Lietuvių tautosaka yra neatsiejama lietuvių kultūros dalis, o jos skaitmeninių išteklių plėtra atveria naujas galimybes pažinti ir išsaugoti šį paveldą. Tarp svarbiausių skaitmeninių tautosakos kartotekų yra ir skaitmeninė mįslių kartoteka, kuri kartu su liaudiškųjų tikėjimų bei pokario partizanų dainų kartotekomis sudaro bendrą Tautosakos skaitmeninių kartotekų posistemę.
Šiandienos straipsnyje gilinsimės į skaitmeninės mįslių kartotekos raidą, jos struktūrą, analizuodami, kaip ji atspindi lietuvių liaudies išmintį ir kaip ji prisideda prie tautosakos išsaugojimo ateities kartoms. Taip pat paliesime platesnį mirties, gyvybės ir prisikėlimo simbolizmą tautosakoje ir mitologijoje, atsižvelgiant į tai, kad "dukart gimsta, kartą miršta" yra vienas iš tų universalių žmogaus patirties aspektų, kuris randamas įvairiose kultūrose ir laikotarpiuose.
Nuo kortelių iki skaitmeninės bazės: skaitmeninės mįslių kartotekos istorija
Skaitmeninė mįslių kartoteka yra kuriama remiantis ilgametę tradiciją turinčia korteline lietuvių mįslių sistemine kartoteka. Ši tradicinė kartoteka, saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (toliau - LLTI), apima įspūdingą apie 100 000 mįslių, o papildomai dar turima 40 000 neišrašytų į korteles mįslių.
Kartotekos kūrimo iniciatyvos prieš maždaug 30 metų ėmėsi akademikas prof. habil. dr. Leonardas Sauka. Jo vadovaujami studentai kruopščiai dirbo su LLTI Lietuvių tautosakos archyvo rankraščiais, išrašydami mįsles į korteles. Šios kortelės buvo pradinio skirstymo pagrindu suskirstytos abėcėlės tvarka pagal įminimus (atsakymus).
Vis dėlto, toks pirminis skirstymas turėjo savo trūkumų. Jis buvo mechaniškas, dėl ko tarmės, sinonimai ar net skirtingus atsakymus turinčios tos pačios teksto mįslės atsidurdavo skirtingose vietose, nebuvo tarpusavyje susietos. Tai iliustruoja ir konkretus pavyzdys: mįslė „Įkiši - marma, ištrauki - varva“ turi daugybę galimų įminimų, tokių kaip svirtis, kibiras, rūbas, samtis, sruoga, skalbti, sviestą mušti, šulinys, vanduo. Tradicinėje kartotekoje šie skirtingi atsakymų variantai galėjo būti traktuojami atskirai, neparodant jų tarpusavio ryšio.
Laikui bėgant, kartotekos tvarkymu rūpinosi Gintaras Plytnikas, o vėliau, gana ilgą laiką, sisteminimo darbai vyko nenuosekliai arba tik kartkartėmis. Nuo 1997 m. pabaigos (su trejų metų pertrauka) kartoteką sistemina Aelita Kensminienė. Ilgainiui nuosekliau buvo sisteminamos tik objektų, arba tikrosios, mįslės, o 2006 m. buvo susistemintos objektų ir tikrosios minklės. Svarbu paminėti, kad kartoteka dar nėra visiškai užbaigta, jos kūrimas tęsiamas.
Skaitmeninės mįslių kartotekos struktūra ir žanrinė įvairovė
Mįslių užminimai ir ypač įminimai yra labai skirtingos apimties ir struktūros, todėl natūraliai kilo poreikis skirstyti mįslių žanrą į žanro skyrius. Kai kurių tekstų požymiai peržengia šiuos nustatytus skyrių ribas, kas rodo žanro turtingumą ir sudėtingumą. Pagrindiniai mįslių žanro skyriai apima:
- Objektų mįslės: Tai didžiausią lietuvių mįslių masyvo, o taip pat ir skaitmeninės kartotekos dalį sudarantis skyrius.
- Mįslės apie konkretų atsitikimą: Šios mįslės pasakoja apie įvykius, situacijas, kurias reikia atspėti.
- Mįslės apie raides, garsus ir žodžius: Šios mįslės žaidžia kalbos elementais, reikalauja loginio mąstymo ir lingvistinių žinių.
- Objektų minklės: Tai artimas objektų mįslėms žanras, tačiau gali turėti savitų ypatumų.
- Tikrosios minklės: Tai, kaip minėta, viena iš sisteminamų kategorijų.
- Anekdotinės minklės: Šios mįslės dažnai turi humoro elementų.
- Galvosūkiai: Tai platesnė kategorija, apimanti įvairius loginius uždavinius.
Lyginant šiuos skyrius, akivaizdu, kad objektų mįslės sudaro didžiąją dalį, o objektų ir tikrųjų minklių yra žymiai mažiau. Kiti žanro skyriai tautosakos vienetų skaitmeninėje kartotekoje yra dar retesni.
Naujoji skaitmeninė kartoteka: Valstybinės kalbos komisijos remtas projektas
Naujosios skaitmeninės kartotekos pagrindas - anksčiau sukurta mįslių duomenų bazė. Tai 2006-2011 m. LLTI vykdytas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) remtas projektas „Elektroninės LLTI sukauptų lietuvių mįslių duomenų bazės kūrimas“, kuris buvo dalis Valstybinės kalbos norminimo, vartojimo, ugdymo ir sklaidos 2006-2015 m. programos.
Projektui vadovavo Aelita Kensminienė, kuri kūrė bazės struktūros principus, atrinkinėjo ir klasifikavo mįsles, įvesdavo tipų ir versijų pavadinimus į duomenų bazę. IT specialistas Arūnas Ciesiūnas sukūrė pačią duomenų bazę ir užtikrino jos veikimą. Duomenis į bazę įvedinėjo rinkėjos, kurios per šešerius metus ne kartą keitėsi.
Sena duomenų bazė buvo sukurta atvirojo kodo MySQL pagrindu, o duomenų manipuliavimui sąsaja sukurta naudojant atvirojo kodo skriptų kalbą - PHP. Visi tekstai buvo priskirti tam tikrai hierarchinei žanro klasifikacijos ir tipologinei sistemai - „tipų tinkleliui". Šią sistemą sudarė žanro skyriai, tipai su versijomis ir atsakymai - tai buvo pagrindiniai paieškos parametrai. Pagalbiniai parametrai apėmė informacinio vieneto šaltinį, bet kokį žodį mįslės tekste, pateikėją, užrašytoją ir kt.
Per šešerius metus į informacinę sistemą buvo suvesta 80 125 (apie 80 proc.) lietuvių mįslių masyvo. Buvo užtikrintos rankraščiuose saugomų mįslių ir fiziškai netvarių, kortelėse bei dėžutėse egzistuojančių mįslių apsaugos sąlygos, sukurta elektroninė mįslių tipų rodyklė. Nors projekto finansavimas buvo kuklus, o darbo tempas milžiniškas, didžioji dalis informacijos buvo įvesta. Bazės pagrindui sukurti buvo įvesta 76000 objektų mįslių, o likusius 4000 sudarė kiti žanro skyriai.
Lietuvos mokslo tarybos finansuojamas projektas: plėtra ir vartotojo prieiga
Džiugu, kad šie darbai buvo pratęsti Lietuvos mokslo tarybos (LMT) 2012-2014 m. vykdomame projekte „IRT sprendimų bei turinio, padedančių išsaugoti lietuvių kalbą viešojoje erdvėje, kūrimas bei galimybių jais naudotis sudarymas“. Šio projekto vadovė buvo LLTI dr. Daiva Vaitkevičienė, o programinius sprendimus kūrė UAB „Atvirasis kodas“. Mįslių kartotekos grupei vadovavo dr. Aelita Kensminienė, o mįslių duomenis tikrino ir tvirtino Jurgita Dambrauskaitė, Rasa Kašėtienė, Milda Kuncaitė, Živilė Kuncaitė, Jolanta Sadauskaitė.
Projekto metu buvo perkelti mįslių duomenys iš senosios duomenų bazės, išplėsta jos struktūra (sukurti reliaciniai ryšiai tarp atskirų duomenų bazių dalių, verifikuoti esami klasifikatoriai, įvesti papildomi mokslinės analizės įrankiai). Mįslių įrašai buvo papildyti informacija iš Lietuvių tautosakos rankraštyno bei tipologiniais žymenimis, patikslinta įrašų tekstų transkripcija ir metaduomenų informacijos kokybė. Svarbiausia, kad buvo sukurta vartotojo prieiga.
Šiuo metu vartotojui prieinama Skaitmeninė mįslių kartoteka - 60 000 mįslių duomenų bazė. Ji apima visus išskirtus tipus ir jų versijas, atspindinti daugelį dešimtmečių LLTI kaupto mįslių masyvo sudėtį, turtingumą ir įvairovę (kol kas tik mįslių medžiaga iš LLTI saugomų Lietuvių mokslo draugijos ir Lietuvių tautosakos rankraštyno rinkinių). Vienoje vietoje pateikiama laisvai prieinama susisteminta didžioji dalis lietuvių objektų mįslių masyvo.
Mįslių tipai, versijos ir objektai: sisteminio požiūrio į tautosaką esmė
Skaitmeninė kartoteka atspindi kortelinės kartotekos tipologinę sistemą. Tipas yra mįslių grupė, sudaryta iš vienos ar keleto panašių versijų. Versija yra mįslių grupė, kurią sudaro analogiškos ar labai panašios sintaksinės struktūros ir iš tos pačios reikšmės leksikos sudaryti užminimų tekstai. Kiekviena versija priklauso kokiam nors tipui. A1 versija yra daugiausia vienodų ar panašių mįslių turinti versija ir dažniausiai sutampa su tipo pavadinimu.
Tas pats tipas ir versija jungia panašius užminimus turinčias mįsles, kurios gali turėti labai skirtingus atsakymus. Mįslių tipai gali būti panašūs meniniu vaizdu ar susiję per kontaminuotas versijas. Kai panašumas labai artimas, stengiamasi tokias mįsles jungti į vieną tipą, tačiau kartais tai neįmanoma dėl to, kad vaizdas gali būti labai išplėtotas, panašus skirtingais fragmentais, o sujungus visas panašių vaizdų versijas į vieną tipą, šis taptų itin didelis, išplėstomis ribomis.
Pagrindiniai skaitmeninės Mįslių kartotekos elementai yra objektas su jo fiksacija. Jie susieti su aukštesniais hierarchiniais lygmenimis - versijomis, o per jas - su tipais. Objektas apibrėžiamas kaip tam tikro folkloro vieneto apibendrinta informacija ir užima aukštesnį hierarchinį lygmenį nei fiksacija. Apskritai objektas gali turėti keletą fiksacijų (bet mįslių atveju vienas objektas turi vieną fiksaciją, bent kol kas). Kiekvienas mįslės objektas priklauso kokiai nors tipo versijai. Prie kiekvienos versijos yra komanda rodyti objektus, kurią spustelėjus išskleidžiamas tai versijai priskirtų objektų sąrašas. Fiksacija apibrėžiama kaip konkretus folkloro vieneto, galinčio turėti ne vieną versiją, užrašymas, pvz., teksto originalas, redaguota / adaptuota versija ir kt.
Gyvybės ir mirties simbolika: mirties gimdymas ir gyvybės atgimimas
Mūsų protėvių pasaulėžiūroje gyvybės ir mirties ciklai buvo glaudžiai susiję su gamtos reiškiniais. Kai tik protėviai tapo žemdirbiais, pakito ir jų pasakojamos istorijos. Gyvūno motyvą pakeitė sėklos, daigo elementas, būtent sėkla tapo gyvybės, mirties ir prisikėlimo simboliu. Augalas miršta, po to jis užkasamas ir štai jo sėkla vėl atgimsta. Mistikams šis vaizdinys pats savaime atspindėjo dieviškąją tiesą apie esminius gyvenimo principus: mirtis gimdo gyvybę, pasiaukojimas atneša palaimą.
Ši tema yra universali ir plačiai aptariama įvairiose kultūrose. Būtent apie tai vienoje laidų „The Power of Myth“ (1988-1991 m.) Billas Moyersas diskutavo su mitologijos ir religijotyros specialistu Josephu Campbellu, knygos „Herojus su tūkstančiu veidų“ autoriumi. Diskusijos atskleidė, kaip aplinka veikia žmogaus psichologiją ir mitologiją. Pavyzdžiui, lygumų gyventojų mituose jaučiama atviros erdvės įtaka, aiškiai matomas horizontas ir dangaus skliautas, skraidantys sakalai ir ereliai. Tuo tarpu džiunglių gyventojų mituose nėra horizonto, nes juos užstoja tanki lapija, o tai formuoja visiškai kitokią pasaulėjautą. Colino Turnbulo pasakojimas apie pigmėjų, pirmą kartą pamačiusį lygumas, reakciją iliustruoja, kaip aplinka formuoja perspektyvos suvokimą ir pasaulėžiūrą.
Mituose dažnai kartojasi tas pats motyvas: kažkas yra nužudomas ir palaidojamas, o paskui toje vietoje išauga valgomas augalas. Tokios istorijos paplitusios visame pasaulyje, bet daugiausia jų yra Ramiojo vandenyno salose ir abiejuose Amerikos žemynuose. Pavyzdžiui, algonkinų padavimas apie kukurūzų auginimą pasakoja apie berniuką, kuriam vizijoje pasirodęs jaunas vyras liepia jį nužudyti ir palaidoti, o vėliau toje vietoje išauga augalai. Polinezijoje irgi egzistuoja analogiški mitai, pavyzdžiui, legenda apie mergelę Hina, kurios palaidota galva išaugina kokoso palmę.
Šie panašumai stulbina ir kelia klausimą, kodėl skirtingose, viena nuo kitos nutolusiose kultūrose atsirado tokie panašūs mitai. Egzistuoja dvi pagrindinės teorijos: pirma, žmogaus siela (arba psichika) iš esmės yra tokia pati, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, tai dvasinis žmogaus kūno dėmuo, būdingas kiekvienam iš mūsų. Antra, sklaidos teorija, teigianti, kad žemės ūkio kultūra, kuri pirmiausia pradėjo vystytis Artimuosiuose Rytuose ar Pietryčių Azijoje, kartu su žiniomis apie žemdirbystę plito ir mitai, kuriuose pasakojama apie žemės tręšimą ir sodinukų priežiūrą - pasikartojantis nužudymo, užkasimo ir derliaus nuėmimo motyvas. Šis mitas atkeliavo kartu su žemdirbyste ir nėra būdingas medžiotojų kultūroms.
Visuose mituose kas nors turi mirti - faktiškai herojus miršta, kad vėl atgimtų. Kai kuriose patriarchalinėse bendruomenėse Naujojoje Gvinėjoje paplitęs ritualas, per kurį tas mirties ir prisikėlimo mitas perkeliamas į tikrovę - praktikuojant kanibalizmą. Tai savotiškas aukojimo ritualas. Kaip mišios, kur Komunija yra Išganytojo kūnas ir kraujas, ir priimdamas Komuniją žmogus įsileidžia Kristų. Krikščionybėje senasis augalinis įvaizdis buvo pakylėtas, sutaurintas. Kristus buvo prikaltas prie kryžiaus, ant medžio. Jis pats yra medžio vaisius, tiksliau, amžinojo gyvenimo vaisius. Edeno sode augo ne tik gėrio ir blogio pažinimo medis, bet ir gyvybės medis. Kai žmogus paragavo pažinimo medžio vaisiaus, jis buvo išvytas iš rojaus. Suprantate, Edeno sodas yra vieta, kur viešpatavo vienovė, ten nebuvo dualumo, atskirties tarp moters ir vyro, žmogaus ir Dievo, blogio ir gėrio. Suvalgęs pažinimo vaisių ir pažinęs tą dvilypumą, žmogus pats išvijo save iš rojaus. Pažinimo medis ženklino išvijimą, o amžinojo gyvenimo medis gali sugrąžinti į tą sodą. Tai tas pats medis, po kuriuo sėdi Buda. Amžinojo gyvenimo medis - tai suvokimo, kad egzistuoja amžinasis gyvenimas, medis. Tiek Buda po medžiu, tiek Kristus, prikaltas prie kryžiaus, yra tie patys įvaizdžiai. Jie simbolizuoja tą, kuris mirė fiziškai ir atgimė dvasiškai. Mes suvokiame, kad kūnas tėra laikina transporto priemonė, įrankis, ir tapatinamės su sąmone. Kai miršta kūnas, lieka sąmonė. Tam tikra prasme, mūsų kūnas yra sielos nešėjas.
Būtina gyvenimo ir mirties pusiausvyra. Tai du tos pačios lazdos galai - turiu galvoje būtį ir tapsmą. Nežinoma nė viena istorija, kurioje mirtis būtų atmesta. Netgi aukos ir aukojimo idėja, nors mums gali atrodyti svetima, turi gilias simbolines reikšmes. Jėzuitų misionierių užrašytas pasakojimas apie irokėzų berniuką, kuris buvo paverstas auka, iliustruoja, kaip mirties ritualas gali būti suvokiamas kaip aukojimas ir netgi tam tikras Jėzaus analogas. Kunigai kasdien aukoja mišias, kurios iš esmės yra Kristaus aukos imitavimas ar atkartojimas. Jėzus su mokiniais giedojo ir šoko rateliu susikibę už rankų, o paskui išėjo su kareiviais, žinodamas, kad bus nukryžiuotas. Tai turėjo būti didinga…
Mistinėse istorijose dažnai susipina mirtis ir šokis, šlovinantis gyvenimą. Mitologijoje mirties dievas dažnai yra ir sekso dievas. Pavyzdžiui, Haičio vudu tradicijoje, skandinavų Votanas, arba Odinas, yra mirties ir gijimo, išminties ir karo dievas. Egiptiečių Ozyris yra mirties ir prisikėlimo, derlingumo dievas. Šis motyvas visur atsikartoja: tas, kuris mirė, turi atgimti. Mirtis būtina, kad gyvenimas tęstųsi. Kiekviena karta turi mirti, kad galėtų ateiti kita. Galima sakyti, kad dovanodamas gyvybę palikuoniui, žmogus miršta. Vaikas yra nauja gyvybė ir tėvų pareiga - ją saugoti. Mirtį ir naują gyvybę visada sieja glaudus ryšys.
A. Schopenhaueris knygoje „Apie moralės pagrindą“ nagrinėja klausimą, kaip žmogus gali nesusimąstydamas, spontaniškai paaukoti savo gyvybę dėl kito, nors turėtų suveikti svarbiausias gamtos dėsnis - savisaugos instinktas. Havajuose nutikusi istorija apie policininką, gelbėjusį jauną savižudį, iliustruoja šią idėją. Šiomis akimirkomis žmogus kaip niekad aiškiai įsisąmonina, kad pasaulis yra vientisas, kad jis ir kitas žmogus yra viena, kad ta atskirtis yra santykinė. Iš tikrųjų viskas yra susiję. Ir ta metafizinė tiesa įsisąmoninama spontaniškai kaip viena iš didžiausių gyvenimo tiesų.
Mirties ženklai ir paskutiniai norai: artėjant amžinybei
Artėjant gyvenimo pabaigai, kūnas siunčia subtilius, tačiau svarbius ženklus, kuriuos pastebėjus žinome, kad atėjo metas būti šalia, palydėti mirštantįjį laikant jį už rankos, glostant galvą ir prisimenant gražiausius gyvenimo momentus. Apie tai, kokie fiziniai ženklai rodo artėjančią mirtį, kokie būna paskutiniai žmonių norai ir dėl ko jie dažniausiai gailisi, pasakoja mirties dula ir sielovadininkė Alma Beniulė.
Pirmieji pokyčiai būna fiziniai, vienas aiškiausių požymių - žmogus nustoja kalbėti, nes nebeturi tam jėgų. Bet nors žmogus nekalba, jis gali girdėti - kalbėkite išeinančiajam, kol jis jus girdi, nes pamažu ima silpti ir klausa. „Labiausiai išryškėja kvėpavimo pokyčiai, retėja įkvėpimai ir iškvėpimai. Jeigu tai vyksta po truputį, pirmiausia matosi, kaip gesta rega, klausa, kvėpavimo rimsta, darosi vis retesni“, - pridūrė A. Beniulė. Tuomet atsiranda gargaliavimas, žmogus ima atsisakyti valgyti, gerti - tai taip pat yra ženklai, kad artėja metas atsisveikinti. Galiausiai pradeda matytis požymiai, kad pamažu nustoja veikti visi kūno organai, pavyzdžiui, ima tinti kojos, nes nebefunkcionuoja inkstai.
Su šiais ženklais gali būti sunku susitaikyti, bet juos mokėti atpažinti naudinga - jie yra didelė pagalba susitaikant su artėjančiu faktu ir suteikia galimybę tinkamai palydėti žmogų į anapusybę. Vis tik, turbūt ne vienam teko girdėti apie atvejus, kai sunkiai sergantiems asmenims staiga pagerėja. Tačiau tai būna ne pasveikimo, o ateinančios mirties požymis. „Tiesa, taip būna. Organizme kyla tam tikros reakcijos ir lygtai žmogui pagerėja - gali būti ir savaitę, ir mėnesį, jeigu jis dar stipresnis, o paskui staigiai išeina. Bet tai būna akimirka, tai nebūna ilgas laikas“, - paaiškino mirties dula. Toks pagerėjimas suteikia vilties pirmiausia sergančiajam, kad viskas vėl gerai, gyvenimas vėl tęsiasi. Tai sukuria tuščią iliuziją ir slaugantiems artimiesiems, bet yra ir šviesioji pusė - tokie procesai kiek labiau prailgina laiką, praleistą kartu.
Mirtis daugeliui vis dar yra apsupta didele baime dėl nežinomybės, bet kaip ir gimimas, taip ir išėjimas yra kūniškas procesas. Ir akistatoje su mirtimi svarbiausia tampa ne tai, kokius materialinius turtus pavyko susikrauti per gyvenimą, o paprasčiausios akimirkos, žyminčios svarbiausius gyvenimo įvykius. Gyvenime bėgame, verčiamės per galvą, neturėdami laiko sustoti ir pagalvoti - o ko noriu aš, ką išsinešiu išeidamas ir ką paliksiu po savęs? Artėjant paskutiniajai dažniausiai gailimasi dviejų dalykų. „Žmonės, kaip aš sakau, labiausiai gailisi ne to, ką padarė, bet ko nepadarė. Dažniausias pasakymas, kiek man teko girdėti - kad per daug dirbau, jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, dirbčiau mažiau“, - apie tai, ko artėjant gyvenimo pabaigai dažniausiai gailimasi, pridėjo pašnekovė.
Mirties dulos, padedančios išeiti oriai, pasiruošti šiam pokyčiui, jei reikia, prieš mirtį susitaikyti su šeimos nariais, su kuriais buvo pašliję santykiai, yra ne tik emocinės palaikytojos, ausys, girdinčios paskutinius žodžius prieš mirtį, bet ir norų pildytojos. Ir paskutiniai norai - ne grandioziniai, ne pompastiški. Niekas negalvoja, kaip įsigyti prabangesnį automobilį ar didesnį būstą, visa tai tampa nebesvarbu. Artėjanti mirtis apnuogina tikrąją tiesą, kaip prabėgo gyvenimas. Kai nebelieka kaukių, pečius slegiančių atsakomybių ir pareigų, supaprastėja ir tai, ką dar norima pagriebti iš gyvenimo. Paskutiniai norai būna itin žemiški, paprasti. Kai kurie nori suvalgyti ledų ar savo mėgstamą patiekalą, išgirsti mylimą dainą, kojomis paskutinį kartą paliesti žolę ar pamatyti jūrą. Ir daugelio dažniausias noras - paskutinį kartą galėti pamatyti mylimus žmones, pabūti su jais, palaikyti už rankos, nusišypsoti ar pažiūrėti į akis. Baimė yra tas jausmas, kuris lydi vien žodį „mirtis“. Vieni bijo to, kas įvyks mirštant, kiti - kas laukia po to, ar yra kažkas po mirties. Tačiau A. Beniulė sako, kad mirties akivaizdoje didžiausia yra viena baimė - likti vienui vienam, tik su savimi ir faktu, kad gyvenimo pabaiga jau čia pat.