Vaikų atėjimas į pasaulį - tai vienas iš didžiausių gyvenimo pokyčių, galintis radikaliai pakeisti žmonių prioritetus, elgseną ir net pasaulėžiūrą. Dažnai sakoma, kad susilaukus vaikų, sveiki asmenys virsta „vilkolakiais“ ar „zombiais“, kurių baugu klausytis ir dar klaikiau būti jų kompanijoje. Jie iškvaišta, dažniausiai negrįžtamai, ir nepasiduoda gydymui. Būna normalūs žmonės, poros, kažkuo domisi, kažko ieško, skaito knygas, klauso muzikos, myli vienas kitą, keliauja, paskui - bum, susilaukia vaikų, ir tada gyvenimas pavirsta ginklavimosi varžybomis, bepročių konkursu, kuriame nėra nugalėtojų.
Kai vaikas tampa "veislinis žirgas"
Toms mamytėms ir tėtukams vaikas tampa panašus į veislinį žirgas, kuris yra ir hobis, ir amžina problema. Išdirbinėjimai prasideda dar prieš gimimą: visokie gimdymai kosmose, užsilipus ant medžio ir pasislėpus po žeme. Nors tikima, kad mamos susigalvoja, kaip joms geriau ir kaip geriau kūdikiui, tai tampa sunkiau patikėti, kai gimdymo aplinkybės tampa kilometriniais įrašais forumuose ir „Facebook“, ir dar jos pristatomos turuose per susitikimus su visais giminėmis, draugais ir gal net bendradarbiais.
Ginklavimosi varžybos prasideda: nuo lovelės iki automobilio kėdutės
Kūdikiui gimus, oficialiai paskelbiamas karo stovis, ir prasideda pirkimai, kurie nesustoja mažiausiai 15-16 metų, tik ginkluotė skiriasi. Biudžeto nustatyta nėra: tėvai leidžia tiek, kiek turi, ir kiek gali pasiskolinti. Tam visa industrija yra pasiruošusi. Lovelės, čiužiniai, kaldrytės ir paklodytės negali būti iš pigių parduotuvių. Vaikiškos lovelės kraštas turi nusileisti 28 įmanomais variantais, būti valdomas viena ranka, o pati medinė lovelė - būti iš retų natūralaus slyvamedžio rūšių. 600 eurų nieko nenustebins (neskaitant čiužinio). Pusantro tūkstančio eurų - tada bus ką parodyti svečiams, kurie stovės ir negalės patikėti, kad klauso pasigyrimų, kaip gerai slankioja lovos kraštas.
Virš lovos sukasi karuselė su žuvytėmis ir žirafytėmis, bet ne bet kokia už 15 eurų. Ne, ten bus sukurta garsių vaikų psichologų, žuvytės ir žirafytės kurtos ir spalvos parinktos dailininko, kuris yra Niujorko baleto kostiumų dailininkas ir scenografas (tikra istorija, ir tai buvo parašyta ant dėžutės), ir kainuoja arčiau dviejų šimtų eurų. Ir ne šiaip dzingu lingu muzika, bet psichologiškai aranžuota klasika: Mocartas ir Šopenas.
Pampersai iš paprastų parduotuvių netinka: arba organinės palutės, kurias skalbiama atskirais korėjietiškais bambuko muilo milteliais, kad nebūtų alergijos, arba jau tokios sauskelnės, kad žinotum, kad ta subinė gaus Nobelio premiją ateityje. Nepamirškime maudymosi pampersų į baseiną: jei jie labai brangūs, tai paverčia vaiko trydą ir myžalą krištoliniu Eviano vandeniu, ir jei kam nors iš kitų viešbučio svečių nepatinka besimaudantys kartu š…, jiems praneš, kad tas pampersas kainuoja brangiau, negu jūsų kostiumas.
Aš esu matęs mašinėlę, kuri pati pampersus supakuoja į maišelius. Kūdikis būna už šitai labai dėkingas ir paskui stebisi, kaip čia taip jis toks gabus išaugo. Viskas dėl pampersų pakavimo ir dėl čiužinuko už devynis šimtus eurų. Dar būna „baby monitors“, kad tėvai bet kuriame namo kambaryje girdėtų, kada brangenybė pabus - mikrofonai su nešiojamais, radijo bangomis transliuojančiais garsiakalbiais („automatiškai parenkamas optimalus dažnis iš 18 galimų, ir signalas skaitmeniniu būdu saugiai šifruojamas“ - turbūt tam, kad kaimynai neprisijungtų ir neišgirstų jūsų Lukučio bezdėjimo ir knarkimo). Mamos, dabar paaiškinkite man, kad be tos racijos nei per kur. Aš dar neišvardinau buteliukų ir soskių dezinfekcijos aparatų su dvigubu super-karšto garo prapūtimu ir, be abejo, dizainerių šliaužtinukų, Ralph Lauren jūsų kūdikėliui, kuriam visiškai nesvarbu, koks prekės ženklas, bet tai kaip gerai prieš kitus tėvus pavaizduoti prie mandros vakarienės stalo. Galima girtis nustebusiems kitiems tėvams (ir vaikų neturintiems), kad „parsisiunčiau iš interneto Akvilytei už 900 eurų visko apsirengti, nu ar tu supranti, kaip tu mums brangiai kainuoji, princese tu“. Geriausias pirkinys yra Armani džinsiukai ir Nike sportbačiai nevaikščiojančiam kūdikiui.
Čia kaip auksinių šaukštų skandalas kariuomenėje. Kūdikiui dovanojamas vardinis šaukštas iš sidabro su paauksavimu ir išgraviruotu jo vardu. „Kai Lukutis užaugs, kaip jam bus įdomu“. Bijau, kad ne. Įdomu yra suaugusiems, kurie tą šaukštą visiems rodo. Kol Lukutis užaugs, šaukštas bus pasimetęs.
Ginklavimosi varžybos yra tankai ir lėktuvai, kainuojantys milijonus ir dešimtis milijonų, bet yra lėktuvnešiai, kurie kainuoja milijardais. Tėvams tankus atstoja automobilio kėdutės, bet yra vežimai. Bugaboo, MacLaren, Maserati Junior ir kiti „boeingai“ ir „ferariai“, ir ten tūkstantis eurų nėra pinigai.
Mano draugas anglas, vidutinių pajamų, turėjo žmoną iš Rytų Europos, ir ji, atvykusi iš tamsaus kaimo į Britaniją, nesiruošė pasiduoti jokiems ten taupymams - vaikui nieko negalima taupyti. Todėl iš paskutinių pinigų buvo įsigytas vežimas už atrodo 900 svarų, kas yra kaip kokie 2000 eurų šiandien (greičiausiai svarai buvo skolinti), nors drama vyko kuklaus rajono labai kukliame namiūkštyje, kur virtuvėje buvo tiek mažai vietos, kad, jei žmogui reikėdavo apsisukti, žmogus turėdavo išeiti iš virtuvės. Paskui vežimą lopšelyje pavogė ir lopšelis atsisakė kompensuoti nuostolius, nes „neprotingos kainos prabangos prekės neturi būti paliekamos lopšelio teritorijoje“. Ką tada? Skolinosi pinigų iš giminių ir pirko dar vieną vežimą, nes tėvai negali būti be ginkluotės.
Jei manote, kad tai viskas, tai dar ne viskas. Dar būna vaikų mokyklos, ir aš čia turėčiau užsičiaupti, nes pats esu tam leidęs nenormalias lėšas ir nesakysiu kiek. Gėda prisiminti, bet bent jau pirkau už pinigus, o nedariau, kaip kiti, kurie užsiimdavo pašto kodų loterijomis, dar negimus vaikui, skaičiavo mokyklų pažymių vidurkius bei Oksfordo priėmimo šansus ir pagal tai keitė adresus, kad pakliūtų į geresnę mokyklą - dar kiti tėvai yra tapę tikinčiaisiais ir lankė kelerius metus bažnyčią, kad vaiką paimtų į religinę mokyklą. Tie tėvai turi daug ką papasakoti, ir patikėkite, pasakoja nestabdydami. Aš esu matęs tėvus, kurie laikė iškarpas iš laikraščių su mokyklų rezultatais svetainėje, tvarkingame aplanke, ir ištraukdavo per kviestines vakarienes, kad galėtų lentelių analize „damušti“ svečius, iškankintus dviejų valandų pasakojimo apie tai, kaip legaliai pasidaryti suklastotą adresą geros valdiškos mokyklos rajone ir kokiu būdu kontratakuoti, kai savivaldybės švietimo skyrius (pagal kitų tėvų skundus) ateis tikrinti, ar vaikas tikrai gyvena ten, kur melavo jo tėvai, kai vaikas buvo priimamas į mokyklą.
Visa tai, kaip suprantate, vaikui visiškai nesvarbu. Jei bus kvailas, bet kokioje mokykloje liks kvailas. Protingam vaikui visur bus gerai (patikėkite, žinau iš savo patirties; man visur buvo gerai), ir jis turės gerą gyvenimą. Tėvai nori manyti, kad jų pragariškos pastangos yra prasmingos, antraip būtų beprotiškai gaila, bet jos nėra ir nebuvo prasmingos. Visus tuos tūkstančius jūs iššvaistėte, kaip tūkstančius valandų jūsų laiko. Geriau reikėjo pagyventi atsipūtus ir daugiau paskaityti knygų ant pliažo. Jūsų ginklavimosi varžybos net nepadėjo jums tuštybės mugėje: jumis niekas nesužavi, niekas jums nepavydi, o jūsų vaikas užaugo rūkantis žolę balvonas, kuris iki 35 metų gyvens pas jus, valgys jūsų maistą, kalbės apie tai, kaip jis per talentingas dirbti, paskui apsiženys ir tada galės būti išlaikomas žmonos tėvų.
Vaikui reikia nedaug: laiko ir dėmesio
Tėvai turi pasirūpinti, kad vaikas nebūtų alkanas, kad turėtų drabužių ir nuvažiuotų į mokyklą laiku. Daugiau viskas jo ir gamtos rankose. Vaikui iš jūsų reikia materialiai labai nedaug, tik šiek tiek laiko ir dėmesio, kad jūs neišeitumėt iš kambario, kai jis kalba. Mane augino normaliai, neturiu nusiskundimų - nors niekada nesuprato, kuo aš užsiimu, koks mano darbas ir tėvams buvo nulis sveikų, kas man įdomu, kas man rūpi ir ko man norisi. Tai buvo vertingiausias dalykas: išmokau, kad jei pats savimi nesirūpinsi, tavim niekas nepasirūpins ir visiems yra nusispjauti ant tavęs, todėl eik ir daryk ką nors pats.
Jeigu norite man parašyti, kad jūsų begalinis rūpestis ir pinigų pundai ir vežimas už 3000 eurų padės jums išauginti geresnį vaiką, kuris užaugęs visiems kažką parodys ir jums padėkos, tai prašau. Tik nepamirškite paklausti po 20 metų savo kūdikio, ar jis jums dėkingas už „Calvin Klein“ šliaužtinukus, kuriais kažkada buvo papuoštas.
Asmeninė atsakomybė - svarbiausias įgūdis XXI amžiuje
2026-03-25 Simpoziumas „Raudonosios linijos: teisės viršenybė besikeičiančiame pasaulyje“
Mane paklausė - ką svarbiausio reikėtų įskiepyti vaikui XXI amžiuje. Atsakiau: asmeninės atsakomybės už viską. Pasauliui yra visiškai nesvarbu, kiek gerai tu išmokai vartytis ir teisintis mokykloje prieš mokytojus ir prieš savo tėvus, kaip tu nepadarei to, antro ir trečio, nes ne tavo kaltė, nuo tavęs nepriklausė ir tu nieko negalėjai padaryti. „Ne mano kaltė“ - už šitą frazę reikia bausti. Gyvenime, viskas yra tavo kaltė ir tavo atsakomybė, kas tik tau atsitinka, ir juo labiau - VISKAS YRA TAVO PROBLEMA ir niekieno daugiau. Net jei tu eini per perėją nežiūrėdamas ir spoksodamas į savo mobilą ir mašina važiuoja ir tave numuša ne pagal taisykles, o turėjo sustoti, tai yra tavo kaltė ir tavo problema. Supranti? TU TURĖJAI žiūrėti ir kreipti dėmesį. Nes čia tavo gyvenimas. Tu, tiktai tu, atsakai už savo išsilavinimą, darbą, stresą, sveikatą, laisvą.”.
Tavo laimė yra tavo paties reikalas. Visiems kitiems, iš esmės, yra nesvarbu, nebent gal jeigu tu voliosies gatvėje alkanas ir mirštantis ir tau iš ausų lįs kirmėlės, tai gal tavęs kas nors pagailės, gal kur nors tave nupraus ir duos vaistų ir net priglaus prieglaudoje, bet tai bus ir tiek. Čia tik apie išgyvenimą. Tavo laimės tikrai tau niekas kitas neužtikrins, net jei norėtų.
Šito išmokyčiau, kartodamas tiek, kiek reikėtų, kad nebūtų tokių straipsnių, kaip šiandien „DELFI“, kur kažkoks neįvardintas sutrauka dejavo, kad darbas supermarkete buvo „kaip lageryje“, nes, pasirodo, reikia dirbti pagal taisykles, negalima „lialiakinti“ darbe su atėjusiais draugais ir giminaičiais, privaloma laikytis reikalavimų, kuriuos kontroliuoja slaptieji pirkėjai. Ir, pasirodo, keli atlėpšiai gali nubraukti premijas visam kolektyvui, nes tokia sistema. Ir labai daug streso, nes reikia dirbti greitai. Kitur moka daugiau, bet ten išvis „persidirba“.
Ir, tik pagalvokite, jei dirbi kasoje, ir „atsiranda“ trūkumas, jį reikia kompensuoti darbuotojui. Tam nevykėliui, kurį blogai auklėjo tėvai, kažkas neišaiškino, kad trūkumas neatsitinka. Trūkumas kasoje būna arba jeigu tu „pizdini“ iš kasos, arba jeigu tu žioplas ir blogai atiduodi grąžą arba neteisingai paimi iš pirkėjo pinigus. Kitaip trūkumo nebūna. Ir taip gyvenime yra absoliučiai su viskuo. Tavo laiptinė yra prispjaudyta ir purvina ne todėl, kad taip atsitiko, o todėl, kad žmonės šiukšlino ir niekas nevalė. Tai ne atsitikimas. Tai priežastis ir pasekmė. Trūkumas tavo kasoje, kurį tau išskaičiavo iš atlyginimo, yra tavo elgesio pasekmė. Užaugo dalbajobų karta, kuriai viskas atsitinka ir kuri už nieką neatsako. Jai viskas gyvenime yra netyčiukas, kaip neplanuotas nėštumas. Kažkaip atsitiko, nesuprantu kaip. Aš galiu papasakot, kaip ten buvo, bet manau, kad niekam neįdomu. Jie net galvoja, kad jų blogas mokymasis mokykloje, o paskui netikusio šūdino universiteto pasirinkimas jiems atsitiko. „Taip gavosi“. Ne gavosi, tu moliūgo galva. Tu taip pasirinkai. Ir čia dabar yra tavo problema ir tavo atsakomybė.
Šitą labai sunku išaiškinti tam planktonui, kurio visi įgūdžiai yra atmazkės, apgaudinėjimai, „laif-hackai“, bakalaurinių pirkimai, „čytinimai“ - jie taip ir gyvenime nori. O gyvenimas ne taip veikia. Jeigu nori „čytinti“, gali atsisėsti prie turgaus ir pabandyti antpirščiais apip*sinėti turgaus lankytojus ir pažiūrėt, kaip tau seksis. Bet jeigu tu nori, kad tau kažkas mokėtų algą, tai ten bus taisyklės, jų taisyklės, o ne tavo taisyklės ir ne tavo „paniatkės“. Ir jeigu tau nepatinka tokie darbdaviai, kokie yra, tai tu eik susikurk sau pats darbo vietą. Arba emigruok, ar ką. Bet čia tavo gyvenimas ir niekas tavim nesirūpins. Tu rūpinkis savim, ir ne tik šiandien, o iki gyvenimo pabaigos.
Piktdžiuga ir auka: psichologinės dinamikos analizė
Kiti žino net ir vokišką pavadinimą „Schadenfreude“, kuris bet kokiai diskusijai suteikia didelį moksliškumą. Beje, daugelis psichologijos, meno ar dvasinio gyvenimo terminų yra vokiški. Kas patiria piktdžiugą? Visada - nelaimingi žmonės, tai yra, žmonės, kurie yra aukos pozicijoje. Beje, jeigu norite aptarti, “ką reiškia laimingas”, tai yra toks žmogus, kuris patiria laimę. Laimė nėra turėjimas kažko ir nėra momentinis potyris, laimė yra būklė, kurioje nėra nelaimingumo - arba jis savo kiekiu ir intensyvumu nėra reikšmingas.
Kas yra auka? Auka yra toks žmogus, kuris jaučiasi nuskriaustas, blogesnėje situacijoje, negu jis nusipelno būti ar pasirenka būti - o tuo tarpu mes visi esame ten, kur mes nusipelnome būti, mus supa tie žmonės, kurių mes nusipelnome, ir su mumis elgiasi taip, kaip mes patys leidžiame. Kai kažkas pastebi, kaip kitam žmogui atsitiko kažkas blogo, jis pajunta džiaugsmą tik tuo atveju, jei jis pats jaučiasi asmeniškai pagarbos nevertas, neįvertintas, nepripažintas ir skausmingai palygintas su kažkuo, kas dabar buvo “pamokytas”. Kai „žlobai“ sako piktdžiugaudami „štai jį pamokė“, jis neturi omenyje, kad kažkas suprato, ko anksčiau buvo nesupratęs ir dabar elgsis geriau ir teisingiau ir pats gyvens labiau taisyklingai ir žmogiškai, darydamas daugiau gėrio negu blogio. Tai nėra satisfakcija dėl atversto į gėrio pusę nusidėjėlio. Ne, tai yra gryna fiziologinė reakcija ir visa ji yra apie besidžiaugiantįjį, ir pabrėžia jo menkumą.
Bandymų teisinti „Schadenfreude“ buvo ir yra. Watt Smith taip pat ir sako, kad reikia skirti „Schadenfreude“ nuo sadizmo, nes piktdžiugaujantis juk ne pats sukėlė skausmą, tik kitų sukeltu skausmu mėgaujasi, ir iš to yra seratoninas, dopaminas ir oksitocinas, kurie yra normalūs žmogiški neuromediatoriai, smegenų hormonai, kurie yra susiję su laime, apdovanojimu ir bendryste bei saugumu. Žinoma, taip galima ir minias Irane, kurios susirenka žiūrėti kartuvių penktadieniais, kai miestuose viešai vykdoma mirties bausmė, pateisinti ir apginti, nes juk jie ne patys žudo - ir, be to, juk ten mirties bausmė yra vykdoma tiems, kas nusipelnė.
„Schadenfreude“ nepadaro jus tauresniu, kai jūs džiaugiatės dėl nesėkmės kažko, kas “nusipelnė”, klegančios minios požiūriu. Kai džiaugiatės, kad jie „pavalgo šūdo“, jūs esate nė kiek ne tauresni už tą plebso srutų duobę, kuriai rodomos pokalbių laidos apie žymių žmonių skyrybas ir kurie džiaugiasi, kai kam nors bankrotas. O Putinas? Tas pats. Esmė yra ne viešai įvykdyti jam bausmę ir „pagaidinti“, bet neutralizuoti, kad jis neberūpėtų ir nebūtų aktualus ir nebedarytų poveikio.
O kaip dėl teisingumo triumfo? Čia reikia paaiškinti. Džiaugsmas dėl nelaimės nėra tas pats, kas teisingumo satisfakcija. Pasitenkinimas dėl teisingumo yra tai, ką paminėjo John F. Kennedy kalboje Berlyne: sober satisfaction. Blaivus pasitenkinimas. Iš teisingumo, ne iš neteisingojo sutrynimo su šūdais.
Geriausias būdas išvengti piktdžiugos yra kaskart pasižiūrėti į žmones, kurie regimai patiria „Schadenfreude“, ir pagalvoti: ar noriu būti toks, kaip jie? Identifikuojatės su jais? Niekada gyvenime. Lygiai tas pats yra ir „Schadenfreude“: pažeminimas, kurį patiria ne tas, kas pakliūna į nelaimę ir yra džiaugsmingai išjuokiamas, bet tas, kuris džiaugiasi. Liūtu daugelis nori būti, net jei jis žudo ir yra žiaurus, bet maitvanagiais savęs niekas nelaiko ir su jais niekas nesiidentifikuoja. Kilnių plėšikų istorijoje būdavo (nors ir ne visiems jie buvo patrauklūs), o kilnių marodierių - niekada. Jei tai prisiminsite, tai gyventi tauriai bus lengviau.
Andrius Užkalnis: apie vaikus, atsakomybę ir gyvenimo pasirinkimus
Andrius Užkalnis, devynių knygų autorius, vienas populiariausių rašytojų Lietuvoje, publicistas ir restoranų kritikas, sėkmingai prekiauja ir savo vardo koldūnų linija. Jis - ir vienas 5 metus leidžiamo žurnalo „Užkalnis“ įkūrėjų bei pagrindinis jo autorius. Antroji žurnalo įkūrėja ir vyriausioji redaktorė - Fausta Marija Leščiauskaitė. Kartu jie augina du šunis, kuriuos jau spėjo pamilti ir poros gerbėjai. A. Užkalnis ne mažiau garsus ir dėl savo tinklalaidžių, kuriose aptaria jo klausytojams rūpimus klausimus, pasaulio aktualijas, o su kolega Rokiškiu Rabinovičiumi - ir psichiatrijos įdomybes.
Jis prisimena, kad užsimezgus santykiams su dar studente Fausta Marija Leščiauskaite išgirdo ne tik replikų apie tai, jog ji sugriovė šeimą, - nustojo bendrauti net kai kurie draugai. „Kartu jie augina du šunis, kuriuos jau spėjo pamilti ir poros gerbėjai“, - teigiama straipsnyje.
A. Užkalnis yra įsitikinęs, kad tėvai gali padaryti ilgalaikę žalą vaikų gyvenimams. „Aš visada buvau mamai nepakankamas, net nekalbant apie tai, kad mane iki šešerių metų augino seneliai“, - atvirai pasakojo jis LNK laidoje „Už ar prieš?“. Anot Andriaus, vaikystėje patirta baimė būti paliktam jį lydėjo daugelį metų ir pareikalavo ilgo darbo su savimi. „Tai reikėjo spręsti vienuolika metų pas psichologus. Mama, kaip ir daug toksiškų tėvų, viską neigia - sako, kad viską išsigalvojau“, - pridūrė A. Užkalnis, įsitikinęs, kad kartais atsiribojimas nuo skaudinusių tėvų yra būtinas.
Jis taip pat dalinasi patirtimi apie tai, kaip sveiki asmenys, kūdikių dėka, gali virsti „vilkolakiais, zombiais“. „Būna normalūs žmonės. Poros. Kažkuo domisi, kažko ieško, skaito knygas, klauso muzikos, myli vienas kitą (kam kitaip būtų kartu), keliauja, paskui bum, susilaukia vaikų, ir tada gyvenimas pavirsta ginklavimosi varžybomis. Bepročių konkursu, kuriame nėra nugalėtojų, nes pragaro ratuose, tarp smalos ir liepsnų, irgi niekas nelaimi.“
Keturkojų Arizonos ir Oregono šeimininkai kartu su sklypu įsigijo ir keliasdešimties kvadratinių metrų ploto namelį, kuriame - trys kambariai. Didesnio namo pora nesidairė, nes, kaip tikina, sodybą pirko tik tam, kad jųdviejų augintiniai turėtų vietą išsilakstyti niekam nesukeldami galvos skausmo. „Kadangi gyvename Naujamiestyje, šiek tiek gaila, kad jie neturi kur palakstyti. Jų juk ir Vingio parke nepaleisi - žmonėms tai nepatinka, jie čia dažnai ilsisi su mažais vaikais. Aplink Vilnių apskritai nėra kur paleisti šunų, nes žmonių tankumas yra didelis. Per karantiną, norėdami palaikyti jų fizinį aktyvumą, važiuodavome į Neries regioninį parką, kuris nuo Vilniaus yra nutolęs maždaug 30 kilometrų. Važinėdavome ten kasdien ir vaikščiodavome po kelias valandas. Nusprendėme, kad metas paieškoti išeities ir išvengti to tolimo važinėjimo“, - pasakojo A. Užkalnis.
Nors tikina, kad sodybos ieškojo tik dėl šunų, pašnekovas neatmeta galimybės čia praleisti kur kas daugiau laiko nei planavo. „Čia yra nedidelė terasa, kur bus galima vakaroti, o, kadangi yra internetas - ir dirbti. Įtariu, kad mes sodyboje praleisime daugiau laiko nei tikėjomės. Pirkome šį sklypą tik dėl vieno tikslo - šunų. Būtent dėl to ir įsigijome nedidelį. Tai yra paprastas sodo namelis. Tačiau naujos statybos, rastinis ir su potencialu virsti į kažką daugiau. Jį galima paversti gyvenama vieta. Namelio paskirtis - leisti laiką vasarą, tad jis nekainavo nei šimto tūkstančių eurų. Tačiau jį patiems galima apšiltinti, paruošti žiemai - tai, žinoma, kainuos ir laiko, ir pinigų. Aš, kaip visiškas miesto žmogus, įtariu, kad dėl mano moters ir šunų gali įvykti transformacija. Niekada gyvenime negalvojau, kad man taip nutiks, tačiau žmonėms atsitinka ir blogesnių dalykų“, - kalbėjo pašnekovas.
Sklypo pora pradėjo dairytis tik birželį, o įsigijo - liepą, tad pavasaroti čia nespėjo. „Apžiūrėjome galybę vadinamų posovietinių kolektyvinių sodų, kurie yra baisesni už atominį karą. Žmonės prisikasę lysvių, prisistatę šiltnamių ir kubilų. Vieni sugriauti, kiti - atstatyti. Šitas dėmesį patraukė todėl, kad praktiškai remiasi į mišką, o šalia esantis plotas irgi nebus užstatomas. Tad ėmėme ir įsigijome. Aišku, kad nelogiška sodybą pirkti vasarą. Normalūs žmonės pirktų veikiausiai pavasarį, kai sniegas nutirpsta. Bet ar mes kada buvome normalūs žmonės?“ - ironizavo žinomas žurnalistas.