus vandenų nutekėjimą svarbu atskirti nuo kitų būklių, kurios gali sukelti panašias išskyras:
- Makšties uždegimas
- Bakterinė vaginozė
- Šlapimo takų infekcija
- Šlapimo nelaikymas
- Hydrorrhoea gravidarum (nėštumo metu pasireiškiantis skaidraus skysčio ištekėjimas iš gimdos kaklelio kanalo)
Gydymas
Akušerinė taktika priklauso nuo nėštumo laiko, infekcijos požymių ir vaisiaus būklės:
- Išnešiotas vaisius (nuo 37 savaitės): Kai vaisius yra išnešiotas ir nuteka vaisiaus vandenys, gimdymo veikla paprastai prasideda savaime per 24 valandas (80-90 proc. atvejų). Jei gimdymo veikla neprasideda, ji gali būti skatinama.
- Neišnešiotas vaisius (iki 37 savaitės):
- 22-24 savaitės nėštumas: Prognozė vaisiui yra nepalanki. Dažnai skatinamas gimdymas ir skiriama antibiotikų terapija pagal antibiotikogramą.
- 25-34 savaitės nėštumas: Jei nėra infekcijos ar vaisiaus hipoksijos požymių, nėštumas gali būti tęsiamas. Skiriama tokolizė (gimdymo veiklos slopinimas), vaisiaus plaučių brandinimas ir antibiotikų terapija.
- Daugiau kaip 35 savaitės nėštumas: Jei gimdymo veikla neprasideda per 12-24 valandas, ji skatinama (ypač esant chorioamnionitui, vaisiaus hipoksijai ar kitai nėštumo patologijai). Skiriama antibiotikų terapija.
Komplikacijų rizika: Ilgėjant bevandeniam laikotarpiui, didėja intrauterinės infekcijos rizika. Taip pat gali atsirasti kitų komplikacijų: virkštelės ar smulkiųjų vaisiaus dalių iškritimas, placentos atšoka, vaisiaus plaučių hipoplazija. Komplikacijų tikimybė priklauso nuo nėštumo laiko, nutekėjusių vandenų kiekio ir bevandenio laikotarpio trukmės.
Priešlaikinis gimdymas
Priešlaikinis gimdymas (lot. partus praematurus) - tai gimdymas nuo 22-osios nėštumo savaitės iki 37-osios nėštumo savaitės pabaigos (įskaitant 36 savaitę + 6 dienas, arba 259 nėštumo dieną). Naujagimio svoris tokiu atveju yra 500 g ir daugiau. Priešlaikinio gimdymo dažnis svyruoja apie 6-8 proc. ir yra pagrindinė (75-80 proc.) perinatalinio mirtingumo ir sergamumo priežastis.
Etiologija
Priešlaikinio gimdymo priežastys yra kompleksinės ir gali būti skirstomos į keturias pagrindines rizikos veiksnių grupes:
Motinos ligos:
- Lytinių ar šlapimo takų infekcijos.
- Ekstragenitalinės infekcijos (gripas, toksoplazmozė, raudonukė, citomegalija ir kt.).
- Lytinių takų anomalijos.
- Gimdos kaklelio nepakankamumas.
- Sunkios somatinės ligos (cukrinis diabetas, inkstų, širdies ligos).
- Neurohormoniniai sutrikimai.
- Motinos ir vaisiaus kraujo grupių bei Rh faktorių netapatumas.
- Motinos traumos ar chirurginės intervencijos.
Nėštumo patologija:
- Sunkios hipertenzinės būklės (preeklampsija, eklampsija).
- Daugiavaisis nėštumas.
- Polihidramnionas (per didelis vaisiaus vandenų kiekis).
- Oligohidramnionas (per mažas vaisiaus vandenų kiekis).
- Placentos pirmeiga (placenta praevia).
- Placentos atšoka (placental abruption).
- Priešlaikinis vaisiaus dangalų plyšimas.
- Chorioamnionitas (vaisiaus dangalų ir amniono uždegimas).
- Sunki anemija.
Vaisiaus patologija:
- Įgimtos vaisiaus anomalijos.
- Žuvęs vaisius.
- Sulėtėjęs vaisiaus augimas (intrauterinė augimo restrikcija).
Socialiniai ir biologiniai veiksniai:
- Amžius (labai jaunas - iki 18 metų, ar vyresnis - virš 35 metų).
- Ankstesni priešlaikiniai gimdymai.
- Dažni gimdymai (daugiau kaip 4).
- Intoksikacija cheminėmis medžiagomis, rūkymas.
- Nepalankios darbo sąlygos.
- Ne visavertė mityba.
- Smurtas šeimoje.
- Nepageidaujamas nėštumas.
Klinika
Nėščioji gali skųstis maudžiančiu skausmu apatinėje pilvo dalyje ir strėnų srityje, padažnėjusiais gimdos susitraukimais, kartais - kraujingomis makšties išskyromis. Skiriamas latentinis ir aktyvusis priešlaikinio gimdymo fazės. Aktyviajai fazei (partus praematurus incipiens) būdinga 3 ar daugiau reguliarūs gimdos susitraukimai per 30 minučių, skatinantys gimdos kaklelio trumpėjimą (80 proc. atvejų) ir/ar atsivėrimą (iki 3 cm). Jei šių kriterijų nėra, klinikinė situacija laikoma latentine priešlaikinio gimdymo faze.
Diagnostika
Priešlaikinio gimdymo diagnostikai ir klinikinės taktikos pasirinkimui svarbu:
- Nustatyti nėštumo laiką ir vaisiaus svorį: Tai padeda įvertinti naujagimio gyvybingumą ir rizikas.
- Įvertinti bendrąją nėščiosios būklę: Kraujospūdis, pulsas, temperatūra, bendras savijauta.
- Apžiūra makšties skėtikliais: Vizualiai įvertinti gimdos kaklelio būklę (ilgį, atsivėrimą).
- Gimdos kaklelio kanalo tepinėlis ir pasėlis: Nustatyti galimas infekcijas.
- Makšties išskyrų pH ir KOH testas: Įtariant bakterinę vaginozę.
Kai vaisiaus dangalai neplyšę, gimdos kaklelio būklė tiriama pro makštį. Jei vaisiaus vandenys nutekėję, pro makštį tiriama tik aktyvios gimdymo veiklos metu.
Vaisiaus būklė vertinama atliekant:
- Vaisiaus judesių skaičiavimas.
- Vaisiaus širdies veiklos klausymasis akušeriniu stetoskopu.
- Netiesioginės vaisiaus kardiotokogramos (KTG) užrašymas.
- Ultragarsinis vaisiaus tyrimas: Įvertinamas vaisiaus augimas, vaisiaus vandenų kiekis, gimdos kaklelio ilgis ir vidinių žiomenų atsidarymas.
Nėštumo tęsimo kontraindikacijos:
- Žuvęs vaisius.
- Vaisiaus apsigimimai, nesuderinami su gyvybe.
- Ryškiai sulėtėjęs vaisiaus augimas.
- Vaisiaus hipoksija (išskyrus dėl gimdos hiperdinamijos).
- Sunki preeklampsija ar eklampsija.
- Sunki ekstragenitalinė patologija.
- Gausus kraujavimas dėl placentos pirmeigos ar atšokos.
- Intrauterinė infekcija (motinos temperatūra > 37,8 °C, tachikardija, skausminga gimda, leukocitozė > 15×10⁹/l, CRB > 8 mg/l, vaisiaus tachikardija).
- Progresuojantis gimdymas.
Gydymas
Įvertinus nėščiosios ir vaisiaus būklę bei nesant kontraindikacijų nėštumui tęsti, skiriamas:
- Lovos režimas.
- Raminamieji vaistai.
- Tokolizė: Gimdos susitraukimų slopinimas, siekiant pratęsti nėštumą, kol vaisius subręs arba bus subrandinti jo plaučiai. Naudojami skirtingi vaistai:
- Kalcio kanalų blokatoriai (pvz., nifedipinas): Mažina miometriumo kontraktiliškumą, dažnai yra pirmas pasirinkimas. Šalutinis poveikis: galvos skausmas, karščio pylimas, hipotenzija, tachikardija.
- Prostaglandinų inhibitoriai (pvz., indometacinas): Neskiriami po 34-os savaitės. Šalutinis poveikis vaisiui: priešlaikinis Botalo latako užakimas, vaisiaus vandenų mažėjimas; naujagimiui: nekrozinis enterokolitas, intraventrikulinės hemoragijos. Kontraindikacijos: bronchinė astma, kraujavimas iš virškinimo trakto, vainikinių kraujagyslių ligos, oligohidramnionas, vaisiaus širdies ir inkstų anomalijos.
- Beta adrenomimetikai (pvz., partusistenas, gynipralis): Skiriami infuziniu būdu. Šalutinis poveikis motinai: stiprus širdies plakimas, tremoras, pykinimas, galvos skausmas, hipotenzija, hiperglikemija, plaučių edema. Šalutinis poveikis vaisiui ir naujagimiui: tachikardija, hipoglikemija, hiperinsulinemija, hiperbilirubinemija, hipokalcemija. Kontraindikacijos: motinos širdies ligos, ritmo sutrikimai, dekompensuotas cukrinis diabetas, sunki hipertirozė, nekontroliuojama hipertenzija, plautinė hipertenzija, lėtinės kepenų ar inkstų ligos, intrauterinė infekcija, kraujavimas dėl placentos pirmeigos ar atšokos. Prieš skiriant rekomenduojama atlikti EKG, ištirti gliukozės kiekį ir elektrolitus kraujyje.
- Oksitocino receptorių antagonistai (pvz., atosibanas): Blokuoja oksitocino receptorius, naudojamas lašine infuzija stacionare. Nepageidaujamas poveikis minimalus.
- Vaisiaus plaučių brandinimas: Skiriami gliukokortikosteroidai, siekiant pagreitinti vaisiaus plaučių brendimą ir sumažinti kvėpavimo distres sindromo riziką.
Svarbu: Palaikomoji tokolizė (nuolatinis gimdos susitraukimų slopinimas) nerekomenduojama. Tokolizės trukmė neturėtų viršyti 48 valandų. Maži neišnešioti naujagimiai turėtų gimti tretines sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiuose stacionaruose. Nėštumo ir gimdymo rizika, baigtis ir prognozė visada aptariama su nėščiąja ir jos partneriu. Šeimos gydytojas turi gebėti diagnozuoti gresiantį priešlaikinį gimdymą ir suteikti pirmąją pagalbą.
Vaisiaus hipoksija
Vaisiaus hipoksija - tai deguonies trūkumas vaisiaus audiniuose. Jos dažnis siekia apie 5 proc. ir gali lemti perinatalinę mirtį bei naujagimių mirtingumą. Pagal atsiradimo laiką skiriama antenatalinė (prieš gimdymą), intranatalinė (gimdymo metu) ir postnatalinė (po gimdymo) vaisiaus hipoksija.
Etiologija
Vaisiaus hipoksiją gali sąlygoti motinos, vaisiaus ar placentos bei virkštelės patologija:
Motinos patologija:
- Širdies ir kraujagyslių sistemos ligos.
- Ryški anemija (hemoglobino koncentracija < 70 g/l).
- Normovoleminė hipotenzija.
- Vena cava sindromas (spaudimas apatinei tuščiajai venai).
- Plaučių ligos.
- Šokas, kraujavimas.
- Apsinuodijimas toksinėmis medžiagomis.
Vaisiaus patologija:
- Širdies ydos.
- Vaisiaus vandenė (hydrops fetalis).
- Hemolizinė liga.
- Dvynių transfuzijos sindromas.
- Pernešiojimas (postterm nėštumas).
- Vaisiaus raidos ydos.
- Infekcijos.
Placentos ir virkštelės patologija:
- Priešlaikinė placentos atšoka.
- Kraujavimas dėl placentos pirmeigos.
- Vasa previa (vaisiaus kraujagyslių buvimas prie gimdos kaklelio angos).
- Placentos nepakankamumas (dėl nėščiųjų hipertenzijos, diabeto).
- Placentos infarktas, hipoplazija.
- Virkštelės tikrieji ir netikrieji mazgai.
- Virkštelės apsivijimas apie vaisiaus kūno dalis.
- Virkštelės suspaudimas gimdymo metu.
Patogenezė
Vaisiaus hipoksija gali būti ūminė arba lėtinė. Pradinėje stadijoje vaisius tachikardija, padidėja kraujotakos greitis. Progresuojant hipoksijai, vyksta kraujo apytakos centralizacija gyvybiškai svarbiuose organuose (smegenyse, širdyje), mažėja deguonies tiekimas raumenims, žarnynui, inkstams. Deguonies trūkumas žarnyne gali sukelti hiperperistaltiką ir mekonijaus (vaisiaus išmatų) atsiradimą vaisiaus vandenyse, nudažydamas juos žalsva spalva. Sunkios hipoksijos atveju atsipalaiduoja išangės sfinkteris. Dėl hipoksijos, metabolinės acidozės ir išsekusių energijos atsargų pakinta daugelio organų ir sistemų funkcijos bei morfologija.
Klinika ir diagnostika
Hipoksijos požymiai:
- Sulėtėję ar išnykę vaisiaus judesiai.
- Auskuotavimas: Padažnėję (> 150 k./min.) ar suretėję (< 100-110 k./min.) vaisiaus širdies tonai.
- Kardiotokografija (KTG): Kintantis bazinis dažnis, mažėjantis variabilumas, vėlyvosios deceleracijos, nereaktyvus nestresinis testas.
- Biofizinis vaisiaus profilis: Mažėja motorinių ir kvėpavimo judesių, atsiranda oligohidramnionas, mažėja raumenų tonusas.
- Ultragarsinis tyrimas: Nustatomas sulėtėjęs vaisiaus augimas, kraujotakos centralizacija.
- Vaisiaus vandenys: Plyšus vaisiaus dangalams, stebimi žalsvi vandenys.
- Gimdymo metu: KTG pokyčiai, žali vaisiaus vandenys.
- Papildomi tyrimai (po vaisiaus vandenų nutekėjimo): Vaisiaus pulsoksimetrija (SpO2), vaisiaus kraujo tyrimas (rūgščių ir šarmų pusiausvyrai nustatyti).
Gydymas
Įtarus vaisiaus hipoksiją, pirmiausia ieškoma ir gydomos jos priežastys (motinos ligos). Gimdymo metu taikoma intrauterinė vaisiaus reanimacija:
- Nėščioji guldoma ant šono.
- Suteikiama deguonies (10 l/min.).
- Nutraukiamas gimdymo veiklos skatinimas oksitocinu.
- Esant gimdos hiperdinamijai ar hiperstimuliacijai, skiriama intraveninė tokolizė beta mimetikais.
Jei šios priemonės negerina vaisiaus būklės, būtina užbaigti gimdymą cezario pjūvio operacija arba, jei yra sąlygos, akušerinėmis replėmis ar vakuumekstraktoriumi.
Smulkiųjų vaisiaus dalių ir virkštelės iškritimas
Nėštumo pabaigoje, kai vaisiaus vandenų kiekis šiek tiek sumažėja, vaisiaus galvutė ir galūnės gali prisispausti prie kūno, suteikdamos jam ovalo formą. Virkštelės kilpos paprastai randamos priekyje, tarp vaisiaus rankų ir kojų. Jei vaisiaus vandenų pūslė plyšta, o gimdos kaklelis yra pakankamai atviras, smulkiosios vaisiaus dalys (rankos, kojos) ar virkštelės kilpos gali iškristi pro gimdos kaklelį į makštį. Tai vadinama smulkiųjų vaisiaus dalių ar virkštelės iškritimu. Jei vaisiaus vandenų pūslė neplyšusi, tačiau apčiuopiama pirmaujanti smulkioji vaisiaus dalis ar virkštelė pro gimdos kaklelį, tai vadinama pirmeiga.
Rizikos veiksniai
- Netaisyklingos vaisiaus padėtys gimdoje (skersinė, įstrižinė, sėdynės).
- Galvinė pirmeiga, kai vaisiaus galva nevisiškai užpildo dubens įėjimą (pvz., priešlaikinis gimdymas).
- Vaisiaus dangalų praplėšimas, kai vaisiaus pirmeiga nėra tvirtai prigludusi prie dubens įėjimo.
- Siauras motinos dubuo.
- Atloštinės galvos pirmeiga.
- Polihidramnionas.
- Daugiavaisis nėštumas.
Smulkiųjų vaisiaus dalių iškritimas
Smulkiosios vaisiaus dalys gali iškristi esant bet kuriai vaisiaus padėčiai. Pavyzdžiui, iškritusi ranka esant skersinei vaisiaus padėčiai gali sudaryti sąlygas petuko įsistatymui į dubenį ir pereiti į užleistą padėtį, jei laiku nesuteikiama pagalba.
Nėštumo eiga ir pokyčiai moters organizme
Nėštumas trunka apie 280 dienų arba 40 savaičių nuo pirmosios paskutinių mėnesinių dienos. Šis laikotarpis skirstomas į tris trimestrus, kurių kiekvienas pasižymi specifiniais pokyčiais tiek vaisiaus vystymesi, tiek moters organizme.
Pirmasis trimestras (1-12 savaitės)
- Pradžia: Susiliejus ląstelėms, atsiranda nauja gyvybė. Gemalo dydis - 0,12 mm. Genetinėje medžiagoje užkoduojamos visos būsimos savybės.
- Implantacija: Gemalas keliauja į gimdą ir įsitvirtina jos gleivinėje. Nėštumo testas jau gali parodyti teigiamą rezultatą.
- Širdies plakimas: Penktą savaitę ima plakti vaisiaus širdis.
- Organų užuomazgos: Susiformuoja visų organų ir sistemų užuomazgos.
- Vaisiaus judesiai: Vaisiaus judesiai tampa gana aiškūs, krūtinės ląsta ritmingai kilnojasi, tarsi vaisius kvėpuotų. Judėjimas svarbus smegenų raidai.
- Hormoniniai pokyčiai: Padidėja hormonų koncentracija, gali pasireikšti rytinis pykinimas, vėmimas, krūtų jautrumas, nuovargis, mieguistumas, nuotaikų kaita, dažnas šlapinimasis.
- Svarbu: Nuo pat nėštumo įtarimo pradėti vartoti folio rūgštį. Pirmasis apsilankymas pas gydytoją, išduodama nėščiosios kortelė.
Antrasis trimestras (13-27 savaitės)
- Vaisiaus vystymasis: Vaisiaus kepenys pradeda gaminti tulžies skystį. Vaikutis gurkšnoja vaisiaus vandenis, treniruodamas plaučius ir inkstus. Pradedama formuoti didžiųjų smegenų pusrutulių žievė. Vaisiaus judesiai tampa stipresni ir jaučiami motinai.
- Sąveika su motina: Vaisius jaučia motinos emocijas (susijaudinimą, stresą), jo širdelė greičiau plaka, kai motina išsigąsta.
- Saugumo jausmas: Po dvyliktos savaitės persileidimo rizika ženkliai sumažėja.
- Fiziniai pokyčiai: Matomas pilvelis, matuojama pilvo apimtis ir motinos svoris. Gali jaustis energijos stoka dėl didelių organizmo geležies sąnaudų. Svarbu stebėti svorio prieaugį.
- Dažni pojūčiai: Mieguistumas, nemalonios išskyros iš makšties (dėl grybelinės infekcijos), kūno pokyčiai. Vaisiaus proporcijos vis labiau panašėja į naujagimio.
- Ultragarsinis tyrimas (18-20 savaitė): Matuojamas vaisiaus dydis, vertinama placentos vieta, vaisiaus vandenų kiekis, apžiūrimi vaisiaus organai.
Trečiasis trimestras (28-40 savaitės)
- Intensyvus augimas: Vaisiaus svoris nuolat auga. Organai ir plaučiai bręsta. Vaisiaus kvėpavimo pratybos kartais sukelia žagsulį. Vaisius gali atsimerkti ir mirkčioti.
- Pasiruošimas gimdymui: Nuo 37-os savaitės vaisius laikomas pasiruošusiu gimti. Gimda ima susitraukinėti, ruošdamasi gimdymui.
- Motinos pojūčiai: Dažnai kamuoja padidėjęs skrandžio rūgštingumas, nugaros skausmai. Vaisiaus spaudimas gali sukelti nepatogumus.
- Padėtis gimdoje: Dauguma vaisių įsitaiso žemyn galva. Nuo 36-os savaitės vertinama vaisiaus padėtis gimdoje.
- Dažni vizitai pas gydytoją: Nuo 36-os savaitės vizitai numatomi kas savaitę.
- Svorio prieaugis: Idealiu atveju iki gimdymo moteris priauga apie 13-15 kg.
- Kraujavimas ar tepimas nėštumo metu: Nors dažnai tai gali būti negrėsminga (pvz., implantacijos kraujavimas, gimdos kaklelio dirginimas), tačiau bet koks kraujavimas ar tepimas nėštumo metu reikalauja medicininės konsultacijos, ypač jei jis stiprus, susijęs su skausmu, mėšlungiu ar atsiranda antruoju ar trečiuoju trimestru. Tai gali signalizuoti apie negimdinį nėštumą, persileidimą, placentos problemas ar priešlaikinį gimdymą.
Nėštumo ir gimdymo patologijos: Kraujavimas ir jo priežastys
Kraujavimas ar tepimas nėštumo metu gali kelti nerimą, tačiau svarbu žinoti, kad ne visada tai rodo rimtą problemą. Svarbu atskirti lengvą tepimą nuo stipresnio kraujavimo.
Kraujavimas pirmąjį trimestrą
Apie 15-20 proc. nėščiųjų pirmąjį trimestrą patiria kraujavimą. Galimos priežastys:
- Implantacijos kraujavimas: Atsiranda 6-12 dienų po apvaisinimo, kai embrionas įsitvirtina gimdos sienelėje. Paprastai būna šviesiai rausvos ar tamsiai rudos spalvos, lengvas, trunka kelias valandas arba iki 3 dienų.
- Negimdinis nėštumas: Apvaisintas kiaušinėlis prisitvirtina už gimdos ribų. Tai neatidėliotina medicininė būklė. Simptomai: makšties tepimas ar kraujavimas, aštrus pilvo ar dubens skausmas, silpnumas, galvos svaigimas.
- Persileidimas: Dauguma persileidimų įvyksta per pirmąsias 13 nėštumo savaičių. Simptomai: rudas ar ryškiai raudonas kraujavimas su mėšlungiu ar be jo, nugaros ar pilvo skausmas, svorio kritimas, staigus nėštumo simptomų sumažėjimas.
- Neaiškios priežastys: Gimdos kaklelio pakitimai, hormoniniai pokyčiai, po lytinių santykių ar fizinio aktyvumo.
Kraujavimas antrąjį ir trečiąjį trimestrą
Antruoju ir trečiuoju trimestru kraujavimas ar tepimas gali būti susijęs su:
- Gimdos kaklelio dirginimu: Po lytinių santykių ar gimdos kaklelio tyrimo.
- Gimdos kaklelio polipu: Nekenksmingas auglys ant gimdos kaklelio.
- "Kruvinas pasirodymas": Požymis, kad prasideda gimdymas.
- Rimtos komplikacijos:
- Placentos pirmeiga (placenta praevia): Kai placenta yra labai žemai gimdoje.
- Placentos atšoka (placental abruption): Kai placenta atsiskiria nuo gimdos sienelės prieš gimdymą.
- Vasa previa: Kai vaisiaus kraujagyslės kerta gimdos kaklelio angą.
- Priešlaikinis gimdymas.
- Gimdos plyšimas: Labai reta, bet pavojinga būklė.
Bet koks kraujavimas ar tepimas nėštumo metu reikalauja nedelsiant kreiptis į gydytoją. Svarbu atkreipti dėmesį į kraujavimo stiprumą, spalvą, trukmę, lydinčius simptomus (skausmas, mėšlungis, galvos svaigimas). Gydytojas atliks reikiamus tyrimus (apžiūrą, ultragarsą, kraujo tyrimus), kad nustatytų tikslią priežastį ir paskirtų tinkamą gydymą.
Išvados
Nėštumo metu svarbu atidžiai stebėti savo organizmo siunčiamus signalus ir, kilus abejonių ar pastebėjus neįprastus simptomus, nedelsiant kreiptis į gydytoją. Priešlaikinis vaisiaus vandenų nutekėjimas, priešlaikinis gimdymas ir vaisiaus hipoksija yra rimtos būklės, kurios gali turėti įtakos motinos ir vaiko sveikatai. Ankstyva diagnostika ir tinkamas gydymas yra esminiai siekiant užtikrinti kuo geresnę prognozę. Taip pat svarbu suprasti, kad daugelis nėštumo metu patiriamų pokyčių ir nepatogumų yra normalūs, tačiau visada verta pasitarti su specialistu, kad būtų atmestos rimtesnės komplikacijos.
tags: #gimdos #persodinimas #ir #nestumas