Kiekvienas susitikimas palieka savo šviesą, ilgainiui virstančią gyvu šešėliu, kuris lydi mus, primindamas apie bendrai patirtus akimirkas. Toks yra ir mano santykis su Leonardu Gutausku - dailininku, rašytoju, žmogumi, kurio kūryba ir asmenybė paliko gilų pėdsaką lietuvių mene ir literatūroje. Šis tekstas - tai bandymas paliudyti apie jį, remiantis ne tik asmeniniais prisiminimais, bet ir laiškais, dienoraščio įrašais, kurie tarsi kontroliuoja atmintį, neleisdami nuklysti nuo esmės.
Sugrįžimas į praeitį: Laiškai ir įrašai kaip atminties vedliai
Mintys apie Leonardą Gutauską mane aplanko neatsitiktinai. Gintarė Bernotienė priminė, kad jau laikas būtų galvoti apie knygą jam atminti - nebus lengva, nes bendrakeleivių vis mažiau. Galbūt vertėtų rengti bendresnio pobūdžio leidinį, kuriame susipintų prisiminimai, svarstymai ir etiudai apie jo kūrybą. Kalbantis su Gintare, kilo klausimas, kurioje Gutausko knygoje slypi jai skirtas eilėraštis. Tai įdomus šešiaeilis, sudarytas iš dviejų savarankiškų trieilių, kuriuos jungia paskutinių eilučių rimavimas. Jis skirtas Juditos Vaičiūnaitės „Raštų“ sudarytojai, tyrinėtojai. Ši asociacija netikėta, tačiau itin taikli: Juditos poezija iš tiesų primena novelišką, poetinę novelistika, išgrynintą ir šviesią. Tai aliuzija ne tik į jos paskutinę knygą „Debesų arka“ (2000), bet ir į siužetiškumą, į lyrinius siužetus, kuriuos taip jautriai ir meistriškai valdė Judita Vaičiūnaitė ir Nijolė Miliauskaitė. Leonardas Gutauskas gebėjo pagauti ir perteikti tai, kas jam literatūroje buvo artima ir svarbu.
Nors esu artimai susijusi su jo kūryba, nesu rašiusi esmingai apie patį Leonardą. Galbūt tam neradau atskiro takto, o gal tiesiog per gerai jį pažinojau, jis lyg budėjo bendrame kūrybos pusiausvyros taške, tačiau visada išlaikė savo unikalumą. Jis rašė vaikams (ir pats iliustravo), leido eilėraščių knygas, romanus, piešė ir tapė. Dailininkas ir rašytojas, abiem atvejais - intuityvistas ir metaforistas, ieškantis sakralumo atramų, saugantis ir ginantis savo individualumą. Jis buvo žmogus sau, pagal Vydūno sampratą. Nors išoriškai atrodė nekalbus, viduje glūdėjo turtinga ir iškalbi dvasia.
Pirmoji jo eilėraščių knyga „Ištrūko mano žirgai“ (1961) pasirodė man baigiant dešimtą klasę. Pamenu, ją pamačiau Varnių knygyne. Pavadinimas įstrigo atmintin. Daug vėliau, žavėdamasi Kazio Borutos „Baltaragio malūno“ Girdvainio obuolmušiais, pagalvojau, kad Gutausko „ištrūkę žirgai“ - tai giminiškas, savas, lietuviškas dvasios vėjas. Reminiscencija - tai kelias, jungiantis praeitį su dabartimi. Tai, kas patirta, savaip įvykę, ką galiu paliudyti iš Leonardo laiškų ir dienoraščio įrašų, darytų prieš dvidešimt metų, 2000-ųjų pabaigoje ir 2001-ųjų pradžioje. Būtent šis laikotarpis ir taps pagrindiniu reminiscencijų laiku.
Susitikimai atminties takais: Judita Vaičiūnaitė ir pirmoji šviesa
Vaikštant atminties takais, neišvengiamai tenka prisiminti ir save, kartais net šiek tiek save apkarpyti. Pirmuosiuose susitikimuose, daugiau raštu nei realiai, dalyvavo ir Judita Vaičiūnaitė. Ji gyveno paskutines savo dienas, jau labiau primindama šešėlį nei realų fizinį kūną, tačiau jos sąmonė tebebuvo šviesi, o dvasios energija - išdidžios.
Vėlyvą 2000-ųjų rudenį, beveik pasibaigus spalio mėnesiui, susitikau su ja. Dienoraščio įrašas (2000 10 27) pasakoja: „Vakar ėjau į RS, į Motiejaus Valančiaus vakarą. Lipau į viršų pasiimti man palikto „Teatro“ žurnalo. Prietemoje prasilenkiau su senyvos moters šešėliu. Automatiškai pasisveikinau. Ir tik iš balso atpažinau Juditą Vaičiūnaitę, bet lyg suabejojau: ji, ne ji… Bet atsitokėjau, susiėmiau. Grįžau. Išėjome kartu. Sutiko užeiti į kavinę prospekte. Išbuvom pusantros valandos, valgė truputį salotų, labai lėtai gėrė arbatą. Kalbėjomės. Apie daug ką. <…> Pasisakė rašanti eilėraščius, sudarinėjanti paskutinę knygą (apie 90 eilėraščių). Skaudi nuostaba: „Kūnas, kuris jau beveik sunykęs, ant mirties slenksčio. Dvasia, kuri tebėra jauna, gyva ir gyvybinga. Ir tai yra tragiška.“
Valentinas, tuometinis Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius, sureagavo su empatija ir iškart ėmėsi darbo. Nors neturėjau galimybės perskaityti visos knygos, turėjau parašyti kelis sakinius, remiančius jos leidybą. 2000 12 01 įraše randame: „Valentino skambutis: sutik su tais savo žodžiais, dėsim ant Juditos knygos viršelio - nebėr kada, išeiname į spaustuvę… Norėčiau kalbėti apie žmogaus veiksmo poeziją. Neturiu to užmiršti.“ Knygą spėta išleisti iki svarstymo dėl Rašytojų sąjungos kasmetinės premijos.
Įrašas 2000 12 28 skelbia: „Gavau Juditos knygą „Debesų arka“ su širdį persmelkiančiu įrašu. Su sakiniu: „Mūsų susitikimas ant laiptų buvo toks šviesus.“ Tebūnie, Judita. Tiek priešistorės, kuri gal jau ir nebepaliudys Juditai, bet yra neatsiejama susitikimo su Leonardu Gutausku istorijos dalis.
Pirmoji akistata: Gutauskas ir premijos šviesa
Netrukus po to, 2001 m. sausio 4 d., įvyko ir mano pirmoji tiesioginė akistata su Leonardu Gutausku. Dienoraštyje užfiksuota: „Šįryt (11 val.), įeidama pro Sarbievijaus vartus, susitikau Leonardą Gutauską. „Labas, su Naujais, tai Vaičiūnaitė?“ - „Tai Vaičiūnaitė, - sakau, - ar gerai?“ - „Gerai, aš juk pirmininkas buvau.“ Supratau, kad komisijos posėdis jau įvykęs, premija Juditai paskirta. „Puiki knyga, tik pavadinimas pilkas. Geriau būtų „Hildegarda“ ar koks lotyniškas.“ Dar kelios bendresnės frazės. „Dabar poezijoje prasideda mazgų atrišinėjimas - Miliauskaitė, Vaičiūnaitė. Toks pasikalbėjimas - skubus, prasilenkiantis. Aš įeinu į Sarbievijaus kiemą, Leonardas išeina. Šviesios akys, linksmas. Kažkaip staigiai susitikome, iš tiesų pirmą kartą taip: akis į akį. „Tai gali tik atsitikti“, - tikrai, ir po dvidešimties metų patvirtinu. Kažkas įvyko. Šviesos blyksnis.“
Per Tris Karalius Juditai Vaičiūnaitei turėjo būti įteikta premija. Turėjau kalbėti, tačiau ji nedalyvavo, perdavė tik laišką. „Dienovidžio“ redaktorė Aldona Žemaitytė prašė parašyti ką nors apie Juditą. Pamenu tą žaibo pokalbį su Gutausku ir jam apie tai prasitariau. Gavau ilgą laišką (2001 02 01), kurio neketinau viešinti - jis liko paslaptimi. Supratau, kad jis skaitė ir mano raštus. Nors neradau to pirmojo laiško, gal dar kada nors jį rasiu. Bandydama aplyginti neradimo gailestį, galvoju apie laiško pasiją, apie tai, ką reiškia gauti laišką, jį išsaugoti, su voku, adresu, vardo ir pavardės raidėmis. Perskaityti jį po dvidešimties ar penkiasdešimties metų, prisiminti popierių, linijas, rašalo spalvą. Mano atmintyje tebebunda lelijinis rašalas, kurį esu ne kartą paminėjusi.
Leonardas Gutauskas: Dailininkas, rašytojas, intuitistas
Reminiscencijas Leonardui Gutauskui rašau atsisveikinimo su Liudviku Jakimavičiumi metu, 2022-ųjų rugpjūčio pradžioje. Ieškodama Leonardo laiško, tarp popierių radau Liudviko „In memoriam“ Juditai: „Gal dar plauksi laike - juk lyg Mėnulis keities“ („7 meno dienos“, 2001 02 16). Pradžia skamba taip: „Sunki yra valanda, kai amžinybėn iškeliauja poetai. Tikros poezijos esmė ir glūdi poeto pastangose įminti amžinybės paslaptį ir pasakyti apie ją kitiems. Poetas yra modernus šių laikų orakulas, jo vieta - tarp „ten“ ir „čia“. Kai išeina poetas, suyra sakinys, ir lieka tik „ten“. Šie žodžiai artimi tiems, kuriuos apie Juditą pasakė Leonardas, ir kuriuos cituoju iš išlikusio lapelio su jo minčių ištraukomis.
Leonardas Gutauskas - romanus rašantis tapytojas
Ar tai ne Juditos autoportretas? Juk ji viską atnarplioja, o ne sumazgo į neatrišamus mazgus, kuriuos taip mėgsta kiti poetai. Ji tarsi plevena žolynų viršūnėmis, visus juos atpažindama, įvardindama. Ji dešifruoja jų paslaptis. Akylai stebi žemę ir debesis, ir ją supančius daiktus. Juditos eilių sakrališkumas labai jautrus ir tikras. Balta knyga, gal net kalėdinė, labai švari, skaisti. Jaučiamas Prakartėlės kvapas, bet ne tvarto. Balta knyga su pilkšvos priemaiša. Brangi knyga. Paslapčių taupyklė.
Tylus, į viešumą neišeinantis dialogas su Leonardu tęsėsi maždaug iki 2010 metų. Lankiausi parodose, pamėgau sakralumą žyminčias spalvas, geltono ir mėlyno sąskambius, kurie šiandien atsiliepia ir Ukrainos sielvartu. Dvi didelės Leonardo drobės („Merkinės Madona“, diptikas, 2000, 2002), dovanotos, kabo mūsų namuose. Jei vakaro spindulys paliečia viršutinę pirmojo paveikslo dalį, žinau, kad priartės „szara godzina“ (pilkoji valanda) - liūdnojo suklusimo, įsiklausymo, įsižiūrėjimo laikas. Argi tikrai menas, o pirmiausia poezija, kyla iš amžinybės jutimo, iš tos paslapties, kuri kiekvienam kitaip sublyksi tuo ypatingu laiku, kai leidžiasi saulė, kai tarsi priartėja mirties vaizdiniai ir sieloje sublyksi transcendencijos takai: „Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane pro langą…“
Leonardo dailė - iš poezijos, iš vidinių būsenų, kaip ir jo proza, romanai. Įdėmiai skaičiau romaną „Vilko dantų karoliai“ (tarp 1990-ųjų ir 1997-ųjų Lietuvių literatūros katedroje apie šį kūrinį buvo parašyti keli baigiamieji darbai). Patiko laisvas rašymo būdas, primenantis Marcelio Prousto tradiciją. Savitas ir romanas „Šešėliai“ (2001), autorinė knyga, su paties kurta viršelio dizainu - minkšta, pilkšva, tikrai tarsi šešėliška. Ir, žinoma, „Urbo kalnas“, sudarytas iš eilėraščių nuo 1973-iųjų iki 2010-ųjų. Prousto „Prarasto laiko beieškant“ artimumas „Vilko dantų karoliuose“ ar Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ šešėlis „Šešėliuose“ - tai ne tiek įtaka, kiek pėdsakai. Žmogus nusikalsta, gal ir neišvengiamai, net nedidelis prasižengimas jautrios sąmonės gali būti išdidintas. Didžioji atleidimo aistra, archetipinė. Ieškoti, prašyti atleidimo, išteisinimo - tai ir yra kūryba, kūrybos versmė, tamsus jos vanduo. Patirti atleidimo ramybę.
„Šešėliuose“ rusas, sovietinis karininkas Lietuvoje, pokario kaime. Apakintas aistros, pasikėsina į mergaitę, nužudytas lietuvio, pakištas po Šventosios ledu. Už tai nuteistasis, ilgai kalėjęs Sibire, grįžta jau mirtinas ligonis. Abu su žaizdom - ir vėlė, ir ligonis. Kur kaltės ribos ir kodėl žmogui taip reikia, kad jam būtų atleista? Mirusiojo, vėlės, ir mirtino ligonio pokalbis: „Properšos visame pasaulyje vienodos. Ir Jenisiejuje, ir jūsų upėse. Ir Šventojoj, jeigu dar nepamiršau tavosios upės vardo…“ Žmonija, net eidama sunkiausių išbandymų, didžiausio tautų susipriešinimo keliais, neturėtų užmiršti, kad mirtinos properšos vienodos visose upėse, kurias sukausto ledas. Nusikaltimas, bausmė yra universalijos, tamsieji žmogaus fatumai, kaip ir laikas bei jo tarpsnių atsiminimas. Laiko grimzdimas į sąmonės gelmes, jo kilimas į paviršių, kai tik atsiveria koks plyšys, kai koks įtrūkis ar blyksnis, buvo Leonardo poetinės prigimties dalykai. Taip, poetinė prigimtis dominuoja, vizualioji kūryba ir proza yra tos prigimties branduolių išsiplėtimai, emanacijos. Eilėraštis baigiasi ten, kur prasideda kitas, net jei niekada nebus parašytas. Gal bus nupieštas paveikslas, ar pradėtas romanas.
Taip, Leonardas buvo intensyvaus vidinio kalbumo žmogus. Labai kalbinamas - labiau nei žmonių, - daiktų, šešėlių, būsenų, žodžių. Išlikęs atmintyje toks kažkodėl nejaukus vakaras „Literatūros ir meno“ redakcijoje, atrodo, kad abu su Leonardu buvom gavę laikraščio redakcijos premijas, sėdėjom, tylėjom, nepasikeitėm nė vienu žodžiu. Nesiryžau ką pratarti, atrodė, kad nenori būti kalbinamas ir pats į nieką nesikreipė.
Laiškai kaip liudijimai: pokalbiai su savimi ir pasauliu
Dabar apie laiškus, kuriuos gavau ir tebeturiu. Mašinėle rašyti gal išlikę ir Leonardo archyve, gal bus publikuoti. Vienas apie mano „Saugančią sąmonę“ (2007), kitas - apie knygą „Tragiškasis meilės laukas“ (2010). Ilgi, kelių puslapių. Ranka rašyti - trumpi. Išrašysiu bendresnes pastraipas, labiausiai tas, kur apie save patį, lyg liudijimai.
Laiške rašote, kad mano eilėse daug žmonių. „Bet juk yra du keliai: vieni rašo monologus su labai labai daug žodžių. Kiti dialogus - šį kelią prigimtis lėmė ir man - iš čia mano tapyboj tiek daug portretų ir paskyrimų. Negaliu kalbėti orui ar veidrodžiui. Turiu šalia jausti artimą, brangų žmogų, turiu jam išsakyti meilę, pagarbą, susižavėjimą, kartais abejonę ar priekaištą, ar užuojautą, turiu jausti dvi širdis, ne vieną - savąją.“
Menotyrininkui A. A. sakytumėte: „Ar esi gavęs trikampių (kaip prieškariniai pašto ženklai) laiškų rusų kalba iš pačių artimiausių žmonių.“ P. S. Mano tapyboj be linijų ir spalvų glaudžiasi visas mano tikėjimas. P. P. S. Rodos, kad šį laišką gavau kartu su „Urbo kalnu“, tai ant tos knygos viršelio ta puikioji Gervė, dangaus atidarinėtoja… Tas trikampis laiškas lyg budėjo Leonardo sąmonėje, iš gilaus patirties podirvio.
Abiejų reakcijos į skaudžią netektį - Juozo Apučio mirtį (2010 02 28). Leonardo eilutės iš eilėraščio „Trumpas laiškas Juozui A.“: „kur dingo šviesa pernykštė?“ Mirtis perrašo, patikslina. Svarbi mintis apie prigimties ir jam lemtą kūrybos dialogiškumą.
Kitas laiškas (netikėtai - raudonu rašikliu) apie atminties archeologiją - irgi be datos. Rašytas perskaičius mano knygą „Sauganti sąmonė“. Pagyrimas knygos dailininkei Sigutei Chlebinskaitei ir Dailės akademijos leidyklai: „Knygos apipavidalinimas - tobulas.“ Iš kito, asmeniškesnio laiško prasitęsianti mintis - post scriptum: „Kaip dažnai nebylūs daiktai prabyla švaresniu už mūsų sąmonę atminties balsu.“ Puiki savojo vardo ir pavardės pirmųjų raidžių grafika, turbūt pasikartojanti. Antroje lapo pusėje - apie Borisą Pasternaką, apie jo žiemos, pūgos eilėraščius. Rusiška pūga ligi žemės pakraščių. Dviejų likimų artumo ilgesys. Tuomet „dva kryla / krestoobrazno“. Lyg peršokant į kitą temą - apie Jurgį Baltrušaitį. „Esu dedikavęs J.“
Viena kita mintis iš ilgųjų, mašinėle rašytų laiškų. Apie „Saugančią sąmonę“. Sustojo prie frazės „Klaidos yra mūsų likimo dalis“. Lyg dėl jos ir laiškas. Taip visos patirčių, nuojautų išbarstytos adatos sutraukiamos į lemiamą tašką - į geluonį. O kiek rašančių pradeda žinojimu, išvadomis, kurios pamaži subyra, išskinda ir pasimeta užmaršties tamsoje. „Man ilgai atrodė, kad, namų daiktus praradus, jų nebūtų galima iš niekur gauti.“ Sakinys vertas novelės, kokios dar niekas neparašė. Sakinys vertesnis už filosofijos tomus. Sauganti sąmonė - sauganti sąžinė.
Apie fotografiją: Kodėl ne fotografas, o fotomenininkas? Argi prie tapytojo reikia to „menininko“. Nepriimu tarp mano vyzdžio ir kraštovaizdžio įsikirtusio techninio išradimo, kurio bejausmis ir negyvas lęšis pakeičia akių dugne rusenantį ilgesį. Nenoriu tarpininko kaip „Dujotekanos“. Visa proza - iš sukaupto, iš surinkto, išsaugoto. Užsimerki, įkiši ranką į juodą skrybėlę ir… Ar ne taip Jūs ištraukėte žirkles? Antpirštį? Gėlių vardus? Babūnėlės balsą?
Tik neskirkim sąmonei viso dėmesio, nes daugybe gijų esame pririšti prie laiko kaip Guliveris už plaukų nykštukų karalystėje. Argi ne teisus A. Zalatorius, sakydamas: „Viską vairuoja ir viską sulydo menininko intuicija. Tad sugrįžkim į pojūčių prieglobstį. Susikaupus žvakės liepsna panaši į maldai suglaustus delnus. Dega tvartas, namas, miškas, ražienos ar šienas. Žvakė tik šnabžda neužrašytų psalmių žodžius. Jos liepsna neplinta, kaip plinta gaisras. Žvakė ir vaškas - viena <…> Žvakės liepsna yra taupi, o beribė ugnis - visa ryjanti ir paleidžianti vėjais. Dėl to žvakė taip traukia vakaro drugiu…