Gyvenimas ne visada klostosi pagal mūsų planus, o santykiai, ypač šeimoje, gali būti sudėtingi ir nenuspėjami. Situacija, kai buvęs sutuoktinis, su kuriuo išsiskyrėte dėl įvairių priežasčių, dabar nori aktyviau dalyvauti vaikų gyvenime, gali kelti daug klausimų ir emocijų. Tai ypač aktualu, kai esate sukūrusi naują šeimą, o jūsų dabartinis partneris santykiuose su vaikais iš pirmos santuokos susiduria su iššūkiais. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip suderinti buvusio vyro norą bendrauti su vaikais, dabartinio partnerio vaidmenį ir vaikų gerovę.
Praeities šešėliai ir dabarties realybė
Jūsų istorija prasidėjo labai anksti, dar nebaigus vidurinės mokyklos. Su pirmu vyru pradėjote gyventi labai jauna, sulaukusi 21-erių susilaukėte pirmo sūnaus, vėliau - dukros. Deja, santykiai šeimoje nežadėjo nieko gero: vyras vartojo alkoholį, traukė ir jus į tą liūną. Galų gale smurtas privertė jus priimti sprendimą - nebenorėjote jo matyti savo gyvenime ir išsiskyrėte. Po skyrybų patyrėte sunkų laikotarpį, ėjote klystkeliais, tačiau laiku sustojote.
Vėliau jūsų gyvenime atsirado naujas žmogus. Jūs pradėjote kartu gyventi, abu atsisakėte alkoholio. Su vaikais - sūnumi ir dukra - santykiai buvo ganėtinai geri. Naujasis partneris, nors ir griežtas, buvo teisingas: mokino dukrą skaityti ir rašyti, su berniuku žaisdavo. Laikas bėgo, persikėlėte iš buto į namą, auginote gyvulius, atsirado ruošos darbų. Jūs pastojote, tačiau tuomet jūsų vyresnis sūnus pradėjo labai neklausyti nei jūsų, nei patėvio. Mokykloje vis ko nors prisidirbdavo, nors mokėsi gerai. Gimus trečiam vaikui, gyvenimas dar labiau pablogėjo.
Konfliktų židinys: patėvio ir įvaikio santykiai
Didžiausia problema tapo santykiai tarp jūsų dabartinio vyro ir vyresniojo sūnaus. Vyras negalėjo pakęsti jūsų sūnaus. Nors jūs vis užstodavote vaiką ir situacija nurimdavo, laikui bėgant viskas klostėsi blogiau. Mokykloje sūnus vis ką sumušdavo, erzindavo, atsikalbinėdavo, o namuose - katastrofa. Ruošos darbų jis visai nedarė, jam tik gulėti, žaisti telefone ar prie kompiuterio. Drausdama tokį elgesį, jūs susidurdavote su jo ašaromis, zyzimu, nes jis žinojo, kad kaip mama daug ką jam atleisite. Jis negalėjo prižiūrėti jaunesniojo brolio, nes jam „neiseina“, vis užgaudavo jį. Išėjęs į lauką, jis neuždarydavo vartų, kad į kelią neišeitų, norėdamas, kad jam kas nors atsitiktų.
Vyras akivaizdžiai jūsų sūnaus nekenčia ir nuolat kartoja grasinimus. Jūs jaučiatės baigianti išprotėti, vyras liepia gyventi kur norite, išeiti iš namų. Jūs nenorite prarasti vyresniojo sūnaus ir nenorite palikti jaunesniojo be tėvo. Jūs pavargote ir nežinote, ką daryti.
Psichoterapeuto įžvalgos: suprasti ir priimti
Psichoterapeutas Olegas Lapinas pastebi, kad jūs pavargote jaustis gelbėtoja. Jums gali kilti mintis, kad einate iš proto, nes protas nepajėgus paaiškinti, kodėl gyvenimas toks negailestingas. Jūs labai stengiatės išgelbėti vaiką nuo vyro, bet jums nesiseka. Sūnui taip pat nepadeda jo pomėgiai: kompiuteris, telefonas.
Pirmasis vaikas - jūsų jaunystės ir neatsargumo vaisius, atsiradęs iš ankstyvų, mokyklinių santykių, kai kurti šeimą nebuvo apdairu. Natūralu, kad santuoka neišlaikė išbandymų dviem vaikais, o dar prisidėjo abiejų sutuoktinių alkoholizmas. Iš pradžių atrodė, kad gyvenime jums ėmė sektis: metėte gerti. Vietoj geriančio ir smurtaujančio vyro gavote negeriantį, griežtą ir teisingą. Norėjosi, kad mylėdamas jus, jis pamiltų ir jūsų sūnų iš pirmos santuokos.
Tačiau jūsų teisingas vyras jo nekenčia, ir matyti, dėl ko: sūnus ne toks, kaip jis - nėra teisingas, nesiruošia namų darbų, neprižiūri ir netgi konkuruoja su savo jaunesniu broliuku - jūsų vyro sūnumi. Jūsų vyro akimis, įsūnis jo nepriima, negerbia, nekenčia jo ir jo vaiko. Kam tai patiktų?
Nelengva yra jūsų vyrui. Jis nėra visų vaikų tėvas, todėl nesitiki daryti jiems įtaką. Jis gali tik kritikuoti jų veiksmus. O dar jūsų vaikuose jis mato jūsų pirmojo vyro šešėlį. Taip jau yra su vaikais iš kitų santuokų - naujieji sutuoktiniai ilgą laiką įtaria, kad jie riša jų antrosios pusės su praeitimi.
Atėję į naują šeimą žmonės nesijaučia turintys pilną teisę auklėti įvaikius ir laikosi atokiau. Jie gal ir supranta, kad neverta jų atmesti, bet taip jau išeina. Ir mamoms, prisikentėjusioms nuo buvusių sutuoktinių, nėra lengva priimti vaiką, primenantį tėvą. Kas gali pasiginčyti, kad po skyrybų vaikuose turi savyje paliktų sutuoktinių bruožų: tai veide, tai judesiuose, tai laikysenoje netikėtai išlenda buvęs sutuoktinis. Tam tikra prasme jūsų vyresnis vaikas ir dukra - tai jūsų vyro palikimas. Ir jums reikia su tuo gyventi, tarsi nebūtumėte iki galo išsiskyrusi.
Jūs atsidūrėte nelengvoje situacijoje, išgyvendama konfliktą: jaunesnis vaikas ar vyresnis vaikas? Gyvenimas su griežtu, bet jūsų vaiko nepriimančiu vyru, ar gyventi be jo, bet „išgebėti“ vaiką? Tačiau, anot psichoterapeuto, gelbėti jo nereikia. Nes tai, ką jis daro, daro nemaža dalis vaikų, į kurių gyvenimus ateina patėvis ir dar gimsta jaunesnis broliukas. Kaip vaikai į tai reaguoja? Jie lyg keršija: pablogina savo elgesį.
Vaikų reakcijos į naują šeimą ir tėvų skyrybas
Jūs nerašote, kaip su vyresniuoju sūnumi susitvarko jūsų vidurinė dukra, juk jai jūsų vyras - irgi patėvis. Jai irgi atsirado broliukas. Tačiau aišku, kad didžiausia įtampa tvyro tarp vyresnio vaiko ir jūsų vyro. Ši įtampa atsiranda ne dėl to, kad jūs, vaikas arba vyras yra kažkokie piktadariai. Ji atsiranda natūraliai, ir tai reikia priimti.
Įsivaizduokime, kas būtų, jei jūsų vyresnis sūnus visa širdimi priimtų jūsų dabartinį vyrą, pamiltų jo vaiką kaip tikrą brolį. Jums tai patiktų. O jam? Jis gal ir jaustųsi labiau patėvio mėgstamas, tačiau išduotų savo tikrą tėvą. Jo sąžinė liktų nešvari. Todėl, kad ir kaip tai nuskambėtų keistai, nepriimdamas patėvio, jis išlaiko ištikimybę savo tikram tėvui. Jis nedaro to tyčia ir galbūt netgi taip negalvoja, tačiau visu savo elgesiu tarsi sako: „aš neleisiu jums pamiršti, kieno vaikas esu. Tėtis buvo agresyvus, ir aš toks“.
Jūs tai atmetate, kaip atmesdavote jo tėvo agresiją. Natūralu: kam patiktų smurtas? Natūralu ir kad išsiskyrėte. Tačiau išsiskyrėte bloguoju. Kai mes išsiskiriame su pykčiu ir nuoskauda - mes neišsiskiriame iki galo. Todėl, anot psichoterapeuto, jūsų situacija galėtų pagerėti, jeigu jūs, nepaisant visų savo skriaudų, pabandytumėte atkurti viduje bent kiek teigiamų jausmų savo pirmam vyrui.
Jūs pasakysite: negaliu ir nenoriu. Pirmas vyras tikriausiai dar ilgai nebus jūsų atleistas nuo savo nuodėmių. Tačiau žiūrėdama į jį su panieka ir neapykanta jūs palaikote savyje atstūmimo jausmą jo sūnui. O dar palaikote sūnuje jausmą ir mintį: „aš turiu būti kaip tėvas“. Nes kai mes atstumiame vaikų tėvus, vaikai visai nesąmoningai bando atstatyti teisybę - jie paslapčia išlieka atstumtųjų tėvų sąjungininkais. Slaptais sąjungininkais, žinoma. Juk nepasakys jums jūsų sūnus: „mama, kol tu nepagerbsi mano tikro tėčio kaip savo pirmo vyro, tol aš būsiu blogas“.
Tačiau ką reiškia „pagerbti tėtį“? Argi galima gerbti žmogų, kuris to nenusipelnė? Įsivaizduokite: galima. Jei tas žmogus buvo jūsų mylimasis; jei su juo buvo intymūs santykiai; jei iš jų atsirado vaikas - užsimezgė nauja gyvybė. Tai yra labai daug. Todėl „pagerbti pirmą vyrą“ reiškia tiesiog pasakyti: „aš priimu tave, kaip savo pirmą vyrą ir savo vaiko tėvą“. O pasakyti tai galima ir jam į akis, ir būnant vienai. Pasakyti ne vaikui (jis tuo nepatikės), o pasakyti pirmam vyrui - gyvam ar net įsivaizduojamam.
Kaip tokie dalykai gali paveikti jūsų vaiką? Jūsų vaikas priims jus. Ir nustos paslapčia keršyti jums. Taip, argi jūs dar nepajutote, kad jo nesimokyme, neklausyme, agresijoje slypi kerštas jums? Pats skaudžiausias kerštas, kurio gali griebtis vaikai - tapti blogais, problematiškais. Juk vaikai jaučia, kad tai skaudina tėvus. Po skyrybų vaikai kartais jaučia tiek nuoskaudų, kad nesąmoningai imasi keršto tiems, kurie šalia, po ranka. Pajutęs, kad jūs priėmėte jo tėvą, vaikas jums atleis.
O kaip tai atsilieps jo santykiams su patėviu? Atleidęs jums vaikas leis jums turėti kitą vyrą. Juk jis ne kvailas, ir žino, kad patėvis jums - geresnis pasirinkimas, nei alkoholikas. Jis nenori, kad jūs kentėtumėte. Todėl galima tikėtis, kad jis ims labiau paisyti savo patėvį. Ir patėvis tai pastebės. Jie galės susidraugauti.
Jums atrodo, kad tai tokia graži ir nelabai įtikinama istorija? Psichoterapeutas dažnai mato, kaip žmonės taip netikėtai išeina iš dar sunkesnių - pačių tragiškiausių situacijų, kad negali neįtarti, kad kritiniu momentu mums padeda aukštesniosios jėgos. Ir tuomet mes įsitikiname: gyvenimas vis dėlto yra kur kas gailestingesnis, nei atrodė.
100 vaikų paaiškina skyrybas | HiHo Kids
Tėvų skyrybos ir vaiko psichologinė gerovė
Tėvų skyrybų momentas, nesvarbu, vaikas mažas ar jau ūgtelėjęs, yra labai skaudus ir giliai vaiką paliekantis įvykis. Net ir pačių taikiausių skyrybų atveju, vaikas žalą patirs, svarbu tik žinoti, kaip tą neigiamą poveikį sušvelninti. Tėvai turėtų siekti vaiko suvokimo, kad jis išliks abiejų tėvų mylimas, nepaisant tėvų sprendimo ir naujos, vaiką neraminančios realybės.
„Kad ir koks būtų vaiko amžius, jis tikrai visada pirmiausia galvos apie save, apie savo situaciją, kaip jo gyvenimas dabar klostysis, o ne apie tėvų santykį“, - teigia specialistė. Paauglystėje vaikas jau pajėgus matyti kitus, savaip vertinti tai, kas vyksta, gali įžvelgti ir priimti daugiau tėvų skyrybų niuansų.
Geriausia, ką gali padaryti tėvai, tai kuo mažiau vaiką įtraukti į tėvų tarpusavio vaidus. Labai liūdna matyti, kai besiskiriantys tėvai kartais padaro vaiką tarpininku, žinučių nešiotoju - „nueik pasakyk savo mamai“, „pranešk tėvui“ - ir patys nesupranta, kokią žalą tokiu savo elgesiu jam daro.
Tėvams, savo pozicijos sustiprinimui, nevalia išnaudoti vaiko emocijų, šantažuoti jo, papirkinėti ar kitaip manipuliuoti juo. Vaikas dažnai nesuvokia, nes tiesiog pagal savo raidą dar neturi galimybių suvokti, kokie motyvai slypi už tėvų tarpusavio vaidų. Jis nesupranta, kad tėtis ir mama iš esmės yra svetimi vienas kitam žmonės. O jis - vaikas - abiem savas.
Skyrybas išgyvenantys tėvai dažnai sako pastebintys pasikeitusį vaiko elgesį. Kaip nurodo psichologė, jis gali būti gana skirtingas: „vaikas gali atsitraukti, atsiriboti, tarsi bandyti išeiti iš situacijos, joje nedalyvauti; gali pykti, priešintis, gintis ar pulti, tapti nenuspėjamas savo emocijomis tiek pačiam sau, tiek aplinkiniams.“
Idealiu atveju abu tėvai vienu metu vaikui ar vaikams turi paaiškinti, kas vyksta. Vaikams naudingiausia, jei tėvai skyrybų faktą pristato kaip abiejų tėvų sprendimą, dėl kurio jie, suaugusieji, ilgai galvojo ir nusprendė. Vaikui visada kils klausimas: „o tai kaip aš?“. Tėvai jau turėtų būti apmąstę ir sutarę, kaip, kur ir kada vaikas su kuo gyvens, kad abu tėvai dalyvaus vaiko gyvenime. Būtina pabrėžti, kad nors ir tėvai gyvens atskirai, nei mamos, nei tėčio jausmų vaikui tai nepakeis, vaikas vis tiek bus abiejų labai mylimas, kad jis gaus atsakymus į klausimus, kad ir kada jie iškiltų.
Pradžioje vaikai tikisi, kad tėvams pavyks susitarti ir visa šeima liks gyventi kartu. Kuo mažesnis vaikas, tuo ilgiau ir labiau jis tikisi, kad viskas bus taip, kaip buvę. „Kadangi savo konfliktuose tėvai neišvengiamai pamini ir vaiką, šis dažnai padaro neteisingą išvadą, kad jeigu tik jis pasistengs būti geras, tai tėtis ir mama nesipyks ir viskas vėl bus gerai. Vaikas ima mąstyti „jeigu tinkamai elgsiuosi - pasiklosiu lovą, padėsiu išplauti indus, būsiu geras ir pan., tėvai liks gyventi kartu“. Iš kur vaikui žinoti, kad suaugusiųjų gyvenime šito nepakanka jų tarpusavio darnai sugrąžinti?
Tėvų vienas kito menkinimas, susipriešinimas stipriausiai žeidžia būtent vaiką ir labai pakenkia jo identitetui bei savivertei. „Vaikas, net mažas būdamas, jau žino, kad jis yra atsiradęs ir iš mamos, ir iš tėčio. Jei mama peikia tėtį, vaikas jaučia, kad jo dalis iš tėvo yra nepriimama. „Tu kaip tėvas“ - vaikui gali skambėti kaip nuosprendis, atmetimas, yda. Tas pats nutinka, jei tėtis koneveikia mamą. Vaikui tenka laviruoti tarp dviejų ugnių, atsisukti tik tinkama savo puse, o nepriimtiną - paslėpti. Jei vaikas nori pabūti su tėčiu, tai jam gali reikšti, jog išduoda mamą. Jei sutinka su mamos nuomone, vaikui gali reikšti, jog užsitrauks tėčio nemalonę. Tai tikrai skausminga, tarsi turi persiplėšti perpus. Kad ir kaip besistengtum, vis tiek kažkurį iš tėvų išduosi. Tam, kad išvengtų tokių skausmingų emocijų, vaikui gali tekti spręsti sunkią dilemą - kieno pusę pasirinkti. Kad vaikas užaugtų savęs nemenkindamas, kad turėtų pakankamai aukštą savivertę, kad nepasiduotų kitų žmonių manipuliacijoms, kad atsispirtų neigiamai aplinkinių įtakai, vaikas augdamas turi save matyti kaip tinkamą, priimtiną, visavertį. Čia tėvų vaidmuo yra didžiulis.
Gerai, jei tėvai, priėję prie skyrybų, atsižvelgia į vaiko amžiaus tarpsnio ne tik fizinius, bet psichologinius ir intelektinius gebėjimus. Tada jiems geriau ir suprantamiau seksis vaikui paaiškinti skyrybas bei padėti jam išgyventi nelengvą laikotarpį. „Drauge su organizacija „Gelbėkit vaikus“, finansuojant „Aktyvių piliečių fondui“, visoje Lietuvoje įgyvendiname tėvystės programą „Pozityvus auklėjimas kiekvienai dienai“. Mokymų tėvams metu kalbame apie skirtingus vaiko raidos etapus. Į asmeninį patyrimą orientuotos užduotys tėvams padeda pamatyti bei pajusti, kas vaikams svarbu skirtingais gyvenimo laikotarpiais, kiek jie pajėgūs suvokti aplinką, kaip jie susieja priežastis su pasekmėmis, kaip formuojasi vaiko suvokimas apie save ir apie kitus. Kai visa tai žinai, gali suprantamiau vaikui paaiškinti, kas dedasi šeimoje, kodėl vyksta toks pokytis, kas laukia ateityje.
Pusiausvyra ir pagarba naujuose santykiuose
Svarbu išlaikyti pagarbų santykį su vaiku. Dar vienas momentas, labai svarbus ir tėvystės kasdienybėje, ir galbūt net pribrendus skyryboms ar po jų - šilumos ir struktūros pusiausvyros išlaikymas bendraujant su vaiku. Tėvai, nors ir gyvendami atskirai, nors ir bendraudami su vaiku skyriumi, net ir sukūrę naujus santykius, turi išlaikyti pagarbų santykį su vienas kitu bei su vaiku.
Neretai išsiskyrusių tėvų vaikai vis dar širdies gilumoje turi lūkestį ir svajonę, kad tai, kas buvo anksčiau, sugrįš. Pasak psichologės S. Markuckienės, net ir paauglystėje išsiskyrusių šeimų vaikai, jau net nekalbant apie mažesnius, gali turėti tokią slaptą mintį, kad tėvai vėl bus kartu. Tėvų užduotis - padėti vaikui priimti realybę, parodyti, kad šiltas santykis su vaiku įmanomas net tėvams išsiskyrus. Todėl labai svarbu laikytis vaikui duotų pažadų, kad vaikas žinotų, jog tai, ką tėvai sako, yra tikra, patikima, kad jie, gyvendami savo naujose šeimose, nepamiršta ir jo - savo vaiko. Vaikas turi matyti pagarbų ir susitarimais paremtą skyriumi gyvenančių tėvų bendravimą. Kad kylančios problemos yra derybomis sprendžiamos, atsižvelgiant į visas puses. Kad toks sambūvis yra įmanomas.
Kai kurioms mamoms vienoms tenka vaikus maitinti, maudyti, vesti į lauką, migdyti ar paguldyti miegoti ir t. t., ir pan. Jis mieliau susitinka su draugais, vyksta žvejoti ar sėdi garaže. Deja, jūs nesate viena: tokių moterų - šimtai tūkstančių ar net milijonai. Taigi, kaip išsivaduoti iš šio tėvystės modelio?
Apibrėžkite vaidmenis iš naujo. Labai dažnai poros pasirenka tam tikrus vaidmenis santykiuose. Ne išimtis - ir vaikų auginimas. Dažnai šiuos vaidmenis pora pasiskirsto sąmoningai, kartais jie vystosi laikui bėgant. Jei vyras visą darbo dieną dirba, o jūs esate išėjusi vaiko priežiūros atostogų arba šeimininkaujate namuose, tikėtina, kad jūsų dienotvarkė - palankesnė nuvežti vaikus pas gydytoją, į žaidimų kambarį ar nuvykti į tėvų susirinkimą. Informuokite vyrą apie numatomus vizitus pas gydytoją, tėvų susirinkimus, planuojamas šeimos pramogas ir kt. Konkrečiai įvardykite, kur akivaizdžiai vyras dalyvauja per mažai. Kokias atsakomybes iš jūsų turėtų perimti vyras? Gal jis nuo šiol turėtų guldyti vaikus? Padėti ruošti vaikui namų darbus?
Būkite lankstesnė tėčio auklėjimo stiliui. Natūralu, kad jei vyras kažko nedaro nuolat, pavyzdžiui, nekeičia sauskelnių ar nekepa vaikams blynų, jis šiuos darbus gali atlikti ne taip gerai, kaip mama. Todėl moterims dažnai labai sunku susilaikyti nuo replikų ir kritikos. Tegul vyras viską daro taip, kaip moka. Nėra vieno tinkamo recepto, kaip ir būdo auklėti vaikus. Būkite lankstesnė ir leiskite tėčiui įgyti patirties. Paaiškinkite vaikams, kad jie privalo valgyti ir tėčio iškeptus blynus nepaisant to, kad jie - ne tokie skanūs, kaip paruošti mamos.
Sudarykite tinkamą tvarkaraštį. Daugelis mūsų iš darbo grįžtame pavargę. Dirbant po 8-10 ir daugiau valandų, ypač jei darbas - fizinis, vakare tikrai gali nelikti jėgų jokioms kitoms veikloms. Pasikalbėkite su vyru. Jei abu dirbate, namų ūkio ir tėvystės pareigas teks pasiskirstyti apylygiai. Jeigu vyras po darbo dienos nebeturi energijos, gal tuo metu, kai jūs ruošiate vakarienę, jis gali tiesiog su vaikais išeiti į parką ar pažaisti stalo žaidimą? Sudarykite jums abiem tinkantį tvarkaraštį. Pavyzdžiui, gal jūs dirbate tik vakarais arba savaitgaliais? Tuo metu vyro pareiga - pasirūpinti visais vaikų poreikiais. Kitu metu buitimi ir vaikų priežiūra pasirūpins mama.
Planuokite laiką kartu. Jei nieko nesuplanuojate, žmogaus prigimtis yra užpildyti savo laisvalaikį mėgstamomis veiklomis ir ieškoti būdų atsipalaiduoti. Kiek vakarų esate praleidusios žiūrėdamos televizorių ar naršydamos internete, o ne sportuodamos ir tvarkydamosi namus? Planuokite veiklą iš anksto. Kažką rezervuokite, nupirkite bilietus ir pan. ir apie laiką su šeima būtinai informuokite ir vyrą. Susitarkite, kiek laiko jis skiria šeimai ir draugams. Pavyzdžiui, kiek kartų / dienų per mėnesį vyras daugiau laiko gali skirti savo pomėgiams, susitikimams su draugais ar pan.
Skatinkite tėčio ir vaiko ryšį. Natūralu, kad nuo neatmenamų laikų vaikais labiau rūpinasi mamos, todėl jų ryšys - tvirtesnis (žinoma, yra ir išimčių). Vaikai nuolat kažko prašo mamos, ne tėčio. Dėl to tėčiai gali pasijusti mažiau svarbūs ir nuvertinti. Paskatinkite tėtį vaikams dažniau skirti pasimatymą. T. y. tegul tėtis dažniau pabūna su vaiku dviese už namų ribų. Nereikia nieko sudėtingo ir brangaus: užteks tik valandos ar dviejų trukmės susitikimo.
Buvusio sutuoktinio noras bendrauti su vaikais: kaip elgtis?
Daug gerų, neįsipareigojusių vyrų yra mažiau geidžiami, jei turi vaikų iš ankstesnių santykių. Nors tokiuose santykiuose iš tiesų gali būti daugiau kliūčių ir sunkumų, tačiau tai neturėtų būti priežastis atstumti gerą vyrą, su kuriuo akimirksniu pajutote tą ypatingą meilės chemiją. Moterys mėgsta skųstis tuo, kad neva visi geri vyrai užimti. Į galimų pretendentų į širdį vietą nepatenka ir tie vyrai, kurie turi vaikų.
- Neplanuokite susitikimo su vyro vaikais, kol santykiai nėra aiškūs ir rimti. Jeigu vyras dalijasi globa su vaikų motina, pirmuosius pasimatymus geriausiai skirti neutraliose vietose, o vaikus palikti namuose. Su vaikais reikėtų susipažinti tik tada, kai bus tikrai aišku, jog šie santykiai yra ilgalaikiai. Tai gali padėti išvengti vaikų bandymo manipuliuoti jumis. Visi vaikai tai daro ir tai nėra nei gerai, nei blogai. Tai tiesiog žmogiška prigimtis, ypač mažųjų.
- Nekonkuruokite dėl vyro dėmesio su vaikais. Po to, kai susipažinsite su jo vaikais, kartais leisite laiką visi kartu. Tad reikia suprasti, kad vaikai norės tėvo dėmesio net, jei tai reikš pertraukti jus.
- Užimkite neutralų vaidmenį. Svetima moteris niekada nebus kito vyro vaikų mama, todėl taip ir neturėtų elgtis. Jums niekada nereikėtų aiškinti, kaip jie turėtų auklėti savo vaikus. Galima duoti patarimų ar pasiūlyti idėjų, jeigu jis to prašo arba kalbantis tarpusavyje, kai šalia nėra vaikų. Tačiau prie vaikų reikėtų laikytis nuošalėje.
- Reikalaukite pagarbos. Vienintelis dalykas, kurio negalima toleruoti santykiuose su vaikais - tai nepagarba. Jūs turite visišką teisę reikalauti palaikymo iš savo antrosios pusės. Jeigu jis palieka jus vieną spręsti šias problemas, greičiausiai santykiai nesiklosto taip, kaip norėtumėte.
- Būkite draugiškos, bet ne per daug. Jeigu susitikinėjate su vaikų tėčiu, tai nereiškia, kad privalote žūtbūt tapti jų geriausia drauge. Dėmesį reikėtų skirti vyrui ir išmokti visiems smagiai leisti laiką kartu. Vaikus galima palaikyti ir padrąsinti, bet vengti vaizduoti jų mamą ar geriausią draugę.
- Nekonkuruokite su vaikų motina. Jūs nesate vaikų mamos pakaitalas, todėl nereikėtų varžytis, kuri iš jūsų geresnė. Niekada blogai nekalbėkite apie vaikų motiną. Tai drasko vaikams širdį. Visų pirma jūs norite, kad vaikai jus gerbtų ir mėgtų. Vaikų pripažinimas ateis per tam tikrą laiką, jeigu nepaversite jų mamos savo konkurente.
- Būkite atlaidesnė. Jeigu vyras dalijasi globa su vaikų motina, gali būti, kad jums apskritai nereikėtų susipažinti su jo vaikais. Svarbiausia būti sąžiningoms sau pačioms. Galbūt jūs esate ta mergina, kuriai reikia labai daug dėmesio ir meilės įrodymų? Jeigu jūsų vaikinas turi vaikų, galbūt jums reikėtų sudaryti tvarkaraštį, kada galėtumėte susitikti be vaikų. Nepriklausomai nuo to, kokie santykiai su vyro vaikais, niekada nekliudykite vaikams susitikti su tėčiu numatytu laiku. Vyras su vaikais paprastai turi kokių nors teisinių įsipareigojimų vaikams. Jeigu jis jų nevykdys, gali sulaukti baudų ir kitų bausmių. Susitaikykite su tuo, kad kartais pasimatymus reikės atšaukti dėl neatidėliotinų vaikų reikalų. Užmezgus santykius su vaikų turinčiu vyru reikia tapti atlaidesnėms, nes kartais jis turės atšaukti pasimatymus ir ypatingas progas su jumis dėl vaikų reikalų. Kartais tėvams reikia viską mesti ir būti šalia vaikų.
- Nesistenkite pakeisti mamos. Jeigu sugriuvo moters kaip žmonos savivertė, tai nereiškia, kad griūna ir jos kaip mamos vertė. Svarbu pačiai nesmerkti ir nejuodinti tos „kitos“ moters, nepilti purvo ant savo vaiko tėčio, stengtis vaikui suprantama kalba paaiškinti, kad mama jo niekada nepaliks, kad tėtis visada liks jo tėčiu ir kad ta „kita“ moteris niekada neatims vaiko iš jo mamos. O „naujai“ tėčio draugei taip pat būtų svarbu žinoti, kad jei ji užėmė moters vietą šalia vyro, tai nereiškia, kad ji turi tapti ir mama to vyro vaikams. Teisingiausia, ką ji gali nuveikti vyro ir jo vaikų labui, tai su begaline pagarba atsiliepti vaikams apie jų mamą, vyrui - apie jo buvusią žmoną. Labai žalojančiai veikia vaikus ir tėčio santykius su vaikais, kai „nauja“ tėčio draugė ima konkuruoti su vaikų mama, perdėtai juos lepindama, globodama ar lavindama, įsivaizduodama, kad jos indėlis į vaikų gerovę ir auklėjimą yra kokybiškesnis, vertingesnis ar dar koks nors „-esnis“ nei jų motinos.
Kai pilve plevena drugeliai, net nesinori gilintis į buvusią mylimojo šeimos situaciją. Na, išsiskyrė, na, liko vaikas ar du, kurie gyvena su savo mama ir tiek. Galbūt kokį kartą probėgšmais juos ir matėte, bet net neįsivaizdavote, kad jie taps ir jūsų gyvenimo dalimi. Ir labai sau nesukote galvos dėl to, kaip klostysis santykiai su jo vaikais. Bet štai problemėlė - vaikas turi teisių į savo tėtį. Ir atvirkščiai. Taigi, JO vaikai liks ir jūsų gyvenime. Tokioje situacijoje geriausia vengti kraštutinumų: arba bandyti atstoti vaikui jo mamą ir nepagrįstai lepinti, lenkti jį į savo pusę arba juos ignoruoti ir apsimesti, kad vaikai - vyro „reikalas“.
Didžiausias priešas - mūsų pačių pavydas. Ilgainiui ima atrodyti, kad vyras vis ilgiau pasilieka pas buvusią žmoną, užveždamas pas ją vaiką, o ir su savu vaiku bendrauja gražiau, nei su jūsiškiu. Vertėtų likti išmintinga - vaikams nėra ko pavydėti, kaip ir buvusiai žmonai - juk vyras pasirinko jus, gyvena su jumis, su jumis kuria ateitį. Be to, neverta patarinėti vyrui, kaip ir kiek jam bendrauti su savo vaikais ir kiek pinigų skirti jų išlaikymui. Iš anksto susitaikykite, kad dalį savo laiko jis skirs vaikams - su jumis ar be jūsų.
Vyrai ir tėvystė: lygybės principas
Vyrai auginant vaikus yra pozicionuojami kaip vaidinantys antraeilį vaidmenį, o mamos dažniausiai vaikams skiria daugiau savo dėmesio ir laiko. Teismai, kuriuose nagrinėjamos skyrybų bylos, palankesni mamoms. Dėl mūsų kultūros ir teismų sistemos tėčiai vaikus mato tik kartą ar du per savaitę, kartais - tik vos kelis kartus per mėnesį. Santykiai su vaiko mama nepataisomai sugadinti, tarp buvusių sutuoktinių įsiplieskęs didžiulis konfliktas. Nemažai tėvų po skyrybų netgi pareiškia abejones, ar vaikas iš tiesų yra jų. Dėl šios priežasties tėčiai atlieka DNR tėvystės nustatymo testus.
Ar tikrai tėtis atsisako matytis su vaikais? Išdėstykite sutuoktiniui savo poziciją ir paklauskite jo nuomonės. Siekite neutralių santykių. Visų pirma mamoms, kurioms kyla pagunda nukreipti vaiką prieš tėtį (ar atvirkščiai - tėčiui nutekti vaiką prieš mamą), reikėtų įvertinti, kad toks poelgis vargu, ar kažkam atneš naudos. Veikiau atvirkščiai. Pasistenkite dėl vaikų gerovės nuryti visas nuoskaudas. Galite jausti pyktį, kad visa atsakomybė krito ant jūsų pečių. Ir šis nusiskundimas - visiškai teisėtas. Jei nesate tikros, kaip geriausia pasiskirstyti vaiko priežiūrą ir kiek laiko pas kurį iš tėvų vaikas turėtų praleisti, geriausia vadovautis lygybės principu. Per 60-yje tyrimų įrodyta, kad vienodai pasidalijamos tėvystės pareigos yra geriausia vaikams (mamoms ir tėčiams - taip pat). Yra šalių, kur vieną savaitę vaikas gyvena pas mamą, kitą - pas tėtį. Neapsimeskite, kad problemos nėra.