XX amžiaus paskutinis dešimtmetis Lietuvoje, laikotarpis nuo 1995 iki 2004 metų, buvo itin dinamiškas ir transformacinis didžiausioms šalies įmonėms bei verslo elitui. Šis laikotarpis pasirinktas neatsitiktinai - jis žymi pirmojo privatizacijos etapo pabaigą ir stambaus verslo sluoksnio formavimąsi, kuriam būdingos reikšmingiausios permainos. Šiame straipsnyje bus analizuojamos stambiausios Lietuvos įmonės, jų aplinka, kilmė, kaita ir kitos ryškiausios charakteristikos, siekiant atskleisti verslo elito formavimosi ir raidos ypatumus posovietinėje Lietuvoje.
Problematika ir Aktualumas: Kodėl Svarbu Analizuoti Verslo Elito Raidą?
Praeito amžiaus paskutinis dešimtmetis šiuo metu yra viena iš labiausiai visuomenę dominančių praeities epochų. Žmones ji veikia nostalgiškai, kaip vartotojiškos kultūros Lietuvoje ištakos, o kartu kaip pavojingas, chaotiškas laikotarpis. Šie vaizdiniai perteikiami muziejuose ir literatūroje, tačiau epocha jau kuris laikas tapo ir istorinių tyrimų objektu. Vis dėlto, verslininkai šiuose tyrimuose dažnai nefigūruoja. Nepaisant to, pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje pasirodė kelios neakademinės knygos, visuomenę supažindinusios su verslo raida ir ypač ryškiausiomis asmenybėmis. Tačiau vis dar nėra įprasta analizuoti visuomenę dominančio verslo elito susikūrimo bei raidos, įtakos ekonomikai ir pirminio kapitalo kilmės ypatumų.
Beveik 30 metų sudaromi ir skelbiami stambiausių Lietuvos įmonių sąrašai vis dar nepatenka į mokslininkų akiratį, nors turi potencialo atskleisti pirmojo atkurtos Lietuvos Respublikos dešimtmečio specifiką, įtakingiausių visuomenės grupių paveikslą ir ekonomikos raidą. Lietuvos verslo elito formavimosi istorija padeda atsakyti į svarbius klausimus: kaip Lietuvos verslo elitą paveikė privatizacija ir teisėsaugos reformos? Kaip praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio krizės ir visuomenės transformacija, Lietuvai integruojantis į Vakarus, atsispindi stambiausių Lietuvos įmonių sąrašuose? Kiek Lietuvos verslo elite buvo prieštaringai visuomenėje vertinamų verslų, kilusių iš sovietinių galios struktūrų, nomenklatūros, įmonių administracijos ir nusikalstamos veiklos? Kaip Lietuvos verslo žemėlapyje didėjo užsienio kapitalo valdomų įmonių dalis?
Šio tyrimo objektas yra didžiausios Lietuvos įmonės, jų kaita stambiausių įmonių sąrašuose ir šią kaitą nulėmę išoriniai faktoriai nuo 1995 m. iki Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą (toliau - ES). Tyrime analizuojama, kokie ryškiausi išorės veiksniai Lietuvoje nulėmė stambiausių įmonių sąrašų sandarą ir kaitą, kokios buvo būdingiausios šių įmonių ir jų savininkų finansinės, regioninės, veiklos pradžios, ekonomikos sektorių ir lyties charakteristikos; daugiausia dėmesio skiriama įmonių verslo kilmei. Šiame tyrime didžiausios Lietuvos įmonės yra vertinamos pagal jų metinę apyvartą, kuri pateikiama analizuojamu laikotarpiu sudarytuose didžiausių Lietuvos įmonių sąrašuose, verslo kilmė suprantama kaip savininkų socialinės aplinkos ir pirminio kapitalo kilmė. Darbo pavadinime vartojama sąvoka „verslo elitas“ čia siejama su ekonominiais rodikiais ir būtent stambiausių įmonių apyvarta. Toks pasirinkimas sietinas su problemišku verslininkų lyginimu pagal kitus kriterijus, viešumo, įtakos visuomenei ar labdaros mastą, o turtingiausiųjų sąrašai šiuo laiku beveik nėra sudaromi. Nors istoriografijoje pastebėta, kad posovietinėse visuomenėse dažnai susiduriama su juridinio nuosavybės statuso problema, mat kai kurie verslininkai linkę neviešinti informacijos apie savo turtą arba net veikti per statytinius, šiame tyrime verslo elitu laikomi tik stambiausių įmonių pagrindiniai savininkai, o ne tiesiog didelį turtą turintys fiziniai asmenys.
Laikas ir Erdvė: Tyrimo Ribos
Šis tyrimas analizuoja Lietuvos verslo elitą, jo aplinką ir jo kaitą nuo pat Lietuvos Respublikos atkūrimo, tačiau apsiribojama 1995 m. riboženkliu. Priežastis yra ta, kad iki 1995 m. didžiausių Lietuvos įmonių sąrašų nebūta arba į juos įtraukta tik nedidelė įmonių dalis. Be to, Lietuvos statistikos departamento duomenys dėl besikeičiančios įmonių rodiklių skaičiavimo metodologijos ir įmonių vengimo teikti duomenis yra nepatikimi. Antra vertus, dauguma stambiausių Lietuvos įmonių iki 1995 m. vis dar buvo valstybinės, todėl jas tirti nėra prasminga. Pasirinkta analizuoti laikotarpį tik iki 2004 m., nes įstojus į ES Lietuvos ekonomika pasiekė kokybiškai naują vystymosi etapą ir buvo iš esmės baigtas įmonių privatizavimas.
Metodologija: Tranzitologijos Prieiga ir Šaltiniai
Tyrime analizuojamas verslo elitas, pasitelkiant tranzitologijos teorinę prieigą. Šiame kontekste tai specifinė žiūros į aprašomą dinamišką epochą perspektyva. Baltijos šalyse, skirtingai nei Višegrado grupės valstybėse, dešimtame dešimtmetyje įgyvendinta „radikaliai neoliberali makroekonominė, struktūrinė ir socialinė politika“. Tai reiškia, kad šiame regione greičiau nei kur kitur įvykdytas užsienio prekybos ir investicijų liberalizavimas, esant fiksuotam valiutos kursui, griežtai monetarinei politikai, itin sparčiai privatizacijai. Visa tai nulėmė ir specifinį santykį su pramone, verslu - Baltijos šalims nepavyko išsaugoti paveldėtos pramonės mastų, tačiau finansai, nekilnojamojo turto (toliau - NT) verslas, transportas, komunikacijos, informacinės technologijos išaugo, todėl ekonominiuose sektoriuose per visą aptariamąjį laikotarpį vyko sparti kaita.
Kaip pereinamoji epocha šis laikotarpis (1990-2004 m.) vertinamas ne kaip savarankiškas, bet kaip iš vienos pusės glaudžiai susijęs su sovietmečio tikrove, o iš kitos - artėjantis link Lietuvos tapimo ES nare. Panašiai kaip Lietuvos elitas istoriografijoje laikomas kilusiu iš sovietmečio epochos, taip ir čia analizuojami verslininkai matomi kaip dažniausiai susiję su socialinėmis sovietmečio grupėmis. Todėl tranzitologija šiame tyrime padeda paaiškinti ekonominių sektorių ir verslo įmonių kilmės kaitą.
Pagrindinis šio straipsnio šaltinis - „Verslo žinių“ pateikti stambiausių Lietuvos įmonių sąrašai. Jie buvo sudaromi kasmet nuo 1995 m., o šio tyrimo imtis - penkerių skirtingų metų atvejai. „Verslo žiniose“ pateikiami kiekybiniai duomenys derinti ir su Lietuvos statistikos tyrimų „Lietuvos įmonių reitingų“ knyga, tačiau joje įmonės vertinamos pagal specialią skaičiavimo metodiką, todėl sąrašai šiek tiek skiriasi; prioritetas teiktas aiškesnį apyvartų rodiklį pateikiančioms „Verslo žinioms“.
Nustatant konkrečių įmonių verslo kilmės grupių priklausomybę pasitelktos visos prieinamos lietuviškos enciklopedijos, „Kas yra kas Lietuvoje“ knygos, rekvizitai.lt pateikiami duomenys, žiniasklaida: „Verslo žinios“, „Delfi“, „15min“, „Lietuvos rytas“, „Lietuvos žinios“ ir regioninė spauda, atskleidę įmonių akcininkus ar tyrimui aktualius akcininkų biografijos faktus, leidžiusius identifikuoti kilmės grupes. Tyrimui taip pat pasitelktos verslininkų biografijos ar biografijų sąvadai, struktūruoti atsiminimai, žurnalistų studijos, tyrimai.
Naujumas ir Istoriografija: Kuriais Tyrimais Remiamasi?
Lietuvos verslo kilmė 1990-2004 m. istorikų ir sociologų mažai tyrinėta. Yra studijų, skirtų Lietuvos ūkio perėjimui iš planinės ekonomikos į laisvąją rinką, privatizavimo procesams ir ūkio raidos strategijoms, taip pat analizuoti visuomenėje vykę pokyčiai. Keli bandymai aprašyti XX a. pabaigos-XXI a. pradžios verslo kaitą buvo greičiau proginiai, juose ryškesnis tendencingas, nekritiškas pasakojimas, daugiausia dėmesio skiriama šio laikotarpio verslo lyderiams, konkrečių įmonių atsiradimo istorijoms, dažnai ignoruojamas platesnis socioekonominis kontekstas ir menkai tepaliečiamas pradinio kapitalo kilmės klausimas. Tokį įspūdį sustiprina ir tai, kad apie tiriamąjį laikotarpį paprastai rašo patys verslininkai, jų organizacijų atstovai, politikai arba žurnalistai. Iš jų galima paminėti platesnes sintezes pateikusius Liudviką Gadeikį, Rytį Staselį, Rimvydą Valatką, Rolandą Lukoševičienę, Tomą Kavaliauską, Mykolą Aleliūną, tačiau jų sintezių negalima pavadinti mokslinėmis studijomis.
Tam tikra išimtimi dera laikyti istoriko Kastyčio Antanaičio „Verslo amžiuje“ publikuotą tekstą „Tarp dviejų epochų - Lietuvos kelias iš sovietinės nelaisvės į laisvąją rinką: verslas Lietuvoje 1992-2004 m.“, kuriame analizuojamas verslo paplitimas Lietuvoje, svarbiausių sektorių raida, sociokultūrinis verslininko įvaizdis. Be to, autorius kelia verslo kilmės klausimus ir gana kritiškai žiūri į nomenklatūros įsitraukimą į verslą ir politiką.
Ekonominės Transformacijos Iššūkiai: Infliacija ir Rusijos Krizių Poveikis
Po 1990-ųjų pradėto rinkos ekonomikos diegimo viena ryškiausių visą visuomenę paveikusių problemų buvo nevaldoma infliacija. Anot Raimondo Kuodžio, sovietiniu laikotarpiu sukauptos gyventojų santaupos, kurių panaudojimo galimybės buvo ribotos, suformavo pinigų perteklių ir skatino infliaciją. Lietuvos centrinis bankas neturėjo jokių priemonių infliacijai suvaldyti ir nevykdė pinigų politikos. Nors kūrėsi nauji bankai, tačiau infliacija kėlė riziką verslui išsilaikyti. Su didelėmis palūkanomis pinigus skolinę bankai iš bankrutuojančių verslo įmonių negalėjo atgauti paskolų ir mokėti didelių palūkanų indėlininkams, todėl 1993-1995 m. Lietuvoje bankrutavo 14 bankų iš 28.
1994 m. šalies ekonomika žengė į naują raidos etapą, kuris pasižymėjo infliacijos mažėjimu, perėjimu prie valiutų valdybos modelio ir ekonomikos stabilizavimo. Šios aplinkybės palankiai veikė prekybos verslo sektorių ir sąlygojo stabilesnę, labiau prognozuojamą veiklą. Didžiausias infliacijos šuolis buvo 1992-1994 m., o nuo 1997 m. infliacija jau nebuvo didelę įtaką verslui darantis veiksnys. Mažėjanti infliacija paveikė kai kurias verslo įmones: prekyba rusiškomis žaliavomis Vakarų Europoje tapo nuostolinga, krito pramonės rentabilumas. Mažėjant infliacijai, mažėjo kai kurių įmonių pajamos, o tai sukėlė blogų paskolų skaičiaus didėjimą ir bankrotų bangą.
Antrasis išbandymas stambiausių įmonių raidai buvo 1998 m. Rusijos ekonomikos krizė, kuri turėjo neigiamos įtakos ne tik Rusijos, bet ir aplinkinių šalių ekonomikai. Ši krizė stipriai paveikė Lietuvos eksportą ir importą: pablogėjo eksporto ir importo plėtros rezultatai, o prekyba su Rusija sumenko. 1997 m. net 50,2 % bendro Lietuvos importo buvo iš Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (toliau - NVS) šalių (39 % iš Rusijos), o 2000 m. tik 28,9 %. Bet ryšiai su ES šalimis po Rusijos krizės tapo tvirtesni, ir importo dalis nuo 26,4 % 1997-aisiais išaugo iki 48,1 % 2000-aisais. Analogiškai po krizės ėmė keistis ir Lietuvos eksportas: 1997 m. 42,1 % eksporto buvo į NVS šalis, 2000 m. šio eksporto dalis jau buvo 13,5 %, o eksportas į ES tais metais pirmą kartą perkopė 50 %. Labiausiai nuo Rusijos ekonomikos krizės iš Lietuvos didžiųjų įmonių nukentėjo prekiavusios su NVS šalimis, taip pat stambesnės pramonės įmonės, dažnai valdytos vyresnio amžiaus administratorių ir nomenklatūros atstovų, taigi krizė prisidėjo ir prie Lietuvos verslininkų kaitos.
Politiniai Ir Instituciniai Veiksniai: Kelias Link Laisvosios Rinkos
Aptariamuoju laikotarpiu daug įtakos verslo elitui turėjo Lietuvos politikų iniciatyva pasirinktas demokratiškas, privatų verslą skatinantis liberalios rinkos kelias. Lietuva pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį intensyviai bendradarbiavo su Tarptautiniu valiutos fondu (toliau - TVF) visose jo kompetencijos srityse ir jo rekomenduojama vykdė privatizaciją, liberalizavo kainas, taip užtikrindama laisvos rinkos įsitvirtinimą, ir įgyvendino TVF ekspertų parengtas ekonomikos stabilizacijos programas. 1993 m. premjero Adolfo Šleževičiaus su TVF pasirašytas ekonominės politikos memorandumas įpareigojo Lietuvą stabilizuoti finansų sistemą, tęsiant griežtą pinigų ir iždo politiką, spartinti struktūrines reformas, užtikrinant ekonomikos augimą, ir didinti investicijas, skatinant taupymą.
Lietuvos politiką veikė ir Pasaulio bankas, aptariamuoju laikotarpiu ne tik teikęs analitinę ir techninę paramą, bet ir paskolinęs 490 mln. JAV dolerių. Šie pinigai panaudoti svarbiausiu Lietuvos transformacijos laikotarpiu iki 2002 m. Su verslo skatinimu ir konsultacijomis tiesiogiai buvo susijusi Europos Sąjungos inicijuota nuo 1993 m. Lietuvai pradėta teikti parama pagal PHARE programą. Būtent ja naudojantis sukurti pirmieji konsultaciniai verslo centrai, įkurti verslo inkubatoriai, smulkiojo ir vidutinio verslo skatinimo fondai.
1990-2004 m. tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų dominuojami Lietuvos Seimai nuosekliai rėmė privatų verslą, priimti Įmonių, Privatizavimo, Restitucijos ir kiti svarbūs įstatymai, nulėmę rinkos reformų kryptį ir apimtis. Nors aptariamuoju laikotarpiu 6 iš 10 Lietuvos premjerų iki 1990-ųjų priklausė komunistų partijai (toliau - KP), visos vyriausybės vykdė laisvosios rinkos reformas. Jų svarbą rodo tai, kad net penki premjerai turėjo ekonomikos mokslų daktaro laipsnį, o trys iki tapdami ministrais primininkais dirbo privačiame arba valstybiniame versle, palikę ministrų kabinetą privačiomis verslo konsultacijomis aktyviai užsiėmė Aleksandras Abišala ir Adolfas Šleževičius. Verslui plėtotis palankias sąlygas sudarė ir gana tvari demokratija Lietuvoje, kaip pažymi Zenonas Norkus, 1990-1996 m. demokratijos lygis.
Lietuvos nepriklausomybės šimtmetis
Stambiausių Įmonių Kaita ir Verslo Kilmės Analizė
Analizuojant stambiausių Lietuvos įmonių sąrašus 1995-2004 m. laikotarpiu, pastebimi fundamentalūs pokyčiai, ypač vyraujančių ekonominių sektorių ir verslo kilmės požiūriu. Šis laikotarpis žymi pereinamąjį etapą, kai iš sovietinio palikimo formuojasi naujos verslo struktūros ir atsiranda naujas verslo elitas.
Antanas Linkus ir jo verslo imperija "ALGA"
Vienas ryškiausių to meto verslininkų, kurio veikla atspindi daugelį aptariamo laikotarpio tendencijų, yra Antanas Linkus. Jo verslas, kurio ištakos siekia 1981 m., o 1989 m. įregistruota UAB „ALGA“, 1990-aisiais jau buvo aktyviai formuojamas. 1990-aisiais įregistruota UAB „ALGA“, o 1995 m. ji tampa akcine bendrove koncernu „ALGA“, kurios pagrindiniai akcininkai - A. Linkus ir sūnus A. Linkus. 2002 m. UAB koncerno „ALGA“ veikla pripažinta, vadovas daug kartų įvertintas ir apdovanotas. A. Linkus buvo ne tik sėkmingas verslininkas, bet ir svarbus visuomenės veikėjas, mecenatas, rėmęs istorinės atminties knygas ir sporto renginius. Jam buvo labai svarbu laiku išmokėti darbuotojams atlyginimus.
Verslus, kuriuos valdė tokie milijonieriai kaip A. Linkus, sieja bendras bruožas - nei vienas neapsiriboja veikla tik Lietuvoje. ISM Executive School vyr. konsultantas, mokymo programų vadovas, ISM Inovacijų bazės vadovas Ugnius Savickas teigia, kad prie dabartinės verslo ekosistemos ir komunikacijos galimybių, negalvoti apie globalumą, būtų savižudybė. „Lietuvoje mes turime labai lokalią rinką. Labai santūrius ir konservatyvius vartotojus, kurie ne visada išdrįsta pabandyti naujoves. Reikia ieškoti vartotojų, kurie patys yra inovatoriai. Tai yra įvairiausių priežasčių, kaip verslininkai turi mąstyti geografine prasme neribotai apie visą planetą ir, tikriausiai, tokie tik ir pasiekia rezultatų“, - sako verslo konsultantas. Pasak jo, normalu ir tai, kad verslas, apskaičiavęs pastangų ir rezultatų balansą, keliasi į tas šalis, kur tą patį ar net geresnį rezultatą gali pasiekti greičiau, su mažiau žmonių. Be to, gamyba, nukreipta į mastą. O Lietuvos rinka, būtent tiems stambiesiems verslininkams, per maža.
„Tai mūsų istorinė rinkos praeitis. Lietuvoje prieš dešimtmetį prasidėjo tokie verslai kaip statyba, gamyba. Ten sukaupėm žinių. Lazeriuose ir visur kitur mes, pasauliniu mastu žiūrint, esame pradinukai. Taip, mes tose srityse turime labai solidžių intelektinių žinių, bet neturim dar masto. Nes tas pozicijas rinkose yra užėmę jau seniau tą darantys rinkos senbuviai. Tam tikrus verslus iš šio topo dabar išstumti neįmanoma, nebent juos kas nors nupirks ar jie susijungs. Antra vertus, tų vienadienių milijonierių gali dar išlįsti ir pasirodyti, jei koks startuolis pritrauks daug investicijų. Jog būtum milijonieriumi, reikia subręsti. Tai tas nuoseklumas arba buvimas, tegu ir turtingo ar didelio verslo savininku, nepasidaro per vieną naktį. Norėčiau manyti, kad svarstyklės kažkiek keisis ir bus judama link tų naujų industrijų, tačiau pagal vartojimo masiškumą ir visos planetos poreikius, man atrodo, kad dar ne vienas topas labai drastiškai nesikeis“, - vertina verslo konsultantas. Viskas priklausys, ar tradiciniai verslai sugebės tinkamai į savo veiklą integruoti naująsias technologijas.
Teisinės Sistemos Ir Mokesčių Kritika
Patys verslininkai pabrėžia, kad ne vien viskas priklauso nuo rinkos dydžio. Svarbu ir teisinė sistema, kuri, anot kai kurių, Lietuvoje itin prasta. „Mokesčiai Lietuvoje aukščiausi Europoje. Valstybė visiškai nekreipia dėmesio. Tikra negerėjo sąlygos nuo 1990 metų. Aš manau, kad per tą laiką tik daugiau biurokratų atsirado daugiau. Ypatingai visos finansinės ataskaitos neadekvačios. Reikia paruošti daugybę visokių ataskaitų, o valdininkai patys sėdi ir nieko nedaro, tik tikrina, ar įmonės jiems duoda ataskaitas. Mažai įmonei ir sąlygos nelygios visiškai. Vieni gali neimti PVM, kiti privalo imti PVM. Tie, kurie moka mokesčius, juos tikrina visą laiką, tie kurie nemoka, jų ir netikrina, nes patys sako, na ką tu iš jų paimsi“, - kritikos teisinei sistemai negailėjo milijonierius verslininkas Benas Gudelis. Jis tvirtai teigia, jei dirbtų tik Lietuvoje, tikrai emigruotų. Pašnekovas sako, kad Lietuvoje vyksta genocidas, už kurį atsakinga visa valdžia - nuo prezidentės ir žemyn. Reikia tokių struktūrinių reformų kaip Seimo narių skaičiaus sumažinimas, PVM atstatymas iki 18 proc., nes apie tai tik kalbama, žadama, bet nieko nedaroma. B. Gudelio teigimu valdžios suinteresuotumas yra gauti kyšį, o ne padėti. To kitose šalyse nėra. „Jie žymiai kitaip bendrauja, pergyvena, kad šalyje reikia sukurti darbo vietas. Niekas nebėga iš Airijos, nes ten yra sąlygos. Į Airiją net amerikiečių kompanijos bėga, kaip „Apple“, „Google“, nes sąlygos geresnės. Tai dėl to ir prasidėjo vajus Amerikoje, kad gerintų sąlygas, jog verslas nebėgtų. O Lietuvoje niekas tuo nesirūpina, jiems labiau rūpi, kokia partija kokią ministeriją užims, o kad Seimo narių dvigubai daugiau negu turėtų būti, niekas apie tai nekalba“, - tv3.lt portalui sakė jis. Jis kritikuoja ir tai, jog ministerijos įkurtos senamiestyje, kur yra brangus NT, kurį būtų galima išnuomoti verslui. Ir iš šios valdžios per daug nesitiki, nes visos valdžios pažada aukso kalnus, tačiau to, ko reikia, neįvykdo.
Turtingiausiųjų Lietuvos Verslininkų Penkiasdešimtukas (1995-2004 m. laikotarpio tendencijos)
Apačioje pateikiamas turtingiausiųjų Lietuvos verslininkų penkiasdešimtukas, sudarytas remiantis viešai prieinamais šaltiniais, įmonių finansinėmis ataskaitomis, pajamų ir turto deklaracijomis bei kitomis publikacijomis. Analizuojama įmonių veiklos istorija ilgesniu periodu, dividendų išmokėjimas akcininkams ir privačiojo kapitalo investavimas.
50. Gintautas Kūlokas (64 mln., „Fatalitas“)Verslininkas G. Kūlokas užsiima ir visuomenine veikla, jam buvo suteiktas inovatyviausios sodybos apdovanojimas. Jis yra atstatęs savo tėvo, Sibiro tremtinio sodybą ir ten įrengęs kultūrinę erdvę kaimo gyventojams. Vidzgalių kaime esančioje sodyboje vyksta poezijos dienos. Sukviečiama daugiau kaip 600 žmonių, žinomi Lietuvos aktoriai, poezijos skaitovai, muzikantai. Visą organizuoja ir finansuoja G. Kūlokas, o atvykusius dar ir vaišina elniena ar kitu naminiu maistu. Jo įmonė „Fatalitas“ beveik 15 metų užsiima bemuite (duty free) prekyba Lietuvos pasienyje. G. Kūlokas yra vienintelis bendrovės akcininkas. 2002 m. įkurta įmonė prekiauja pasienio kontrolės postuose Kybartuose, Nidoje, Šalčininkuose, Raigarde (Druskininkuose) ir Ramoniškiuose. Bendrovė taip pat investuoja Baltarusijoje. Nuo 2017 m. įmonei gali tekti išsikelti iš Rusijos ir Baltarusijos pasienyje veikiančias parduotuves, nes nuo sausio 1 d. bemuitės prekybos punktams nebebus taikomos mokesčių lengvatos. Skaičiuojama, kad dėl galimo parduotuvių uždarymo pasienio kontrolės punktų direkcija neteks 2 mln. eurų, kuriuos iš „Fatalito“ surinkdavo už patalpų nuomą.
49. Andrius Kiznis (64 mln., „Lietpak“)Septyniasdešimtmetį paminėjusio „Lietpak“ įkūrėjo Prano Kiznio sūnus Andrius yra jo dešinioji ranka ir po truputį perima šeimos verslą. Tačiau jei P. Kiznis labai retai matomas viešumoje, apie Andriaus gyvenimą praktiškai iš vis nieko nežinoma. Įmonėje jis eina plėtros direktoriaus pareigas ir valdo 40 proc. akcijų. Pati įmonė „Lietpak“ taip pat slapukauja ir daug informacijos apie jos sėkmes ar nesėkmes nerasi. Žinoma, kad yra valdant konservatorių Vyriausybei, maistui ir kitiems produktams pakuoti skirtos plėvelės gamintoja „Lietpak“ gavo valstybei svarbaus ekonominio projekto statusą. Spaudoje buvo teigiama, kad bendrovei vienu metu buvo teikiama išskirtinė valdžios globa, gaunama labai daug ES paramos.
48. Alvydas Barsteiga (65 mln., „Nemuno vaistinė“, „CGP Management“)Farmacijos ir kailinių verslus vystantis A. Barsteiga apie asmeninį gyvenimą nekalba. Daugiausia jo pasisakymų rasite, kaip apie šinšilų ūkio puoselėtoją. Utenos rajone, buvusiame Vaikutėnų mokyklos pastate laikoma apie 2000 graužikų, vykdoma mokslinė tiriamoji veikla. Jie auginami ne tik dėl mėsos, bet svarbiausia - dėl kailio. Gyvūnėlis kainuoja 40-60 eurų, o pasiūti kailiniai - apie 30 tūkst. eurų. A. Barsteiga yra pasakojęs, kad kailinių paklausa auga dėl to, kad žmonija gerai gyvena. Nes pirmiausia svarbiausi tokie poreikiai, kaip šeima, saugumas, meilė, o po to jau prestižas ir pripažinimo siekimas. „Ir kuo žmonija geriau gyvens, tuo daugiau žmonių stengsis patenkinti šį poreikį. Todėl ir kailinių paklausa auga. Bet štai užeitų koks karas - niekam tų kailinių nereikėtų. Akimirksniu“, - žiniasklaidai yra pasakojęs A. Barsteiga. Be to, jis yra pagrindinis bendrovės „CGP Management“ akcininkas (76 proc.). Pastaroji įmonė valdo „Nemuno vaistinės“ grupę, kontroliuojančią didžiausią Lietuvoje vaistinių tinklą „Camelia“. Grupei taip pat priklauso vaistus ir maisto papildus gaminančios Latvijos bendrovės „Ingen Pharma“ ir „Medigate“, reabilitacijos klinikos „MediCA“. „CGP Management“ šiemet paskelbė planuojanti įsigyti kontrolinį sveikatos paslaugų bendrovės „Kardiolita“ akcijų paketą.
47. Rolandas Vingilis (65 mln., „MG Baltic“)Žemės ūkio universitetą baigęs R. Vingilis žiniasklaidos puslapiuose nešmėžuoja. Dariaus Mockaus koncerno „MG Baltic“ viceprezidentas R. Vingilis yra vienas įtakingiausių asmenų šioje lietuviškoje verslo imperijoje, ne tik einantis vadovaujančias pareigas, bet ir turintis kapitalo. R. Vingilio kontroliuojama bendrovė „Extera Baltic“ turi dviejų iš trijų koncernui „MG Baltic“ priklausančių įmonių grupių akcijų - 25 proc. „MG Baltic Trade“ ir 33,3 proc. „MG Valdos“. „MG Baltic Trade“ jungia alkoholio importo, prekybos ir gamybos įmones „Mineraliniai vandenys“, „Stumbras“, „Tromina“, „Alita/Anykščių vynas“. „MG Valda“ užsiima nekilnojamojo turto plėtros projektais - stato ir valdo gyvenamuosius namus, verslo centrus, viešbučius ir kitus objektus. 2015 m. „MG Baltic Trade“ uždirbo daugiau nei 11 mln. eurų, o „MG Valda“ - 5,8 mln. eurų. „MG Baltic“ 2015 m. pasiekė rekordinį pelną per pastarąjį dešimtmetį.
46. Rimandas Stonys (65 mln., „Dujotekana“)Mažėjant rusiškų dujų poreikiui, kai Suskystintų dujų terminalas pradėjo veiklą, pradėjo menkti ir R. Stonio įtaka šalyje. Mat jis laikomas Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ vietininku Lietuvoje. 2016 m. tebesitęsė konfliktas su buvusiais verslo partneriais, mažaisiais „Dujotekanos“ akcininkais Piotru Vojeika ir Vladimiru Orechovu, kurie apkaltino R. Stonį siekiu parduoti akcijas Šveicarijoje registruotai savo įmonei. Dabar teismuose P.Vojeika ir V.Orechovas bando išreikalauti 7,655 mln. eurų iš R. Stonio už 2012 metais „Dujotekanos“ jam suteiktą paskolą bei nuo to laiko susikaupusias palūkanas ir delspinigius. Praeitų metų gruodį teismas buvo priėmęs sprendimą areštuoti 9,026 mln. eurų jo turto. Verslininkas per JAV registruotą „Clement Power Venture“ bendrovę valdo Kauno termofikacijos elektrinės kontrolinį akcijų paketą, yra bendrovių „Braitas“, „Etelipsus“ akcininkas. Ryšiais su Rusijos institucijomis ir neskaidriu Lietuvos politinių partijų finansavimu įtarinėtas R. Stonys pastaruoju metu viešojoje erdvėje beveik nesirodo.
45. Virginijus Strioga (66 mln., „E energija“)V. Striogos įkurta, du dešimtmečius valdoma „E energijos“ įmonių grupė tiekia šilumą keletui Lietuvos savivaldybių ir pramonės įmonių, verčiasi biokuro gamyba, stato katilines. Žiniasklaidai verslininkas yra pasakojęs, kad šilumos ūkio nuoma 1999-2000-aisiais nebuvo lengva. „Prisimenant tuos laikus galima pasakyti, kad situacija buvo tokia, jog beveik visos šilumos tinklų įmonės bankrutavusios, visur skolos viršija turtą ir taip toliau. Iš tiesų tada buvo nepaprasta įrodyti, kad savivaldybių šilumos ūkiuose yra vadybos problema, kad savivaldybės neturėtų dirbti ūkinio darbo, o tai turėtų daryti privati kompanija. Nors įrodyti nebuvo paprasta, dabar patirtis rodo, kad tai buvo teisingas požiūris. Bankai mumis nenusivylė“, - prieš daugiau nei dešimtmetį pasakojo verslininkas. 2015 m. „E energijos“ kontroliuojama bendrovė „Pramonės energija“ atidarė biokuro katilinę Vilniuje, į kurią investuota 7 mln. eurų. Vasarą įmonių grupė už daugiau nei 2 mln. „Kauno energijai“ pardavė Petrašiūnų katilinę. „E energijos“ grupė taip pat veikia Ukmergėje. V. Strioga viešojoje erdvėje buvo dažnai matomas dėl šešerius metus besitęsiančio jo įmonių grupei priklausančios „Miesto energijos“ ir su ja šilumos tinklų nuomos sutartį nutraukusios Ukmergės savivaldybės teisminio ginčo. Teismas nustatė, kad Ukmergės valdžia sutartį nutraukė teisėtai, bet turi išmokėti verslininkams kompensaciją, dėl kurios dydžio ir nesutariama.
44. Juozas Magelinskas (67 mln., „Megrame“)Ne vieną apdovanojimą pelnęs verslininkas karjerą pradėjo įvairiose statybinėse organizacijose, kol 1992 m. ėmėsi savo verslo - „Megrame“. Manoma, kad kiauri sovietinių daugiabučių langai bei nuolat brangstantis šildymas greičiausiai ir padiktavo verslo idėją. Tad jo įkurta įmonė pirmoji pradėjo gaminti ir montuoti langus bei duris, vitrinas, įvairias konstrukcijas, teikia šių gaminių priežiūros paslaugas. Bendrovės atstovybės veikia daugelyje šalies miestų - priskaičiuojama apie 40 atstovybių ir kontroliuojamų „Megrame“ įmonių. J. Magelinskas taip pat priklauso elektros prekių gamintoja AB „Vilma“. Ši įmonė turi atstovybes Latvijoje ir Rusijoje. Vyras žiniasklaidos dėmesio tikrai nesivaiko. Susisiekus su jo kolega Juru Šiaučiūnu informacijos tv3.lt portalui daug gauti nepavyko. Tiek, kad verslas sekasi gerai, bet nei įmonė, nei pats verslininkas nemėgsta reklamuotis.
43. Tadas Karosas (69 mln., „LTk Capital“)Tadas Karosas, kažkada dirbęs Vilniaus prokuratūroje tardytoju, lietuviams geriau pažįstamas kaip verslininkas ar net „picų karalius“. Anksčiau jis buvo vienu iš „MG Baltic“ savininko Dariaus Mockaus verslo partnerių, valdė bendrovę „Minvista“. Tačiau 2000 m. įvyko didelio atgarsio sulaukusios verslo skyrybos, ir atsiriekęs savo dalį - viešojo maitinimo, kosmetikos prekybos įmones, nekilnojamojo turto, T. Karosas ėmėsi plėtoti asmeninį verslą. „Picų karaliumi“ T. Karosas vadinamas neveltui, nes jam priklauso „Čili“ restoranų tinklas. „Tačiau tuo verslininkas neapsiriboja. Jam taip pat priklauso ir bendrovė „LTk Capital“, ne tik valdanti didžiausią restoranų tinklą Lietuvoje ir Latvijoje, bet ir investuojanti į internetines parduotuves (pigu.lt, amazingsales.com, dlb.lv ir kt.). 2014 m. investavo į maisto užsakymo sistemą „FoodOut“. Yra toks terminas serijinis verslininkas, būtent taip galima apibūdinti T. Karosą. Tai verslininkas, kuris per sąlyginai trumpą laiką sukuria naują įmonę, ją išplėtoja, o po to parduoda. Tai rodo tokie pavyzdžiai, kaip Lietuvos interneto televizija CTV, ar 2013 m. įkurta elektroninė parduotuvė „sau.lt“, kuri buvo parduota elektroninės komercijos lyderiui. Taip pat įvyko ir su projektu „amazingsales.com“. Pats vilnietis jau kelis metus gyvena Pietų Afrikos Respublikoje. Ne tik dėl verslo galimybių, bet ir dėl teisinės sistemos. Pasak jo, net užsienio investuotojai nenori žengti į Lietuvą. Ir tai ne dėl rinkos dydžio, bet politinių ir teisinių procesų. Žiniasklaidai jis yra teigęs, kad įkalbinėjo į Lietuvą ateiti „Starbucks“, tačiau šie teigė, kad rinka dar tam nepasiruošusi.
42. Rimas Varanauskas (70 mln., „Freda“)Yra teigiama, kad R. Varanausko valdoma įmonė „Freda“ - seniausia baldų pramonės įmonė Lietuvoje. Mat jos veikla skaičiuojama dar nuo tada, kai buvo tik lentpjūvė 1880 metais. Pats R. Varanauskas perėmė šios įmonės veiklą 2001 m., kai ją įsigijo UAB „Baltijos baldų grupė“. Verslo partneriai Rimas Varanauskas ir Kęstutis Linkus „Baltijos baldų grupę“ sukūrė palikę SBA koncerną. Įmonės tikslas buvo įsigyti baldų pramonės įmones. Taip bendrovės rankose atsidūrė „Freda“. Visgi 2011 m. verslininkų nuomonės ar tikslai pradėjo skirtis. Skyrybų detalės nežinomos, tačiau aišku tai, kad K. Linkus tapo BBG akcininku, o R. Varanauskas - „Fredos“. Keletas pastarųjų metų „Fredai“ buvo itin sėkmingi, medienos paklausa ir baldų gamybos apimtis išaugo daugiau nei 15 proc. Įmonės specializacija - prieškambario ir gyvenamojo kambario baldai, komodos, batų dėžės. Jau ne vienus metus „Fredos“ strateginė partnerė yra Švedijos baldų ir…
Šis straipsnis apžvelgia tik nedidelę dalį stambiausių Lietuvos įmonių ir verslininkų, tačiau jis parodo esminius pokyčius ir tendencijas, vyravusias 1995-2004 m. laikotarpiu. Analizė atskleidžia, kad stambiausios verslo įmonės Lietuvoje aptariamuoju laikotarpiu fundamentaliai pasikeitė, ypač vyraujančių ekonominių sektorių ir verslo kilmės požiūriu, o verslo elito formavimuisi didelę įtaką darė tiek vidiniai, tiek išoriniai veiksniai.