Profesorė daktarė Birutė Galdikas - tai vardas, pasaulyje žinomas dėl neįkainojamo indėlio į primatologiją, gamtosaugą ir etologiją. Ji yra viena ryškiausių šiuolaikinės primatologijos figūrų, kurios gyvenimo darbas neatsiejamai susijęs su orangutanų, vadinamų „miško žmonėmis“, tyrimais ir jų nykstančios rūšies išsaugojimu. Eidama aštuntą dešimtį, ji ir toliau aktyviai dirba, dalijasi savo patirtimi ir siekia perduoti žinias jaunajai kartai.
Kelias į džiungles: nuo Vokietijos iki Borneo
Birutė Galdikas gimė Vokietijoje, tačiau jos šaknys - Lietuvoje. Tėvai, Filomena Slapšytė ir Antanas Galdikas, buvo lietuviai, emigravę iš gimtinės Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, vengdami sovietų okupacijos. Vaikystę Birutė praleido Kanadoje, o antropologijos studijas baigė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jau tada ji jautė ypatingą trauką gamtai ir gyvūnams, o ypač - orangutanams. „Aš visada troškau daugiau sužinoti apie vienintelius primatus, kurie niekad nebuvo palikę rojaus sodų. Noriu suprasti, ko mes netekome“, - yra sakiusi mokslininkė.
Po disertacijos apgynimo, Birutė priėmė drąsų sprendimą - grįžti į Borneo džiungles, kur ji įkūrė orangutanų stebėjimo ir reabilitacijos centrą. Šis sprendimas nebuvo lengvas, ypač jos motinai, kuri labai pergyveno dėl dukters pasirinkimo. Tačiau tėvas, nors ir nerimavo, palaikė jos sprendimą.
Gyvenimas tarp orangutanų: iššūkiai ir atradimai
Pirmosios dienos Borneo džiunglėse buvo kupinos iššūkių. Ne tik gamtos sunkumai, tokie kaip šimtai dėlių ir nesibaigiančios infekcijos, bet ir pavojus iš nelegalių miško kirtėjų bei brakonierių, nuolat kėsinosi į mokslininkės gyvybę. Ji patyrė asmeninius pažeminimus, streikus, anoniminius laiškus ir net grasinimus. Vienu lemtingu momentu, kai pagrobėjų kateris sudužo tiesiai į jos valtį, Birutė suprato, kad jos gyvybei gresia rimtas pavojus. Grobikai, prigrasinę, kad jos nenužudė tik todėl, jog ji yra motina, paleido ją, tačiau šis įvykis paliko gilų randą.
Nepaisant visų sunkumų, Birutė Galdikas nepalūžo. Jai padėjo iš tėvo paveldėtas užsispyrimas ir gili meilė gamtai bei jos gyventojams. Ji įkūrė Tarptautinį orangutanų fondą, siekdama surinkti lėšų šios rūšies apsaugai ir atogrąžų miškų išsaugojimui. Ji įdarbino apie 200 vietos gyventojų, suteikdama darbo galimybių net neįgaliems žmonėms.
Orangutan seen “self-medicating” in world first | BBC Global
Šeima: netikėti posūkiai ir meilė
Birutės asmeniniame gyvenime taip pat netrūko dramatiškų įvykių. Pirmą kartą ji ištekėjo už kanadiečio Rodo Brindamuro, profesionalaus fotografo, su kuriuo kartu atvyko į Indoneziją. Jųdviejų santykiai buvo kupini meilės ir bendrų nuotykių troškimo. Kartu jie susilaukė pirmagimio sūnaus Binčio. Berniukas augo tarp orangutanų, žaidė su jais ir juos mėgdžiojo, o pasaulį apskriejo nuotrauka, kurioje mažylis taškosi vonelėje kartu su vienmečiu beždžioniuku.
Tačiau po 14 bendro gyvenimo metų, jų santuoka subyrėjo dėl vyro neištikimybės. Rodas įsimylėjo jaunesnę sūnaus auklę, indonezietę, ir kartu su ja bei sūnumi išvyko į Kanadą. Birutei teko vienai tęsti kovą už orangutanų išlikimą.
Vėliau, po dviejų metų, Birutė sutiko savo antrąjį vyrą, vietinį dajakų genties vyrą, kurio senelis buvo paskutinis dajakų karalius. Ši santuoka jai atnešė ne tik meilę ir palaikymą, bet ir tam tikrą socialinį statusą vietos bendruomenėje. Su antruoju vyru ji susilaukė dar dviejų vaikų - sūnaus Fredo ir dukters Jane. Nors vaikai palaiko motinos veiklą, jie pasirinko kitus gyvenimo kelius: Jane studijuoja psichologiją Kanadoje, o Fredas tapo kino filmų prodiuseriu. Birutė supranta jų pasirinkimą, matydama, kiek daug pastangų ir nerimo jai kainavo jos darbas ir meilė orangutanams.
Pasaulinis pripažinimas ir grįžimas į Lietuvą
Birutė Galdikas yra pelniusi daugybę tarptautinių apdovanojimų, tarp jų - Jungtinių Tautų pasaulinę premiją, Bauerio Žemės didvyrės premiją, PETA humanitarinę premiją. Ji yra įsteigusi tris fondus, renkančius lėšas gamtosaugai, ir aktyviai skaito paskaitas tūkstantinėms auditorijoms visame pasaulyje.
Nors didžiąją savo gyvenimo dalį praleido užsienyje, Birutė Galdikas išlaikė glaudų ryšį su Lietuva. Ji laisvai kalba lietuviškai, nors ir pripažįsta, kad Indonezijoje neturi su kuo ja bendrauti. 2010 metais Vytauto Didžiojo universitetas jai suteikė garbės daktaro vardą. Mokslininkė svajoja perduoti savo patirtį jauniesiems Lietuvos antropologams ir tikisi atrasti sekėją, kuris pratęstų jos darbą.
Profesorė Galdikas yra ne tik pasaulinio garso mokslininkė, bet ir paprasta, nuoširdi, „be pozos ir kaukių“ moteris. Ji vertina gamtą, žmones ir siekia išsaugoti tai, kas brangiausia - mūsų planetos gyvybę. Jos gyvenimo istorija - tai įrodymas, kad aistra, atsidavimas ir meilė gali įveikti visas kliūtis ir padaryti pasaulį geresniu.
Orangunų svarba ekosistemai ir žmogui
Orangutanai, kaip ir kiti primatai, yra neatsiejama mūsų planetos ekosistemos dalis. Jie atlieka svarbų vaidmenį sėklų platinime, padėdami išsaugoti atogrąžų miškų įvairovę. Be to, jų DNR yra itin panaši į žmogaus DNR (apie 97%), todėl jų tyrimai padeda geriau suprasti ir patį žmogų, jo elgesį, socialines struktūras bei evoliuciją.
Orangutanų akys, anot profesorės Galdikas, yra tarsi veidrodis, atspindintis jų mąstymą ir jausmus. „Žiūrint jiems į akis atrodo, kad bendrauji su mąstančia būtybe. Jų akys kaip žmogaus - vyzdžius supa baltas obuolys“, - sako ji. Šie „miško žmonės“ turi daug ko pamokyti ir mus pačius - būti ramesniais, sulėtinti tempą ir daugiau laiko praleisti gamtoje. Jų gebėjimas užmegzti tvirtus šeimos ryšius ir rūpintis savo palikuonimis yra vertingas pavyzdys mums visiems.
Tačiau šiandien orangutanams gresia rimtas pavojus. Palmių aliejaus plantacijos, naikinamos džiunglės, brakonieriavimas ir nelegalus miško kirtimas kelia egzistencinę grėsmę šiai rūšiai. Profesorė Galdikas ragina žmones sąmoningai rinktis produktus, vengti palmių aliejaus, saugoti ir sodinti medžius, perdirbti popierių - kiekvienas mūsų veiksmas gali prisidėti prie gamtos išsaugojimo.