Kiekvienas vaikas turi teisę į laimingą vaikystę, pilną žaidimų, atradimų ir, žinoma, pramogų. Tačiau kartais gyvenimas pateikia iššūkių, kurie priverčia susimąstyti apie ribas ir atsakomybę. Viena iš tokių situacijų - kai tėvai, dėl įvairių priežasčių, negali ar nenori tinkamai rūpintis savo vaikais, kyla klausimas: ar normalu vaikui atimti visas pramogas? Šiame straipsnyje gilinsimės į šią sudėtingą temą, nagrinėdami tiek tėvų pareigas, tiek valstybės vaidmenį užtikrinant vaiko gerovę, taip pat aptarsime situacijas, kai vaikas gali būti paimtas iš šeimos.
Tėvų atsakomybė ir vaiko išlaikymas
Pagrindinė tėvų pareiga - užtikrinti savo vaikų poreikius, įskaitant ne tik fizinę, bet ir emocinę bei socialinę raidą. Tai apima ir tinkamą vaiko išlaikymą. Seime pasigirdo siūlymas apriboti alimentų nemokančių tėvų galimybes, visų pirma, pramogauti, o taip pat ir vairuoti. „Prioritetas turi būti vaikai, o tik po to - žvejyba, medžioklė, vairavimas ar kiti malonumai“, - sakė vienas iš siūlymo autorių. Ši iniciatyva atspindi siekį užtikrinti, kad vaiko poreikiai būtų tenkinami pirmiau nei tėvų laisvalaikis ar asmeniniai malonumai.
Svarbu žinoti, kad dėl vaiko išlaikymo išmokos (alimentų) priteisimo reikia kreiptis į teismą arba teisines paslaugas teikiančius asmenis ar įmones. Daugelis dokumentų sutvarkomi internetu, tad patiems tėvams nereikia dalyvauti teismo posėdžiuose, samdyti advokatų ir pan. Vaiko išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu. Paprastai priimant sprendimą dėl alimentų dydžio remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikta rekomendacija, kad minimalus alimentų dydis vienam vaikui, gaunamas iš abiejų tėvų, turėtų prilygti minimaliai mėnesinei algai (MMA). Pavyzdžiui, jei 2026 m. MMA „į rankas“ yra apie 846 Eur, tai už kiekvieną vaiką kiekvienas iš tėvų turėtų mokėti po ~423 Eur (846 Eur / 2).
Jeigu vaiko tėvas (arba motina) nemoka paskirtų alimentų arba moka tik jų dalį, svarbu nedelsiant kreiptis į antstolį. Gavus antstolio patvirtinimą apie pradėtą priverstinio alimentų išieškojimo procesą, reikėtų kreiptis į „Sodrą“. Antstoliai sieks išieškoti skolą iš alimentų nemokančio tėvo (arba motinos). Tačiau patys antstoliai pripažįsta, kad šiuo metu galiojanti sistema neveikia pakankamai efektyviai. Dabartinis teisinis reglamentavimas išieškant skolas neveikia pakankamai efektyviai. Eilę metų nemokiems tėvams mažėjo išskaitos iš darbo užmokesčio, didėjo riba, nuo kurios galima nukreipti išieškojimą į paskutinį gyvenamąjį būstą. Nors buvo pripažinta, kad tai prieštarauja Konstitucijai, Civilinio proceso kodekso pakeitimų dar nėra. Siūlomi apribojimai būtų bent jau pirmas teigiamas postūmis griežtinant skolininkų padėtį. „Tai turėtų paskatinti skolininkus pradėti mokėti išlaikymą, nes bet koks jų teisių ribojimas sukelia nepatogumų“, - teigė vienas iš iniciatorių.
Vaiko sveikatos priežiūra ir tėvų sutikimas
Dažnai kyla klausimų, ar vaikas gali be tėvų ateiti pas gydytoją. Juk šeimose pasitaiko, kai susirgus vaikui į gydymo įstaigą jo nėra kam palydėti arba palydi jį ne tėvai, o artimieji. Vaikus nuo gimimo iki 18 metų valstybė draudžia privalomuoju sveikatos draudimu, todėl jiems už paslaugas mokėti nereikia, nes už jas sumoka ligonių kasos Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis.
Tačiau tiek fizine, tiek psichine savo vaikų sveikata bei raida visada turi rūpintis tėvai (įtėviai) ar globėjai. Jų pareiga nuo pat gimimo vaiką prirašyti pasirinktoje sutartį su teritorine ligonių kasa turinčioje poliklinikoje, pas pasirinktą šeimos ar vaikų ligų gydytoją. Vaikams iki 16 metų sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos tik su jų įstatyminių atstovų sutikimu, išskyrus būtinosios medicinos pagalbos paslaugas. Paciento atstovais pagal įstatymą gali būti vienas iš tėvų (įtėvių), globėjas, rūpintojas. Nesant šių atstovų raštiško sutikimo, gydytojas negalės atlikti patikrinimo. Kai vaikui būtina skubi medikų pagalba, ji turi būti teikiama ir nesant tokių atstovų.
Problemų kyla, jei į užsienį ilgesniam laikui išvyksta abu tėvai, o vaikai paliekami artimųjų giminaičių priežiūrai. Teisiškai neįforminus laikinosios globos (rūpybos) šie žmonės negali atstovauti vaikams gydymo įstaigoje. Tuo tarpu turint atstovavimo teisę patvirtinantį dokumentą, sunegalavus vaikui, su juo kreipiantis į gydymo įstaigą rūpesčių nekiltų. Sulaukę 16 metų jaunuoliai jau gali pasirinkti atstovą pagal pavedimą, kuris įforminamas notarine tvarka arba pacientas apie savo pasirinktą atstovą pasirašytinai gali nurodyti savo medicinos dokumentuose. Tad sunegalavus vaikui, į gydymo įstaigą tėveliams, o jei tėvų nėra - globėjams, reikėtų keliauti kartu su vaiku.
Vaiko paėmimas iš šeimos: kada ir kodėl?
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, gavusi pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, kuo skubiausiai pradeda jį nagrinėti ir vertina grėsmės vaikui lygį. Grėsmės vaikui lygiai yra du. Pirmasis grėsmės vaikui lygis nustatomas, kai pažeistos vaiko teisės, tačiau nėra grėsmės vaiko saugumui, sveikatai ir (ar) gyvybei. Antrasis grėsmės vaikui lygis nustatomas, kai yra grėsmė vaiko saugumui, sveikatai ir (ar) gyvybei. Jeigu pranešimas apie galimą vaiko teisių pažeidimą nepasitvirtina - grėsmės lygis nenustatomas, pranešimo nagrinėjimas baigiamas.
Vaikas iš atstovų gali būti paimtas, kai yra nustatytas antrasis grėsmės vaikui lygis. Antrasis grėsmės vaikui lygis nustatomas:
- nustačius, kad socialinės aplinkos rizikos veiksniai bei veiksniai, susiję su vaiko atstovais pagal įstatymą ir jų santykiais su vaiku, kelia realų pavojų vaiko saugumui, sveikatai ir (arba) gyvybei;
- arba nustačius, kad vaiko atstovai pagal įstatymą nesiima reikiamų veiksmų vaiko saugumui užtikrinti ir taip sudaro sąlygas atsirasti grėsmei vaiko sveikatai ar gyvybei.
Tarnybos teritorinio skyriaus specialistai, nagrinėdami pranešimą dėl galimo vaiko teisių pažeidimo, nuvyksta į vaiko buvimo vietą, susitinka su vaiku ir vaiko atstovais pagal įstatymą. Jei vaikas geba išreikšti savo nuomonę, jis išklausomas. Vertinant grėsmės vaikui lygį įvertinama vaiko, jo šeimos narių, kitų asmenų ir specialistų (pavyzdžiui, mokytojų, socialinių darbuotojų, teisėsaugos atstovų) pateikta informacija apie galimus vaiko teisių pažeidimus. Vertindami grėsmės vaikui lygį, specialistai atsižvelgia į įvairius rizikos veiksnius. Jie gali būti susiję: su paties vaiko funkcionavimu (pvz., vaikas išreiškia pageidavimą būti paimtas, vaikas serga ir nėra gydomas); su vaiko atstovais pagal įstatymą (pvz., jie yra apsvaigę nuo psichoaktyviųjų medžiagų, grasina sumušti vaiką, gina prieš vaiką galimai smurtavusį asmenį); su tėvystės įgūdžiais ir bendravimu su vaiku (pvz., tėvai ignoruoja vaiką, izoliuoja vaiką nuo socialinės aplinkos); su socialine aplinka (pvz. būstas, kuriame gyvena vaikas, neatitinka net bazinių higienos normų). Sprendimas dėl vaiko paėmimo iš jo atstovų pagal įstatymą priimamas atsižvelgiant į aplinkybių visumą, jas pagrindžiančius faktus.
Kada verkimas ar vienas grįžimas iš mokyklos nėra pagrindas vaikui būti paimtam?
Kaip nurodo Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, verkimas ar rėkimas be papildomų aplinkybių nėra vienareikšmė aplinkybė dėl vaiko teisių pažeidimo. Specialistai vertina aplinkybių visumą. Vaikas paimamas iš atstovų pagal įstatymą tik nustačius antrąjį grėsmės vaikui lygį - kai nustatoma, kad kyla reali grėsmė vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei. Jei vaiko verkimo ar garsaus rėkimo priežastimi būtų nustatytas pavojus jo sveikatai, saugumui ar gyvybei, tokiu atveju vaikas gali būti paimamas.
Panašiai ir su grįžimu iš mokyklos. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas reglamentuoja, jog vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi pasirūpinti, kad vaikas iki 6 metų be objektyvios būtinybės neliktų be vyresnių kaip 14 metų asmenų priežiūros. Tėvai yra atsakingi už vaiko poreikių tenkinimą bei saugumo užtikrinimą. Būtent jie turėtų įvertinti, ar vaikas vienas gali pareiti iš mokyklos, ar negali. Sprendžiant, ar vaikas gali savarankiškai vykti į mokyklą, grįžti iš jos ir vienas likti namuose, būtina įvertinti vaiko psichologinį pasiruošimą būti be suaugusio asmens priežiūros ir jo įgūdžius. Atsižvelgiant į aplinkybes, tokias kaip saugumas vietovėje, kurioje vaikas keliauja vienas namo, eismo intensyvumas, vaiko negalia, specialieji poreikiai bei kitas, vaikui gali reikėti vyresniųjų priežiūros, net jei jam yra ir 7 metai ar daugiau. „Civilinis kodeksas įtvirtina, kad tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už jų auklėjimą ir vystymą, taip pat privalo rūpintis atžalų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Taigi tėvai yra atsakingi už vaiko poreikių tenkinimą bei saugumo užtikrinimą. Būtent jie turėtų įvertinti, ar vaikas vienas gali pareiti iš mokyklos, ar negali“, - nurodo Tarnyba.
Kas yra smurtas prieš vaiką ir kaip jam užkirsti kelią?
Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą smurtas prieš vaiką gali būti fizinis, psichologinis, seksualinis arba nepriežiūra.
- Fizinis smurtas - tai tyčinis fizinis veiksmas ar veiksmai prieš vaiką, taip pat fizinė bausmė, jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata ar normali raida arba buvo sukeltas skausmas ar pavojus vaiko gyvybei, sveikatai ar normaliai raidai arba pažeminta vaiko garbė ir / ar orumas.
- Psichologinis smurtas - tai tyčinis sistemingas vaiko teisės į identiškumą pažeidinėjimas, vaiko žeminimas, patyčios, gąsdinimas, būtinos vaiko normaliai raidai veiklos trikdymas, asocialaus elgesio skatinimas ar kita nefizinio kontakto elgsena, dėl kurios vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata ar normali raida arba buvo sukeltas skausmas ar pavojus vaiko gyvybei, sveikatai ar normaliai raidai arba pažeminta vaiko garbė ir / ar orumas.
- Seksualinis smurtas - tai tyčinės nusikalstamos veikos, kaip jos apibrėžtos LR baudžiamajame kodekse, padaromos vaikui, taip pat pelnymasis iš vaiko prostitucijos, vaiko įtraukimas į prostituciją, pornografijos rodymas vaikui, vaiko vertimas užsiimti prostitucija ir kt.
- Nepriežiūra - tai atstovų pagal įstatymą ar už vaiką…
Smurtu nelaikomi veiksmai, kuriais prieš vaiką panaudojama fizinė jėga ir vaikui sukeliamas fizinis ar psichinis skausmas, kai šiais veiksmais siekiama išvengti didesnio pavojaus vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei ir to negalima pasiekti kitomis priemonėmis.
Nuo liepos mėnesio centralizuota vaiko teisių apsaugos sistema, kurios priekyje veikia Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, turi įgaliojimus apsaugoti vaiką, jeigu įtariama grėsmė mažamečio saugumui, sveikatai ar net gyvybei. Pranešti apie įtariamą smurtą prieš vaiką galima tiek policijai, tiek Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai ar jos teritoriniam skyriui. Visais atvejais šios institucijos atlieka pirminį aplinkybių patikrinimą.
Grėsmės lygis nustatomas užpildžius „Grėsmės vaikui lygio nustatymo anketą“: visuomet vertinama aplinkybių visuma ir atsižvelgiama į vaiko amžių, nes tai, kas gali kelti didelę grėsmę kūdikiui, bus menkai pavojinga paaugliui. II grėsmės lygis 0-3 metų kūdikiui nustatomas, jei yra bent vienas aukštos rizikos veiksnys. Nustatant tokį patį grėsmės lygį 4-6 metų vaikui - turi būti ne mažiau nei 2 aukštos rizikos veiksniai. Kai vaikas yra sulaukęs 7-15 arba 16-17 metų, II grėsmės lygis gali būti nustatomas esant ne mažiau nei 5 aukštos rizikos veiksniams.
Tėvų pareigos paliekant vaiką vieną namuose
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas reglamentuoja, kad vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai privalo pasirūpinti, jog jaunesnis nei 6-erių metų mažylis be objektyvios būtinybės neliktų namuose vienas be vyresnių kaip 14 metų asmenų priežiūros. Tačiau svarbu suvokti, kad net šešerių sulaukęs ar dar vyresnis vaikas ne visada gali likti namuose vienas. Tėvai turėtų įvertinti, koks yra mažylių psichologinis pasiruošimas, įgūdžiai, gebėjimai likti be suaugusiųjų priežiūros. Tai priklauso ir nuo vaiko būdo bruožų, ugdymo, kaip šiam žingsniui jis yra ruošiamas. Svarbi ir atžalų branda, pasiruošimas klausyti nurodymų, kai suaugusiųjų nėra šalia.
Ekspertė pabrėžia - vaiko palikimas namuose yra daugelio faktorių įvertinimo reikalaujantis sprendimas. Tėvams privalu įsitikinti, ar vaikas sugeba atrakinti ir užrakinti duris, paskambinti, įsipilti atsigerti. Svarbu mokyti vaiką saugiai naudotis namuose esančiais daiktais bei atkreipti dėmesį, kurių liesti esant vienam namuose nevalia. Taip pat apgalvoti netikėtas situacijas, kurios nuo atžalos veiksmų gali nepriklausyti. Ar esate tikri, kad vaikas sugebės išlikti ramus, pavyzdžiui, įsijungus dūmų detektoriui? Įvertinkite, ar atžala sugebės susisiekti su jumis ar kitais suaugusiais, ar galės paprašyti pagalbos.
Namuose visada turėtų likti mobilusis telefonas vaikui. Išmokykite, kada rinkti pagalbos numerį 112, o kada - jūsų, senelių, kaimynų, kitų suaugusiųjų. Surašykite numerius, pakabinkite matomoje vietoje, papasakokite, ką daryti, jei telefonas išsikrovė, nebeveikia. Vaikas turėtų žinoti, kad kritiniu momentu gali nueiti pas kaimynus, paprašyti pagalbos. Todėl bent su vienu šalia gyvenančiuoju palaikyti draugiškus santykius tiesiog būtina.
Ekspertė taip pat atkreipia dėmesį - likę vieni, vaikai gali pradėti nuobodžiauti bei leistis į nuotykių paieškas. Todėl svarbu sutarti, kokios naudojimosi televizoriumi, žaidimų kompiuteriu taisyklės, ar mažieji privalo būti namuose, ar gali išeiti į lauką. Pakalbėkite ir apie tai, ar leidžiate pasikviesti draugų, kaip jie kartu turėtų elgtis. Jei vaikas vienas, pasirūpinkite užimtumu: tam puikiai pasitarnaus ir nesudėtingų darbų sąrašas, ir įdomi knyga.
Kitas svarbus aspektas yra namų saugumas. Tai elektros prietaisų, tinklų, santechnikos įrangos būklės patikrinimas, kelio užkirtimas galimoms gaisro, vagystės, nelaimingų įvykių rizikoms. Nors nelaimingo atsitikimo atveju patirtą turto žalą padengia būsto draudimas, vaiko sugebėjimas tinkamai reaguoti į tokias situacijas turėtų išlikti didžiausiu tėvų rūpesčiu. Net ir nepavojingas nutikimas vienam namuose esančiam vaikui gali sukelti didžiulį išgąstį, o to išvengti padės trumpos pamokėlės namuose.
Vaikų gerovė - prioritetas
Apibendrinant, klausimas, ar normalu vaikui atimti visas pramogas, yra sudėtingas ir neturi vienareikšmio atsakymo. Pramogų ribojimas gali būti taikomas kaip viena iš priemonių, siekiant paskatinti tėvus vykdyti savo pareigas, ypač kai kalbama apie vaiko išlaikymą. Tačiau svarbiausia yra užtikrinti vaiko saugumą, sveikatą ir gerovę. Valstybė, per vaiko teisių apsaugos tarnybas, turi įrankius ir mechanizmus, leidžiančius apsaugoti vaikus nuo grėsmių, tačiau pirmiausia atsakomybė tenka tėvams. Svarbu nepamiršti, kad vaikų auginimas ir ugdymas yra nuolatinis procesas, reikalaujantis dėmesio, atsakomybės ir meilės.