XX amžius neabejotinai laikomas vaiko padėties socialinėje sistemoje kintamumo amžiumi. Ilgą laiką vaiko vaidmuo visuomenėje buvo suvokiamas kaip antraeilis, nepagrindinės ir neatstovaujančios grupės. Tačiau situacija keičiasi, o vaiko teisių klausimai tampa vis aktualesni. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija įpareigoja suaugusiuosius gerbti ir įgyvendinti vaiko teises. Svarbu, kad suaugusieji, ypač švietimo srities profesionalai, puikiai žinotų šių dokumentų turinį, jį įsisąmonintų ir atitinkamai organizuotų ugdymo turinį.
Lietuvos mokyklose vaiko teisių klausimai pradėti nagrinėti tik po kelerių metų nuo Valstybės nepriklausomybės atkūrimo. Tai buvo tiesiogiai susiję su visuomenės pertvarka ir siekiu žengti demokratijos link. Šio disertacinio tyrimo problema slypi prieštaravimuose tarp deklaruojamų ir dokumentais pripažįstamų vaiko teisių bei jų realaus vykdymo šeimoje ir mokykloje. Disertacijoje bandoma išsiaiškinti galimas vaiko teisių nevykdymo psichologines ir socialines priežastis - ugdymo veikėjų ir ugdytinių požiūrį į vaiko teises ir jų vykdymą, taip pat galimus pažeidimus ir didžiausius vaikų bei suaugusiųjų požiūrių skirtumus. Šis darbas pasirinko tirti šią problemą Lietuvoje ir palyginti ją su užsienio šalių tyrimų duomenimis. Vaiko teisės čia analizuojamos kaip asmenybės tapsmo demokratinėje visuomenėje pagrindas ir būtina sąlyga; jų pažeidimai traktuojami kaip asocializacijos prielaidos. Pirmą kartą socialinio ugdymo mokslas plėtojamas idėjų apie vaiko teisių realaus įgyvendinimo pagrindu - t. y., išklausoma ir analizuojama vaikų nuomonė.
Asocialaus elgesio priežastys ir formos
Asocialus elgesys, apimantis nusikalstamumą, bėgimą iš mokyklos ir namų, narkotinių medžiagų vartojimą, savižudybę, iš tiesų yra skirtingi tos pačios krizinės situacijos, kurioje atsidūrė vaikas, sprendimo būdai. Straipsnyje įvardijamos dvi pagrindinės asocialaus vaikų elgesio priežastys:
- Vaikų orientacija į tam tikras socialinės sistemos vertybes: Pavyzdžiui, siekis įgyti sėkmę ir prestižą, dažnai nesant adekvačių resursų ar galimybių, gali skatinti nepageidaujamą elgesį.
- Vertingų emocinių ryšių poreikis: Nenoras ar nesugebėjimas užmegzti sveikus, palaikančius ryšius su aplinkiniais, gali privesti prie izoliacijos ir vėliau prie destruktyvių elgesio formų.
Šios priežastys dažnai persipina ir sustiprina viena kitą, sudarydamos palankią dirvą asocialiam elgesiui formuotis.
Tyrimų duomenys ir diskriminacijos apraiškos
1995 ir 1998 metais Lietuvoje buvo atlikta apklausa, kurioje dalyvavo daugiau nei 1800 moksleivių (amžiaus grupės: 7-9, 12-14 ir 16-18 metų). Tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti jų nuomonę apie savo teisių reikšmę ir įgyvendinimą mokykloje, nustatyti svarbiausias teises, nediskriminavimo principo pažeidimus mokykloje, bei mokinių ir mokytojų lygiateisiškumą.
Tyrimo rezultatai atskleidė, kad Lietuvos mokyklose vaikai labiausiai stokoja emocinio saugumo, pagarbos jų nuomonei, bei galimybės būti su mylinčiais ir jais besirūpinančiais žmonėmis. Pagrindinėmis aktualijomis mokykloje vaikai įvardija bendravimo su mokytoju kokybę ir su mokslu susijusius klausimus.
Šokiruojantis yra faktas, kad 72% Lietuvos moksleivių mokykloje pastebi diskriminacijos apraiškų. Diskriminacijos pagrindu vaikai laiko prastą savo socialinę ir turtinę padėtį, taip pat neatitikimą vyraujantiems grožio, gabumų ar elgesio standartams. Ši situacija liudija, kad mokyklos aplinka gali būti palanki formuotis vaikų, ypač iš probleminių šeimų, asocialiam elgesiui. Esant tokiai situacijai, ypatingas vaidmuo vykdant asocialaus vaikų elgesio prevenciją tenka socialiniam darbuotojui.
Smurtas mokykloje: priežastys ir prevencija
Šiandien vis dažniau spaudoje ar per televiziją išgirstame apie fizinį, emocinį smurtą ar prievartą patyrusius mokinius. Vaikai jaučiasi nesaugūs. Tai didžiulė problema, rodanti, kad būtinos neatidėliotinos smurto prevencijos priemonės, siekiant mažinti smurto raišką tarp vaikų ugdymo institucijoje. Smurto prevencijos vykdymas yra vienas iš būdų kovojant su smurtu mokyklose. Tam pagelbėti gali mokyklose dirbantys socialiniai pedagogai arba socialiniai darbuotojai. Tačiau svarbu suprasti, kad socialinis darbuotojas vienas tikrai nieko nepadarys - jis gali tik iš dalies įtakoti smurto paplitimą.
Tyrimo instrumentas - anketinė apklausa vaikams (dalyvavo 216 vaikų) ir tėvams (dalyvavo 107 tėvai). Išanalizuoti vaikų ir tėvų anketinės apklausos rezultatai rodo, kokioms mokyklos vietoms turėtų būti skiriamas didžiausias administracijos atstovų dėmesys ir sustiprintas vaikų drausmingumas. Dažniausiai naudojamas fizinis ir psichologinis smurtas. Fizinio smurto apraiškos dažniausiai pasireiškia kaip spardymasis, stumdymasis, mušimasis rankomis, plaukų rovimas, draskymasis nagais. Psichologinio smurto apraiškos apima situacijas, kai vaikai šaiposi, žemina vienas kitą, prasivardžiuoja.
Išryškėjo šios pagrindinės vaikų smurto mokykloje priežastys:
- Vaikystėje patirtas smurtas.
- Smurtinis tėvų elgesys.
- Noras lyderiauti.
- Dėmesio ir pagarbos reikalavimas.
Atlikus empirinį tyrimą, hipotezė pasitvirtino: vaikų smurtas mokykloje yra socialinė problema, kurią pripažįsta ir vaikai, ir tėvai. Smurto prevencija mokykloje šiuo metu vykdoma atskiromis bendruomenės narių iniciatyvomis, kas rodo jos fragmentiškumą ir nepakankamą sistemingumą.
2026-03-18 Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos posėdis
Trauminės patirties įtaka asocialiam elgesiui
Neseniai atliktas Vilniaus universiteto psichologijos mokslininkų grupės projektas, skirtas suprasti minimalios priežiūros priemones (MPP) gaunančius paauglius, atskleidė itin svarbią sąsają tarp trauminės patirties ir asocialaus elgesio. Tyrime dalyvavo 88 paaugliai, kuriems buvo skirtos MPP dėl mokyklos nelankymo, agresyvaus elgesio, vagysčių ir kitų priežasčių.
Tyrimo duomenys parodė, kad net 78,6% šių paauglių turėjo vienokią ar kitokią trauminę patirtį, kuri dažnai tebesitęsia. Tai apima nepriežiūrą, emocinį ir fizinį smurtą, seksualinę prievartą. Dažnai šios traumos susijusios su šeimos problemomis, tokiomis kaip tėvų alkoholizmas ar tėvo nebuvimas. Ši paauglių grupė yra itin pažeista ilgai trunkančio, kompleksinio traumuojančio patyrimo, kuris tampa pagrindiniu jų gyvenimo istorijų bruožu.
Trauma yra pagrindinė kliūtis kurti sveikus santykius, nes ji sukuria iškreiptą vaizdą, kad artimi santykiai yra nuolatinio pavojaus šaltinis. Tai pažeidžia pasitikėjimą artimiausiais žmonėmis ir sukelia sužaloto ar paniekinto savęs vaizdą. Traumuotas paauglys jaučia daug nerimo, liūdesio ir pykčio, kuriuos bando atsikratyti agresyviu elgesiu.
Tyrimas taip pat nagrinėjo mentalizacijos sąvoką - gebėjimą suprasti ir reflektuoti savo bei kitų vidines būsenas ir susieti jas su elgesiu. Trauma sutrikdo šį gebėjimą, nes vaikas smurto akivaizdoje nesugeba suprasti agresoriaus intencijų. Tai lemia agresyvaus elgesio tęstinumą per sutrikdytą ir nepakankamai išvystytą gebėjimą suprasti psichines būsenas. Tyrimas įrodė, kad didesnė trauminė patirtis prognozuoja prastesnę mentalizaciją, o tai savo ruožtu numato didesnius elgesio sunkumus. Taigi, mentalizacija veikia kaip tarpininkas tarp trauminės patirties ir asocialaus elgesio.
Siekiant efektyvesnės pagalbos šiems paaugliams, būtina atsižvelgti į jų trauminę patirtį ir sutelkti pastangas ją įveikti. Traumos gydymas gali padėti tvirtėti socialiniams santykiams, kurie padeda pasitraukti iš sunkumų. Todėl svarbu teikti pagalbą ne tik dėl elgesio, bet ir dėl jo priežasčių, susijusių su nepalankiomis patirtimis.
Valstybės požiūris ir teisinė bazė
Valstybės požiūris į vaiką per pastarąjį dešimtmetį gerokai pasikeitė. Nors įstatymų priėmimas yra svarbus žingsnis, jis negarantuoja, kad vaikas bus realiai apsaugotas nuo prievartos. Prievartos taikymo nesustabdys jokie įstatymai, kol nepasikeis požiūris į patį vaiką. Pagarbos gyvybei principu grindžiamos teisinės reformos turėtų būti lydimos visuomenės mentaliteto kaitos. Šalia teisės aktų, reikalingas sistemingas visuomenės švietimas, kryptingas auklėjamasis darbas ugdymo institucijose, pedagoginis tėvų ir vaikų mokymas, kaip elgtis tikėtino smurto situacijose, bei savikontrolės pagrindų įsisavinimas.
Smurto prieš vaikus problema Lietuvoje išsamiau pradėta tyrinėti palyginti neseniai - tik paskutiniame XX a. dešimtmetyje. Šiuo metu daugėja tyrimų apie įvairias smurto formas (fizinį, seksualinį smurtą, smurtą artimoje aplinkoje) ir jų įtaką vaikams. Taip pat analizuojama įvairių socialinių grupių (etninės, seksualinės mažumos) aktyvi kova už lygias teises ir galimybes. Pradedama atvirai kalbėti apie seksualinį smurtą.
Mokslininkai nagrinėja šeimos, žiniasklaidos, bendraamžių ir mokyklos įtaką vaikų ir paauglių agresijai. Smurto prieš vaikus fenomenas Lietuvoje dažniau tirtas psichologiniu, o mažiau pedagoginiu bei sociologiniu aspektais.
Daugelis tarptautinių ir Lietuvoje atliktų tyrimų, susijusių su prievartos prieš vaikus taikymu, įrodo didžiulę šio elgesio žalą vaiko sąmonei, jo socializacijai, savęs ir aplinkos vertinimui. Vaikas iš aukos gali tapti agresoriumi arba potencialiu agresoriaus objektu. Nors parengtas Kompleksinės smurto prevencijos ir kontrolės programos projektas, norint problemą spręsti veiksmingai, nepakanka vien tik Švietimo ministerijos parengto projekto. Reikalingos įvairios programos, įtraukiant kuo platesnį visuomenės ratą: tėvus, politikus, įvairias žinybas, ugdant vaikų, mokytojų, tėvų ir visos mokyklos bendruomenės supratimą apie vaikų psichosocialinę raidą, smurto destruktyvią įtaką jų savivertės formavimuisi. Taip pat labai svarbu, kad mokyklose būtų sudarytos smurto prevencijos ir kontrolės programos ir į jų vykdymą būtų įtraukiama visa mokyklos komanda: pedagogai, mokyklos administracija, psichologas, socialinis darbuotojas, tėvai bei patys vaikai.
Kiekvienas vaikas turi teisę į saugią aplinką, į galimybę jaustis saugus. Sprendžiant šią opią problemą, Lietuvoje nuveikta nemažai. Valstybiniu lygiu ratifikuota Jungtinių Tautų Vaiko teisių Konvencija, priimtas Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymas ir įvairios programos skirtos vaiko smurto problemai spręsti, įsteigti socialinių pedagogų etatai mokyklose.
Tačiau mažiau kalbama apie smurto priežastis ir pasekmes. Patirtas smurtas kelia elgesio, psichologines problemas, nesaugumo jausmą, todėl dauguma vaikų nepasitiki tarnybomis, problemas stengiasi spręsti patys, nesulaukę tinkamos pagalbos nei iš pedagogų, nei iš tėvų. Turi pasikeisti požiūris į vaiką kaip į visavertį žmogų, kuris turi teisę būti apsaugotas. Kovojant su smurto problema turėtų būti komandinis darbas, be to, labai svarbu, kad būtų įtraukti patys vaikai. Tačiau jai skiriamas nepakankamas dėmesys.
Tyrimo metodologija ir išvados
Siekiant išsiaiškinti vaikų smurto mokykloje priežastis ir pasekmes, buvo atliktas empirinis tyrimas, taikant kiekybinio tyrimo metodą - anketą. Tikslas buvo nustatyti vaikų ir tėvų nuomonę apie tai, kur vaikai mokykloje smurtauja vieni prieš kitus, kokias naudoja smurto rūšis ir formas, išsiaiškinti vaikų smurto mokykloje priežastis ir pasekmes. Apibendrinti teoriniai bei empirinio tyrimo rezultatai, atskleidžiant vaikų smurto mokykloje, kaip socialinio reiškinio, ypatumus ir numatyti edukacinės prevencijos prielaidas.
Tyrimas vyko keliais etapais: mokslinės, pedagoginės, psichologinės literatūros studijavimas; empirinis tyrimas; duomenų analizė; rezultatų interpretavimas; išvadų formulavimas. Anketinėje apklausoje dalyvavo 216 vaikų (45,4% mergaitės ir 54,6% berniukai), amžius svyravo nuo 12 iki 17 metų, ir 107 tėvai (71% moterys ir 29% vyrai). Tyrime dalyvavo 4 Šiaulių ir Joniškio bei Kaišiadorių miesto mokyklos.
Gauti tyrimo rezultatai padėjo atskleisti vaikų smurto mokykloje kaip šiuolaikinio socialinio reiškinio bruožus, priežastis, pasekmes. Suformuluotos išvados ir rekomendacijos suteikia galimybę pedagogams atsakingiau pažvelgti ir atkreipti dėmesį į tyrimo objektą - vaikų smurto raišką mokykloje.
Smurto samprata ir jos komponentai
Smurto sąvoka yra labai plati, apima labai skirtingus pagal objektą, formą, motyvaciją poelgius, todėl yra labai skirtingi smurto sąvokos aiškinimai. Žymus kriminologas G. Kaiseris teigia, jog dabar ši sąvoka vis dar plėtojama, nes visuomenė tampa vis jautresnė įvairiausioms smurto apraiškoms.
Mokslinėje literatūroje pateikta įvairių smurto apibrėžimų. Pasak A. Šienos ir V. Žydžio, tai sužalojimas, panaudojant jėgą, turint tikslą ką nors fiziškai ar psichologiškai paveikti, prievartinis asmens laisvės suvaržymas, stipriai įtakojant normalią egzistenciją. Socialinio pedagogo žinyne smurtas prieš vaiką įvardijamas kaip vaiko patiriama fizinė, emocinė, seksualinė ar ekonominė žala, atsirandanti dėl kito asmens netinkamo elgesio, jėgos vartojimo prieš vaiką. A. Kurienė ir R. V. Pivorienė apibrėžia smurtą kaip vaiką žalojantį elgesį, kurio rūšys gali sukelti žymius fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus, žlugdyti normalų asmenybės vystymąsi. M. V. Makurova apibrėžia smurtą kaip žiaurų elgesį. N. O. Zinovjeva ir H. F. Michailova, nagrinėdamos smurtą mokykloje, smurtą nusako kaip smurto rūšį, kai panaudojama jėga sprendžiant santykius tarp mokinių ir mokytojų ar mokinių tarpusavyje. Tuo tarpu I. Leliūgienė vartoja sąvoką prievarta, apibrėžiamą kaip privertimą, kurį vykdo subjektas ar grupė, siekdami tam tikro tikslo. Mokslinėje literatūroje dažnai sutapatinamos smurto ir prievartos sąvokos.
Būtina įsisavinti, jog agresija pati savaime nėra neigiamas reiškinys. Ji tampa smurtinio elgesio dalimi tik smurtinio elgesio scenarijuose. Agresija - tai bandymas save ar kitą žmogų atlikti nepriimtiną veiksmą. Šalia smurto ir prievartos ne mažiau svarbios yra žiaurumo ir agresijos sąvokos, bei jų kaip smurto komponentų sąsajos bei tarpusavio priklausomybės ryšiai. Psichologijos žodyne agresija apibūdinama kaip priešiškas elgesys, kuriam būdingas įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės atžvilgiu. Tokio elgesio tikslas - pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. Panašiai agresiją įvardija ir E. Fromas - tai kitiems kenkiantis elgesys.
Socialinės kontrolės ir paramos svarba
Socialinės kontrolės ir palaikymo derinys yra svarbi prielaida nusikalstamumo prevencijai šeimoje. Uždavinys juos geriau pažinti ir jiems padėti ėmėsi mokslininkai. Minėtas Vilniaus universiteto psichologų projektas, skirtas suprasti socialinės atskirties grupę, atskleidė, kad MPP gaunantys paaugliai dažnai yra aukos, kurių elgesys yra nepalankių asmeninių patirčių praeityje pasekmė.
Siekiant efektyvesnės MPP sistemos, labai svarbu, kad su šiais paaugliais dirbantys specialistai žinotų apie paauglių elgesio problemų kilmę kaip sąlygojamą daugybės persipynusių veiksnių raidoje, tarp kurių trauminiam patyrimui tenka itin svarbus vaidmuo. Traumos prevencija ir gydymas dar iki vaikas pasiekia MPP sistemą yra neabejotinos svarbos, nes šiems jaunuoliams sunku kurti prasmingus santykius tol, kol neatsižvelgiama į jų skausmingą patirtį.
Atliekant tyrimą pastebėta, kad daugeliu atvejų specialistai (mokytojai, psichologai, socialiniai darbuotojai), dirbantys su šiais vaikais, mato ir pripažįsta jų trauminę patirtį praeityje, tačiau sunkiau atpažįsta ir supranta, kaip ji atsiskleidžia dabartiniame paauglio elgesyje. Kita vertus, didelių žmogiškų pastangų reikalauja gebėjimas priimti šių jaunų žmonių nepasitikėjimą kitais žmonėmis kaip reakciją, ateinančią iš jų praeities santykių. Todėl esančių šalia šių paauglių mentalizacijos gebėjimas yra esminis suprantant, ką reiškia smurto patyrimas.
Smurto prevencijos, tėvystės įgūdžių programos kartu su asmeninėmis pastangomis puoselėti reflektyvias, mentalizuojančias tėvystės ir bendražmogiškas patirtis yra žingsniai, užkertantys kelią daugeliui problemų, tame tarpe ir asocialiam paauglių elgesiui.
tags: #asocialaus #vaiku #elgesio #prielaidos #mokykloje