Vaiko organizmas į psichologines ir bendravimo bėdas gali reaguoti įvairiais fizinės sveikatos sutrikimais ar ligomis. Kaip emocijos veikia kūną ir kaip padėti vaikui? Straipsnio konsultantė - vaikų ir paauglių psichiatrė, psichoterapeutė Roma Šerkšnienė.
Emocijų Paskirtis ir Kūno Reakcijos
Emocijos atlieka gyvybiškai svarbią funkciją - jos aktyvina kūną, leidžia žaibiškai reaguoti į aplinką ir nedelsiant veikti, judėti. Pyktis, pavyzdžiui, padeda kovoti, gintis ir išlikti. Kai vaikas supyksta, jam, kaip ir suaugusiajam, į rankas priplūsta kraujo, jos prakaituoja, pradeda greičiau plakti širdis. Baimė, savo ruožtu, suaktyvina griaučių ir kojų raumenis, paruošdama organizmą pavojui išvengti.
Tačiau pavojus kyla tuomet, jei vaikas baimę ar pyktį jaučia nuolatos, jų neatpažįsta ar yra priverstas slopinti. Per stipri neatpažinta baimė gali pasireikšti įvairiomis fiziologinėmis reakcijomis: burna gali išsausėti arba, atvirkščiai, pradėti tekėti seilės, sutrikti kvėpavimas ar virškinimas, pakisti širdies veikla, pradėti virpėti rankos, vaikas gali vemti ar jausti spazmus pilvo srityje. Dažnai, slopinant pyktį, įsitempia sprando ir pečių juostos raumenys, todėl vaikas gali nuolat skųstis galvos skausmais.
Amžiaus riba ir Smegenų Brandos Įtaka Emocijų Suvokimui
Naujagimis ir kūdikis savo emocijas reiškia visapusiškai kūnu, nes neturi kitų galimybių. Kai jis verkia arba džiaugiasi, jis mojuoja rankutėmis, kojytėmis, jo širdies darbas ir kvėpavimas tampa greitesni. Vaikui augant, didėja ir jo smegenys, vystosi pažintinės funkcijos. Tam, kad vaikas galėtų įvardyti savo emocijas, norėtų ir įstengtų jas valdyti, jis turi įgyti patirties, o jo kalba ir atmintis turi būti pakankamai išvystytos, kad įgytą patirtį prisimintų.
Maždaug 5-6 metų vaikas jau turėtų mokėti įvardyti savo jausmus. Vaikas, kurio tėvai nuo mažens nemoko atskirti ir suvokti svarbiausių emocijų, nesupranta, kad tai, ką jis jaučia, nėra kūno liga, o tik jausmų fizinė išraiška. Vaikai ne visuomet susieja, kad pyktis, nerimas, pasišlykštėjimas, nuostaba ar džiaugsmas visada veikia ir jų kūną.
Tėvelių pareiga - padėti jiems atpažinti emocines būsenas ir jas įvardyti. Pavyzdžiui, kai trimetis ar keturmetis spardosi ir rėkia, galima pasakyti: „O, matau, tu supykai.“
Skirtumai Tarp Mergaičių ir Berniukų Emocijų Reiškimui
Psichologinių bėdų patiria visi vaikai, tačiau reakcija į jas skiriasi. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad fiziniais negalavimais skundžiasi 11 proc. 12-16 metų mergaičių ir tik 4 proc. berniukų. Berniukai labiau linkę išlieti jausmus, elgtis agresyviai, kovoti. Mokslininkai savo išvadas aiškina tuo, kad mergaitės linkusios jausmus slopinti, nes joms bendravimas ir santykiai yra svarbesni nei berniukams. Todėl jos dažniausiai nerodo savo pykčio, nuoskaudų ir baimių, jas kaupia viduje. Toks jausmų sulaikymas gali pasireikšti galvos, pilvo, raumenų skausmais, pykinimu ar kitais fiziniais negalavimais, kai gydytojai nenustato jokios biologinės priežasties.
Kur „Nutūpia“ Jausmai: Psichologinių Bėdų Ryšys su Kūno Vietomis
Kai kurie psichologai teigia, kad psichologinės bėdos „mėgsta” tam tikras kūno vietas ir ligas. Pavyzdžiui, vaikas, kuriam neleidžiama išsiverkti, gali susirgti astma. Jei vaikas kuo nors šlykštisi ir nori nuo ko nors atsiriboti, jį gali užpulti alerginė sloga. Virškinimo sistemos ligos dažnai apninka per daug atsakingus ir pareigingus vaikus, o nuo nervų sistemos perkrovos gali išberti odą.
Psichiatrė, psichoterapeutė R. Šerkšnienė mano, kad ligos priežasčių paieška per neigiamas emocijas atspindi tik dalį tiesos, norą atrasti „stebuklingą“ receptą. Pavyzdžiui, jei tėvų draudimas vaikui aktyviai judėti iš tiesų sukeltų kaulų ir raumenų ligas, tai tada, leidus judėti, liga turėtų „dingti“. Tačiau taip nutinka ne visuomet.
Be to, klaidinga vaikų emocinius sunkumus „nurašyti” sutrikusiems šeimos santykiams. Juk gali būti, kad šeimos santykiai geri, tačiau vaikas skundžiasi skausmais dėl to, kad mokykloje ar darželyje patiria stiprių emocinių išgyvenimų, pavyzdžiui, bijo patyčių, o tėvams to nesako. Psichosomatinės ligos gali išsivystyti ir dėl daugelio kitų priežasčių: genetinių ypatybių, jautrios nervų sistemos, temperamento, santykių kokybės šeimoje ir su aplinka. Ne viskas taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Tačiau tikra tiesa, kad psichologinės bėdos veikia imunitetą. Imunitetas - prisitaikymo prie aplinkos dalis. Veikiamas įtampos jis išsenka. Kai psichologinis atsparumas susilpnėja, vaikas darosi ypač pažeidžiamas streso, kol imuniteto atsargos išsenka ir pasiekia pavojingą ribą. Vaiko stebėsena, jo pažinimas ir nuolatinis rūpestis padeda to išvengti.
Patarimai kaip stiprinti imuninę sistemą
Liūdi Mama (Tėtis) - Liūdi Vaikas: Šeimos Santykių Įtaka
Kad vaikas nuolat nepatirtų stiprių neigiamų emocijų ir su tuo susijusių negalavimų, santykiai šeimoje turi būti šilti. Tėvai turėtų palaikyti, suprasti vaiką ir saugoti jį nuo pernelyg stipraus jaudulio ir nerimo. Svarbu ne tik mažojo ir tėvų santykiai, bet ir vyraujanti šeimos kultūra bei šeimos narių bendravimo ir elgesio modelis. Pavyzdžiui, jei šeima vertina emocinį santūrumą, tokioje šeimoje nepriimtina nei garsiai juoktis, nei pykti.
Būna, kad abu tėvai šiltai ir gražiai bendrauja su atžala, bet tėvų tarpusavio santykiai atšalę. Tai kelia nerimą vaikui, nuolatinę įtampą, kuri gali pasireikšti galvos ar pilvo skausmais.
Dažnai vaikai skundžiasi fiziniais negalavimais, kai suaugusieji su jais dalijasi savo sunkumais. Pavyzdžiui, jei mama mažyliui guodžiasi: „Na, štai ir vėl tėtis grįžo išgėręs…“, vaiko ir tėčio santykiai galbūt ir geri, bet atžalai kelia nerimą, kad tėčio elgesys įskaudino mamą. Mama, būdama suaugusi moteris, savo rūpesčiais turėtų dalytis su kitais suaugusiaisiais, o ne su vaiku. Šiam tai per didelė našta. Mama gali tik įvardyti, kaip ji jaučiasi: „Man liūdna, aš labai pykstu, kad šiandien tėtis grįžo išgėręs. Man tai nepatinka.” Svarbu, kad ji nepamirštų ir mažojo paklausti, kaip jis dėl to jaučiasi, bei paguosti jį.
Kaip Paaiškinti Vaikui Sunkias Gyvenimo Situacijas
Kaip paaiškinti vaikui, jei šeimos narys serga sunkia liga ar miršta, kad labai neliūdėtų? Gal slėpti? „Vaikai mato ir girdi, kas vyksta šeimoje. Tikrovės nuo vaikų negalima ir nereikia slėpti. Vaikai turi žinoti, kad normalu yra liūdėti, ypač jei kas nors artimųjų sunkiai suserga ar numiršta. Kai tėvai slepia nuo jų tiesą ar nepaaiškina, dėl ko yra susikrimtę ir nuliūdę, būdami egocentriški, vaikai dažniausiai pradeda jausti kaltę ir manyti, kad tai jie liūdina tėvus. Svarbu, kad tėvai su vaiku pasikalbėtų. Tačiau, pasikartosiu, vaikai ne visuomet sugeba atpažinti ir įvardyti savo jausmus. Todėl į tai, kas vyksta, mažasis šeimos narys gali reaguoti įvairiai. Vieni vaikai tampa dirglesni, prieštarauja tėvams, kiti skundžiasi galvos skausmais, pykinimu, atsisako valgyti”, - sako psichiatrė, psichoterapeutė.
Pagalba Vaikui: Kaip Atpažinti ir Palaikyti Emocijas
Tėvai neturėtų nepaisyti vaiko išsakomų skundų. Skausmas ir kiti negalavimai gali būti jo būdas išreikšti emocijas. Pokalbis su psichologu, testai, žaidimai, piešimas padeda nustatyti psichologinės bėdos priežastį ir padėti vaikui.
6 Patarimai - Kad Būtų Saugiau Reikšti Jausmus:
- Puoselėkite šiltus, supratingus, pagarbius ir vaiką palaikančius tarpusavio santykius šeimoje. Tai sukuria saugią aplinką, kurioje vaikas drąsiai gali reikšti savo jausmus.
- Vaikas yra tik vaikas, todėl jam tikrai reikia kantriai ir nuosekliai aiškinti, mokyti ir priminti. Jo gebėjimai suvokti ir valdyti emocijas dar tik formuojasi, todėl jam reikalinga nuolatinė parama ir aiškinimas.
- Vaikas gali klysti, todėl nereikia jo barti. Turėkite kantrybės, pvz., rytais neskubėkite užrišti batukų raištelių patys ir nesakykite: „Tau nuolat neišeina.“ Geriau atsikelkite keliomis minutėmis anksčiau ir vaikui palikite laiko padaryti tai pačiam. Vaikas tiesiog mokosi.
- Pripažinkite, kad vaikas turi poreikių, jo veiklą vertinkite pagarbiai. Todėl neliepkite tuoj pat viską mesti ir ateiti valgyti. Geriau jūs nueikite pas vaiką ir paklauskite, kaip sekasi, ir palikite keletą minučių žaidimui ar kitai veiklai baigti. Tada jums nereikės guostis, kad vaikas nieko nepabaigia iki galo.
- Jei energingi tėvai spaudžia lėtesnio temperamento vaiką labai skubėti, jis greičiau išsenka, nes nepajėgus spėti paskui greituolius gimdytojus. Energingesniam vaikui reikia suteikti galimybių išsikrauti. Sukilusios vaiko emocijos, arba eilinė diena rojuje su "tiodleriu" - dažnai, perlipus į trečius gyvenimo metus, šių emocingų epizodų pradeda tik daugėti (tai visiškai natūralu). Kai užkabina kokį pojūtį ar emociją, vaikas ją nagrinėja, vis susikurdamas situaciją pajautimui dar ir dar. Tai dažnai būna tiesiog kartojamas tas pats veiksmas, žaidžiama ta pati situacija po „n“ kartų iš eilės. Pirmuosius tris gyvenimo metus vaikai gyvena emocijų pasaulyje ir tik vėliau jų smegenys subręsta pakankamai, kad „įsijungtų“ loginė dalis. O mažieji tai ir daro - susikurdami situacijas tą patį jausmą išgyventi dar ir dar, bando išjausti, kas čia taip jaučiasi, kur kūne tai jaučiasi, ką aš apie tai manau ir ką su tuo daryti. Kantriai laukti, prisėsti netoliese, pasiteirauti, gal nori prisiglausti ar apsikabinti, gal reikia pagalbos. Galime ramiai įgarsinti tai, kas vyksta ir ką matome. Tik svarbu palikti vietos abejonėms - nekonstatuoti vaiko jausmų, o labiau teirautis ir klausti. Pvz.: aš matau, tu vis bandai pastatyti bokštą, o jis vis sugriūva. Matau, kad jauti stiprius jausmus, verki, surink - ar tu jautiesi nusivylęs? Galima pasidalinti ir savo pavyzdžiu - „kai aš supykstu, man padeda suspausti kumščius ir trumpai suurgzti, aš tada nurimstu“. Ilgesnė darbo diena, daugiau namų ruošos, keli filmukai, praleistas pažaidimas kartu ir, žiūrėk, jau pasiveja vaiko emocijų pliūpsnis. Tai sakydamos, kad „vaikai čia savo ožiais tik dėmesio prašosi“, mūsų močiutės ar tetos nėra jau tokios visai neteisios. Tačiau tai nėra blogas dalykas! Alethos J. Solter knygoje „Prieraišusis žaidimas“ aprašyti prieraišieji žaidimai idealiai tinka ryšiui su vaiku atkurti. Tuo pačiu padeda ir mums patiems nuimti įtampą bei pasijusti geriau. Šiuose prieraišiuosiuose žaidimuose svarbiausia daug apsikabinimų, pasimylavimų ir prisilietimų. Mes žaidžiam gaudynių, kur svarbu pagauti vienas kitą pilnu glėbiu, kartu šokam, dukra šokinėja ant sofos ir krenta, o aš ją gaudau. Du svarbūs momentai - vengti forsuoto kontakto, pvz. intensyvus kutenimas. Jei vaikas prašo sustoti - sustoti (mokykime vaiką gerbti savo kūno ribas). Niekas taip nevienija, kaip bendras tikslas. Mūsų su dukra atveju - pačių iškeptos bandelės ar sausainiai. Balandžio 16 dieną turėjome išskirtinę progą susitikti su sąmoningos tėvystės pradininke, knygų „Ašaros ir pykčio priepuoliai“ bei „Prieraišusis žaidimas“ autore dr. Aletha taip pat sutiko duoti vienintelį tokį Lietuvoje interviu Mylu.lt tinklalaidės „Pagarbi tėvystė“ epizode „031: Apie sąmoningą tėvystę tiesiai iš jos kūrėjos lūpų. Pokalbis su dr. Girdėdami tėvų kalbas apie viruso plitimą, besikeičiančią ekonominę situaciją, nuogastavimus dėl savo ir artimųjų sveikatos, vaikai gali jaustis nesaugiai, nerimauti, bijoti. Paramos vaikams centro psichologė, „Tėvų linijos“ vadovė Jūratė Baltuškienė sako, kad vaikams gali būti neaišku, kodėl jie neina į darželį ar mokyklą, o tėvai dirba namuose. Daugelis pradės ilgėtis draugų ir giminaičių, gali jaudintis dėl senelių sveikatos. Nežinomybė ir neaiškumas gali sukelti daug stiprių jausmų: baimės, bejėgiškumo, pykčio, liūdesio, nesaugumo. „Vaikai stebi suaugusius, tikrai girdi ir mato, kaip mes reaguojame į susidariusią situaciją: ką ir kaip apie tai kalbame, kaip patys jaučiamės.
- Skatinkite saviraišką. Įvairios kūrybinės veiklos gali labai padėti vaikams išreikšti susikaupusias emocijas ir padėti jaustis geriau. Tam tinka dailės, muzikos, judesio, vaizduotės žaidimų metodai. Siūlykime juos ir stebėkime, kas vaikui patinka ir padeda labiausiai.
Kaip Padėti Vaikui Suvaldyti Emocijas: Konkretūs Patarimai
Vaikų gydytoja, „Mama, aš sergu“ savininkė Indrė Plėštytė atkreipia dėmesį, kad emocinės įtampos fiziniai simptomai yra realūs ir tikri, tačiau jų kilmėje svarbų vaidmenį gali atlikti vaiko emocinė būsena. Dažniausi tokie simptomai yra:
- Pasikartojantys pilvo skausmai: Tai vienas dažniausių emocinių sutrikimų vaikams, dažnai siejamas su nerimu, baime, nesaugumo jausmu, įtampa darželyje ar mokykloje.
- Galvos skausmai: Emociškai jautrūs ar pervargę vaikai neretai skundžiasi spaudžiančiais galvos skausmais, „sunkia galva“ ar galvos skausmais dienos pabaigoje.
- Lėtiniai ar pasikartojantys peršalimo simptomai: Vaikai, patiriantys ilgalaikę emocinę įtampą, dažniau serga virusinėmis infekcijomis, ilgai kosėja ir sunkiau pasveiksta.
- Odos problemos: Emocijos yra glaudžiai susijusios su oda, todėl streso ar nerimo laikotarpiais gali paūmėti atopinis dermatitas, atsirasti bėrimai, niežulys ar paraudimai.
- Tik (nevalingi judesiai ar garsai): Tik laikomi viena ryškiausių emocinio krūvio išraiškų vaikystėje. „Jie gali pasireikšti mirksėjimu, veido trūkčiojimais, pečių kilnojimu, koščiojimu ar įvairiais kitais garsais“, - pastebi vaikų gydytoja.
- Miego sutrikimai: Emocinis jautrumas vaikams dažnai pasireiškia sunkesniu užmigimu, dažnais prabudimais ar naktiniais košmarais.
- Naktinis šlapinimasis (enurezė): Naktinis šlapinimasis dažnai turi emocinių veiksnių, ypač jei sutampa su gyvenimo pokyčiais - darželio ar mokyklos pradžia, šeimos pagausėjimu ar kitais reikšmingais įvykiais.
Kalbant apie emocijų veikiamus simptomus, svarbiausia ne ieškoti kaltės, o stengtis suprasti, ką vaikas išgyvena. Visiems vaikams, kaip ir suaugusiems, pasitaiko sunkių akimirkų, kai tinkamai, ramiai elgtis tampa pernelyg sunku, užplūsta stiprios, sunkiai suvaldomos emocijos. Kai kuriems vaikams tokių akimirkų būna ženkliai daugiau nei kitiems. Tuomet apie juos girdime ar net patiems išsprūsta tokie ir panašūs apibūdinimai: „jis manipuliuoja, kad gautų, ko nori“, „nevaldo savo emocijų“, „lyg iš niekur nieko užsižiebė“, „juo negalima pasitikėti, jis visada taip elgiasi“. Kai kuriems iš jų netgi gali būti diagnozuojami emocijų ar elgesio sutrikimai. Tačiau nei minėti apibūdinimai, nei diagnozė greičiausiai nepadės suvaldyti vaiko elgesio ar padės jam valdytis pačiam. Tad ką daryti?
Žvelkime Giliau, Nei Elgesys
Pirmiausia, bendrauti su vaiku svarbu nusiteikus empatiškai. Supraskime, kad už kiekvieno elgesio slypi gilesni jausmai, išgyvenimai ir poreikiai. Parodykime, kad jie mums rūpi ir į juos žiūrime rimtai, skirkime pilną savo dėmesį, kai vaikas ima dalytis išgyvenimais, o susidūrę su iššūkių keliančiu elgesiu visuomet klauskime savęs, su kokiu jausmu visa tai susiję ir, jei pavyksta, įvardykime tą jausmą ir vaikui.
Aiškiai Išsakykime, Kokio Elgesio Tikimės
Vaikai saugiau ir ramiau jaučiasi, kai gerai supranta, ko iš jų tikimės, kokios yra elgesio taisyklės. Pasistenkime kalbėti konkrečiai ir, pavyzdžiui, vietoje „gražiai elkis“ pasakykime tiksliai, ko norime: „kai kitas kalba - klausome“, „patalpą paliekame tokią, kokią radome, vadinasi, turim susitvarkyti“ ir panašiai. Kuo aiškesnės ir pastovesnės taisyklės, tuo ramiau vaikai jaučiasi ir elgiasi.
Taip pat svarbu nekelti perteklinių reikalavimų, ypač jei vaikas emociškai jautrus. Tad prieš išsakydami savo prašymą ar reikalavimą, pirmiausia paklauskime savęs, ar tikrai jis šiuo metu būtinas? Kas atsitiks, jei vaikas ir toliau elgsis taip, kaip man nepatinka? Jei elgesys nekelia pavojaus jam pačiam, kitiems, nėra gadinami daiktai ir nepažeidžiamos niekieno teisės - galbūt verta atsipalaiduoti ir šio elgesio nestabdyti?
Tikėkime Vaiko Geranoriškumu
Kiekvienam vaikui svarbu turėti žmogų, kuris tiki jo geranoriškumu, tad nuolat priminkime sau, kad vaikai, kai tik gali, elgiasi gerai. Tai reiškia, kad, pasirodžius netinkamam elgesiui (rėkimui, muštynėms, melui ar kt.), vaikas susidūrė su reikalavimais, kurie jam per aukšti. Pavyzdžiui, galbūt jam šiuo metu per sunku pralaimėti? Gal sunku palaukti norimo dalyko? Galbūt sunku išbūti su savo pykčiu ar nusivylimu? Jei jis ėmė blogai elgtis ir mus supykdė, išvedė iš kantrybės - būkime tikri, kad jam dabar daug sunkiau nei mums. Tokiomis akimirkomis svarbu sau priminti, kad meilės ir palaikymo vaikui labiausiai reikia tada, kai atrodo, kad jis to nusipelnė mažiausiai.
Į Sunkias Situacijas Reaguokime Ramybe ir Ryšiu
Jei jau ištiko vaiko emocijų protrūkis, geriausia, ką galime padaryti - išlikti ramūs ir neatstumti vaiko. Emocijų įkarštyje jis mūsų protingų patarimų tikrai negirdės, o mūsų pyktis ar atstūmimas tik paaštrins situaciją, tad svarbu nemoralizuoti, nešaukti, neišvaryti vaiko, o tiesiog kantriai būti šalia, jei vaikas nori - apsikabinti, palaikyti akių kontaktą, leisti vaikui „išleisti“ susikaupusią emociją. Tik būdami šalia, išlaikydami ramybę ir priimdami vaiko jausmus, juos įvardydami, padėsime jam pačiam išmokti tvarkytis su stipriais jausmais.
Taisykime Elgesį, O Ne Jausmus
Tiesa, netinkamą elgesį stabdyti vis tiek svarbu - jei vaikas mušasi, mėto daiktus ar pan., įvardykime, kad pykti, liūdėti, pavydėti jis gali, bet mėtyti daiktų, muštis - ne, nes tai nesaugu. Pasiūlykime, kokiais kitais saugiais būdais jis gali išsilieti. Kartais tokį pokalbį reikia atidėti iki kol jūs su vaiku būsite ramūs, tačiau įkarščio situacijoje svarbu ramiai, tačiau tvirtai sustabdyti nesaugų elgesį.
Padėkime Vaikui Išsiugdyti Trūkstamus Įgūdžius
Būdami ramūs apgalvokime, kas sunku būtent šiam vaikui ir kaip galime jam padėti ugdytis trūkstamą įgūdį. Pavyzdžiui, galbūt vaiką visuomet ištinka pyktis, kai reikia nutraukti jam patinkančią veiklą? Labai padėti gali iš anksto vaiką įspėti, kad laikas eina į pabaigą, duoti jam laiko užbaigti savo mėgstamą veiklą (juk mes irgi nenorėtume išjungti serialo likus tik 2 minutėms iki serijos pabaigos?). Galbūt jam sunku pralaimėti? Galima savo pavyzdžiu rodyti, kad ir pralaimėjus galima pasidžiaugti smagiai praleistu laiku, o kitą kartą tikėtis, kad pavyks geriau. O galbūt vaikui patyrus nesėkmę padės tiesiog pagirti už pastangas ar priminti tuos kartus, kai labiau pasisekė?
Padėkime Jaustis Geriau
Vaikai elgiasi geriau, kai jaučiasi geriau, o tam labai svarbu, kad jie jaustųsi mums svarbūs ir įdomūs. Domėkimės, kaip vaikas jaučiasi, kaip jam sekasi, rimtai priimkime jo išsakomus rūpesčius, įsitraukime į jo siūlomą veiklą. Svarbu ne tik būti su vaiku tame pačiame kambaryje, bet ir skirti jam savo dėmesį, galbūt pabandyti įsivaizduoti save to vaiko vietoje. Kiekvienas iš mūsų nori būti suprastas ir priimtas.
Stiprinkime Vaiko Savivertę
Vaikai, turintys elgesio ar emocijų sunkumų, ypač dažnai sulaukia suaugusiųjų kritikos ir nepasitenkinimo, pastabų. Kartais tai tikrai neišvengiama, tačiau liūdnoji dalis yra ta, kad tuomet vaikas ima vis prasčiau save vertinti ir jau pats nebetenka vilties, kad gali kažkada suaugusiems įtikti, ima jaustis tiesiog blogas. O patikti suaugusiems ir jaustis geri nori visi vaikai! Tad būtina galvoti, už ką galima pagirti kiekvieną, net ir itin nepaklusnų vaiką. Pagyrimas turi būti su aiškia žinute, ką vaikas daro gerai - galbūt jis įdomiai, kūrybiškai išsprendė problemą, galbūt jis pasielgė drąsiai arba draugiškai? Galbūt kažkuo stengėsi pagelbėti? Galbūt turi atkaklumo, kantrybės vis bandyti kažką iš naujo? Pastebėkime ir įvardykime!
Parengė psichologė Ieva Marija Jovarauskaitė. Vilniaus miesto savivaldybės finansuojama priemonė visuomenės sveikatinimo srityje „Pakopa po pakopos - socialinių emocinių gebėjimų ugdymas elgesio ir emocijų sutrikimus turintiems vaikams” 2024 05 28 Nr.