Išeivijos vaikų lietuvių kalbos iššūkis: „Dangus blue“ prieš „mėlynas dangus“
Viena aktualiausių XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios emigracijos temų - kaip išlaikyti lietuvybę tarp vaikų, gimusių ir augančių ne Lietuvoje. Išeivijos konferencijose nuolat diskutuojama, kaip motyvuoti vaikus, augančius nelietuviškoje aplinkoje, mokytis lietuviškai. Ši problema aktuali nuo „dipukų“ laikų - ne Lietuvoje augantys vaikai visais laikais nenorėdavo papildomai mokytis lietuvių kalbos ir su tėvais kalbėtis lietuviškai. Jiems nelengva suprasti, kodėl savaitgalį, kai jų angliškai kalbantys draugai poilsiauja, jie turi važiuoti į šeštadieninę lietuvių kalbos mokyklėlę arba kodėl su tėvais, kurie moka ir angliškai, ir lietuviškai, reikia kalbėtis sunkia lietuvių kalba. Pavyzdžiui, penkiametis Adomas, kurio tėvai gyvena JAV, kartais tėvui sakydavo „mėlynas dangus“, tačiau vėliau vis tiek pridurdavo: „dangus blue“. Jam lengviau ištarti trumpą anglišką „blue“ negu triskiemenį lietuvišką „mėlynas“. Ši situacija atspindi platesnę problemą: vaikams atrodo, kad lietuvių kalba yra mamos ir tėčio kalba, o jų kalba - anglų.
Istorija, nutikusi lietuvių šeimai Meksikoje, iliustruoja šią kalbinę ir kultūrinę atskirtį. Vaikas, girdėdamas, kad mama su lietuve viešnia kalbasi jam nesuprantama kalba, atvažiavęs į Lietuvą ir išgirdęs, kad čia visi kalba taip pat, pareiškė: „Mamyte, čia visi kalbasi moterų kalba.“ Tai rodo, kaip vaikai interpretuoja aplinką ir kalbą, remdamiesi savo patirtimi ir supratimu.
Tik didelis tėvų užsispyrimas ir atkaklumas padeda lietuvybei gyvuoti ir išlikti užsienyje. Tačiau šiais laikais vaikui argumentuoti, kodėl jam reikalinga lietuvių kalba, tampa vis sudėtingiau.
Dvikalbės knygos kaip tiltas tarp kultūrų ir kartų
Daugiau nei dešimt metų JAV, Los Andžele, gyvenanti autorė, susidūrusi su dvikalbystės realijomis, panorėjo sukurti knygelę, kuri padėtų vaikams mokytis anglų ir lietuvių kalbų. Ji mato, su kokiomis problemomis susiduria vaikai, kurių tėvai - lietuviai, bet jie laiką leidžia, mokosi ir draugauja su anglakalbiais vaikais, arba šeimoje vienas iš tėvų yra lietuvis, o kitas - kitos tautybės. Ši knygelė emigrantų vaikams padeda nepamiršti tėvų ir senelių kalbos. Skaitant knygelę, vartant iliustracijas, lengviau mokytis. Autorės intencija - kad vakarais knygą vaikams galėtų skaityti ir mama, ir tėtis, nors jie ir kalba skirtingomis kalbomis, taip pat kad į skaitymo procesą būtų įtraukti seneliai. Juk neretai seneliai nebesusikalba su svetur gyvenančiais anūkais. Todėl autorė drąsiai sako, kad dvikalbė knygelė jungia ne tik šalis, bet ir šeimas. Knyga - vertybinė jungtis, suteikianti galimybę bendrauti skaitant. Dar viena knygelės misija - padėti anglų kalbos mokytis lietuviams vaikams. Mokslininkai seniai įrodė, kad naujos kalbos žodžiai lengviau įsimenami dainuojant, skaitant pasakas su paveikslėliais, žaidžiant.
„Nėjus ir Amadėjus“: pasaka apie meilę, draugystę ir vertybes
Knygos „Nėjus ir Amadėjus“ (angl. „Neo & Amadeo“) idėja kilo netradiciškai. Kartą JAV autorė buvo pakviesta į septynmečių sesutės ir broliuko gimtadienį. Tie vaikai turėjo viską, jokiomis dovanomis jų nenustebinsi. Autorė nusprendė juos pasveikinti netradiciškai - sukurti trumpą pasaką. Visą laiką piešdama, dažnai savo piešiniuose vaizduojanti mistines būtybes, angelus, ji parašė dviejų angelų (o juk vaikai - tai angelai) istoriją ant savo piešto atviruko ir padovanojo. Matydama, kad trumputė pasaka juos labai pradžiugino ir sudomino, vėliau, susilaukusi pirmojo sūnaus Adomo, o dabar ir antrojo Matuko, geriau pajutusi vaikų pasaulį, ji šį tekstą po truputį virto edukacine pasaka dviem kalbomis, kuriai iliustracijas piešė pati.
Angelų vardai Nėjus ir Amadėjus pasirinkti neatsitiktinai. Norėta, kad jie sietųsi su žmogaus ir Dievo meile, su artimu savo. Amadeo (Amadėjus) lotyniškai reiškia „Dievo meilėje“, „meilės angelas“, knygelėje jis yra meilės angelas. Neo (Nėjus) lotyniškai reiškia „naujas“, knygelėje jis yra draugystės angelas. Autorėi patiko šios vardo reikšmės ir jos tiko pradėti naują dviejų angelų Nėjaus ir Amadėjaus gyvenimą knygelėje. Numačiusi ir praktiškąją pusę, stengtasi, kad angelų vardai būtų lengvai tariami abiem kalbomis, kad vaikas, kuris dar netaria „r“ ar „ž“ raidžių, visgi galėtų lengvai ištarti ir įsiminti šiuos vardus.
Edukacinė knygelės mintis: vertybės ir kalbos mokymasis
Knygelėje akcentuojami labai paprasti, bet dažnai pamirštami dalykai - vertinti savo artimus, esančius šalia. Siekiama parodyti, kad ir vaikų, ir suaugusiųjų gyvenime būna linksmų ir liūdnų dienų, bet nereikia to bijoti. Už pilkų debesų visad yra šviesus dangus. Pastebėti mažus dalykus kasdienybėje - kad ir gražią snaigę savo delne. Ne viskas, ką perkame, suteikia džiaugsmo. Lietuvos ilgesys ir pati pasąmonė sukūrė Gražiąją šalį, kurioje lyja ir sninga nuostabaus grožio snaigėmis. Tą pamirštame ir mes, suaugusieji, todėl norima, kad ši knygelė taptų, kaip sako amerikiečiai, „coffetablebook“ - stalo knyga, kuri visada būtų šalia ir primintų apie tikrąjį džiaugsmą. Juk diena gali nusispalvinti gražiomis spalvomis vien todėl, kad turi rūpestingus mamą ir tėtį, senelius.
Praktiškioji knygelės pusė - mokytis anglų ir lietuvių kalbų. Joje yra žaismingai pateiktas žodynėlis, kuris padės vaikams lengvai įsiminti naujus žodžius.
Nors rašydama apie tai autorė negalvojo, tačiau pasąmonė galinga - ji pati atrenka svarbius dalykus. Pasąmonėje vis tiek „įrašytas“ Lietuvos ilgesys ir pati pasąmonė sukūrė Gražiąją šalį, kurioje lyja ir sninga nuostabaus grožio snaigėmis. Lietuva autorei visada bus gražiausia šalis - jos tėvų ir jos vaikystės žemė. Todėl, nors kai kurie skaitytojai nusprendė, kad Gražioji šalis - tai Lietuva, o Karštoji - JAV valstija Kalifornija, kur dabar su šeima ir gyvena, autorė palieka tai interpretuoti skaitytojams.
Jei vaikams, jų tėvams ir seneliams patiks pasaka apie Nėjų ir Amadėjų, istorija bus tęsiama. Skaitytojai galės sekti angelų istoriją, kartu su jais mokytis amžinųjų vertybių, kurios svarbios visoms kartoms - meilė, supratimas, pagalba, mokėjimas dalintis, mokėjimas kartu džiaugtis ir liūdėti.
Emigracijos istorija ir lietuvybės išlaikymas JAV
Istorija apie aštuoniolikmetį, kuris mandagiai palaiko nereikšmingą pokalbį, padėdamas sukrauti gėles į mašiną, ir paklausinėja, kur jos bus sodinamos, bei sako, kad turėtų gražiai atrodyti, atskleidžia tam tikrą Amerikos visuomenės bruožą. Tikima, kad „turčiukas iš privačios mokyklos“, nes aštuoniolikmečiai retai vairuoja Tahoe ir būna tokie mandagūs. Kai pasiteiraujama, „Where are you from?“, ir paaiškėja, kad vaikinas turi lietuviškų šaknų, tai sukelia nuostabą. Nors amerikiečiai dažnai teigia turintys lietuvių draugų, močiučių ar senelių iš solidarumo, šiuo atveju berniukas tikrai žino savo lietuvišką kilmę. Amerikiečiai visada pasiruošę neužsikirsdami atraportuoti, kad jie yra aštuntadaliu, ketvirtadaliu ar šeštadaliu airiai, vokiečiai, italai, čerokių indėnai, anglai ir tt.
Istorijos pasakoja apie partizanus (aspiruodami „p“ - „phartizanai“) taip gyvai, tarsi dar teberūktų dūmai virš jų kūrentų laužaviečių. Jie myli Lietuvą - svajonę, idealą, pasaką. JAV gimę vaikai ir anūkai kalba laužyta, bet lietuvių kalba, kurie irgi pasakoja apie partizanus tarsi būtų ką tik kartu su jais sėdėję miške. Kai kurios „dipukų“ anūkės išmoko lietuviškai savo vyrus amerikiečius, kad būtų lengviau perduoti lietuvių kalbą vaikams. Trečia - „trečabangininkai“. Jie niekada nekalba apie partizanus. Ant mašinų klijuojasi lipdukus su „LT“, renkasi į barus žiūrėti svarbesnių krepšinio varžybų, kuriose žaidžia lietuviai. Kai kurie skaito vaikams knygutes apie Joniuką ir moko „Jurgeli, meistreli“, kiti namuose tarpusavyje kalba laužyta anglų kalba, kad vaikai lengviau ir greičiau asimiliuotųsi.
Nors išeiviai stengiasi neišsiskirti iš amerikiečių, juos visada atpažinsi, nes jie nežinos „The Brady Bunch“ ir „The Cosby Show“ herojų vardų, neatsimins, kada pirmą kart žaidė su Mr. Potato Head (nes niekad nebus su ja žaidę). Juos išduos akcentas, ir tai, kad jie nežinos, kas yra „touchdown‘as“ ir nesikraustys iš proto dėl amerikietiško futbolo ir beisbolo. Tuo tarpu emigrantų vaikai niekuo neišsiskiria iš amerikiečių ir yra laisvi nuo sentimentų Lietuvai.
Kuo jie save vadins: amerikiečiais ar lietuviais? Lietuvių ar anglų kalba jiems bus artimesnė? Kokią vietą jų gyvenime užims Lietuva? Jie sirgs už krepšinį ar beisbolą?
JAV emigrantai visada turėjo balsą - už juos kalbėjo bajorų galvų ir kaukų lininėm kelnytėm ieškantis A. Škėma, rūpintojėlių ir prarastos Tėvynės ilgesį eiliuojantys žemininkai… Šiandien emigrantai patys aiškinasi savo santykius su Lietuva laikraščių, žurnalų ir portalų skyreliuose „Užsienio lietuviai“. Vieninteliai neišgirsti užsienio lietuviai yra vaikai. Daiva Markelis yra unikali autorė būtent todėl, kad ji atstovauja tuos bebalsius emigrantų vaikus, įstrigusius tarp tėvų Lietuvos ir realybės - Amerikos. Knygoje „White Field, Black Sheep“ ji sąžiningai, nesigėdydama, nesislapstydama ir neidealizuodama, žaismingai ir skaidriai su pavienė minorine nata „sugroja“ savo vaikystę, prabėgusią JAV emigrantų iš Lietuvos („dipukų“) šeimoje. Autorė gimė Čikagoje, tačiau jos pirmoji kalba buvo lietuvių, ji buvo auklėjama lietuviškoje aplinkoje, tad ir jos patirtis yra panaši į daugelio dabartinių emigrantų vaikų.
„Daugumos mano klasiokų vardai vėliau taps kliūčių ruožais mano būsimiems mokytojams: Danutė Brusokas ir Danutė Vyšniauskas, Arvydas Jašmantas ir Audrius Baltaragis, ir Arūnas Baltrušaitis“. Kai kurių vardai buvo supaprastinti per vedybas su žmonėmis iš „kitų genčių“.
„Neatsimenu, kaip perėjau nuo lietuvių kalbos prie anglų. Namuose mano tėvai kalbėjo su manimi ir mano seseria lietuviškai. Liepos 4-tąją mes niekada nekepdavom hamburgerių ir nežiūrėdavom paradų. Vasario 16-toji buvo mūsų nepriklausomybės diena. Atėjo ta diena - „per anksti“, - būtų pasakiusi mama, - kai anglų kalba laimėjo kovą dėl lingvistinio viešpatavimo. Anglų kalba atrodė aiški ir paprasta, lanksti kaip spyruoklė. Rašybos klaidos, iš kurių juokdavo mano motina: „cheez“ vietoj „cheese“, tik dar kartą įrodė anglų kalbos pranašumą prieš lietuvių, pabrėžė jos paprastumą, drąsą ir žaismingumą. Lietuviški sakiniai be perstojo vinguriavo ir sukinėjosi tarsi miško takeliai, galiausiai atvesdami einantįjį į tą pačią vietą, iš kurios jis ir išėjo.“
Emigracijos bangos ir lietuvių bendruomenių formavimasis JAV
Lietuvių emigracija į JAV prasidėjo dar XIX amžiuje, o jos priežastys buvo įvairios: ekonominės, socialinės ir politinės. Tuo metu Lietuvą valdė Rusijos imperija, didžioji dalis etninių lietuvių buvo baudžiauninkai. Pramonės plėtra šalyje buvo menka, darbo vietų, nesusijusių su žemės ūkiu, trūko, o valstybinės darbo vietos buvo skirtos tik rusams. Dauguma įmonių priklausė nelietuviams, kurie pirmenybę teikė savo tautinių grupių žmonėms. Pagrindinės emigracijos priežastys buvo šios: (1) užsidirbti pinigų (tiems, kurie nepaveldėjo žemės), (2) išvengti kariuomenės ir (3) išvengti persekiojimo.
Iš Lietuvos XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje išvyko apie 700 000 žmonių. Dauguma (apie 350 000) emigravo į JAV: Vidurio Atlanto, Didžiųjų ežerų (Great Lakes) ir Naujosios Anglijos pramoninius miestus, Pensilvanijos (Pennsylvania) ir Ilinojaus (Illinois) kalnakasybos rajonus. 1915 m. daugiausia Amerikos lietuvių gyveno Pensilvanijos (27,7%), Ilinojaus (18,7%), Niujorko (New York) (15%) ir Masačusetso (Massachusetts) valstijose (14,7%). Dvi pagrindinės lietuvių gyvenamosios vietos buvo Čikaga ir jos apylinkės bei Pensilvanijos angliakasių regionas, kiekvienoje šių zonų gyveno po ~100 000 Amerikos lietuvių.
Emigracija į Ameriką tuo metu buvo praktiškai neribojama, tačiau ji buvo brangus ir sudėtingas dalykas. Kadangi tiesioginių laivybos kelių iš Lietuvos į Ameriką nebuvo, emigrantai pirmiausia turėjo pasiekti didžiuosius Europos uostus. Valstiečiams, kurių dauguma buvo neraštingi ir nemokėjo vakariečių kalbų, tai buvo nelengva užduotis. Kelionė buvo ilga, varginanti, pavojinga daugiapakopė kelionė: pėsčiom iki artimiausio miestelio, paskui vežimais su daugybe persėdimų iki kokio Vokietijos uosto, iš ten laivu: iki kokių 1875 m. burlaiviu (kelionė trukdavo mėnesius ir dalis mirdavo pakeliui), vėliau jau garlaiviu. Atėjus XX a. pradžiai, emigracija vis paprastėjo, Lietuvą ir aplinkines šalis išvagojo geležinkeliai, daugėjo laivų linijų, buvo net parduodami „emigracijos paketai“.
Beveik pusei emigrantų 1908-1914 m. Lietuvių bažnyčios JAV pažymėtos raudonai. Beveik visas jas pastatė pirmoji banga. Nemažas skaičius (apie 330 000) išvyko į kitas Rusijos imperijos sritis, daugiausia pramonės ir švietimo centrus, tokius kaip Sankt Peterburgas, Ryga, Varšuva, Kyjivas ir Odesa. Iš jų apie 100 000 išvyko į dabartinę Latviją. Mažuma atsidūrė kaimuose, kur juos viliojo pigi žemė. Per Niujorko Eliso salos imigrantų registracijos rūmus praėjo dauguma į Ameriką prieškariu atvykusių lietuvių. Taip pat apie 10 000 lietuvių emigravo į Vokietiją, tačiau tiksliai paskaičiuoti sunku, nes juos sunku atriboti nuo Vokietijoje per amžius gyvenusių mažlietuvių bei nuo „sezoninių migrantų“. Kadangi Vokietijai priklausė Karaliaučiaus kraštas, kuris buvo visai šalia Lietuvos, būdavo populiaru keliauti ten 10,5 mėn., užsidirbus grįžti į Lietuvą - ir dažnai po 1,5 mėn.
Dauguma jų dirbo pramonėje ir kasyklose. Po darbų jie būrėsi į bendruomenes. Kiekviename „laisvame“ mieste, kuriame gyveno daugiau lietuvių (beveik visi jie buvo JAV), jie pastatydavo lietuvišką bažnyčią, kuri tapdavo bendruomenės traukos centru. Bažnyčioje ar kituose lietuvių parapijų pastatuose paprastai būdavo ir renginių salės, skirtos pasaulietinei, tautinei veiklai, taip pat mokyklos emigrantų vaikams, kuriose dirbo lietuvės vienuolės, prižiūrėdavusios ir ligonius bei našles. Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia Čikagos skerdyklų rajone - viena didžiausių lietuvių bažnyčių Amerikoje. Aplink kiekvieną lietuvišką bažnyčią susiformuodavo lietuviškas rajonas, nes lietuviai stengdavosi apsigyventi ten, iš kur galėtų nesunkiai patekti į bažnyčioje vykstančius lietuviškus renginius ir mišias. 1910 m. Šiuose rajonuose buvo ir didelė lietuviškų prekių pasiūla.
Pirmosios bangos indėlis į lietuvių kultūrą ir tapatybę
Santykinė šalies gerovė ir didelė laisvė leido pirmajai lietuvių emigrantų bangai nuveikti tai, kas buvo neįmanoma tuometinėje Rusijos valdomoje Lietuvoje: jie išleido pirmąjį pasaulyje romaną lietuvių kalba, leido tuo metu pasaulyje didžiausio tiražo lietuvišką laikraštį. Jie pirmieji susibūrė į lietuviškai vaidinusias teatro trupes, įkūrė vienus pirmųjų lietuviškų orkestrų ir, pasinaudoję Amerikos technologine pažanga, išleido pirmuosius lietuviškos muzikos įrašus. Tokios technologijos, kaip fotografija, kinas ar pianola, ten buvo kur kas labiau paplitusios nei Lietuvoje, todėl atitinkamų istorinių dokumentų apie to meto lietuvių bendruomenes JAV išliko daugiau nei apie pačią Lietuvą.
Tuometinėje Lietuvoje beveik visi lietuviai buvo religingi (apie 90 proc. jų buvo katalikai, 10 proc. liuteronai). Tačiau emigracijoje, dirbdami naujose darbovietėse, kai kurie jų susipažino su radikaliomis kairiųjų idėjomis. Iki 10 proc. pirmosios bangos lietuvių galėjo prisijungti prie kairiųjų judėjimų, atsisakyti religijos. Ateistais tapę lietuviai steigdavo lietuviškas draugijas ar klubus, dažnai kaip alternatyvą lietuviškoms parapijoms, pasistatydavo lietuvių klubų rūmus (Lietuvių sales). Jose vykdavo tik pasaulietinė veikla. Kadangi ateistų skaičius buvo mažesnis, tokios pasaulietinės draugijos veikė tik didesnėse bendruomenėse, paprastai jų rūmai buvo mažesni už ten veikusias bažnyčias. Be kairiųjų, socialistinių lietuvių draugijų, buvo ir tautininkų lietuvių draugijų, kurių nariai, nors ir neneigė religijos, tautybę laikė svarbesne už religiją. Jie nemėgo Romos Katalikų Bažnyčios tarptautiškumo bei to, kad lietuvių pastatytos bažnyčios oficialiai būdavo valdomos nelietuvių vyskupų. Grand Rapidso (Grand Rapids) Vytauto Kareivio pagalbos draugijos nariai pozuoja su uniformomis prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
Kitas svarbus lietuvių susiskaldymas, atkeliavęs dar iš Lietuvos, buvo į „lietuvintojus“ ir „polonizuotojus“ (oponentų vadinamus litvomanais ir lenkomanais). Ilgus šimtmečius lietuvių kalba ir kultūra pačioje Lietuvoje buvo laikomos žemesnio statuso nei lenkų; lietuviškai lietuviai daugiausiai kalbėdavo tik sus savo artimaisiais. Tačiau XIX a. pabaigoje Lietuvoje prasidėjus tautiniam atgimimui, vis daugiau lietuvių užsibrėžė tikslą vartoti lietuvių kalbą visose Lietuvos gyvenimo srityse, įskaitant kultūrą, mokslą, religiją, literatūrą. Tai turėjo atgarsių ir Amerikoje, kur dar 1870-1880 m. imigravę lietuviai ir lenkai dažnai steigė bendras parapijas, o jose pagrindinė kalba buvo lenkų. Lietuvių tautiniam atgimimui įsisiūbavus, ne vienu atveju lietuviai atsiskyrė nuo lenkų įsteigdami lietuviškas parapijas (1890 m. ir vėliau), o tai kartais sukeldavo aršius konfliktus dėl kadaise turėto bendro turto. Tokiam „lietuvinimui“ priešinosi itin mažas Amerikos lietuvių skaičius.
Kai Lietuvoje vyravo tokia daugiakalbystė, buvo įprasta versti savo vardą, kaip ir bet kurį kitą žodį į kitą kalbą, pvz., kalbant lenkiškai save vadinti Michał, o lietuviškai - Mykolu. Be to, tuo metu rašytinė lietuvių kalba dar nebuvo standartizuota. Todėl atsidūrus emigracijoje, net ir giminaičiai dažnai pasirinkdavo labai skirtingas pavardes: vieni išlaikė lietuvišką formą (įvairia rašyba), kiti - lenkišką, treti bandė prisitaikyti prie amerikietiškos aplinkos. Kai kurias pavardes Amerikos valdininkai išgirdo ir užrašė neteisingai (dauguma pirmosios bangos atstovų buvo neraštingi, patys negalėjo užrašyti savo pavardžių). Bočkauskų šeimos kapai Mahanoi Sityje puikiai iliustruoja atskirtį tarp to laikmečio polonizuotojų ir lietuvintojų.
Siekiant socialinės apsaugos, lietuviai steigė lietuviškas draudimo bendrijas. Mirštant vis daugiau lietuvių, lietuvių parapijos ir kai kurios lietuvių draugijos įgijo žemės sklypų, kuriuose įkūrė lietuvių kapines, kad ir po mirties lietuviai būtų vieni šalia kitų. Amerikos lietuvių kapinių žemėlapis. Atsižvelgiant į tai, kad didžioji dalis jų gyvenimo prabėgo lietuvių bendruomenėse, kad daugelis lietuvių emigrantų taip ir neišmoko anglų ar kitų kalbų ar natūralizavosi, ir gyvendami emigracijoje jie dažnai susituokdavo su kitais lietuviais, kūrė lietuviškas šeimas. Kadangi iš pradžių emigravo daugiau vyrų nei moterų, buvo įprasta, kad savo žmonas, mylimąsias jie pasikviesdavo iš Lietuvos. Detroito lietuvių salė (klubo rūmai).
Tam tikra dalis prieškario lietuvių emigrantų, ieškodami geresnių ekonominių galimybių, emigruodavo dar kartą. Emigravusieji į kitas nei JAV šalis, palaipsniui persikėlė į JAV. Pačiose JAV vyko kėlimasis iš kalnakasybos miestelių į naujus pramonės centrus, pvz., Aukštutinį Niujorką, Detroitą. Daugelis Amerikos lietuvių siųsdavo pinigus į Lietuvą, remdami ten gyvenančius giminaičius. Kai apie 1914 m. Lietuvos nepriklausomybė ėmė atrodyti reali, lietuviai emigrantai pradėjo finansiškai remti nepriklausomybės šalininkų veiklą. 1918 m. Lietuvai tapus nepriklausoma, jie ėmė investuoti Lietuvoje. Maždaug trečdalis Amerikos lietuvių sugrįžo į Lietuvą, dažnai už JAV uždirbtus pinigus tėvynėje įsigydami žemės. Toks emigrantų „sugrįžimas“ pasiekė piką po 1918 m. Protestas dėl Lietuvos nepriklausomybės JAV, XX a.
Iš tų, kurie į Lietuvą visam laikui negrįžo, tėvynę aplankė vos vienas kitas. Galbūt jie būtų norėję tai padaryti, tačiau tuo metu kelionė per Atlantą trukdavo savaites, be to, kainavo ne vieną mėnesio atlyginimą. Tuometinę kelionę į Lietuvą laiko ir išlaidų požiūriu šiandien būtų galima palyginti su kelių mėnesių trukmės kruizu aplink pasaulį. Tačiau net dažnas tų, kas niekada nebepastatė kojos ant Lietuvos žemės, jautėsi įkvėptas Lietuvos nepriklausomybės - tarpukariu pastatytos Amerikos lietuvių bažnyčios, namai būdavo išdabinti daugiau lietuviškų simbolių nei kada seniau. Tačiau nauji lietuviai tas bendruomenes papildė vis rečiau - JAV valdžios ribojimai „nukirto“ migracijos srautus ir 1930 m.
Nykstantys ryšiai ir dvikalbystės nauda
Ypatingas atvejis - mažumos. Lenkai, žydai ar vokiečiai, kurie emigravo iš Lietuvos šiuo laikotarpiu, save laikė ne lietuviais, o žydais, lenkais ar vokiečiais (pvz., jie vadino save Amerikos žydais, Amerikos lenkais, Amerikos vokiečiais, bet ne Amerikos lietuviais). Todėl jie nesijungė į lietuvių bendruomenes ar organizacijas, o integravosi į platesnes lenkų, žydų ar vokiečių bendruomenes, organizacijas savo regione. Šiaip ar taip, prieškario Lietuvos tautinės mažumos lietuviškai paprastai nekalbėjo, neišmanė lietuvių kultūros, gyveno atskirą, kitokį gyvenimą nei etninė lietuvių dauguma.
Ypatingas atvejis: emigracija į kitus Rusijos imperijos miestus. Į kitus Rusijos imperijos miestus (Ryga, Sankt Peterburgas, Tbilisis, Kyjivas, Varšuva) emigravę lietuviai taip pat steigė verslus ir organizacijas. Bažnyčių ar klubų rūmų nestatė dėl kelių priežasčių: (1) tokią veiklą ribojo diskriminacinė Rusijos imperijos politika; (2) jų pajamos buvo mažesnės; (3) dažnu atveju, užsidirbę pinigų arba įgiję išsilavinimą, jie planavo grįžti Lietuvon. Iš tiesų, beveik visi tuo metu į kitus Rusijos valdomus kraštus emigravę lietuviai po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. ir sugrįžo į Lietuvą. Lietuvių bendruomenės Rusijoje ar Sakartvele praktiškai išnyko, lietuvių Latvijoje sumažėjo dviem trečdaliais. 1920-1922 m. įvykusi sovietų revoliucija gyvenimą Rusijos Imperijoje pavertė beveik neįmanomu (skurdas, badmečiai ir t.t.), tad lietuviai iš Rusijos Imperijos valdžioje likusių žemių labai noriai naudojosi tarpukario Lietuvos suteikta galimybe persikelti gyventi ten ir gauti pilietybę (iš 250 000 Rusijos lietuvių 1918-1921 m.
Skirtingai nei Vakaruose, kur beveik visi lietuviai emigrantai buvo darbininkai, į Rusijos Imperijos miestus kėlėsi ir lietuvių inteligentai. Taip atsitiko todėl, kad Rusijai uždarius Vilniaus universitetą (1832 m.), Lietuva liko be aukštojo mokslo galimybių, o artimiausi universitetai buvo tokiose vietose kaip Sankt Peterburgas ar Kyjivas. Su tėvais jie eidavo į lietuvių kunigų mišias lietuviškoje bažnyčioje, lankė lietuviškas parapines mokyklas. Dažnai apylinkėje buvo pakankamai lietuvių, kad būtų pilna lietuviškai kalbančių draugų. Dažnai jie tuokdavosi su kitais lietuviais, nes dėl uždaro socialinio gyvenimo tikimybė įsimylėti nelietuvę merginą ar nelietuvį vaikiną buvo mažesnė. Nepaisant to, lietuvių bendruomenės pamažu silpo. Vaikai, augę mažiau lietuviškose vietovėse, lankę nelietuviškas mokyklas, dažnai integruodavosi į nelietuviškai kalbančią bendruomenę; neretai iš jų net buvo tyčiojamasi dėl to, kad jie kalbėjo lietuviškai. Pasitaikė ir tokių Amerikos lietuvių, kurie stengėsi su savo vaikais kalbėti angliškai, manydami, kad tai jiems išeis į naudą, ypač mažiau lietuviškose vietovėse. Masyvios lietuvių bažnyčios, tokios kaip Šv. Iki Antrojo pasaulinio karo daugelis lietuvių bažnyčių mišias pradėjo laikyti ir anglų …
Net ir gyvenant svetur mokėti lietuvių kalbą yra svarbu. Visų pirma, dvikalbis vaikas žymiai lengviau išmoksta kitas užsienio kalbas. Antra, kai kurie lingvistiniai tyrimai kelia prielaidą, kad dvikalbiai vaikai geriau nei vienakalbiai sutelkia dėmesį ir kad daugiakalbiai vaikai kūrybingiau pažvelgia į problemų sprendimą. Galiausiai, padėdamas savo vaikui lavinti gimtąja kalbą suteiksi jam galimybę pažinti savo kultūrą, bendrauti su artimaisiais iš Lietuvos. O svarbiausia - savo senelių ir tėvų kalbos mokėjimas padeda formuoti vaiko kultūrinę tapatybę, kas yra labai svarbu gyvenant globaliame pasaulyje.
Antanas Didelis laivu „Sarmatian“ 1907 m. išplaukė į JAV, kur apsigyveno Luistono mieste, Meino valstijoje. Dirbo audėju tekstilės fabrike, netrukus nusipirko namą ir sukūrė šeimą. Nepaisant susikurtos gerovės, bėgant metams A. Didelis vis labiau ilgėjosi tėvynės. Po Pirmojo pasaulinio karo mamai siųstuose laiškuose rašė apie norą grįžti. 1923 m. įvykęs Klaipėdos sukilimas užbaigė laisvės kovas, Lietuvoje įsivyravo taika ir A. Didelis pardavęs namą su šeima grįžo į Lietuvą. Užgyventą turtą sudėjo į dvi kelionines skrynias ir tris medines dėžes. Skrynios laivu „Berengaria“ keliavo kaip bagažas, o dėžės išsiųstos paštu. Ant dėžės šono juodais dažais užrašytas adresas „Lithuania / Rokiškio Aps. / Obelių paštas/ sodžius Vajeičių/ Antanas Didelis“. Grįžęs į gimtinę, A. Didelis Obeliuose nusipirko namą su ūkiniais pastatais. Paveldėtą žemę Vajeičiuose išnuomojo, o pats miestelio centre atidarė maisto ir audinių parduotuvę. Antano ir Emilijos Didelių šeimos buvo vieni iš daugiau nei 20 000 Amerikos lietuvių, tarpukariu grįžusių į Lietuvą. Šie jautrūs eksponatai pasakoja apie mažiau visuomenei žinomą lietuvių emigracijos istorijos etapą - emigrantų grįžimą į Lietuvą.