Augalų gyvybei ir derliui užtikrinti vanduo yra gyvybiškai svarbus, tačiau vis dažniau susiduriame su jo trūkumu dėl kintančių klimato sąlygų ir didėjančių kokybės reikalavimų žemės ūkio produkcijai. Mokslininkai, ieškodami gyvybės ženklų kitose planetose, pirmiausia siekia rasti vandens pėdsakų. Mūsų Žemėje yra daug dykviečių, kuriose karaliauja smėlis, tačiau ir ten, jeigu yra nors kiek drėgmės, driekiasi skurdoka augmenija, išgyvena gyvūnai. Lietuvoje kasmet iškrenta vidutiniškai nuo 620 iki 770 mm kritulių. Jų pakanka grūdiniams augalams, šakniavaisiams ir kitiems mažiau jautriems dirvos drėgmės pokyčiams augalams išaugti. Tačiau Europos Sąjungos rinka žemės ūkio produkcijai kelia aukštus kokybės reikalavimus. Taigi norėdami išauginti kokybiškas ankstyvąsias daržoves, uogas ir kitus augalus, be laistymo neapsieisime. Kita vertus, vasaros kasmet vis sausesnės, todėl kenčia ir derlius, ir jo kokybė.
Panevėžio meteorologijos stoties duomenimis, tame regione 2002 m. iškrito 509 mm, 2001 m. - 739 mm, o 1999 m. - 493 mm kritulių. Kauno rajone 1999 m. liepos mėn. iškrito 30,5 mm, 2000 m. - 112,9 mm, 2001 m. - 55 mm, 2003 m. - 118,2 mm kritulių. Kritulių sklaida rugpjūčio - rugsėjo mėnesiais buvo dar ryškesnė. Laistyti reikia tolygiai, kad užtektų drėgmės bent 300 mm storio dirvos sluoksnyje visame plote, o vandens perteklius nepatektų į gruntinius vandenis. Vokietijos mokslininkai nustatė, kad šiaurinėje šalies dalyje (Brandenburgo žemė) per metus iškrenta vidutiniškai apie 529 mm kritulių, birželio mėn. - 81 mm, liepos mėn. - 62 mm, rugpjūčio - 108 mm kritulių. Auginant kopūstus, papildomai reikia apie 120 mm, agurkus - 110 mm, morkas - 100 mm, svogūnus - 80 mm vandens.
Laistymo svarba ir neteisingo laistymo pasekmės
Specialistai teigia, kad ankstyvuoju daržovių vegetacijos laikotarpiu dirvoje esant per daug drėgmės, daugiau nitratų patenka į gilesnį dirvos sluoksnį, dirva lėčiau įšyla, blogiau vystosi augalų šaknų sistema. Augalus per dažnai ar nepakankamai laistant, greičiau plinta grybelinės ligos, mažėja produkcijos kiekis bei kokybė. Išliejus vienu metu per daug vandens, pažeidžiama viršutinio dirvos sluoksnio struktūra, daugiau nitratų patenka į gruntinius vandenis, dalis daržovių, pvz., kopūstai, pomidorai, sutrūkinėja. Papildomas vandens kiekis augalams priklauso nuo gamtinių sąlygų, dirvos ir augalų savybių, jų augimo tarpsnio ir kitų veiksnių. Vanduo yra pagrindinis trąšų tirpiklis dirvoje, jis skatina dirvoje ir augale fizikinius, cheminius bei biologinius procesus. Todėl augalo maisto medžiagų apykaita labai priklauso nuo vandens.
Kaip teisingai tręšti ir laistyti pomidorus šiltnamyje? Pataria ekspertai
Jeigu birželio mėn. vėlyvosios morkos drėgmę ima iš 150 mm dirvos sluoksnio, tai rugsėjo mėn. Laistant augalus, būtina atsižvelgti į jų savybes. Gėlėms, salotoms, kopūstams drėgmės reikia per visą vegetacijos laikotarpį. Jos trūkstant, labai nukenčia produkcijos kokybė. Šakniavaisiniai augalai - morkos, burokėliai, ridikai vystosi lėčiau, juos reikėtų lieti sausringais periodais. Vokietijos mokslininkai nustatė, kad vienu metu vidutiniškai reikia išlaistyti apie 16 mm vandens. Maksimalus kiekis - 20 mm, tačiau turi būti įvertinta dirvos struktūra, augalo savybės, meteorologinės sąlygos ir t.t. Dirvos drėgmė turėtų sudaryti nuo 70 iki 85 proc. lauko drėgmės imlumo. Valgomąsias bulves nuo birželio mėn. trečiosios dekados iki liepos mėn. pirmosios dekados galima laistyti 7 kartus. Vienos laistymo (16 mm vandens) trukmė - 4 dienos. Drėgmės kiekis dirvoje labai priklauso nuo laistymo mašinos konstrukcijos.
Modernios laistymo technologijos ir jų privalumai
Vokietijos firmos „Hydro-Air GmbH“, kuri prekiauja laistymo mašinomis, savininkas inžinierius Ulrichas Šolcas (Ulrich Scholz) teigia, kad visi dabartiniai įrengimai ir mašinos laisto vandenį, tačiau svarbu reikiamą vandens kiekį paskleisti optimaliu laiku ir tolygiai, kad jis sudrėkintų bent iki 500 mm storio dirvos sluoksnį. Pirmiausia, būtina parengti laukų laistymo projektą, atsižvelgiant į sėjomainą, apskaičiuoti vienu metu reikiamo išlaistyti vandens kiekį, nustatyti laistymo laikotarpius, parinkti mašinas, dirvos drėgmės kontrolės prietaisus. Dirvos drėgmės matavimo prietaisai yra stacionarūs ir nešiojami. Stacionarūs gali būti norimo ilgio su kas 100 mm atstumais išdėstytais dirvos drėgnio matavimo jutikliais. Atstumą tarp jų galima keisti. Stacionarūs prietaisai sujungti su saulės baterija ir radijo linija su biuro kompiuteriu. Nešiojami prietaisai labiau populiarūs mažuose ūkiuose. Specialiu grąžtu išgręžiamos iki 0,8 m gylio skylės. Į jas įdedami plastmasiniai vamzdžiai. Į vamzdį įstatomas nešiojamas drėgnomatis, kuris kas 100 mm nuo dirvos paviršiaus išmatuoja dirvos drėgnį.
Kad laistymo mašinos būtų valdomos tiksliau, dideliuose plotuose įrengiamos stacionarios meteorologinės stotelės, kurių prietaisai matuoja aplinkos oro temperatūrą, santykinį aplinkos oro drėgnį, vėjo greitį, dirvos temperatūrą, saulės spindėjimo trukmę. Dabar naudojamos ritinės arba sijinės mašinos. Ritinė mašina yra paprastesnės konstrukcijos, ją gali aptarnauti vienas žmogus. Ritinę laistymo mašiną sudaro rėmas, važiuoklė, ritė, kurioje yra suvyniota žarna. Prie rėmo prijungtas vežimėlis su laistymo įtaisu, kuris sujungtas su žarnos galu. Kitas žarnos galas sujungtas su mašinos išoriniu vamzdžiu. Prie jo prijungiama vandens siurblio spaudimo žarna. Siurblys yra imliausias energijai įrengimas. Dažniausiai naudojami 60 m3/val. našumo siurbliai. Jiems sukti reikia nuo 22,7 iki 39,4 kW galios variklio, kai sistemoje slėgis kinta nuo 7 iki 11 bar. Siurblio našumas priklauso nuo žarnos skersmens, ilgio ir norimo išlaistyti vandens kiekio. Galios sąnaudos - tai vandens kiekio (m3/s) ir slėgio (Pa) sistemoje sandauga. Minėta Vokietijos firma siurblines Rytų rinkai komplektuoja su MTZ traktoriaus varikliais. Žarnos gali būti 40, 50, 63, 70, 75, 82, 90, 100, 110, 125 mm skersmens ir nuo 100 iki 300 bei nuo 300 iki 600 m ilgio. Vokietijoje populiariausios ritinės lietinimo mašinos su 110 mm skersmens 550 m ilgio žarnomis. Viena mašina drėkina apie 25 ha plote augančius augalus. Žarnai nutiesti iki kito lauko galo reikia 150 AG traktoriaus. Ilgesnei žarnai nutiesti reikia papildomų priemonių, nes trintis į dirvos paviršių yra didelė. Vandens slėgis sistemoje priklauso nuo žarnos matmenų ir norimo išlaikyti vandens kiekio. Viena siurblinė vandenį gali tiekti dviem ritinėm laistymo mašinoms. Tuomet siurblio našumas turi būti 120 m3/val. Laistymo įrengimas vandenį paskleidžia nuo 30 iki 75 m pločio juostoje.
Mašinos veikia nesudėtingai. Laistymo įrenginys pastatomas lauko gale apie 30 m atstumu nuo jo krašto. Atstumas priklauso nuo mašinos našumo, meteorologinių sąlygų, norimo išlaistyti vandens kiekio m3/val. Prie traktoriaus yra prijungiamas vežimėlis, ant kurio yra laistymo įrengimas su prijungta žarna. Vežimėlis tempiamas, o žarna nuvyniojama nuo ritės. Ant ritės yra lentelė, kurioje nurodyta, kokiu greičiu turi būti traukiamas vežimėlis, kad hektare ploto būtų išlaistytas norimas vandens kiekis. Vežimėlio judėjimo greitį kontroliuoja jutikliai ir radijo ryšiu duomenis perduoda valdymo biurui. Vežimėliui priartėjus prie mašinos, ji išjungiama. Jos yra pranašesnės už ritines, nes daug tolygiau paskleidžia vandenį, todėl mažesnės sąnaudos, iki 30 proc. didesnis derlius. Sistemoje vandens slėgis dvigubai mažesnis negu ritinių mašinų žarnose. Naudojamos dviejų tipų mašinos: vienos juda išilgai lauko, kitų - pagrindinė mašina stovi prie vandens telkinio, o sija su laistikliais brėžia apskritimą. Gaminamos nuo 27 iki 730 m sijų pločio mašinos. Paprasčiausią sijinį laistymo įrengimą sudaro stacionarus vandens ėmiklis, prie kurio pritvirtinta sija, kuri remiasi į keletą judančių apskritimu važiuoklių. Važiavimo greitis priklauso nuo norimo išlaistyti vandens kiekio. Dideliems plotams laistyti yra naudojamos sudėtingesnės konstrukcijos mašinos. Ant pagrindinio vežimėlio įrengtas vidaus degimo arba elektros variklis, kurie suka generatorių, tiekiantį elektrą sijos atraminių vežimėlių elektros varikliams. Atstumas tarp sijos atraminių vežimėlių 61,28 m. Sija gali turėti daug atraminių vežimėlių. Už paskutinio atraminio vežimėlio įrengta 20,12 m ilgio konsolinė sija, prie kurios pritvirtintos 8 žarnos su vandens skleidikliais. Sijos gale pritvirtinta perteklinio vandens grąžinimo žarna ir valdymo stotis. Kadangi sija sukasi apskritimu, jos atraminiai vežimėliai važiuoja skirtingu greičiu. Jų važiavimo greitį valdo kompiuteris. Per tris dienas sija apie ašį pasisuka 360o kampu. Laistant sijine mašina, vandens išgaravimo nuostoliai per dieną sudaro apie 10 proc., tai keleriopai mažiau negu laistant ritine mašina. Pirminės investicijos vienam hektarui laistyti sudaro apie 2 300 EUR.
Lietaus vandens surinkimas ir panaudojimas
Laistymas darže bei sode augantiems augalams yra būtinas, kad jie vešėtų ir duotų dosnų derlių. Drungnas statinėje sukauptas vanduo - tiesiog idealus variantas, kadangi šaknų šaldymas daugeliui kultūrų nerekomenduotinas. Dėl šios priežasties laistyti daržo tiesiai iš šulinio pasemtu vandeniu nereikėtų. Renkant lietaus vandenį pavyksta sukaupti jo rezervą, todėl netenka eikvoti kitų šaltinių. Taigi, pasistenkite apsirūpinti tokiu skaičiumi konteinerių (statinių ir kt.), kad juose sukaupto vandens pakaktų bent perpus laistymo poreikiui patenkinti. Laistyti skirto vandens švarai nekeliama jokių reikalavimų, todėl vargti su filtravimu nėra jokios prasmės, nebent norėtumėte įsirengti purškiamojo laistymo sistemą.
Lietaus vandenį galima panaudoti automobiliui, plytelėmis išklotiems plotams, sodo takeliams, pastatų fasadams, grindims plauti. Jo kuo laisviausiai galima pripildyti net ir klozeto bakelį. Vis dėlto tokiu atveju iš vandens būtina pašalinti šiukšles ir pastebimas priemaišas, kad jos nesubraižytų ir nesupurvintų plaunamų paviršių.
Kuo artimesnis žmogaus santykis su vandeniu, tuo tas vanduo turi būti švaresnis. Lietaus vandeniu galima skalbti, o kadangi jis minkštas, pavyks sutaupyti skalbimo miltelių. Lietaus vanduo tiks ir pirčiai arba lauko dušui, po kuriuo malonu palysti kaitrą dieną. Tokiu atveju vandens statines rekomenduojama užkelti ant pakylų. Plautini lietaus vandeniu indų, jo gerti, jame maudytis ir juo praustis negalima. Atminkite, kad tik per daugiapakopę valymo sistemą pratekėjęs vanduo laikomas saugiu žmogaus organizmui. Taigi, kad sau nepakenktumėte, vartokite vandenį iš vandentiekio, šulinio arba parduodamą buteliais.
Lietaus vandens rinkimo parengiamieji darbai
Stogas
Paprasčiausia vandens prisirinkti nuo stogo, nes jo šlaitai yra puikiausiai tam tinkami. Svarbiausia, kad jie būtų pasvirę bent dešimties laipsnių kampu. Jei surinktą lietaus vandenį ketinate naudoti tik augalams laistyti ir kam nors plauti, medžiagos, iš kurių pagaminta stogo danga, jokios reikšmės neturi. Svarbu tik, kad dangos sudėtyje nebūtų toksinių komponentų, kadangi jie gali apnuodyti laistomas kultūras ir taip sukelti grėsmę jūsų sveikatai. Pačia saugiausia medžiaga laikomos keraminės čerpės, bet tik neapdorotos chemiškai.
Nutekamasis latakas
Ant stogo esantis vanduo patenka į nutekamąjį lataką, o tada lietvamzdžiais nuteka žemyn. Taip „keliaujantį“ vandenį labai patogu surinkti į kokį nors rezervuarą. Nutekamasis latakas turi būti pasviręs ne mažiau kaip 10 laipsnių kampu, o apsisprendžiant dėl jo skersmens, derėtų atsižvelgti į vietos kritulių vidurkį ir rinktis kiek platesnį. Privalote patikrinti, ar vanduo tikrai patenka į lataką, užuot tekėjęs pro šoną - tai vienas dažniausių visos konstrukcijos defektų. Iš viršaus lataką patartina uždengti tinkleliu, kad į jį neprikristų lapų ir kitokių stambių šiukšlių.
Lietvamzdžiai
Lietvamzdžius reikėtų sumontuoti namo kampuose arba ne didesniu kaip dešimties metrų atstumu vieną nuo kito. Viršuje rekomenduojama sumontuoti piltuvo formos elementą. Vidutinis gaminio skersmuo - 8-10 centimetrų, tačiau jį renkantis derėtų atsižvelgti į vietovės kritulių vidurkį. Lietvamzdžius reikia montuoti per 5-7 centimetrus nuo sienos. Jei siena su iškyšomis ar karnizais, galima panaudoti specialias lenktas detales. Labai svarbu, kad medžiaga, iš kurios pagaminti lietvamzdžiai ir latakai, būtų atspari vietovėje vyraujančioms oro sąlygoms ir reguliariam vandens poveikiui. Norint, kad surenkamas vanduo būtų gerai išvalomas, reikia sumontuoti specialų vožtuvą, praleidžiantį pirminį srautą.
Vandens kaupimo indai
Antras žingsnis - pagalvoti, kur bus renkamas vanduo, ir pasiruošti atitinkamus indus. Lietaus vandenį galima kaupti kokiuose nors rezervuaruose arba funkciniuose filtravimo konteineriuose. Indai gali būti 50-200 litrų talpos. Gerai, jei indai bus pagaminti iš maisto klasės medžiagų (t. y. tokių, kurios, nesukeldamos jokio pavojaus, gali sąveikauti su žmogaus vartojamu maistu), kadangi jos yra ekologiškesnės. Vienas iš variantų - maisto klasės plastiko indai. Taip pat gana populiarūs iš nerūdijančiojo plieno pagaminti, emaliuoti ir nudažyti metaliniai rezervuarai. Medinės statinės ir keraminiai indai naudojami vis rečiau, juolab kad daug vandens į juos paprastai netelpa. Svarbus vaidmuo atitenka vandens rezervuaro spalvai. Pavyzdžiui, tamsiame bake vanduo greičiau sušyla. Jei indo paviršius atspindimasis, įvyksta priešingai - vanduo ilgiau apsaugomas nuo įšilimo. Kaip jau suprantate, pasirinkimą lemia vandens panaudojimo tikslas. Tarkime, lauko dušui norisi kuo šiltesnio vandens, o laistymui tiks ir šiek tiek įšilęs. Ilgėliau laikyti galima tik šaltą vandenį, kadangi veikiant saulei jame gali imti veistis bakterijos. Vandens kaupimo indus reikia pastatyti po kiekvienu lietvamzdžiu, be to, nutarti, kokiu tikslu bus naudojamas konkrečiame inde kaupiamas vanduo. Konteinerius būtina uždengti dangčiu arba užtiesti tinkleliu, kad į renkamą vandenį neprikristų stambių šiukšlių.
Kur statyti indus
Rezervuarus galima pastatyti po stogu, ant pakylų, rūsyje, virš lauko dušo arba įkasti į žemę. Būtina pagalvoti apie vandens perpylimo sistemą, kitaip, rezervuarams prisipildžius iki viršaus, vanduo ims lietis per kraštus, todėl tam tikrą dalį jo prarasite. Patartina įrengti lietaus kanalizaciją arba drenažo sistemą. Beje, drenažas yra būtinas bet kokiu atveju. Nepamirškite, kad vandens kaupimo induose tikrai susikaups nuosėdų, todėl vandenį semkite ne iš giliai, o nuo paviršiaus, kad jis nesusidrumstų. Jei norite, kad vanduo būtų švarus, palaukite, kol jis nusistovės viename inde, o tada atsargiai ir neteliūskuodami perpilkite į kitą indą. Vandens kaupimo indų priežiūra daug pastangų nepareikalaus. Tiesiog kelis kartus per sezoną kruopščiai išplaukite juos sodos tirpalu, be to, periodiškai valykite tinklelius, filtrus ir latakus. Dar vienas rinkti lietaus vandenį planuojančius žmones paprastai neraminantis klausimas - ar kartais neužsiveis uodų. Atminkite, kad kiaušinėlius vabzdžiai deda stovinčiame vandenyje, todėl jei kiaurą vasarą statinė prastovės atidengta, uodų tikrai prisiveis. Tačiau jeigu rezervuarą uždengsite, iš jo nuolatos semsite vandenį, taip jį išjudindami, uodai neturės jokių šansų. Taigi, galite drąsiai užsiimti lietaus vandens rinkimu ir efektyviai taupyti tą, kuris atiteka vandentiekiu.
Karšto vandens tiekimo ir priežiūros reikalavimai Lietuvoje
Laikytis reikalavimų turės asmenys, projektuojantys, statantys, rekonstruojantys, remontuojantys, įrengiantys ir eksploatuojantys pastatų vidaus vandentiekio sistemas, taip pat karšto vandens tiekėjai, pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojai (eksploatuotojai). Į naują higienos normą perkelti ir papildyti reikalavimai karštam vandeniui, kurie anksčiau buvo įtvirtinti higienos normoje HN 24:2023 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“. „Į higienos normos reikalavimus, ypač temperatūros, rekomenduojame atsižvelgti ir gyventojams, kurie privačiuose namuose ir daugiabučiuose karšto vandens temperatūrą reguliuoja patys, tam naudodami elektrą arba kitus energijos šaltinius. Naudojant nepakankamai karštą vandenį, gali kilti rizika sveikatai. Nuolatinis tinkamas temperatūros palaikymas yra svarbiausia legioneliozės prevencijos priemonė“, - primena Sveikatos apsaugos ministerijos Visuomenės sveikatos departamento direktorius Audrius Ščeponavičius.
Higienos normoje įtvirtintas reikalavimas, kad karšto vandens temperatūra vartotojų čiaupuose turi būti ne žemesnė kaip 50 °C (išmatavus temperatūrą po 1 min., kai buvo atsuktas čiaupas ir paleistas vanduo). Vandens tiekimo sistemoje taip pat turi būti sudaryta galimybė karšto vandens temperatūrą padidinti, kad vartotojų čiaupuose ji būtų ne žemesnė kaip 65 °C. Karštas vanduo turi būti ruošiamas iš geriamojo vandens ir jo sauga turi būti užtikrinama iki jo naudojimo vietų. Legionella bakterijų tyrimas karštame vandenyje turi būti atliekamas šiais atvejais: kai pastato karšto vandens sistema ar jos dalis pradedama naudoti daugiau kaip po vieno mėnesio pertraukos; po vandens tiekimo sistemos rekonstravimo, remonto; kai diagnozuojami vartotojų susirgimai legionelioze. Karštame vandenyje aptikus Legionella bakterijų, turi būti patikrinama vandens tiekimo sistema, nustatoma galima vandens taršos priežastis, koreguojamos esamos ir (arba) imamasi naujų legioneliozės profilaktikos priemonių - tinkamo temperatūros palaikymo užtikrinimo, dezinfekcijos, plovimo ir kt. Jeigu 1 l karšto vandens randama daugiau nei 10 000 Legionella bakterijų, papildomai turi būti valoma vandens tiekimo sistema. Atlikus vandens tiekimo sistemos valymą ir kenksmingumo šalinimą, vėl turi būti atliekamas vandens mikrobiologinis tyrimas Legionella bakterijoms nustatyti. Karšto vandens tiekimo sistemos dezinfekcijai turi būti naudojami Lietuvos Respublikoje įteisinti biocidiniai produktai, pvz., turintys veikliąją medžiagą - chlorą. Apie planuojamos cheminės dezinfekcijos datą ir laiką, trukmę, tikslus ir būtinas saugos priemones karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas) ir karšto vandens tiekėjas privalo raštu informuoti vartotojus ne vėliau kaip prieš dvi dienas. Vandens sistemose nusėdęs dumblas, rūdys sudaro palankias sąlygas Legionella bakterijoms daugintis. Šios bakterijos gali sukelti legioneliozę - ūminę infekcinę ligą, kuri gali pasireikšti karščiavimu, raumenų skausmais, kosuliu ir plaučių uždegimu. Žmogus legionelioze užsikrečia aerogeniniu būdu, įkvėpęs vandens dulksnos (aerozolio) su legionelėmis. Palankiausia vandens temperatūra Legionella bakterijoms daugintis - nuo 20ºC iki 50ºC. Šiais metais (iki birželio mėnesio pabaigos) Lietuvoje nustatyti 48 susirgimai legionelioze.
Karštas vanduo buitinėms ir higieninėms reikmėms tenkinti į įvairios paskirties pastatus tiekiamas paruoštas centralizuotai arba ruošiamas pastatuose įrengtais vietiniais šildytuvais. Šilumos nuostolių srautą sudaro rankšluosčių džiovintuvais perduodama šiluma ir šilumos nuostoliai, patiriami šilumą perduodant per karšto vandens sistemos vamzdynus.
Vamzdynų įrengimo reikalavimai
Karšto vandens tiekimo sistemos vamzdynai turi būti įrengiami ir vedami per patalpų sienas bei perdangas vadovaujantis Bendrosiomis gaisrinės saugos taisyklėmis, patvirtintomis Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. Gyvenamuosiuose ir visuomeniniuose pastatuose skirstomieji vamzdynai klojami rūsiuose, techniniuose aukštuose, palėpėse, viršutinių aukštų palubėse. Išimties tvarka, jeigu tokių galimybių nėra, vamzdynus galima kloti pogrindiniuose kanaluose ir numatyti galimybę juos atidengti. Karšto vandens sistemos vamzdynai gamybinėse patalpose klojami atvirai, jeigu nėra pavojaus juos pažeisti mechaniškai. Leidžiama juos kloti kanaluose kartu su kitais vamzdynais, išskyrus vamzdynus su degiosiomis ir nuodingomis medžiagomis. Karšto vandens sistemos vamzdynus kloti kartu su nuotekų vamzdynais leidžiama tik pereinamuosiuose kanaluose. Viršutinėse karšto vandens sistemų vietose turi būti įrengtos priemonės orui išleisti. Orui išleisti negalima naudoti vandens ėmimo čiaupų. Žemiausiose sistemos vietose turi būti įrengti čiaupai vandeniui išleisti. Karšto vandens sistemoms reikia naudoti plastmasinius (polietileno, polipropileno, stiklo plastiko ir kitokios plastmasės) vamzdžius ir fasonines jų dalis. Leidžiama naudoti vamzdžius ir fasonines jų dalis, pagamintas iš vario, žalvario ar bronzos, plieno su vidine ir išorine antikorozine danga ir kitų medžiagų. Visi šie gaminiai turi užtikrinti higienos normos „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ reikalavimus (Taisyklių 1 priedo 1 punktas) ir užtikrinti vamzdyno veikimo ilgaamžiškumo reikalavimus, numatytus Statybos techniniame reglamente STR 2.07.01:2003 „Vandentiekis ir nuotekų šalintuvas. Pastato inžinerinės sistemos. Lauko inžineriniai tinklai“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. 64. Uždaromoji armatūra iki 50 mm skersmens įskaitytinai turi būti bronzinė, žalvarinė arba iš kitokio nerūdijančio metalo. Sandarinti naudojamos medžiagos turi būti atsparios temperatūrai.
Higienos reikalavimai
Karštam vandeniui tiekti naudojami vamzdžiai, jų antikorozinė danga ir kita įranga turi atitikti Lietuvos higienos normos HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. V-455 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ patvirtinimo“, reikalavimus (Taisyklių 1 priedo 1 punktas). Vaikų ikimokyklinio, priešmokyklinio ugdymo ir vaikų socialinės globos įstaigose, vaikų žaidimų patalpose karšto vandens temperatūra praustuvų ir dušų vandens ėmimo čiaupuose turi atitikti higienos normų „Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programų vykdymo bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Taisyklių 1 priedo 10 punktas), „Vaikų socialinės globos įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Taisyklių 1 priedo 11 punktas), „Vaikų žaidimų aikštelės ir patalpos. bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Taisyklių 1 priedo 11 punktas) reikalavimus. Asmens sveikatos priežiūros ir vaikų priežiūros ikimokyklininių įstaigų vonių ir dušų patalpose turi būti įrengti rankšluosčių džiovintuvai su termostatais. Jeigu gyvenamuosiuose namuose per butą nutiesiami du karšto vandens tiekimo stovai ir tik prie vieno iš jų įrengiamas rankšluosčių džiovintuvas, juos reikia sujungti jungtimis ir įrengti vieną bendrą cirkuliacinį stovą, prie kurio jungiami rankšluosčių džiovintuvai. Kai karštas vanduo imamas tiesiogiai iš šilumos tiekimo tinklų, slėgio nuostoliai karšto vandens sistemoje nustatomi atsižvelgiant į slėgį šilumos tiekimo tinklų grąžinimo vamzdyne. Karšto vandens sistema įrengiama šakotinė, jeigu leidžiama sustabdyti vandens tiekimą.
Karšto vandens apskaita
Sunaudoto karšto vandens kiekio apskaitai būtina įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus. Jie turi būti pripažinti tinkamais vandeniui, kurio temperatūra yra iki 90 ºC, matuoti ir registruoti Lietuvos Respublikos metrologijos inspekcijoje. Parinktą karšto vandens apskaitos prietaisą reikia patikrinti pagal slėgio nuostolius. Karšto vandens apskaitos prietaisai turi būti montuojami prižiūrėti ir rodmenims nuskaityti patogiose vietose. Patalpa, kurioje montuojamos akumuliacinės talpyklos, turi būti gerai vėdinama ir apšviesta. Jos mažiausias aukštis turi būti 2,2 m, o atstumai tarp talpyklų ir statybinių konstrukcijų turi būti ne mažesni kaip 0,7 m.
Daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemos
Šilumos tiekėjas ir (arba) daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas) pagal kompetenciją raštu informuoja daugiabučio namo savininkus, daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdytoją ir Tarybą apie daugiabučius namus, kurių šildymo ir karšto vandens sistemos neatitinka daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemų privalomųjų reikalavimų. Pagal gautą informaciją darbus šiems reikalavimams užtikrinti pagal kompetenciją atlieka daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas), o kitų darbų atitiktį daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų privalomiesiems reikalavimams užtikrina daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdytojas ne vėliau kaip per ketverius metus nuo pranešimo apie daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų privalomųjų reikalavimų neatitiktį gavimo dienos. Šių darbų išlaidas apmoka daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai pagal Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kai šilumos punkto savininkas yra šilumos tiekėjas, darbus daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų privalomiesiems reikalavimams užtikrinti, už kurių atlikimą teisės aktų nustatyta tvarka nėra atsakingas daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas), atlieka šilumos tiekėjas šio įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje nustatytomis sąlygomis. Garo ir karšto vandens vamzdynai yra potencialiai pavojingi įrenginiai, kuriems prižiūrėti savininkas privalo skirti apmokytus darbuotojus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 1- 291 patvirtintu Įgaliotų įstaigų prižiūrimų ir valstybės registre registruojamų potencialiai pavojingų įrenginių (nurodant jų parametrus) sąrašu, perkaitinto ir sotaus vandens garo bei aukštesnės kaip 110 °C temperatūros karšto vandens vamzdynai, kurių sąlyginis skersmuo (DN) didesnis kaip 100 mm ir kuriuose slėgis didesnis kaip 16 barų, registruojami Potencialiai pavojingų įrenginių valstybės registre, o mažesnių parametrų vamzdynus registruoja vamzdynų savininkas.
Vartotojų teisės
Vartotojai daugiabučiuose namuose gali Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį. Pasirinktas karšto vandens tiekėjas įrengia vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, sudaro sutartis ir perka karštam vandeniui ruošti reikalingą geriamąjį vandenį bei šilumą ar kitą energiją iš atitinkamų tiekėjų. Kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas. Karšto vandens temperatūra, slėgis ir higienos rodikliai turi atitikti teisės aktų nustatytus reikalavimus.
Karšto vandens sistemų priežiūra
Karšto vandens sistemas reikia išplauti vieną kartą per ketverius metus, kol vanduo tampa visai švarus. Plovimui naudoti vandenį ir suslėgtąjį orą arba vien vandenį, kurio kiekis 4-5 kartus viršija didžiausią valandinį sunaudoto karšto vandens srauto kiekį.
Buitinio karšto vandens naudojimo ir priežiūros aspektai
Pastato šilumos punkte turi būti paties punkto, pastato šildymo ir karšto vandens sistems veikimo, priežiūros ir naudojimo dokumentai (t.sk. Visi įsišakojimo mazgai, siurbliai, automatinio reguliavimo mazgai ir kiti šilumos punkto įrenginiai turi turėti numerius, kuriais jie ženklinami planuose ir schemose.
Patarimai, kaip įsigyti vandens šildytuvą.
