Kaip suprasti pasaulį ikimokyklinio amžiaus vaikams: emocijų, elgesio ir ugdymo svarba

Emocijos vaidina svarbų vaidmenį vaiko vystymesi, ypač ikimokyklinio amžiaus laikotarpiu. Šiame straipsnyje nagrinėjama ikimokyklinio amžiaus vaikų emocijų raiška, atsižvelgiant į jų formavimosi ypatumus, ugdymo aplinkos svarbą ir galimus elgesio sunkumus. Vaikų pasaulis yra kupinas atradimų, klausimų ir intensyvių jausmų, kuriuos jie dar tik mokosi suprasti ir valdyti.

Emocijų formavimasis ikimokykliniame amžiuje

Emocijos pradeda formuotis labai anksti ir aktyviausiai vystosi ikimokyklinio amžiaus tarpsnyje. Šiam procesui didelę įtaką daro paveldimumas, šeima, aplinka ir kiti veiksniai. Keturių-penkių metų vaikai jau turi susiformavusius keturis pagrindinius emocijų blokus, o emocijų išraiška šiame amžiuje yra gana aiškiai matoma.

Stebėjimai rodo, kad tarp vaikų vyrauja neigiamos emocijos, kurios sukelia įvairius konfliktus ir pykčio protrūkius. Vaikams sunku suprasti savo emocijas, nes jie dar tik mokosi jas atpažinti. Ilgalaikės neigiamos emocijos gali būti žalingos organizmui, alinti nervų sistemą ir kitus organus. Tačiau trumpos neigiamos emocijos gali aktyvinti vaikus, palaikyti iniciatyvą ir smalsumą.

4-6 metų vaiko vaizduotė ypač gyva, o jo pasaulis - pilnas istorijų, atradimų ir klausimų. Toks vaikas jau moka aiškiai reikšti mintis, pasakoti, klausti, bet su stipriais jausmais - tokiais kaip vienatvė - jam vis dar sunku susitvarkyti pačiam. Kai šalia nėra artimo suaugusiojo, vaiko vidinis pasaulis ima pildytis baimėmis ir nerimą keliančiomis fantazijomis, didinančiomis emocinio nesaugumo jausmą. Ikimokyklinis amžius - tai metas, kai vaikas labai nori būti drąsus, „didelis“, bet viduje jam vis dar labai reikia suaugusiojo, kuris padėtų išbūti su nepatogiais jausmais, atsakytų į klausimus ir būtų šalia tada, kai baisu ar liūdna. Emocinė vienatvė šiame amžiuje, kaip ir ankstesniuose, gali atnešti ilgalaikes pasekmes - ji neigiamai veikia tai, kaip vaikas pasitiki savimi, kitais ir pasauliu. Svarbiausia, ką vaikas turi pajusti - kad jis nėra vienas. Kad jo jausmai svarbūs. Kad net ir ligoninės palatoje yra žmogus, kuris nori su juo pabūti, jo paklausyti, kartu pažaisti ar tiesiog tyliai pasėdėti šalia. Tuo kiekvieną dieną rūpinasi iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanoriai.

Ikimokyklinio ugdymo gairės ir emocijų ugdymas

Siekiant užtikrinti ugdymo(si) kryptingumą, integralumą ir kokybę, svarbu vadovautis ikimokyklinio ugdymo principais. Ugdymo(si) ir priežiūros vienovės principas pabrėžia, kad kiekviena sąveika ir kasdienė rutina yra ugdanti ir turtinanti vaiko patirtį. Vaiko raidos ir ugdymo(si) dermės principas, žaismės principas, sociokultūrinio kryptingumo principas, integralumo principas, įtraukties principas, kontekstualumo principas, vaiko ir mokytojo bendro veikimo principas, lėtojo ugdymo(si) principas, užtikrinančio gilų įsitraukimą, principas, reflektyvaus ugdymo(si) principas, šeimos ir mokyklos partnerystės principas - visa tai padeda kurti palankią aplinką vaiko emociniam vystymuisi.

Mokytojas drauge su vaiku emocijomis ir veiksmais atspindi vaiko veikimo patirtis. Su vaikais drauge pagal jų gebėjimus apmąstomos vaikų emocijos, veiklos ir jų rezultatai, numatomas tolesnis veikimas. Mokykla ir šeima (globėjai) bendradarbiauja rengiant Programą, užtikrinant ugdymo(si) tęstinumą ir dermę, kuriant susitelkusią, kartu besimokančią bendruomenę.

Mūsų ugdymo pagrindas - „Geros pradžios“ metodika, orientuota į bendravimą, visuomeniškumą, rūpinimąsi vienas kitu ir tarpusavio santykių stiprinimą. Integruodami pasaulyje pripažintą socialinio-emocinio intelekto ugdymo programą „Kimochis“, mes suteikiame jūsų vaikui galimybę išmokti valdyti jausmus, ramiai reaguoti emociškai sudėtingose situacijose ir būti pagarbiu, atsakingu bei užjaučiančiu. Specialiai parinkti žaislai-personažai, tokie kaip Balandė Meilė ar Debesėlis, padeda lengviau suprasti skirtingas emocijas, ugdo drąsą ir empatiją.

Ugdymosi sritys ir pasiekimai

Gairėse rekomenduojamos penkios ikimokyklinio ugdymosi sritys: „Mūsų sveikata ir gerovė“, „Aš ir bendruomenė“, „Aš kalbų pasaulyje“, „Tyrinėju ir pažįstu aplinką“, „Kuriu ir išreiškiu“. Šios sritys yra ikidalykinės ir orientuotos į Programoje numatytų vaikų pasiekimų plėtotę, apima vaikų ugdymo(si) turinį ir veiklas. Siekiant įtraukaus, visiems vaikams prieinamo ir sėkmingo ugdymosi, Gairėse įtvirtinamas Programos, grindžiamos universalaus dizaino mokymuisi prieiga, rengimas.

Ikimokyklinio ugdymo rezultatai yra vaikų raidos ir ugdymosi procese nuosekliai įgyjami bei plėtojami jų pasiekimai: vertybinės nuostatos, žinios bei supratimas ir gebėjimai. Ugdymosi pasiekimai suskirstyti į 18 pasiekimų sričių, kurių visuma laiduoja optimalią visų vaiko potencinių galių ūgtį.

Kiekviena kokybiškai įgyvendinama vaiko raidą skatinančio visuminio ikimokyklinio ugdymosi sritis plėtoja visų 18 pasiekimų sričių vaiko pasiekimus. Pavyzdžiui, ugdant sveikatos ir gerovės srityje, vaikai skatinami domėtis, kas padeda augti sveikam ir saugiam. Jie ragauja įvairaus skonio ir konsistencijos maistą, suaugusiojo padedami ruošia maistą, įvardija kelis maisto produktus, kuriuos valgyti sveika, ir kelis, kuriuos vartoti reikėtų saikingai. Jie pažįsta šviesoforo spalvas, žino, ką jos reiškia; pasako, kad kelią (gatvę) pereiti reikia kartu su suaugusiuoju. Stebint suaugusiajam, saugiai naudojasi veiklai skirtais aštriais daiktais (žirklėmis, pieštukais, mentelėmis). Saugaus eismo žaidimų metu ar išvykose siekia laikytis eismo ženklų ir taisyklių. Pakomentuoja kelias saugaus elgesio gatvėje ir gamtoje taisykles. Supranta, kodėl nesaugu eiti, važiuoti su nepažįstamu žmogumi ar ką nors iš jo paimti. Atpažįsta tinkamus ir netinkamus prisilietimus, suabejojęs apie tai pasako suaugusiajam, kuriuo pasitiki. Žaisdamas, ką nors veikdamas stengiasi saugoti save ir kitus. Savarankiškai ar priminus laikosi sutartų saugaus elgesio taisyklių grupėje, kieme, išvykose. Paaiškina saugaus elgesio su nepažįstamais žmonėmis, buitiniais prietaisais, aštriais daiktais ir sveikatai pavojingomis medžiagomis taisykles, įvardija aplinkoje esančias nesaugias vietas. Paaiškina, kad jo kūnas priklauso tik jam, sako „stop“, „ne“ reaguodamas į jo privatumą pažeidžiantį elgesį. Paaiškina, kokių profesijų žmonės gali padėti ištikus nelaimei.

Ugdymo(si) kontekstų kūrimas

Vaikų ugdymas(is) vyksta mokyklos vidaus ir lauko aplinkose, taip pat aplinkose už mokyklos ribų (parkai, muziejai, gamtos ir kultūriniai objektai ir kt.). Kuriant ugdymo(si) kontekstus dėmesio centre yra vaikams aktuali, dėmesį patraukianti, skatinanti veikti, vaikų iniciatyvoms atvira, estetiškai patraukli aplinka. Kontekstams būdinga kryptinga vaikų veiklą inicijuojanti idėja ar iššūkis, mokytojui tikslingai parenkant ir tam tikru būdu išdėliojant priemones, sukuriančias netikėtumo momentą. Kontekstai skatina autentiškus vaikų sumanymus, palaiko ilgalaikį domėjimąsi ir gilina supratimą.

Kuriant ugdymo(si) kontekstus vaikams sudaromos galimybės pasirinkti veiklą, medžiagas, priemones, veikimo vietas, laiką, veikti vienam ar bendradarbiaujant, skirtingais būdais pristatyti veiklos rezultatus. Kuriant ugdymo(si) kontekstus modeliuojama dialoginė vaikų, mokytojų ir kitų suaugusiųjų sąveika: iš anksto numatomi galimi komunikavimo su vaikais būdai ir priemonės vaikų aktyvumui paskatinti ir palaikyti. Mokytojai stebi, kuo vaikai domisi, ką geba, ir pritaiko kontekstą plėtoti pastebėtus vaikų interesus ir gebėjimus. Mokytojai ir švietimo pagalbos specialistai iš anksto numato galimas vaikų veiklos kliūtis arba jos tampa matomos vaikams veikiant sukurtame kontekste. Kuriant kontekstus naudojamos esamos kultūrinės, socialinės ir gamtinės aplinkos, iš anksto tikslingai sumodeliuotos ugdymosi aplinkos ir ugdymosi situacijos, susikuriančios čia ir dabar.

Universalaus dizaino mokymosi kontekstas

Universalaus dizaino mokymuisi kontekstas - tai lanksti, visiems vaikams prieinama ugdymo(si) aplinka ir veiksmingas procesas, kuriame, nepriklausomai nuo amžiaus, socialinių, kultūrinių, lingvistinių, sveikatos skirtumų, visiems vaikams sudaromos sąlygos žaisti, patirti ir ugdytis. Ugdymo aplinka žadina vaikų emocijas, pagauna dėmesį, panardina į prasmingą vyksmą. Galėdami rinktis alternatyvius tyrinėjimo, pažinimo ir dalyvavimo būdus, vaikai veikia savo tempu, pagal savo galias ir mokosi vieni iš kitų.

Įvairūs ugdymosi kontekstai

Yra įvairių ugdymosi kontekstų, kurie gali padėti vaikams geriau suprasti ir išreikšti savo emocijas:

• Žaismės konteksto paskirtis - palaikyti kasdienių veiklų žaismingumą, kuriant džiaugsmo bei nuostabos tyrinėjant, išbandant, eksperimentuojant, dalinantis potyrius. Kontekstas atliepia vaiko žaismingą savęs ir pasaulio pajautimą, skatina žaisti judesiais, pojūčiais, emocijomis, kalba, vaizduote, mintimis.
• Judraus patirtinio ugdymosi konteksto paskirtis - skatinti vaikų judėjimo džiaugsmą ir kasdienį judrumą, didinti judraus mokymosi galimybes. Įdomias, prasmingas ugdymosi situacijas kuria dialogiška vidaus ir lauko aplinkų jungtis, įrangos mobilumas, pritaikymas tyrinėti judesį, judriais būdais dalyvauti visų ugdymosi sričių veiklose.
• Kultūrinių dialogų kontekstas - kai vaikai ugdymo įstaigoje dalyvauja daugialypiuose kultūriniuose kontekstuose, kurių paskirtis - padėti kiekvienam kurti savo individualų tapatumą, tuo pačiu metu dalyvaujant tiek vaikų subkultūros, tiek artimiausios ir tolimesnių aplinkų kultūrų kūrime.
• Kalbų įvairovės konteksto paskirtis - kurti ir palaikyti aplinkos sąlygas, palankias rastis ir plėtotis skirtingiems vaikų komunikavimo būdams, įvairiai žodinei ir nežodinei raiškai, kalbų pažinimui, teigiamoms nuostatoms, susijusioms su kalbų ir jos formų įvairove.
• Tyrinėjimo ir gilaus mokymosi konteksto paskirtis - atliepti prigimtinį vaikų smalsumą, įtraukti juos į aplinkos tyrinėjimą, skatinantį giliau suprasti aplinkos objektus, reiškinius ir jų ryšius, atrasti įvairius pažinimo ir mokymosi būdus.
• Realių ir virtualių aplinkų konteksto paskirtis - papildyti ir praplėsti realybės kontekstus alternatyviomis skaitmeninėmis galimybėmis patirti ir pažinti, plėtoti vaikų skaitmeninį sumanumą, informatinį mąstymą.
• Kūrybinių dialogų kontekstas - modeliuojant kūrybinių dialogų kontekstą kuriama vaizduotę, smalsumą, nuostabą kelianti aplinka, akcentuojanti patį kūrybos procesą. Vaikai patiria kūrybos laisvę, išgyvena netikėtumą, kūrybos džiaugsmą ir pasididžiavimą įveikus kūrybinius iššūkius.

Neigiamų emocijų raiška ir elgesio problemos

Tyrimai rodo, kad ikimokyklinio amžiaus vaikų prisitaikančio (teigiamo) ir netinkamo (probleminio) elgesio raiška per sportinių šokių treniruotes nepriklauso nuo treniruotės dalies ir gali vienodai pasireikšti tiek treniruotės pradžioje, tiek viduryje, tiek pabaigoje. Tačiau rastas stiprus tiesioginis ryšys tarp vaikų bendravimo su bendraamžiais treniruotės pradžioje ir netinkamų garsų treniruotės pabaigoje.

Vaiko emocijų ir elgesio problemos gali būti įvairios, įskaitant pyktį, baimę ir depresiją. Svarbu suprasti šias emocijas ir jų poveikį vaikui. Konfliktai taip pat yra dažna ikimokyklinio amžiaus vaikų patirtis, todėl svarbu mokyti vaikus, kaip konstruktyviai spręsti konfliktus.

Judėjimo svarba

Vaikai skatinami noriai judėti, mėgsta judrią veiklą ir žaidimus. Jie pralenda pro kliūtis keturpėsčias, savarankiškai atsistoja, stovi, atsitupia, pasilenkia, eina į priekį, į šoną ir atgal, bėga tiesiomis kojomis, lipa laiptais aukštyn приставочным žingsniu. Pastovi ant vienos kojos (3-4 sekundes). Tikslingai skirtingu ritmu eina, apeina arba peržengia kliūtis, eina plačia (25-30 cm) linija. Bėga keisdamas kryptį, greitį, neprarasdamas pusiausvyros. Laikydamasis lipa ir nulipa laiptais pakaitiniu žingsniu. Nušoka nuo laiptelio, atsispirdamas abiem kojomis 1-2 kartus pašoka nuo žemės, peršoka liniją. Stovėdamas pasistiebia, atsistoja ant kulnų, pastovi ant vienos kojos (4-5 sekundes). Eina ant pirštų galų, eina siaura (5 cm) linija, nesilaikydamas lipa laiptais aukštyn ir žemyn. Bėga, didindamas ir mažindamas tempą, šokinėja abiem ir ant vienos kojos. Mina ir vairuoja triratuką, balansinį dviratį. Eina pakaitiniu ir приставочным žingsniu, aukštai keldamas kelius. Bėgioja vingiais, išsisukinėdamas, bėga ant pirštų galų. Šokinėja nuo vienos kojos ant kitos, šokinėja judėdamas pirmyn. Lipa kopėtėlėmis. Meta kamuolį iš įvairių padėčių, pagauna jį sulenkdamas rankas per alkūnes. Spiria kamuolį iš įvairių padėčių, į taikinį. Stengiasi sėdėti, stovėti, vaikščioti taisyklingai. Ištvermingas, bėga ilgesnius atstumus. Bėga приставочным ar pakaitiniu žingsniu. Šoka į tolį, į aukštį. Žaisdamas laisvai koordinuotai juda, orientuojasi erdvėje. Dažniausiai vaikščioja, stovi, sėdi taisyklingai.

Taip pat vaikai mokosi tikslingai siekti daikto, jį pačiumpa ir laiko saujoje, dviem pirštais - nykščiu ir smiliumi - suima smulkų daiktą, perima daiktą iš vienos rankos į kitą, deda vieną ant kito. Dažniausiai taisyklingai laiko rašiklį, gana tiksliai atlieka judesius plaštaka ir pirštais bei ranka. Ištiestomis rankomis pagauna didelį kamuolį. Pieštuką ir žirkles laiko taisyklingai. Tiksliai atlieka sudėtingesnius judesius su smulkiais daiktais. Veiksmus su smulkiais daiktais atlieka vikriai, tiksliai ir kruopščiai.

Fantazija ar melas ikimokykliniame amžiuje

„Aš nemačiau, kas sudaužė vazą“, „Žaislą paėmė drakonas“, „Aš šiandien buvau kosmose“ - tokie pasakymai dažnai priverčia tėvus susimąstyti: ar vaikas meluoja, ar tiesiog fantazuoja? Ikimokykliniame amžiuje riba tarp melo ir vaizduotės yra labai plona, todėl svarbu suprasti, kas iš tikrųjų vyksta vaiko galvoje.

Kodėl ikimokyklinukai „kuria istorijas“?

Ikimokyklinio amžiaus vaikų (apie 3-6 metų) mąstymas iš esmės skiriasi nuo suaugusiųjų. Šiame raidos etape vaikas pasaulį suvokia ne per logiką, o per vaizdinius, emocijas ir vaizduotę. Todėl pasakojamos „istorijos“ dažniausiai nėra bandymas apgauti - tai natūralus būdas suprasti aplinką ir save joje.

Šiame amžiuje vaikai dar tik mokosi:

• atskirti fantaziją nuo realybės - tai, kas įsivaizduojama, jiems gali atrodyti taip pat tikra kaip ir tai, kas nutiko iš tikrųjų;
• suprasti priežasties ir pasekmės ryšius - vaikas gali nesuprasti, kodėl vienas veiksmas sukelia konkrečias pasekmes, todėl „užpildo spragas“ savo sukurta istorija;
• įvardyti ir valdyti emocijas - kai trūksta žodžių jausmams apibūdinti, vaikas juos išreiškia per pasakojimus, simbolius ar fantazinius veikėjus.

Ikimokykliniame amžiuje vaizduotė yra itin aktyvi, nes ji padeda vaikui:

• apdoroti kasdienes patirtis,
• įveikti baimes ir nerimą,
• išreikšti troškimus ar nusivylimą,
• „išbandyti“ skirtingus vaidmenis ir situacijas.

Svarbu suprasti, kad vaikas dažnai pats iki galo nežino, kur baigiasi realybė ir prasideda fantazija. Jo kuriamos istorijos gali būti emocijų, norų, baimių ir patirties mišinys. Pavyzdžiui, jei vaikas sako, kad žaislą „paėmė drakonas“, jis gali bandyti išreikšti baimę, gėdą ar norą išvengti nemalonios situacijos, o ne sąmoningai meluoti.

Fantazavimas šiame amžiuje yra sveikos raidos požymis. Jis rodo, kad vaikas mąsto kūrybiškai, aktyviai tyrinėja pasaulį ir mokosi save išreikšti. Tėvų vaidmuo - ne slopinti šias istorijas, o padėti vaikui pamažu atskirti „kaip atrodė“ nuo „kaip buvo iš tikrųjų“, tai darant ramiai, su supratimu ir kantrybe.

Fantazija ar melas - kaip atskirti?

Fantazavimas:

• Dažniausiai pasireiškia, kai istorijos yra labai kūrybingos, nerealistiškos.
• Vaikas pasakoja su džiaugsmu, įsitraukimu.
• Nėra akivaizdžios naudos ar bandymo išvengti pasekmių.
• Pasakojimas keičiasi, plečiasi, „auga“.
• Fantazija padeda vaikui apdoroti patirtis, išreikšti emocijas, lavinti kalbą ir kūrybiškumą.

Melas:

• Dažniau pasitaiko, kai vaikas bijo bausmės ar nori išvengti nemalonumų.
• Siekia gauti naudą (dėmesį, daiktą).
• Istorija atrodo „pritaikyta situacijai“.
• Vaikas tampa įsitempęs, vengia akių kontakto.
• Svarbu žinoti: net ir melas šiame amžiuje dažniausiai nėra sąmoninga manipuliacija, o greičiau emocinė reakcija.

Kodėl vaikas kartais meluoja?

Ikimokyklinio amžiaus vaiko melas dažniausiai nėra sąmoningas ar piktybiškas. Tai greičiau emocinis atsakas į situaciją, su kuria vaikas dar nemoka susitvarkyti kitaip. Suaugusiesiems svarbu suprasti, kas slypi už tokio elgesio, nes melas šiame amžiuje dažniausiai yra signalų kalba, o ne charakterio bruožas.

Vaikai gali meluoti dėl kelių pagrindinių priežasčių:

• Baimė nuvilti ar būti nubaustam: Vaikas labai stipriai priklauso nuo tėvų vertinimo. Jei jis bijo nusivilti, būti baramas ar nubaustas, melas tampa gynybos mechanizmu. Tokiu atveju vaikas renkasi ne tiesą, o tai, kas, jo manymu, padės išvengti neigiamų pasekmių.
• Stiprios emocijos: Gėda, pyktis, pavydas ar nusivylimas gali būti pernelyg sunkūs jausmai mažam vaikui. Kai emocijos „per didelės“, vaikas dar neturi įrankių joms išreikšti žodžiais, todėl melas tampa būdu nuslėpti ar sušvelninti tai, kas jam nemalonu.
• Noras būti „geru“: Daugelis vaikų nuo mažens nori būti geri, paklusnūs ir patikti suaugusiesiems. Jei vaikas jaučia, kad tiesa gali parodyti jį „blogoje šviesoje“, jis gali ją pakeisti tokia, kuri, jo manymu, bus labiau priimtina. Tai rodo ne blogą elgesį, o stiprų norą atitikti lūkesčius.
• Dėmesio stoka: Kartais melas ar perdėtos istorijos tampa būdu atkreipti į save dėmesį. Jei vaikas jaučia, kad jo nepastebi, jo nepakankamai klausosi ar neskiria laiko, jis gali „kurti“ situacijas, kurios priverčia suaugusiuosius sureaguoti.
• Dar nesuformuotas supratimas apie tiesą ir melą: Ikimokykliniame amžiuje vaikas dar tik mokosi, kas yra tiesa, o kas - išgalvota. Jam sunku suprasti, kodėl vienais atvejais fantazija yra žaidimas, o kitais - laikoma melu. Todėl kartais vaikas pats nesuvokia, kad meluoja.

Kaip reaguoti tėvams?

• Neapkaltinkite ir nebauskite iškart: Griežta reakcija gali paskatinti vaiką meluoti dažniau. Verčiau ramiai pasidomėkite: „Papaskok dar“, „Kaip tu tai įsivaizduoji?“
• Padėkite atskirti fantaziją nuo realybės: Galite sakyti: „Tai labai įdomi istorija. O dabar pagalvokime, kaip buvo iš tikrųjų.“
• Kalbėkite apie jausmus: Padėkite vaikui įvardyti emocijas: „Atrodo, kad bijojai pasakyti tiesą. Aš suprantu.“
• Rodykite pavyzdį: Vaikai mokosi iš suaugusiųjų.

tags: #zinios #apie #supanti #pasauli #ikimokykliname #amziuje