1972-ieji metai, Kaunas. Gyvenimas verda ne tik gatvėse, bet ir buvusio „Amerikos“ viešbučio rūsiuose, kur slapta renkasi jaunuoliai. Šiandieniniam jaunimui nebesuvokiamoje praeityje, tarybiniais metais, kai kiekviena svajonė galėjo baigtis milicijos skyriuje, šie jaunuoliai ieškojo savojo pasaulio ir laisvės. Jų nekalta veikla - slapta klausytis Liuksemburgo radijo bangų, kur skamba laisvojo pasaulio muzika, svajoti, rašyti pageidavimų laiškus į užsienio radiją - netikėtai patraukė KGB dėmesį.
Filmas „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, sukurtas 1989-1990 metais Lietuvos kino studijoje, pasakoja apie šią grupę Kaune maištaujančių paauglių, apie laiką, kai susidegino Romas Kalanta. Tai drama, kuri atskleidžia, kaip gyventa ne seniai, bet jau šiandieniniam jaunimui sunkiai suprantamoje praeityje. Kiekviena paaugliška svajonė tais laikais galėjo baigtis milicijos skyriuje, o patys nekalčiausi dalykai - meilė muzikai ir Vakaruose populiarių grupių įrašų klausymasis, apranga ar šukuosenos - buvo suvokiami kaip protestas prieš politinę sistemą.
Idėjos gimimas ir drąsus žingsnis į laisvę
Filmo režisierius Raimundas Banionis pasakoja, kad idėja gimė 1988 metais, kai Lietuvoje jau kvepėjo laisve, įsikūrė „Sąjūdis“. Jis su savo kurso draugu Maciejumi Drygu, kuris vėliau parašė scenarijų, svarstė, kad reikia kurti kiną, daryti tai, ką nori, o ne tai, ką galima. „Nežinojau, ar baigsime filmuoti, ar nepasodins. Tokie laikai buvo. Galėjo įvykti absoliučiai bet kas“, - prisimena režisierius, pabrėždamas, kad filmas buvo pradėtas kurti 1989 metais, kai lietuviai dar turėjo sovietinius pasus. Tai buvo labai drąsus žingsnis tiek kūrėjams, tiek aktoriams.
Scenarijaus autorius M. Drygas daug važinėjo po Kauną, bendravo su žmonėmis, ieškojo tų, kurie dalyvavo demonstracijose po Romo Kalantos susideginimo. Kai kurie iš jų vėliau buvo uždaryti į psichiatrijos ligonines Kaliningrade, kur buvo „laužiami“ kitaip mąstantys žmonės. Pats R. Banionis tuo metu kūrė dokumentinį filmą „Fontano vaikai“, siekdamas užfiksuoti žmones, kol jie dar yra. Vėliau, kai scenarijus buvo parašytas, jis buvo pateiktas Lietuvos kino studijai, kuri sureagavo greitai. Kūrėjų tikslas buvo ne pinigai ar medaliai, o noras pasakyti, ką galvoja apie gyvenimą.
Jaunystės atmosfera ir nekalto maišto atspindys
Filmas pasakoja apie grupę paauglių, kurie gyvena tame pačiame name, anksčiau buvusiame viešbučiu „Amerika“. Jų nekalta veikla - klausytis Liuksemburgo radijo, svajoti, rašyti laiškus - patraukia KGB dėmesį. Saugumo agentai slapčia perskaito vaikų laiškus, o vėliau KGB kartu su milicija išdrasko paauglių sambūrį.
Vienas iš filmo aktorių, Rolandas Kazlas, vaidinęs Šoferio vaidmenį, pabrėžia, kad tai buvo jo pirmasis žingsnis kino pasaulyje ir jis džiaugiasi, kad tai sutapo su atgimimu, laisvės nuojauta. „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ tapo tarsi nepriklausomybės uvertiūra kino pasaulyje“, - teigia jis. Aktorius prisimena, kad filmavimo metu jautėsi laisvas: jaunas, mylintis, keliaujantis ir kuriantis ateitį.
Gabija Jaraminaitė, vaidinusi Riną, tuo metu buvo 12 klasės mokinė ir tik pradėjo savo aktorinę karjerą. Nors temos gilumas jai ne visada buvo visiškai suprantamas, ji jautė, kaip svarbi ji buvo režisieriui. Ji prisimena sceną prie jūros, vadinamąjį lietuviškąjį Vudstoką, kur hipiai šoka „paukščių šokį“. Režisierius aiškino, kad tai simbolizuoja jauno žmogaus laisvės troškimą uždarame pasaulyje, svajonę turėti sparnus ir perskristi į laisvą pasaulį. „Man tai skambėjo labai romantiškai. Kadangi kai filmavome, Lietuvoje jau buvo prasidėjęs atšilimas, man buvo nesuprantama, kad kažkas kažkada negalėjo klausytis mėgiamos muzikos“, - pasakoja G. Jaraminaitė.
Augustas Šavelis, vaidinęs pagrindinį Džagerio vaidmenį, teigia, kad filmas buvo geriausia, kas galėjo nutikti jo gyvenime. Jis net ir dabar su savo vaikais žiūri šį filmą, kuris, jo akimis, net nepaseno. Nors vaidmuo jam atiteko kurioziškai, jis džiaugiasi, kad gavo pagrindinį vaidmenį.
Filmo kūrybinis procesas ir simbolizmas
Filmo kūrimo procesas nebuvo lengvas. Aktoriai prisimena bendrą atmosferą, tačiau taip pat ir sunkumus. Rolandas Kazlas, neturėdamas teisių, turėjo vairuoti sunkiai valdomą automobilį, mokytis vairuoti filmavimo metu. Jis prisimena, kaip filmavo Kauno gatvėse, kaip kartą dideliu greičiu apsisuko sankryžoje, net nestabdydamas, nors automobilyje buvo pilnas žmonių. Tuo metu jam tai buvo ne tik pirmas kino filmas, bet ir pirmoji kelionė į užsienį - JAV. Dėl to jis nedalyvavo filmo garsinime, o balsą jam paskolino nepažįstamas žmogus, kurio pavardės jis iki šiol neprisimena.
Režisierius R. Banionis pasakoja, kad filmavimo metu Lietuvoje buvo blokada, trūko kuro, todėl buvo labai sunku filmuoti. Malūnsparnį teko nuomoti iš latvių, nes jie turėjo kuro. Kelionė į pajūrį vyko vos su viena mašinėle, nes žmonės neturėjo kuro. „Filmo kūrimas buvo problema ant problemos - darėm viską skubėdami, griūdami“, - prisimena režisierius.
Augustas Šavelis ypač prisimena epizodą, kai telefono būdelėje sprogo telefonas. Nors technikas įspėjo, kad jis sprogs, tai buvo netikėtumas, ir visi filmavimo aikštelėje juokėsi. Jis taip pat prisimena smagią patirtį vairuojant automobilį, nors ir neturėjo teisių.
Filme gausu simbolių. Pavyzdžiui, pabaigoje skylantis asfaltas, tekanti upė, besiveržiantis šaltinis. Režisierius pasakoja apie vieną juokingą ženklą: 1988 metais Rumunijoje jis susitiko vyrą, prisistatė kaip Kostas, kuris vėliau jam užrašė savo telefono numerį ir vardą. Filme yra epizodas: nuotrauka su Kosto vardu. Tai buvo režisieriaus būdas su juo „atsiskaityti“. Filme taip pat yra apdegęs laikrodis - tikras Romo Kalantos laikrodis, kurį filmavimui davė jo mama.
Muzika kaip laisvės išraiška
Filmo muzikinis takelis yra svarbus jo elementas. Skamba Vytauto Kernagio balsas, o viena jautriausių vietų - finalinė filmo daina „Dar ne vakaras“. Muziką jai sukūrė Faustas Latėnas, žodžius - Robertas Danys, o atliko Povilas Meškėla. Vytautas Kernagis, kurio daina taip pat skambėjo filme, nenorėjo filmuoti, nes neketino skustis barzdos, todėl filme girdimas tik jo balsas.
Filmo premjera įvyko 1991 metų vasario 6 ar 9 dieną senajame „Vingio“ kino teatre. Kadangi nebuvo šildymo, žiūrovai sėdėjo su paltais. Netrukus po premjeros filmas buvo išvežtas į festivalį Berlyne, po to R. Banionis išvyko į JAV ir filmas buvo rodomas Rytinės pakrantės lietuvių bendruomenėms. Kūrėjai skubėjo rodyti filmą visiems, nes nežinojo, kaip baigsis įvykiai Lietuvoje.
Gabija Jaraminaitė, žiūrėdama save filme, jautėsi nejaukiai, galvojo, kad galėjo vaidyba būti natūralesnė. Tačiau ji džiaugiasi, kad turėjo tokios praktikos nuo pat paauglystės ir mokėsi iš klaidų. Jai svarbiausia buvo būti natūraliai, pamiršti apie kameras.
Rolandas Kazlas sako, kad jam nebuvo abejonių dėl aktorystės. Jau vaikystėje jam sakydavo, kad iš jo kažkas išeis. Augustas Šavelis bandė stoti į konservatoriją, bet nesėkmingai. Vėliau dirbo Lietuvos kino studijoje su rekvizitais.
Raimundas Banionis teigia, kad filmas „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ jam yra labai svarbus visoje jo kūryboje. „Anksčiau mes filmuose kalbėdavome vadinamąja Ezopo kalba - metaforomis. O šis filmas kalbėjo tiesiogiai“, - sako jis. Tai buvo jaunatviškas, patrauklus, dinamiškas ir universalus kūrinys, kuriame susipynė niūrios sovietinės tikrovės realijos ir visų laikų bei geografinių platumų jaunimo nonkonformizmo nuotaikos. Filmas parodė, kad net patys elementariausi jaunų žmonių siekiai - klausytis roko muzikos, užsiauginti ilgesnius plaukus, išreikšti save daina - buvo suvokiami kaip protestas prieš sistemą, o diskriminacinės valdžios mašinos reakcija į juos buvo brutali.
Filmas dalyvavo 40-ojo Berlyno tarptautinio kino festivalio „Panoramos“ programoje ir buvo rodytas Upsalos kino festivalyje Švedijoje. Jis tapo vienu ryškiausių Raimundo Banionio filmų, atskleidžiančiu jaunimo maišto dvasią ir neišnykstantį laisvės troškimą.