Išsilavinimas yra neatsiejama ir itin svarbi kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis, be jokių išimčių. Net Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja, kad vaikams iki 16 metų būtinas vidurinis išsilavinimas. Tačiau, deja, ne visiems šis siekis yra lengvas ir pasiekiamas. Kaip mokytis, kai neturi elementarių priemonių rašyti ar piešti? Būtent su tokiais sudėtingais vaikų poreikiais susiduria Maltos ordino pagalbos tarnybos (MOPT) savanoriai, kurie aktyviai globoja vaikus jiems įsteigtuose Vaikų dienos centruose. Šie centrai tampa saugiu prieglobsčiu ir pagalbos ranka tiems, kuriems to labiausiai reikia.
Vaikų Dienos Centrai: Šviesa Tamsiausiu Metu
Dienos centrus lanko vaikai, kilę iš daugiavaikių ar socialiai remtinų šeimų. Daugelis jų gyvena itin sunkiomis ir skurdžiomis sąlygomis. Daiva Steponavičiūtė, Kriaunų vaikų dienos centro vedėja, dalijasi savo patirtimi: „Pavyzdžiui, viena šeima, kurioje auga penki vaikai, gyvena vos dviejų kambarių bute. Tėvai linkę vartoti alkoholį, nedirba, šeima išlaikoma iš pašalpų. Dalį pinigų tėvai skiria savo reikmėms - alkoholiui, o likę pinigai lieka maistui. Vaikai dėl tokios situacijos yra visiškai nekalti, todėl labai norisi jiems padėti.“
Vaikų dienos centras jiems yra tikra palaima. Čia jiems suteikiama ne tik galimybė bendrauti su bendraamžiais ir suaugusiaisiais, bet ir sočiai pavalgyti, išmokti ko nors naujo ir, svarbiausia, sulaukti dėmesio bei pajusti meilę. Dėl savo socialinės padėties vaikai dažnai jaučiasi atstumti kitų, todėl pagalba iš šalies yra gyvybiškai svarbi. Ji leidžia jiems pasijusti geriau: gražiau apsirengti, turėti visas reikiamas mokymosi priemones, nesijausti alkaniems.
Šiuo metu Lietuvoje veikia 10 tokių MOPT įsteigtų vaikų ir jaunimo dienos centrų. Iš viso net 30 šalies miestų maltiečiai globoja 1423 vaikus, iš kurių 520 yra neįgalūs arba turi specialiųjų ugdymosi poreikių.
Paramos Akcijos: Konkreti Pagalba Konkretiems Vaikams
MOPT jau trečius metus iš eilės organizuoja paramos akciją, skirtą padėti vaikams, kurių šeimos negali tinkamai aprūpinti jų mokyklinėmis priemonėmis. „Šiais metais nutarėme ją organizuoti vėl, nes matome, koks didžiulis yra poreikis“, - teigia akcijos organizatoriai. Vaikams prieš naujus mokslo metus itin trūksta kanceliarinių priemonių, dailės reikmenų, kuprinių. Taip pat labai reikalingos knygos, loginiai ir lavinamieji stalo žaidimai, lauko žaidimų priemonės bei sporto inventorius. Ypatingai svarbios yra priemonės, skirtos neįgalių vaikų vystymuisi ir motorikai lavinti.
Nors didelę dalį reikiamų priemonių padovanoja įmonės ir valstybinės institucijos, jų vis dar trūksta. Viena iš svarbiausių ir skaudžiausių problemų yra vaikų maitinimas. Dauguma vaikų į dienos centrą ateina pirmiausia dėl ten gaunamo maisto, kuris dažnai būna vienintelis šiltas maistas per visą dieną.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė, akcijos globėja, kviečia visus prisidėti ir padovanoti vaikams šilto maisto bei labiausiai reikalingų mokyklinių reikmenų. Visą rugpjūčio mėnesį tai padaryti galima itin paprastai: paskambinus ar išsiuntus žinutę trumpuoju numeriu 1404 ir paaukojus 1,5 euro, arba pervedant norimą pinigų sumą į sąskaitą Nr. LT294010042403974431 (paskirties langelyje nurodant: „akcija vaikams“).
Istorinės Švietimo Apžvalgos: Kriaunų Krašto Mokyklų Kelias
Istorija mums atskleidžia, kad švietimo svarba buvo suprantama visais laikais. Kriaunų krašte veikė įvairios mokyklos, kuriose dirbo atsidavę mokytojai ir mokėsi daugybė moksleivių. Prie Kriaunų bažnyčios XVIII amžiaus antrojoje pusėje veikė parapinė mokykla. Po 1863 metų sukilimo ji buvo paversta rusiška liaudies mokykla, veikusia iki 1915 metų. Manoma, kad spaudos draudimo metais Kriaunų apylinkėse veikė slaptos daraktorinės mokyklos, kurių carinei policijai nepavyko aptikti, todėl apie jas archyvuose medžiagos neišliko.
Atsikūrus Lietuvos valstybei, visoje šalyje buvo rimtai susirūpinta pradiniu švietimu. 1919 metų lapkričio 3 dieną buvo atkurta Kriaunų pradžios mokykla. Vėliau, 1927 metų vasario 1 dieną, atidaryta Bagdoniškio pradžios mokykla (įkurta 1915 m., manoma, okupacinės vokiečių valdžios). 1926 metų spalio 15 dieną įsteigta Bajorų pradžios mokykla, o 1927 metų lapkričio 3 dieną - Keležerių pradžios mokykla (veikusi Juozapavos kaime).
Aldona Zakarevičiūtė-Dilienė, gimusi 1937 metais Pakenės kaime, dalijasi savo prisiminimais apie mokymosi kelią. 1945-1949 metais ji mokėsi Bagdoniškio pradžios mokykloje, o 1949-1956 metais baigė „augančią“ Kriaunų vidurinę mokyklą. Vėliau, 1956-1961 metais, ji baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, įgydama matematikos ir braižybos specialybes. A. Zakarevičiūtė-Dilienė dirbo įvairiose mokyklose, tarp jų Bagdoniškio septynmetėje, Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto vidurinėje ir Neakivaizdinėje vakarinėje vidurinėje mokykloje, kur 1969-1975 m. ėjo direktoriaus pavaduotojos pareigas. Nuo 1975 iki 1995 metų ji tęsė darbą J. Tumo-Vaižganto vidurinėje mokykloje.
Jos prisiminimai atskleidžia ne tik asmeninį mokymosi kelią, bet ir bendrą to meto švietimo sistemą, jos iššūkius ir ypatumus. „Ne tos dienos, kurios praėjo, o tos, kurios įsirėžė į žmogaus atmintį ir paliko pėdsaką jo širdyje, jam yra svarbiausios“, - rašo ji, remdamasi savo prisiminimais, įrašais ir nuotraukomis.
Pradinę mokyklą (4 skyrius) ji baigė Bagdoniškio pradžios mokykloje, įsikūrusioje E. Riomerytės-Miečkauskienės name. Tuo metu čia mokėsi apie 100 mokinių. Pirmame ir antrame skyriuose mokė Balys Šeškus, trečiame ir ketvirtame - mokytoja Leonarda Konstenblauskytė (vėliau tapo Stakėniene), o mokyklos vedėja buvo Elena Bagdonaitė. 1949 m. gegužės 25 d. į jų mokyklą atvyko Lašų pradinės mokyklos ketvirtokai su savo mokytojais. Po egzaminų jie gavo baigimo pažymėjimus.
Kilo klausimas, kur mokytis toliau. Dalies tėvų, susirūpinusių savo vaikų lavinimu, pastangomis, tarp jų ir Jadvygos Ruzgienės, kreipimasis į Švietimo skyrių buvo patenkintas - Kriaunose leista atidaryti penktą klasę.
Kriaunų vidurinė mokykla skyrėsi nuo kitų tuo, kad ji „auganti“, kartu su pirmąja laida nuo penktos iki vienuoliktos klasės. Jai reikėjo kurti tradicijas, nes jų dar nebuvo. Visi mokytojai, kol mokiniai baigė vidurinę mokyklą, buvo jauni, viengungiai arba neseniai vedę (išskyrus Jadvygą Piliponienę). Tais laikais visos mokyklos dirbo šešias dienas per savaitę.
Rugsėjo pirmąją į penktą klasę susirinko beveik 20 mokinių iš įvairių apylinkių. Vėlesnėse klasėse prisijungė dar daugiau moksleivių. Amžiaus skirtumas tarp susirinkusiųjų siekė iki 5 metų, nes karas, žiaurumai ir lėšų trūkumas trukdė kai kuriems laiku pradėti mokslus. Mokslo metų eigoje dalis mokinių keitėsi - vienų šeimos išvažiuodavo (arba jas išveždavo), kitų - atvažiuodavo.
Pradžioje mokyklos direktorė buvo Jadvyga Kušleikienė, o auklėtoja - Stefa Žuklytė. Po dviejų trimestrų S. Žuklytė tapo direktore, o penktokams paskirta kita auklėtoja (gal Valeckaitė?).
Mokymosi Aplinka ir Iššūkiai: Vadovėlių Trūkumas ir Finansinės Sunkumai
Vadovėlius tekdavo pirkti Obelių arba Rokiškio knygynuose, tačiau ne visada pavykdavo gauti visus reikiamus. Už mokslo metus tėvai turėjo sumokėti po 150 rublių už mokinį (po 75 rublius kas pusmetį). Tai buvo didelė suma, ypač turint omenyje, kad kolūkiečiai už darbą pinigų negaudavo, o už darbo metus gaudavo tik maišelį grūdų. Tiksli priežastis, kodėl reikėjo mokėti, nebuvo aiški - gal tai buvo mokestis už mokslą, o gal lėšos mokyklos reikmėms.
A. Zakarevičiūtė-Dilienė prisimena situaciją, kai per geografijos pamoką ji negalėjo atsakyti, nes neturėjo vadovėlio. Mokytoja ją pasodino ir parašė dvejetą. Tai kartojosi kelis kartus. Su nerimu ji galvojo, kaip pasakys tėveliui, kuris turi mokėti didelius pinigus, o ji jau turi du dvejetus. Tačiau noras mokytis buvo didelis. Jai pavyko rasti seną geografijos vadovėlį palėpėje.
Ne tik mokiniams, bet ir mokytojams trūko vadovėlių. Dalykas „darbai ir namų ruoša“ neturėjo „tarybinio“ vadovėlio. Mokytoja prašydavo mokinių paskolinti knygą „Namų ūkio vadovėlis šeimininkėms“ (išleistą 1937 m.).
Šventinių progų, rinkimų ir kitų renginių metu mokiniai turėdavo paruošti saviveiklos numerius visuomenei. Auklėtoja Stefa Žuklytė mokydavo įvairių sportinių pratimų, net „piramides“ statydavo ir liaudies šokius šokdavo. Penktoje klasėje jie vaidino pasaką „Dvylika mėnesių“.
Penktoje klasėje mokinio elgesys buvo vertinamas trimis pažymiais: elgesys, stropumas, drausmingumas. Mokslo metai praėjo sėkmingai. Gegužės mėnesį mokiniai laikė 7 egzaminus (lietuvių kalbos raštu ir žodžiu, rusų kalbos raštu ir žodžiu, aritmetikos raštu ir žodžiu, gamtos žodžiu) ir 1950 m. birželio 1 d. gavo baigimo pažymėjimus.
Mokyklos Gyvenimas ir Bendruomenė: Nuo Spektaklių Iki „Atminimų“ Rašymo
Rugsėjo pirmąją, grįžę į mokyklą, mokiniai pamatė gausesnį būrį. Jau buvo dvi klasės: šeštokai (buvę penktokai) ir naujieji penktokai. Iš jų klasės išvažiavo Belanoškaitės. Padaugėjo mokytojų. Jų auklėtoja tapo Marytė Pučinskaitė, o 5 klasės auklėtoja - Irena Ruzgutė (ji dirbo tik vienerius metus). Pradžioje mokslo metų direktorė buvo Stefa Žuklytė. Vėliau, atvykus Jadvygai Piliponienei (su dukra Maryte ir sūnumi Alfonsu), ji buvo paskirta direktore ir šias pareigas ėjo, kol mokiniai baigė devynias klases.
Penktoje ir šeštoje klasėse mokiniai labai mėgo rašyti vieni kitiems „atminimus“. Tai darydavo ir mergaitės, ir berniukai, ir kitų klasių mokiniai, netgi mokytojai. Jie pirkdavo užrašų knygutes arba albumėlius, kuriuose rašydavo ir kartais nupiešdavo įvairius linkėjimus ar mintis. Pavyzdžiui, penktokės mergaitės rašė: „Mokslas galingas, / mokslas platus, / jis tave vargins/ ilgus metus.“ arba „Tiek tau linkiu penketukų,/ kiek ant žemės akmenukų“. Berniukai rašė: „Mokslas yra aukso gijos / Tik mokėk jomis laimę aust.“ Mokytojų įrašai buvo filosofiškesni: „Teisingas protavimas sukuria teisingą gyvenimą.“ arba „Mokytas žmogus visada nešioja savyje turtus.“
6-oje klasėje su auklėtoja M. Pučinskaite buvo surengtas spektaklis - pasaka „Pelenė“. Vaidino beveik visa klasė, drabužius kūrė iš turimų priemonių (mamų suknelių, staltiesių, marlės), karūnas - iš popieriaus. Pasaka buvo parodyta ir visuomenei.
Gegužės mėnesį vėl vyko pagrindinių dalykų egzaminai. Prieš rusų kalbos egzaminą žodžiu, norint pakartoti bilietus, A. Zakarevičiūtė-Dilienė sėdėjo kieme, knygą pasidėjusi ant kelių. Saulė švietė į knygą, skaityti buvo malonu. Tačiau ryte ji negalėjo eiti į egzaminą - labai skaudėjo galvą ir akis. Pasirodo, tai buvo saulės smūgis - atspindys nuo knygos į akis. Egzaminus mokiniai išlaikė ir tapo septintokais.
Atėjus rugsėjui, į mokyklą susirinko trys klasės: septintokai (buvę šeštokai), šeštokai (buvę penktokai) ir naujieji penktokai. Atvyko ir naujų mokytojų: Janina Gaulytė, Bertašiūtė, Algis Urbonas, kuris buvo paskirtas jų auklėtoju. Į jų klasę atėjo trys nauji mokiniai: Valė Valainytė, Eugenijus Burokas ir Mezginas.
Kaip ir kitose klasėse, septintoje klasėje su auklėtoju teko ruošti programas. Su viena iš jų važiavo į Antazavę dviračiais. Tais laikais žiemos būdavo labai gilios, su daug sniego ir pūgų, todėl keliais buvo sunku ne tik eiti, bet ir važiuoti, nes kelių beveik niekas nevalė. Mokiniai, kuriems tekdavo kasdien eiti į mokyklą iš toli (iki 6 km), nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių gyvendavo Kriaunose pas gimines arba pažįstamus. Kartais tekdavo pasilikti Kriaunose ir pavasarį, kai patvindavo Kriaunų upė, per kurią buvo tik pėstiesiems lieptas, kurį potvynis apsemdavo kartu su šalia esančia pieva. Tilto nebuvo, o su arkliais pravažiuodavo tik per brastą.
Tokiu laikotarpiu A. Zakarevičiūtei-Dilienei teko gyventi Kriaunose. Penktoje ir šeštoje klasėse ji gyveno pas gyventojus, o septintoje - „bendrabutyje“, kuris tuo metu buvo vadinamas „davatkynu“ arba „bobinčiumi“. Rytų pusėje gyveno dvi mokytojos (S. Barzdaitė ir Ragelytė), vakarų pusėje - mokinės. Kambaryje buvo krosnis ir kelios lovos. Malkomis tekdavo pasirūpinti pačioms. Vyresnės mokinės rinkdavo miške sausuolius, o tėvelis juos atveždavo. Ji gyveno kartu su klasiokėmis Jule Adamonyte, Vale Valainyte, taip pat su mokinėmis iš žemesnių klasių - Elena Diržyte, Vale Verbiejūte, Maryte Šimkūnaite (našlaite, kurios daugiavaikę šeimą išžudė) ir kt.
Septinta klasė buvo paskutinė septynmetėje mokykloje. Atsisveikinimui mokiniai surengė išleistuves. Pačios kepė tortus, sausainius, gamino kitus užkandžius, vadovaujant auklėtojo žmonai Birutei Indrelytei.
Kadangi nebuvo žinoma, ar Švietimo skyrius leis toliau tęsti mokslą Kriaunose, A. Zakarevičiūtė-Dilienė svarstė galimybę stoti į technikumą ir įsigyti specialybę. Todėl vasarą ji su trimis klasiokėmis (Brone, Jule) su pažymėjimais rankose sėdo Obeliuose į traukinį (pirmą kartą gyvenime važiavo traukiniu) ir nuvyko į Panevėžį. Susiradusios medicinos mokyklą, jos lipo laiptais į antrą aukštą. Valytoja, šluodama laiptus, paklausta, kur priima dokumentus į medicinos mokyklą, atsakė: „tai ką, užsinorėjot skrost lavonų“. Draugės apsisuko ir išėjo, o A. Zakarevičiūtė-Dilienė - iš paskos. Taip baigėsi jų profesinis orientavimasis.
Mokslo metai buvo dalinami į trimestrus. Nuo 1952-1953 m. m. Lietuvoje buvo pereita iš septynmetės mokyklos į aštuonmetę per dvejus mokslo metus. 1961-1962 m. m. pavasarį septintokai egzaminų visai nelaikė, o laikė būdami aštuntokais 1962-1963 m. m. Švietimo skyriui leidus mokyklai ir toliau augti iki vidurinės mokyklos (11 klasių), rugsėjį beveik visi grįžo į 8-tą klasę. Nebuvo tik E. Buroko.
Vaiko Teisių Apsauga: Iššūkiai ir Galimybės Šiuolaikinėje Lietuvoje
Vaiko teisių apsauga yra vienas svarbiausių valstybės ir visuomenės uždavinių. Lietuvoje šiai sričiai skiriamas ypatingas dėmesys, siekiant užtikrinti kiekvieno vaiko gerovę, saugumą ir galimybes augti sveikoje bei palankioje aplinkoje. Straipsnyje aptariami vaiko teisių apsaugos iššūkiai ir galimybės, remiantis įvairių institucijų ir specialistų patirtimi.
Vaiko Globa Šeimoje: Iššūkiai ir Perspektyvos
Lapkričio 30 dieną Utenos rajono savivaldybėje vykusioje konferencijoje „Vaiko globa šeimoje: iššūkiai ir galimybės“ dalyviai diskutavo apie vaikų globos proceso pokyčius, problemas ir perspektyvas. Konferencijos dalyvius pasveikino Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Zita Ringelevičienė. Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėja G. Blažienė pristatė pranešimą, kuriame padėkojo globojantiems ir konsultuojantiems specialistams, atkreipė dėmesį į globėjams organizuojamus mokymus ir išgrynino problemas, trukdančias mažinti vaikų globos namuose augančių vaikų skaičių.
Šiuo metu Utenos rajone 158 vaikai gyvena šeimynose. Globėjai, siekdami atstatyti vaiko emocinę būseną, nueina ilgą ir atsakingą kelią. Siekiant, kad kuo mažiau vaikų patektų į globojamų sąrašą, rizikos šeimoms taikoma ankstyvoji prevencija, teikiamos paslaugos ir organizuojamas užimtumas. Ypač svarbu, kad tėvai patys suvoktų turintys problemų ir priimtų specialistų siūlomą pagalbą.
Psichologiniai Vaiko Globos Aspektai
Utenos šeimos ir vaiko gerovės centro psichologė E. Vaišnoraitė konferencijoje kalbėjo apie vaikų, netekusių tėvų globos, psichologines patirtis ir suardytą, trapų vidinį vaiko pasaulį. Pasak specialistės, apie globotinio skausmą liudija išoriniai požymiai: vaiko priešgyniavimas, savęs žalojimas, impulsyvumas. Naujiems šeimos santykiams kurti prireikia daug laiko, o emocinė atmintis visada primena vaikui apie patirtą įtampą biologinėje šeimoje.
Psichikos Sveikata ir Globa
Utenos pirminės sveikatos priežiūros centro vaikų ir paauglių gydytoja psichiatrė Ramunė Drazdauskienė kalbėjo apie globojamų vaikų ir jų globėjų psichikos sveikatą. Vidinė globojamų vaikų būsena tampriai susijusi su patiriamais išgyvenimais, todėl svarbu tiksliai identifikuoti problemas ir glaudžiai bendradarbiauti su specialistais.
Globėjų Paieška ir Kompetencijų Ugdymas
Utenos šeimos ir vaiko gerovės centro direktorė Diana Deveikienė ir socialinė darbuotoja Daiva Beikuvienė pristatė pranešimą „Vaiko globos aktualijos: prisijunkite prie mūsų“. Lietuvos visuomenėje vis dar gajos išankstinės nuostatos ir neteisingi stereotipai, susiję su globos netekusių vaikų įvaikinimu, vienas jų - jog tapti globėju yra sunku. Nuo 2008 m. globos namų specialistės ne tik veda globėjų ir įtėvių mokymus, bet ir aktyviai ieško naujų globėjų bei dalijasi gerąja patirtimi. Jų siekiamybė - kad vaikus globotų šeimos ar pavieniai globėjai, nors tai vis dar nutinka ganėtinai retai. Per 2016 metus trys šeimos buvo paruoštos priimti globotinius, o centro darbuotojai siekia nuolat didinti globėjų kompetencijas.
Utenos šeimos ir vaiko gerovės centre vyksta tęstiniai globėjų, įtėvių mokymai, kuriuos veda pagal GIMK programą atestuotos socialinės darbuotojos. Tęstinė globėjų (rūpintojų) ir įtėvių mokymo bei konsultavimo programa skirta globojančių ar įvaikinusių vaikus šeimų mokymui bei palaikymui. Mokymai apima 10 temų. Nuo 2017 m. vasario mėnesio startavo pirma grupė, kurioje dalyvavo 11 globėjų. Globėjai teigia, kad pagalba, žinios ir palaikymas ypač reikalingas tada, kai vaikas yra paauglys. Mokymų eigoje buvo pateikta naujausia informacija, mokyta, kaip įveikti sunkumus, dalytasi patirtimi ir bendrauta tarpusavyje.
Mokyklos ir Globėjų Bendradarbiavimas
Konferencijoje „Vaiko globa šeimoje: iššūkiai ir galimybės“ apie mokyklos bendruomenės ir globėjų bendradarbiavimo ypatumus, siekiant globojamų vaikų gerovės, pasisakė Vyžuonų mokyklos direktorius R. Žvirblis. Direktorius akcentavo, jog siekiant, kad vaikas sėkmingai subręstų - būtinas artimas globėjų ir mokyklos ryšys.
Institucinės Globos Pertvarka
Institucinės globos pertvarkos projekto Utenos regiono ekspertas Gytis Baltrūnas kalbėjo apie ilgalaikius projektus, pereinant nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų, siekiant teikti alternatyvias paslaugas rizikos grupės tėvams, emigrantų vaikams.
Kviečiama prisidėti: paprasti žmonės daro nepaprastus dalykus. Jūs galite atverti savo namų duris vaikams, kurie nori augti šeimoje.
Švietimo Iniciatyvos Kauno Rajone
Kauno rajonas aktyviai investuoja į švietimą, siekdamas užtikrinti aukštą ugdymo kokybę ir sudaryti palankias sąlygas mokinių gerovei. Rajone vykdomos įvairios iniciatyvos, skirtos mokyklų infrastruktūrai gerinti, mokytojų kompetencijoms ugdyti ir įtraukiajam ugdymui plėtoti.
Investicijos į Mokyklų Infrastruktūrą
Kauno rajono valdžia siekia didinti finansavimą naujoms švietimo įstaigoms statyti ir atnaujinti. Akademijoje įsikūrusioje Vytauto Didžiojo universiteto Ugnės Karvelis gimnazijoje atidarytas naujas šiuolaikiškas korpusas, kurį gimnazija atnaujino padedant švietimo pažangos programai „Tūkstantmečio mokyklos“. Šalia gimnazijos esančiame parke atnaujinti takai, įrengta lauko klasė, kurioje šiltuoju metų laiku galės vykti netradicinės pamokos. Mokykla turi modernų stadioną ir sporto aikštyną.
Įtraukusis ugdymas
Kauno rajone baigėsi pirmieji mokslo metai, kai visos mokyklos privalėjo priimti ir specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus.
STEAM Didaktikos Centras
Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Kauno rajone atidarytas pirmasis ir vienintelis Lietuvoje STEAM didaktikos centras.
Mokinių Sveikata ir Gerovė
Kauno rajono mokyklos aktyviai rūpinasi mokinių sveikata ir gerove. Kauno rajono visuomenės sveikatos biuro specialistės vedė įdomius ir naudingus užsiėmimus įvairiose ugdymo įstaigose.
Prevencija
Kauno rajonas - viena sparčiausiai augančių savivaldybių Lietuvoje, kurioje nuolat didėja ir mokinių skaičius. Savivaldybė skiria daug dėmesio ne tik šiuolaikiškai ir komfortiškai aplinkai užtikrinti, bet ir mokinių socialiniam bei emociniam ugdymui. Šiems tikslams įgyvendinti kuriama palanki aplinka, vystoma infrastruktūra, vykdomos socialinio ir emocinio ugdymo prevencinės programos, didinamas švietimo pagalbos prieinamumas, įgyvendinama Saugios mokyklos koncepcija.
Integracija
Prasidėjus karui Ukrainoje, apie 6,3 mln. gyventojų paliko šalį, nemaža dalis pabėgėlių prieglobstį surado Lietuvoje. Tai kelia naujus iššūkius švietimo sistemai, reikalaujantiems ypatingo dėmesio ir integracijos priemonių.
tags: #daiva #steponaviciute #vaiko #teises